Žymieji lietuviai Filipinuose: P. B. Šivickis

Autorius: Data: 2011-02-19, 13:26 Spausdinti

Žymieji lietuviai Filipinuose: P. B. Šivickis

Laima PETRAUSKIENĖ

Neseniai grupė lietuvių išvyko į Filipinus garsiojo keliautojo Mato Šalčiaus keliais.

Spaudos konferencijoje ekspedicijos vadovas, Lietuvos žurnalistų sąjungos Keliautojų ir pramogų klubo prezidentas Gerimantas Statinis pažadėjo, kad, garsinant keliautoją Matą Šalčių Filipinuose, nebus pamirštas ir kitas žymus lietuvis – biologas Pranciškus Baltrus Šivickis (1882–1968), 1922–1928 metais profesoriavęs Filipinų universitete, Maniloje.

Daug kas iš jo profesoriavimo Filipinuose laikotarpio yra žinoma, aprašyta keliose knygose, daugelyje mokslinių bei populiarių straipsnių. Tačiau žinome toli gražu ne viską. P. Šivickis buvo kuklus žmogus, nemėgdavo daug girtis apie savo darbus, nors pasigirti tikrai turėjo kuo. Gal keliautojams pavyks ką nors naujo sužinoti apie jo nuopelnus Filipinų mokslui, gal pavyks išsiaiškinti, kaip jis atsimenamas ar įamžintas Filipinų universitete?

Kodėl P. Šivickis dirbo būtent Filipinų universitete? Kodėl ne Lietuvos? Juk Lietuvoje 1922 m. kaip tik įsteigiamas universitetas, ir kvalifikuoti mokslininkai turėjo būti graibstyte graibstomi, jei pirmiausia galvojama apie mokslą, o ne apie ką nors kita. Drąsiai galima teigti: P. Šivickis tuo metu buvo pats kvalifikuočiausias lietuvis biologas, tikras mokslo fanatikas pačia geriausia prasme.

Jis emigravo į Ameriką 1906 metais, teturėdamas tik 3 klasių pradinį išsilavinimą. Titaniškomis pastangomis siekė mokslo ir pasiekė labai daug. Studijavo net septyniuose Amerikos universitetuose, dviejuose įsigijo bakaluro laipsnį; o paskutiniajame, kuriame mokėsi, Čikagos universitete – magistro ir mokslų daktaro daktaro laipsnį; apgynė disertaciją iš tuomet visiškai naujos mokslo srities, iš eksperimentinės zoologijos. Čikagos universitetas buvo pats prestižiškiausias to meto Amerikos universitetas, kurį įsteigė milijonierius Johnas Rockefelleris, jis sukvietė čia profesoriauti žymiausius to meto mokslininkus. Būna ir tokių protingų milijonierių!

Tik apsigynęs disertaciją, 1922 metais P. Šivickis iš Amerikos siunčia prašymą Kauno universitetui, norėdamas grįžti ir darbuotis Lietuvos labui. Deja, atsakymas lyg tyčia pavėluoja. P. Šivickis, nesulaukdamas atsako, sudaro sutartį su Filipinų Manilos universitetu ir ten iškart gauna zoologijos profesoriaus vietą. Nors ir labai gerai buvo užsirekomendavęs Čikagos iniversitete, ten negalėjo likti, nes neturėjo Amerikos pilietybės. Po keleto metų, 1925-aiasiais, jis vėl siunčia iš Filipinų prašymą dirbti Kauno universitete, kuriame nėra biologo, turinčio mokslinį laipsnį. Deja, atsakymas vėl lyg tyčia pavėluoja, ir P. Šivickis dar kartą pratęsia sutartį su Manilos universitetu. Vėliau, jau būdamas Lietuvoje, apie grįžimo peripetijas pats P. Šivickis pasakys: „O iš tikrųjų jie manęs priimti nenorėjo, tai aš spėju iš taip ilgo vilkinimo mane skiriant, iš 1925 m. birželio 6 d. fakulteto nutarimu mano prašymą atmesti ir iš labai šalto priėmimo man dirbti atvažiavus.“ Pasaulis nesikeičia, žmonių prigimtis, pavydas ir konkurenciniai santykiai tarp jų – taip pat, pasakytų dabartinis psichologas, perskaitęs šias eilutes…

P. Šivickis grįžta į Lietuvą tik 1928 metais jau kaip žinomas mokslininkas, kaip kylanti mokslo žvaigždė. Keletą gyvūnų rūšių kitų šalių mokslinkai buvo pavadinę jo vardu, o tai yra didžiausios pagarbos mokslininkui ženklas. Lietuvoje pasineria visa galva į mokslus, į eksperimentinės laboratorijos kūrimą, į švietimo organizavimą ir reorganizavimą, į mokslo populiarinimą. „Iš užsienio važiuodamas į savo gimtinę palikau gerą vietą, gražiai ir patogiai sutvarkytas laboratorijas ir neblogas auditorijas, gerai išlavintą personalą, gerokai didesnę algą ir geresnes gyvenimo sąlygas, kad galėčiau dirbti savo šalyje, ir dirbsiu, kol galėsiu“, – sakė P. Šivickis.

Bet grįžkime į Filipinų laikotarpį. Teoriškai bent trupučiuką pakeliaukime tais keliais, kuriais, tikėkimės, pakeliaus ir mūsų dabartinės ekspedicijos dalyviai. Kas žinoma apie P. Šivickio darbus ir nuopelnus Manilos universitete? Jau po dvejų metų darbo jis gauna atsakingas pareigas – 1924 metais ima vadovauti Zoologijos katedrai; o prieš tai, 1923-iaisiais, užsirekomenduoja kaip gabus organizatorius ir Mindoro saloje įkuria Puerto Galeros biologinę stotį; 1924–1925 metais buvo šios stoties direktorius, joje studentams dėstė jūrų zoologijos kursą. Puerto Galeroje pats bei kartu su studentais atlikdavo įvairius stebėjimus bei bandymus. Universitete jis dėstė elementariosios zoologijos, lyginamosios anatomijos, embriologijos kursus, vedė seminarus ir lauko praktikos darbus. Buvo studentų labai mylimas ir gerbiamas.

Savo atostogas P. Šivickis irgi pašvęsdavo mokslui: važinėdavo po įvairias Filipinų salas, tyrinėdamas bei rinkdamas vietos fauną. Daug jos pavyzdžių, labai vertingų, kai kurių tiesiog neįkainojamų (pvz., gigantiškas moliuskas Tridacna) persiuntė į Kauną, į besikuriantį Zoologijos muziejų, visas siuntimo išlaidas dengdamas iš savo kišenės. (Dar net neįsivaizdavo, kiek daug ką teks jam Lietuvoje dengti iš savo kišenės! O mes jau nebegalime įsivaizduoti, kad buvo tokių altruistų, tokių don kichotų, kaip Šivickis: kurie ir salą ežere nupirko už savo pinigus, įrengdami ten studijų bazę, ir laborantus eksperimentinei laboratorijai samdė už savo pinigus, ir į komandiruotes vyko už savo pinigus, ir knygas leido už savo pinigus.)

Iš Filipinų P. Šivickis taip pat persiuntė nemažą auką (1385 Prancūzijos frankus) Kauno universiteto Zoologijos katedrai, kad ši nusipirktų reikalingų knygų. Nuolat siuntė mokslo populiarius straipsnius į Lietuvą, apžvelgdamas mokslo naujoves bei pateikdamas daugybę istorijų apie egzotiškus vandens gyvūnus, kurių knibždėte knibždėdavo aplink daugybę Filipinų salų. Filipinuose parašė daugelį mokslinių straipsnių, kurie buvo publikuoti įvairiuose prestižiniuose užsienio žurnaluose.

P. Šivickis domėjosi daug kuo, ne vien tik biologija. Daug fotografavo, filmavo, domėjosi žmonių papročiais, kalba, netgi sudarė anglų-tagalų kalbų žodyną (nepublikuotas). Tagališkai žmonės kabėjo Manilos apylinkėse, o apskritai Filipinuose gyveno daugiau nei 90 skirtingų genčių ir tautybių gyventojų.

Įdomu, kaip atmenamas P. Šivickis dabar Filipinuose ir pasaulyje? Kai ką galime sužinoti nekeliaudami į tolimuosius Filipinus, o peržvelgdami įvairius interneto puslapius. Peržvelgus juos, tampa aišku, kad Lietuva turėjo neeilinį, pasaulinio lygio mokslininką. Paminėsiu tik keletą faktų.

2008-aisiais Filipinų universitetas šventė 100 metų jubiliejų, o po dvejų metų, 2010-aisiais, švęsta 100 metų sukaktis nuo datos, kai Filipinuose buvo pradėti biologiniai tyrimai. Šiai progai paskelbtas Filipinų universiteto profesoriaus F. Lacanilao apžvalginis straipsnis apie visus žymiuosius Filipinų biologus profesorius, bet nagrinėjantis tik jų mokslinius straipsnius, ne pedagoginę veiklą. Įnašas į mokslą, be abejo, vertinamas pagal mokslinius straipsnius. Įdomu, kad visų, tiek senųjų, tiek dabartinių Filipinų mokslininkų darbas vertintas pagal šiuolaikinę metodiką, t. y. pagal vadinamąjį straipsnių citavimo indeksą.

Kaip su tais indeksais „elgtis“, kokias formules pritaikyti, kaip objektyviai „pasverti ir pamatuoti“ mokslininko nuopelnus, nėra bendros nuomonės. Dažnai kiekviena šalis ar net mokslo institucija susikuria savo vertinimo būdus; visai įdomų būdą sukūrė ir filipiniečiai. Be abejo, straipsniai vertinami pagal tai, ar jie cituojami prestižiniuose pasauliniuose žurnaluose (vadinamuosiuose SCI-indexed journals), bet vien citavimo neužtenka. F. Lacanilao prie savo šalies žymių mokslininkų priskiria tik tuos, kurie yra išspausdinę straipsnių ne mažiau kaip trijuose skirtinguose prestižiniuose žurnaluose – taip pašalinamas mokslininko, turinčių gerų asmeninių ryšių, protegavimas; F. Lacanilao pamini vieną filipinietį biologą, kuris išspausdino 18 straipsnių, bet visi jie viename ir tame pačiame žurnale. Be to, bent jau šiuose trijuose minėtuose straipsniuose mokslininkas turi būti vienintelis arba pirmasis autorius – taip išvengiama visame pasaulyje paplitusio mokslinio parazitavimo papročių, kai institucijų ar laboratorijų vadovai prisirašo prie visų savo pavaldinių straipsnių.

Aptaręs tokius kriterijus, F. Lacanilao pažymi, kad net 27 žymūs Filipinų mokslininkai ir akademikai negali arba negalėjo pasigirti turintys tokių nuopelnų mokslui, kurie leistų jiems vadintis pasaulinio lygio mokslininkais. P. B. Šivickis atitinka visus pasaulinio lygio mokslininko kriterijus ir yra įtrauktas į žymiųjų Filipinų mokslininkų sąrašus. Per pirmuosius 25 biologijos mokslų Filipinuose egzistavimo metus tokių profesorių tebuvo tik 7, tad galime didžiuotis, jog mūsų tautietis priklauso šiai išrinktųjų septynietui ir yra nepamirštas Filipinuose.

Nepaisant pasididžiavimo, lietuviškai akiai kiek kliūna keletas netikslumų šiame straipsnyje, mažinančių P. Šivickio nuopelnus. Prie visų žymiųjų Filipinų autorių dar pateikiama papildoma nuoroda, jei jų straipsniai yra publikuoti Science arba Nature žurnaluose, nes iš visų prestižinių mokslo žurnalų pastarieji yra labiausiai vertinami pasaulyje; tad autoriui tikrai labai didelė garbė juose publikuotis. P. Šivickis yra publikavęs savo straipsnių abiejuose minimuose žurnaluose (verta paminėti, kad nė vienas biologas tarpukario Lietuvoje bei per keletą pirmųjų sovietmečio dešimtmečių tokio lygio straipsnių nespausdino), bet apie tai prie jo pavardės F. Lacanilao nieko nepažymėjo.

Skiltyje, kurioje nurodoma, kokį laikotarpį šie mokslininkai dirbo Filipinuose, ties P. Šivickio pavarde parašytas tik skaičius 1925-ieji su pastaba, kad nežinoma iki kokių metų jis dirbo Filipinuose, taip pat parašyta, kad tais metais jis buvo katedros vedėjas, bet neparašyta, kokios būtent katedros. Klaidingai nurodoma, kad pirmasis Zoologijos katedros vedėjas nuo 1930-ųjų buvo Hilario Roxas, o mums žinoma, kad šiai katedrai P. Šivickis vadovavo 1924–1928 m. Taigi šiek tiek, o gal net gerokai keista – ar kokie cunamiai nuplovė Manilos universiteto archyvą, ar tiesiog galioja sena taisyklė, su kuria jau ne kartą susidūriau rašydama ir skaitydama apie kitus istorinius dalykus – į archyvus geriau nelįsti, jie atima labai daug laiko, ir ten labai daug dulkių; parašysim, ką turim, arba tai, ką kas nors, gerai žinantis, papasakojo.

F. Lacanilao duomenys apie straipsnius paimti iš interneto duomenų; akivaizdu, kad archyvuose jis nesėdėjo. Tikėkimės, Filipinų universiteto darbuotojų pažintis su mūsų keliautojais gal suteiks akstiną ir norą Filipinų mokslininkams įsirausti ir į dulkinus archyvus. Arba pasiprašyti žinių iš Lietuvos. G. Statinis nuvežė į Filipinus Algimanto Jakimavičiaus knygą apie P. Šivickį, bet ji išleista lietuvių kalba. Gaila, kad tokio lygio mokslininko nespausdiname visiems suprantama kalba.

1997 metais filipiniečiai išdidžiai šventė savo garsaus mokslininko, žinomo ir visame pasaulyje, ne vien Filipinuose, Jose S. Domantay šimtmetį. Šventė buvo ypatinga ir tuo, kad J. Domantay tuomet dar buvo gyvas. Moksliniame žurnale „Profiles of Filipino Fisheries Scientists“ M. F. Cichon aptarė šio žymaus mokslininko nuopelnus. Straipsnis kartojamas daugelyje interneto puslapių ne tik 1997-aisiais, bet ir vėlesniais metais. Šį straipsnį skaitant vėlgi galima pasidžiaugti, nes jau antrame sakinyje aptinkame P. Šivickio pavardę.

M. F. Cichonas rašo, kad J. S. Domantay pačią pirmąją savo publikaciją paskelbė 1928-aisiais kartu su P. Šivickiu; publikacija ypatinga tuo, kad tai buvo pirmas straipsnis apie Filipinų holoturijas arba trepangus (lietuviškai tai būtų jūros agurkai, kurie, deja, mūsų jūroje neauga). Vėliau J. S. Domantay tapo vienu žymiausiu šios srities specialistų pasaulyje. Bet vėl tuojau pat tenka nuliūsti, nes kažkodėl kukliai nutylima, jog P. Šivickio pavardė šiame straipsnyje yra pirmoji; kad tuomet J. S. Domantay dar buvo studentas; jog P. Šivickis buvo jo vadovas, o šis straipsnis yra magistro darbo publikacija.

Taigi P. Šivickis buvo pirmasis ir tikriausiai svarbiausias J. S Domantay mokytojas, nes vėliau J. S. Domantay paskelbė daug straipsnių apie holoturijas. Vėlgi keista, kai straipsnio gale aptinku sakinį, jog pagrindinį postūmį jo moksliniams tyrimams padarė kapitono Ziesenhenne kolekcija, surinkta po Antrojo pasaulinio karo Manilos įlankoje. Kapitonas surinko daug dygiaodžių gyvūnų (jiems priklauso ir holoturijos), juos apibūdino, bet nespėjo nieko publikuoti. Jo darbus pabaigė J. Domantay. Neabejotina, kad pabaigė, bet visai neįtikėtina, jog įkvėpimas atėjo beveik po 20 metų. Juk iki to laiko J. S. Domantay dirbo mokslinį darbą, rašė straipsnius apie holoturijas. Net suabejojau – gal straipsnio autorius filipinietis M. F. Cichonas nelabai gerai moka anglų kalbą ir ne visai vietoje pavartojo kai kuriuos žodžius, kalbėdamas apie įtakas.

Neabejotina, kad svarbiausią įtaką garsiajam filipiniečiui J. S. Domantay bus padaręs P. Šivickis, nes juk su juo kartu pradėjo holoturijų tyrimus. Kad tai buvo įsimintinas ir pačiam P. Šivickiui studentas, galima padaryti netiesioginę išvadą iš P. Šivickio populiarių publikacijų, surinktų į knygą „Gyvoji gamta ir mes“. Šioje knygoje nemažai pasakojimų ir nuotraukų apie Filipinų gyvūnus. Nemažai ir filipiniečių zoologų nuotraukų, bet jos visos beasmenės su prierašais; zoologijos studentas, asistentas, preparatorius ar tiesiog filipinietis. Yra tik vienui viena nuotrauka su filipiniečio pavarde – tai Filipinų universiteto zoologijos asistentas J. Domantay, tyrinėjantis didžiulį jūros vėžį, sveriantį daugiau kaip 3 kg. Matyt, P. Šivickis jau tuomet įžvelgė jame būsimą mokslininką.

