Žymūs Vilniaus krašto žmonės
Autorius: Voruta Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti
Taip, garsus Vilniaus kraštas žmonėmis. Čia greta mūsų kunigaikščių, universiteto rektorių ir profesorių, rašytojų ir dailininkų, dvasininkijos bei valstybės veikėjų, gyveno ir įvairiose srityse dirbo paprasti žmonės, kurie savo atsidavimu darbui, pareigoms, meile aplinkiniams, nusipelnė didelės pagarbos. Apie juos mažai rašoma, girdima, nors vietos gyventojai kuria apie tai legendas.
Vienas iš tokių – Stanislovas Bortkevič. Vien tas faktas, kad jis, net 78 metus be pertraukos, susiejęs savo gyvenimą su Vilniaus krašto kelių vystymu ir priežiūra, tik eidamas 96 metus, išėjo į užtarnautą poilsį, vertas Gineso rekordų knygos. Tai gyvas pavyzdys Lietuvos kelininkų istorijoje. Jo, kaip kelių meistro, pastangomis nutiesta ar sutvarkyta šimtai kilometrų kelių, išugdyta dešimtys specialistų, šiandien dirbančių svarbiuose veiklos baruose įvairiausiuose šalies kampeliuose. Manau, kad ne tik kartu su juo dirbę, bet taip pat Paberžės, Maišiagalos, Nemenčinės, Giedraičių, Riešės apylinkių gyventojai ilgai prisimins šio veiklaus žmogaus pastangas gerinti jų buitį, gražinti kraštovaizdį, sudaryti sąlygas krašto plėtrai. Kelininko darbas sunkus. Vasarą karščiai ir dulkės, žiemą sniegas, pūgos, plikšalos, šaltis. Būtina bet kuriuo paros laiku užtikrinti nenutrūkstamą ir saugų transporto eismą, žmonių komunikaciją. Tai pastebimas ir dėkingas darbas. Darbas gamtoje užgrūdina, suteikia sveikatos. Gal tai ir padėjo p.S. Bortkevič ilgus metus dirbti šį labai svarbų darbą.
Dažnai užimtas žmogus, kasdien sulaukdamas įvairiausių spręstinų problemų, paskęsta savo veikloje.
P. S. Bortkevič jų turėjo taip pat apsčiai, bet skirtingai nei daugelis, jis pirmiausiai skyrė dėmesį žmogui. Jis domėjosi ir konkrečiai padėdavo ne tik savo darbuotojams buities, sveikatos, klausimais. Jis visada buvo vienodai dėmesingas savo pavaldiniams, geras pavyzdys jauniems vadovams. Būdamas labai komunikabilus, lengvai bendraudavo, pritraukdavo prie savęs žmones. Todėl nestebina jo artimos pažintys su garsiais Lietuvos profesoriais, mokslų daktarais, visuomenės veikėjais, dvasininkais.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metu, jau būdamas pagarbaus amžiaus, jis tęsė darbą, siekė būti naudingas savo kraštui. Žinome, kad rinkos ekonomika labiausiai paveikė kaimo žmones. Neteisinu, bet ir negaliu smerkti kaimo žmonių, pasukusių susvetimėjimo, girtuoklystės keliu. Čia esame daug kuo kalti mes visi. Tačiau matau pragiedrulių ir jų gyvenime, mažėja nedarbas, auga nuostabus jaunimas, pradeda kurtis kaimų bendruomenės, pastebimi pilietinės visuomenės daigai.
Kad ateina tokie geri pokyčiai, daug priklauso nuo lyderių miesteliuose, gyvenvietėse, kaime. Paberžės šviesuolis p. S. Bortkevič negalėjo būti abejingas įsivyraujančiam blogiui, jis visais įmanomais būdais stengėsi suburti žmones, išsikalbėti, įkvėpti jiems tikėjimo ateitimi. Žinodamas bažnyčios įtaką kaime, sumanė atnaujinti senus, apgriuvusius medinius kryžius, sutvarkyti apie juos aplinką, greta pastatyti suolelius. Vietos gyventojai nebuvo abejingi šiai iniciatyvai; kryžiaus įšventinimo dieną suplaukdavo ne tik aplinkinių kaimų žmonės. Išgirdę apie tokį įvykį, atvykdavo jau retokai besilankantys savo gimtinėse asmenys, o susirinkę žmonės minėjo gražius žodžius akcijų sumanytojui, bendravo, tapdami artimesni, paslaugesni, dėmesingesni vienas kitam. Kaskart vis daugiau ateidavo jaunimo, moksleivių.
Nėra paprasta tokį darbą organizuoti visuomeniniais pagrindais, o žinant, kad jį atlieka žmogus perkopęs 90 metų, pasidaro gėda dėl jaunų, nerandančių savo vietos, neretai verkšlenančių ar besiskundžiančių darbo, buities sąlygomis. Kai ką jis pats nupirkdavo, medį apdorodavo nuoširdus Glitiškių girininkas Arvydas Kasperaitis, padėdavo pastatyti vietos gyventojai, šventino atitinkamų parapijų klebonai. P. S. Bortkevič darbus palaikė labai dėmesingas tiesioginis jo vadovas Gediminas Tijūnėlis. Per pastaruosius dešimt metų p.Stanislovas atstatė 31 apgriuvusį kryžių Vilniaus, Molėtų rajonuose. Tokie įvykiai kaime neeilinis dalykas, neretai sulaukdavęs ir žiniasklaidos dėmesio. Ne kartą teko ir man dalyvauti tose kaimo šventėse. Neabejoju, susitikę, pabendravę žmonės neliks svetimi. Jie supras, kad net tokiomis, kol kas sunkiomis sąlygomis, bendromis jėgomis galima nemažai nuveikti. O tai jau labai daug. Ir šią ugnelę įžiebė būtent p. Stanislovas Bortkevič.
Pastaruoju metu pablogėjo jo sveikata, retai beišeina iš namų. Paberžėje, kur jis gyvena, pastatyti senelių namai. Nesiūlau ten priimti, juolab, gerai pažindamas šį žmogų, manau, jis vargu ar sutiktų. Bet nusivežti į tą įstaigą bent kartą per savaitę, apiprausti (suprantama, už tai apmokant), leisti pabendrauti su ten esančiais, jau būtų didelė parama ir dėmesys. Kreipiausi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, tikiuosi ji bus šiam nusipelniusiam rajonui žmogui dėmesinga.
Ateina šventės, jubiliejai, išgirsti, pamatai daugybę apdovanojamų, neretai net tų pačių asmenų. Nesakau, kad jie nėra verti, nekaltinu ir institucijos, kuri kompetentinga teikti valstybinius apdovanojimus. Tačiau nejau nėra vertas apdovanojimo ir mano aprašytas, neeilinis asmuo. Kaltinu tokius žmones pamiršusius pareigūnus, kurių valdomoje teritorijoje tokie šviesuoliai gyvena arba institucijas, kuriose ilgai ir prasmingai tokie asmenys naudingai ir nepriekaištingai dirba arba jau yra užtarnautame poilsyje.
Nebūkime abejingi tiems, kurie savo gyvenimą pašventė žmonėms ir krašto gerovei.
Voruta. – 2008, birž. 28, nr. 12 (654), 14.
