Žymaus vilniečio sukaktis
Autorius: Voruta Data: 2013-09-16, 09:12 Spausdinti
Prof. Zigmas ZINKEVIČIUS
Šių metų kovo 17 d. sukako 50 metų nuo lietuvių kalbininko ir visuomenės veikėjoJurgio Šlapelio mirties. Jis gimė 1876 m. Galsiškiuose netoli Kupiškio. Mokėsi Mintaujos (dabar Jelgava) gimnazijoje, iš kurios 1896 m. buvo pašalintas už atsisakymą rusiškai melstis. Eksternu išlaikęs brandos egzaminus, 1897 m. įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. Studijuodamas daugiausia gyveno Vilniuje, dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje.
Ir vėliai liko gyventi Vilniuje. Kartu su žmona sena vilniete Marija Piaseckaite (1880-1977), įėjusia į lietuvių kultūros istoriją kaip pirmoji Birutės vaidmens atlikėja, 1906 m. įsteigė lietuvišką knygyną, leido ir platino knygas. Bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Lietuvos ūkininke“, „Draugijoje“. 1907-1914 m. redagavo Juškų žodyno III tomą. Padėjo Jablonskiui rinkti medžiagą lietuvių kalbos gramatikai.
Pirmojo pasaulinio karo metu Šlapelis buvo mobilizuotas ir dirbo karo gydytoju. Po karo 1921-1932 m. mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje. Mokė lietuvių, lotynų kalbų ir Lietuvos istorijos. Dalyvavo lietuviškoje veikloje. Nuo 1927 m. liko vienintelis lietuvis Vilniaus miesto taryboje. Įsitraukė į Lietuvių mokslo draugijos veiklą, buvo ilgametis valdybos narys, 1932 m. išrinktas pirmininku. Su mokiniais rinko Vilniaus krašto tautosaką ir didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“ medžiagą. Okupacinė lenkų valdžia Šlapelį persekiojo. Mirė 1941 m.
Šlapelių knygynas lenkų okupacijos metais buvo tapęs vienu iš svarbiausių lietuviško gyvenimo centru Vilniuje. Aprūpindavo knygomis Vilnijos lietuviškas mokyklas. Lenkų valdžia knygyną nuolat persekiojo, darė kratas, konfiskavo daug knygų (vien 1938 m. kelis sunkvežimius). Knygynas veikė iki 1946 m. Turtingi Šlapelių rinkiniai vėliau buvo dukters G. Šlapelytės-Sirutienės perduoti Vilniaus universiteto bibliotekai.
Šlapelis lituanistikai daugiausiai nusipelnė kaip kalbos kultūros darbuotojas ir leksikografas. Nuo pat spaudos panaikinimo taisė Vilniuje leidžiamų laikraščių ir knygų kalbą. Buvo didelis šio darbo entuziastas, svarbiausias lietuvių kalbos mokovas okupuotoje Vilnijoje. Rūpinosi mokyklų kalba, redagavo vadovėlius. Vertė jaunimui populiarias knygas. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą su J. Raliu išvertė D. Defo „Robinzono gyvenimą“ ir H. Bičer-Stou „Dėdės Tomo trobelę“. Parengė spaudai ir 1914 m. išleido K. Donelaičio „Metus“ su paaiškinimais ir bibliografija. Buvo parašęs lietuvių kalbos gramatiką, bet neišleido.
Antroji kalbininko Šlapelio veiklos sfera – žodynų leidimas. Tą darbą pradėjo dar gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tada tai buvo labai aktualu, nes gero lietuvių kalbos žodyno trūko, vokiškai parašytas F. Kuršaičio žodynas daugumai lietuvių buvo neprieinamas. Leksikografinį darbą skatino bendradarbiavimas su K. Būga ir Juškų žodyno redagavimas. Šlapelis sudarė didelę kartoteką. 1907 m. išleido „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį“. Kaizerinės Vokietijos okupacijos metais rašė „Lietuvių kalbos žodyną, išverstą rusiškai, lenkiškai ir vokiškai“. Toks tada buvo reikalingas. Leisti pradėjo 1920 m., bet tik vieną spaudos lanką išspausdinęs darbą nutraukė, nes po karo tokio tipo žodynas tapo nebeaktualus. Ėmė rašyti naują „Rusiškai lietuvišką žodyną“, kurio 1921 m. pasirodė I tomas (a-j raidės). Jame sudėjo nemaža frazeologijos, tarmių leksikos. Žodžius kirčiavo pagal Rytų Lietuvos akcentologinę sistemą. Pasikeitus politinei padėčiai (Vilniaus krašto okupacija) šio darbo nebaigė ir ėmė rašyti naują „Lenkiškai lietuvišką žodyną“, kurio taip pat nebaigė, išleido 1929 m. tik 4 lankus (64 p., iki žodžio „drėbt“). Nutarė leisti trumpesnį ir mažesnio formato žodyną, kuriam paklausa buvo didesnė. Šį sumanymą įvykdė: 1938 m. išleido „Kirčiuotą lenkišką lietuvių kalbos žodyną“ (608 p .), kurį greit išpirko ir 1940 m. teko pagerintą kartoti. Nors šis žodynas be frazeologijos, bet moksliniu požiūriu labai vertingas. Juo ir nebaigtais Šlapelio žodynais plačiai naudojasi mūsų leksikografai. Dar nurodytina, kad Šlapelis visą gyvenimą rinko žodžius „Didžiajam lietuvių kalbos žodynui“ (redakcijai perdavė apie 8000 lapelių).
Kalbininko Jurgio Šlapelio mokslinė veikla, kaip ir kartu su žmona Marija nudirbtas didžiulis visuomeninis kultūrinis darbas palaikant Vilniuje slopinamą lietuvybę bei užgožiamą protėvių kalbą, mums šiandien atrodo didžiai prasmingas ir sektinas.
„Voruta“ 1991 m. balandžio 16–30 d. Nr. 8 (26), p. 3