Kas domisi senąja spauda, žino, kad M. Mažvydo bibliotekoje yra tokia puiki paslauga kaip „e-paveldas“. Patys vertingiausi senieji istoriniai bei periodiniai leidiniai yra suskaitmeninti; jais gali naudotis kiekvienas mirtingasis, mokantis dirbti kompjuteriu. Pasaulyje skaitmeninami ir senieji moksliniai straipsniai, bet, deja, Lietuvoje tai dar nevyksta (mokslas – ne paveldas?). Kol kas belieka pasidžiaugti, kad užsieniečiai skenuoja senuosius P. Šivickio straipsnius, publikuotus užsienio žurnaluose, ir juos deda į internetą. Taigi užsieniečiai P. Šivickį vertina ir džiaugiasi jo straipsnius turėdami, kitaip sakant, šie straipsniai jau yra svarbi pasaulio mokslo paveldo dalis. O lietuviams P. Šivickį reikėtų garsinti ne vien Filipinuose ir visame pasaulyje, bet ir pačioje Lietuvoje.

Dabar belieka paklausti: kodėl apie tokį mokslininką plačioji Lietuvos visuomenė žino labai nedaug? Gal Lietuvoje jis nieko gero nenuveikė, gal tik Filipinuose? Lietuvoje jis nuveikė labai daug, daug daugiau nei Filipinuose. Apie tą nežinojimo paradoksą kalbėjau keliose mokslo istorikų konferencijose, rašiau mokslinius bei populiarius straipsnius. Priežastimi susidomėjusiems skaitytojams prieinamiausias būtų straipsnis „Populiarumo paradoksai“ (žurnalas Naujoji Romuva, 2008, Nr.1; tas pats straipsnis išspausdintas interneto portale Bernardinai , jo rubrikose: Visuomenė ir Sankirtos (www.bernardinai.lt) 2008 m. gegužės 13 d. Čia paminėsiu tik pagrindinę – politinę priežastį. P. Šivickis pasipriešino mokslo ideologizavimui. 1948-aisiais, kai visi buvo verčiami viešai atsižadėti genetikos mokslo ir garbinti „didžiuosius“ rusų mokslininkus I. Mičiūriną ir T. Lysenką, P. Šivickis to nepadarė, netgi drįso pasakyti iš Maskvos atvykusiems aukštiems pareigūnams, kad genetikos pradininkai G. Mendelis, T. Morganas, A. Veismanas padarė labai daug ir dar reikėtų pasižiūrėti, ką padarys mičiūrininkai. Jis neteko darbo, iš jo buvo atimtas akademiko vardas. Nors vėliau kai kurios skriaudos buvo atitaisytos, bet apie P. Šivickio nuopelnus mokslui sovietinė žiniasklaida kalbėjo labai nedaug, nes į jį buvo žiūrima kaip į nelojalų sovietų valdžiai žmogų.

Džiugu, kad P. Šivickis bus pagerbtas Filipinuose. Ir labai keista, kad interneto komentaruose apie dabartinę lietuvių ekspediciją į Filipinus tenka skaityti, esą pakeliaus, papramogaus svetimų pinigų sąskaita: ir kas iš to? Iš to, gerbiamieji-negerbiamieji niurzgekliai, ateityje galbūt turėsite naudos ir jūs, jau nekalbant apie nematerialiąją, dvasinę naudą. Garbė turėti tokius lietuvius kaip Pranciškus Baltrus Šivickis, kaip Matas Šalčius, garbė juos prisiminti; prasminga šią garbingą praeitį priminti ir visam pasauliui. Juk praeitis visuomet šiek tiek, o gal net labai daug nulemia ir visų mūsų ateitį.

1–4 P. Šivickio archyvo nuotr.

www.bernardinai.lt

Nuotraukose:

1. P. B. Šivickis 1924 m. Maniloje

2. P. B. Šivickis (trečia eilė, viduryje) su studentais Puerto Galeros biologinėje stotyje. 1925 m.

3. P. B. Šivickis (dešinėje, su skrybėle) su Filipinų studentais Puerto Galeroje, 1926 m.

4. Manilos universiteto zoologijos asistentas Jose S. Domantay, sveriantis jūrų vėžį. Apie 1928 m.

5. Dygiaodžiai gyvūnai akvariume. Centre matyti du į kankorėžius panašūs gyvūnai; tai yra holoturijos (L. Petrauskienės nuotr.)

Istorija , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra