Žymus Lietuvos istorikas dr. Algirdas Matulevičius apie Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomeną Europos kultūroje. Keletas pastebėjimų ir palinkėjimų skaitytojui

Autorius: Data: 2019-09-03 , 10:21 Spausdinti

Žymus Lietuvos istorikas dr. Algirdas Matulevičius apie Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomeną Europos kultūroje. Keletas pastebėjimų ir palinkėjimų skaitytojui

Knygos viršelis

Vytautas A. GOCENTAS, Vilnius, www.voruta.lt

Žymus Lietuvos istorikas, enciklopedininkas, Mažosios Lietuvos istorijos ir lietuvių tautinio atgimimo spaudos tyrinėtojas Algirdas Matulevičius šiemet paminėjo savo amžiaus 80-ąją sukaktį – gimė 1939 m. sausio 10 d. Giedraičiuose, Molėtų r. baigė Giedraičių vidurinę mokyklą, besimokydamas laimėjo respublikinį astronomijos konkursą. Tačiau astronomu netapo, baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, studijuodamas buvo fakulteto studentų mokslinės draugijos (SMD) pirmininkas bei viso universiteto SMD pirmininko pavaduotojas.

Nauja istoriko knyga*) – straipsnių rinkinys, kurį sudarė „Lietuvos aido“ techninio centro vadovė ir žurnalistė Loreta Nikolenkienė. Karaliaučiaus universiteto studentijai skirtas straipsnis – jau buvo publikuotas, o kelionių vadovas, skirtas keliaujantiems po Mažąją Lietuva – esmingai peržiūrėtas, papildytas, išplėstas. Gi kiti straipsniai – originalūs ir gausiai aprūpinti išnašomis, nuorodomis, citatomis. Pratarmėje knygos autorius nuoširdžiai dėkoja ir Lietuvos žurnalistų sąjungos nariui, tautotyrininkui, redaktoriui Jonui Laurinavičiui, kuris paskatino ją išleisti „Naujojo lanko“ leidykloje ir suteikė paramą. Tiesa, knygos tiražas – kuklus, tik 50 egzempliorių, bet viską atperka jos turinys. Žinoma, po kurio laiko autorius ir nauji mecenatai gali imtis papildomo straipsnių knygos leidimo.

Knygos išliekamoji ir mokslinė vertė ta, kad nuo šiol viename kryptingai orientuotame rinkinyje sutelkti net penki monografiniai straipsniai. Knygą pristato redaktoriaus J. Laurinavičiaus žodis ir išsami pratarmė – jie supažindina su istoriko gyvenimo, studijų faktais, kelionių ir mokslinių bei kraštotyrinių ekspedicijų po Karaliaučiaus kraštą, buvusias jotvingių ir prūsų žemes dabartinėje vakarinėje Lenkijoje. Buvo pažintinių turistinių kelionių gidas ir vadovas. Iš viso kelioms enciklopedijoms, žinynams suredagavo iki 20 tūkst. mokslinių straipsnių, pats Lietuvos ir lietuvių išeivijos spaudoje parašė keletą tūkstančių straipsnių. Jie paskelbti Vokietijos, Lenkijos, JAV ir Kanados spaudoje, o tai istorinės mokslinės studijos, publicistiniai straipsniai. Grįžęs iš mokslinių konferencijų Vokietijoje, Lenkijoje publikavo taiklias išvadas ir pastebėjimus apie kintantį tyrinėjimų lauką ir poslinkius, archyvinės medžiagos atsivėrimus.

Pabrėžtina, kad knygos autorius po II pasaulinio karo pirmas pradėjo išsamiai tirti Mažąją Lietuvą, lietuvininkų socialinę, ekonominę, teisinę, religinę bei kultūrinę padėtį. Sudarė kelis originalius žemėlapius. Rinkinio straipsniai – ankstesnės ir naujausios mokslininko publikacijos, kurios taip pat parengtos preciziškai, remiantis gausiais archyviniais dokumentais, juos išsamiai pristatant ar ištisai publikuojant.

Žinia, mokslinėje literatūroje, tyrinėjimuose jau įsitvirtinęs Mažosios Lietuvos ir lietuvininko vardai. XVI a. Mažosios Lietuvos pavadinimas Klein Litaw pirmąkart fiksuojamas Prūsijos kronikininkų Simono Grunau, Luco Davido darbuose. XIX a. pab. šis pavadinimas buvo prikeltas ir ypač išpopuliarėjo po Pirmojo pasaulinio karo.

Patys lietuvininkai save dažniau vadino Prūsų lietuviais, o gyvenamą kraštą – Prūsų Lietuva. Toks vietovardis ir savivardis buvo naudojamas ir Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojo, evangelikų liuteronų kunigo, savo parapijiečių lietuvių amžininko Teodoro Lepnerio (1633–1691) knygoje „Prūsų lietuvis“ (Der Preusche Littauer, išl. 1744 m. 2 leid. 1848 m.), kur lietuviai – protingi, apsukrūs, turi gerą atmintį, laikosi duoto žodžio, ištvermingi ir svetingi. Šis vietovardis ir savivardis naudojamas Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojo, kalbininko, žodynininko, kultūros veikėjo, evangelikų liuteronų kunigo, religinių raštų rengėjo, spaudos darbuotojo, Karaliaučiaus profesoriaus Frydricho Kuršaičio (1806–1884).

Skaitant dr. A. Matulevičiaus rinkinio straipsnius, skirtus lietuvininkams, kur jie pavadinami ir mažlietuviais (pvz. p. 13 nurodoma, kad šis terminas plačiau vartojamas nuo XIX a. II pusės), nereikėtų pamiršti – jie patys tiek anuomet, tiek ir šiandien krašte ar išeivijoje save vadina prūsų lietuviais. Pastarojo meto pavyzdžiu gali būti ir XX a. lietuvininkų žymus visuomenės ir sporto veikėjas Vilius Trumpjonas vyresnysis, kilęs iš Traksėdžių prie Šilutės. O lietuvininkų žymi visuomenės veikėja, dailininkė Ieva Jankutė-Gerola savo kalboje ar laiškuose ir taip prisistatydavo: „Mes – prūseliai“.

Beje, XX a. I pusėje susiformavus ir visokeriopai gyvuojant Klaipėdos kraštui (1923–1939) iškyla ir dar vienas vietos gyventojų savivardis klaipėdiškis ar memellander. Tą savivardį, jo atsiradimo aplinkybes jau nagrinėja XX ir XXI a. istorikai. Žinia, klaipėdiškiai savo kailiu patyrė, kad jie kitokie vokiečiai ir skiriasi nuo etninės Vokietijos gyventojų. Karo pabaigoje ar po karo patekę į Vokietiją (vėliau federatyvinę ar sovietinę-demokratinę) klaipėdiškiai gavo kitokius asmens dokumentus, maisto korteles – jie visokeriopai skyrėsi nuo etninių vokiečių tiek dokumentų, tiek kortelių garantijomis ar teisėmis. Trumpai drūtai buvo ir yra vis dar sakoma: „Kaip dangus nuo žemės…“

Minėtina, kad ir krašto pavadinimą tiek krašte ar išeivijoje gyvenantys naudoja Prūsų Lietuva (tarpusavyje, spaudoje, kitoje lektūroje) ir Preußich Litauen, (vokiškoje terpėje ir lektūroje). Priminsiu, kad Vilius Trumpjonas jaunesnysis (1936–2012), gimęs XX a. Klaipėdoje, o gyvenęs Čikagoje (JAV), pasakojo nuolatos besikartojančius atvejus: „Tą Lithuania Minor amerikonai supranta kaip Jauna ar Jaunoji Lietuva, o ne Mažoji Lietuva…“ Anuomet krašte autochtonai lietuvininkai tiek savo parlamentą, tiek laikraščius vadino Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba (Tilžė, 1918–1924), Prūsų Lietuvių Balsas (Tilžė ir Klaipėda, 1919–1923), kuriuos sekė daugybė kitų pavyzdžių.

Straipsnių rinkinio pratarmėje neatsitiktinai taip pat rašoma (p. 9): „Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad Prūsiją (Prūsą) XIII a. užkariavus ir valdant Vokiečių ordinui, kryžiuočiams nesvarbu buvo kokios tautos bei etnosai, gentys gyveno toje valstybėje ir kuria kalba ar tarme kalba. Nuo Prūsijos šalies vardo visi autochtonai baltai vadinti „prūsais“. Tautybes imta aiškiai skirti 1517 m. prasidėjus Reformacijai ir, 1525 m., žlugus Ordinui, susikūrus pasaulietinei Prūsijos kunigaikštystei. Šalia prūsų oficialiai valstybiniu mastu paplito jų giminingų baltų genčių lietuvių, lietuvininkų, sūduvių ir kitų jotvingių genčių, kuršių vardai.“

Dar viena iškalbinga pratarmė citata apie Mažąją Lietuvą, jos fenomenalią reikšmę (p. 10): „Susidarė, nors ir negausus, lietuvių inteligentijos, intelektualų sluoksnis, vadovaujantis lietuvininkų visuomeniniam kultūriniam sąjūdžiui. Mažlietuviai ilgą laiką turėjo kultūrinę autonomiją. Beveik visos lietuvių raštijos, apskritai kultūros vertybės pirmiausia sukurtos Mažojoje Lietuvoje. Be jos paramos kažin ar būtų atsilaikiusi Didžioji Lietuva, žiauriai pavergta carinės Rusijos imperijos.

Ar rasime kitą tokį mažą Europoje kraštą? Šis kultūros paveldas, knygnešystė yra fenomenas, unikumas, vertingas Europos civilizacijai, kultūrai plėtoti, demokratiniams procesams.“ Šiai citatai antrinant dažnas tėvynainis prisimena ir profesoriaus dr. Mykolo Biržiškos giluminę ištartį: „Mažoji Lietuva – lietuvių kultūros lopšys.“

Žinia, krašto žmonės savi su savais galėjo susitikti lietuvių evangelikų bažnytėlėse, lietuvių mokyklose, lietuvių draugijose – „Byrutos“ „Santaros“ ir kitose, rinkimams į politinius darinius – konservatyvų skyrimo draugystėje… Savivaldos nedidelį langą turėjo 1923–1939 metais, bet ir tas buvo susaistytas autonomijos ir kitokiais apribojimais, kurį sėkmingai išnaudojo vietos ir užsienio nacių kultūrtrėgeriai, o lietuvininkai steigė draugijas ir jų lėšomis mėgino atgauti švietimo, kultūros, muziejų ir kitus barus. Dabar, sakytumei, Klaipėdos ar Vilnijos kraštuose taipgi yra tiek rusėnų, tiek kaimynų lenkų aljansai ar sąjungos…

Pratarmės vienuoliktame puslapyje įdėta ir 1941 m. gruodyje vykusių Lenkijos-SSRS derybų dalyvio žurnalisto ir diplomato Ksawero Pruszinskio vertinga citata (tuomet Vokietijos Vermachto daliniai jau buvo prasiveržę į Maskvos priemiesčius, o sunkiosios artilerijos haubicų trenksmai girdėjosi net už storų Kremliaus sienų), kurią naktinio pokylio metu J. Stalinas, be kita ko, pareiškė: „Kartais būdavo, kad kai kurios tautos buvo išstumtos iš savo nuo amžių apgyvendintų vietų. Pavyzdžiui, Rytų Prūsija. Manau, kad pusė Rytų Prūsijos buvo apgyvendinta lenkų, o antroji pusė – lietuvių.“
Manykime, kad ir kiti istorikai ateityje turėtų atkreipti dėmesį į šios citatos turinį.

Toliau knygoje straipsniai išrikiuoti šia seka: „Lietuvininkai“, „Keliaujantiems po Mažąją Lietuvą. Kultūros paveldas“, „Mažosios ir Didžiosios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete ir jo auklėtinių nuopelnai lietuvių raštijai XVI a. – XIX a. I pusėje“, „Prūsai, lietuviai, lietuvininkai, vokiečiai ir lenkai bei mozūrai Prūsijoje“, „Tilžės Aktas – Mažosios Lietuvos nepriklausomybės deklaracija“.

Istorikas dr. Algirdas Matulevičius. Vytauto Žeimanto nuotrauka

Mano giliu įsitikinimu, skaitytojai turi ne tik skaityti, bet ir naujai patirti žymaus Lietuvos istoriko iškeltų faktų, apmąstymų svarbą. Istorikas atstovauja Lietuvos pozicijas. Jos grindžiamos gausia archyvine, istoriografine medžiaga, patirtimi, kuri buvo sukaupta betarpiškai bendraujant su kolegomis Tėvynėje ir užsienyje, bičiuliaujantis su krašto senbuviais autochtonais. Visais atvejais buvo ir pasilieka nuosekli pagarba, suvokimas, atjauta. Istorikas tiek savo straipsniuose, monografijose ar visuomeninėje veikloje, viešose paskaitose, pranešimuose nesikrato gynėjo pozicijos, bet ją sąmoningai ir nekintamai atlieka visą savo sąmoningą gyvenimą. Tai vis retesnė mūsų valstybės istorikų žyma…

Taigi, gražaus susitikimo su vertinga knyga, mielas ir gerbiamas skaitytojau ir žmogau, pilieti. Linkėkime, kad ir kolegos istorikai atsilieps į savo cecho darbininko naujausią straipsnių rinkinį, jo keliamus faktus, apmąstymus ir teiginius.

Šis rašinys nėra išsamus monografinių straipsnių recenzavimas, bet norėjosi atsidėkoti, pasidžiaugti ir laukti naujų žymaus Lietuvos istoriko knygų. Žinia, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka kaupia dr. A. Matulevičiaus epistoliarinį palikimą. Linkėkime, kad jo nenugultu laiko ir užmaršties dulkės, nes kiekviena nauja knyga, nauja monografija ar straipsnių, kitokio palikimo publikavimas – istorinės atminties ir tiesos susigrąžinimas.

—————————————————-

*) Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas Europos kultūroje: straipsnių rinkinys / Algirdas Matulevičius; sudarė Loreta Nikolenkienė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2019. – 179,[1] p.: iliustr., faks., portr., žml..: Tiražas 50 egz. – ISBN 978-609-474-162-3

Gocentas Vytautas Mažoji Lietuva Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra