Žymaus chirurgo Nikolajaus Pirogovo krašto lietuviai

Autorius: Data: 2013-04-02, 10:42 Spausdinti

Žymaus chirurgo Nikolajaus Pirogovo krašto lietuviai

Alfonsas KAIRYS, Vilnius

Lietuviai prie pietinio Bugo

Vėlyvą vakarą pasigirsta telefono skambutis.

- Alio, ar čia Alfonsas, labas vakaras, čia Vinicos lietuvių kultūros ir istorijos centro „SAKALAS“ pirmininkas Vasilijus Sugakas. Tikiuosi, kad nepamiršot mūsų bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (TMID) bendrų projektų.

- Malonu išgirsti nė kiek nepasikeitusį balsą iš vieno didžiausių, 7-ojo pagal dydį Ukrainos miesto, po 10-ies metų pertraukos. Kaip laikosi Jūsų dar 1999 metais įkurta organizacija ir pavadinta šiek tiek neįprastu užsienyje gyvenančių lietuvių susivienijimų vardu – CENTRAS?

- Ne viskas taip gerai, kaip norėtųsi, papasakočiau dabar, bet pokalbiai brangūs. Pabandykime susirašyti elektroniniu paštu.

- Gerai. Linkėjimai Jūsų CENTRO nariams: tiems, kuriuos pažįstu, ir tiems, su kuriais nespėjau susipažinti. Linkėjimai Jums, kaip 6 vaikų: 5 berniukų ir 1 mergaitės, tėvui. (Čia pat pagalvojau, kad būtent tokių šeimų reikėtų nusistekenančiai gimstamumo atžvilgiu Lietuvai).

Toliau bendravome elektronioniu paštu.

Prisiminėme tuos laikus, kai buvęs TMID-as pripažino de facto ir de jure Vinicos lietuvių kultūros ir istorijos centrą, pavadintą „SAKALO“ vardu. Sakalas – paukštis, viską iš aukštai matantis ir, staigiai įvertinęs situaciją, priimantis sprendimą. Toks tuo metu buvo pirmininkas Vasilijus, kuriam su savo žmonėmis (ne tik lietuviais!) reikėjo, įvertinant situaciją, pasakyti ne tik sau (sau jau buvo pasakyta!), bet ir vietos valdžioms: čia lietuvių būta dar kunigaikščio Algirdo laikais ir juos vertėtų įamžinti.

Ir vėl eilutė apie Vasilijų, kaip apie žmogų. Gimė, kaip jis rašo: „mažyčiame Žemaitijos miestelyje Plungėje 1974 metais. Iki šiolei aš jaučiu Baltijos jūros bangų ošimą, nes mama kiekvieną savaitgalį veždavo prie jūros, kad galėčiau iki soties kvėpuoti ja. Kai man buvo šešeri, mūsų šeima atvyko į Šiaulius, mokiausi mokykloje, vėliau baigiau Politechnikumą (į jį priėmė be egzaminų, kadangi turėjau „raudonąjį“ mokyklos baigimo pažymėjimą), na, o 1991 metais atsidūriau Ukrainoje. Nuo 1996-ųjų aš Vinicoje. Studijuodamas Ukrainos istoriją, aptikau žinių, kad Vinicai pradžią „davė“ lietuviai. Aš buvau pakerėtas tuo. Atrodė, kad pats Dievas mane atsiuntė čia tam, kad kartu su kitais įamžinčiau tą faktą. Rašiau skelbimus į laikraščius, rausiausi telefonų knygose, bendravau su jau įsikūrusiomis lenkų, vokiečių, rusų draugijomis, kreipiausi į tuometinę Lietuvos ambasadą Kijeve. Tikslas vienas – rasti lietuvių ir suburti juos. Ir pavyko! Ramutė Ovčaruk, Albina Syčenko, Aleksandras Mažeika, Algimantas Oleškevičius, Kristina Žilinskaitė, Antanas Rauckys, Igoris Volkovickas, Svetlana Ivanickaja, Valentina Plošenko, Laima Kačenauskaitė, Tatjana Gubanova, Rima Moreckaja, Nikolajus Poligas, Andrius Stempkovskis – pirmieji jau įsisteigusio susivienijimo nariai. Klausinėdami vieni kitus, suradome net 57, norinčius būti su Lietuva“.

Kurdamas organizaciją, Vasilijus nemokėjo lietuviškai (juk išsilavinimas įgytas rusų kalba), bet noras suburti kitus, kad garsintų Lietuvą, nugalėjo: išmoko kalbos. Įkūrė lietuvišką mokyklėlę, pats ją lankydamas, savo pavyzdžiu kvietė kitus. Tada lietuvių kalbos ir istorijos mokė mokytojos Svetlana Ivanickaja ir Kristina Žilinskaitė. Visur ir visada padėdavo žinoma dailininkė Ukrainos dailininkų sąjungos narė lietuvaitė Kristina Žilinskaitė. Jos paveikslai eksponuoti keliose Ukrainos ir tarptautinėse meno parodose… o draugija – su Lietuvos parama – įgyvendino daug projektų: Lietuva ir mes, Literatūrinis – muzikinis vakaras, skirtas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, Lietuvos grafikos ir dailės paroda, Tautinių mažumų konkursas „Podolės spalvos“, Lietuviškos dainos ansamblio „SKRYDIS“ sukūrimas, Žinomo Lietuvos fotografo Stanislovo Žvirgždo darbų paroda, Videolektoriumas – 9-oji mūza, Jaunimo dalyvavimas Jaunimo stovyklose Karpatuose (programos vadovas Romas Vorevičius; LiUK – fondas Lietuvos – Ukrainos ryšiams stiprinti: Danutė Čornij, Beatričė Beliavciv) ir Lietuvoje, konkursas-paroda „Miesto gimimas“, dokumentinis filmas „SAKALAS“ (apie Centro veiklą), rodytas dokumentinių filmų festivalyje Užgorode ir dar daug kitų… Apie kiekvieną jų ir į juos „įlietą“ meilę Lietuvai galima būtų rašyti ir rašyti…

Dabar, dabar daugelis centro narių išvyko, kaip ir iš Lietuvos, ieškoti geresnio gyvenimo, skalsesnio duonos kąsnio į anglijas, airijas, kitas prakaito ištroškusias šalis… Nėra Centre pačių aktyviausių Kalėdų, Velykų, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios minėjimų iniciatorių: buvusios ansamblio „Skrydis“ vadovės Valės Plošenko (ji Dubline), Elios Kačenauskaitės (dabar Londone)…

Tačiau liko jis – Vasilijus Sugakas ir dar keli su ta pačia mintimi: čia, Vinicoje, būta Kariatovičių, čia stovėjo lietuvių pilis. Netgi vietą (Pilies kalnas), remdamasis istoriniais šaltiniais, Vasilijus žino ir prisimena tuos taip ir nepasibaigiančius kelius pas miesto valdžias dėl LDK Algirdo ar jo giminaičių įamžinimo. Tuose keliuose Pirmininką rėmė tuometinis TMID, o Lietuvos Vyriausybė netgi lėšų paminklo projektui skyrė, tačiau, vėlgi tačiau… Vinicos merijoje atsirado žmonių (minėtinas užkietėjęs įamžinimo priešas, pasak Vasilijaus, buvęs miesto, dabar srities vyriausiasis architektas S. Carenko), kurie priešinosi ir priešinasi… ISTORIJAI …

Tuo tarpu įtakingiausio Ukrainos politikos savaitraščio „Savaitės veidrodis“ numeryje spausdinamame žurnalistės T. Parchomčiuk straipsnyje, pavadintame „Barbaras iš Lietuvos… Podolės miestų patėvis. Didžiojo kunigaikščio Algirdo šmėkla kelia nerimą istorikams“ kalbinamo Ukrainos istoriko V. Mazuriko teigimu, didysis kunigaikštis Algirdas turėtų būti vertinamas ne tik kaip užkariautojas, bet ir kaip kūrėjas. Minėtas istorikas apskritai stebisi mėginimais įrodyti, kad Vinica nesusijusi su lietuviais, ir šias diskusijas vadina dirbtinėmis.

Vinicos miesto meras V. Groismanas taip pat linkęs pripažinti istorinį faktą, jog tam tikras miesto istorijos laikotarpis susijęs su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Algirdu, kurio atmintį prasminga įamžinti. Mero žodžiais: „Mums reikia išmokti gyventi istorinėmis kategorijomis. Jeigu buvo toks faktas, vadinasi, tai – faktas.“ Pasak jo, telieka apsispręsti dėl paminklo vietos bei formos (str. „Lietuviai Vinicai perša „tėvą“ – kunigaikštį Algirdą“, 2007-08-23, DELFI portale).

Bet „SAKALO“ pirmininkas atkaklus: mintis dėl Algirdo įamžinimo gyva. Reikia tik vietos, truputį vietos, kur šis ženklas būtų pastatytas ir valdžios „DOBRO“ (sutinku): to „SUTINKU“, kurio negaunama jau dešimt metų. O raštų… raštų šūsnys parašyta, šių eilučių autoriaus 2002 m. Vinicoje lankytasi, kalbėtasi su miesto valdžios atstovais apie įamžinimą ir gautas žodinis sutikimas…

„Sakalo“ iniciatyva buvo sudaryta speciali Komisija, kuri turėjo pagrįstai nuspręsti, būti paminklui, paminkliniam akmeniui ar nebūti (komisijai vadovavo Vinicos miesto mero pavaduotojas Nikolajus Gunko). Ir štai 2003 m. vasario 27 d. Komisija sutinka, kad paminklinis ženklas leistinas ir netgi pritaria pateiktam užrašui lietuvių ir ukrainiečių kalbomis: „1363 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas įsakė (velel na etom meste sooruditj zamok) šioje vietoje pastatyti pilį“… Deja, dėl daugelio priežasčių įamžinimo ženklo iki šiol nėra, bet yra, kaip sako Vinicos lietuvių kultūros ir istorijos centro „SAKALAS“ pirmininkas ŽEMAITIS Vasilijus Sugakas, VILTIS.

2004-aisiais jis dalyvavo tiesioginėje Vinicos „Ištar“ televizijos laidoje ir kalbėjo apie paminklo LDK kunigaikščiui Algirdui Vinicoje pastatymą. 61 proc. laidą žiūrėjusių Vinicos gyventojų (tarp jų ir Vinicos istorikas Lysyj) buvo už tai, kad paminklas toks arba kitas ženklas mieste prie Pietinio Bugo būtų, kartu tai būtų ir paminklas miesto įkūrimo datai paminėti…

Detalią norimo pastatyti paminklo istoriją papasakos, oficialius kreipimosi į valdžias dokumentus, jų atsakymus parodys centro pirmininkas. Jeigu jums teks lankytis Vinicoje, būtinai susitikit su su Vasilijumi: jis jus nuves, kur lietuvių pilies būta, organizuos susitikimą su tėvynainiais, parodys vienos stipriausių ir išradingai įrengtos Hitlerio slėptuvės „Vervolf“griuvėsius, pasaulinio masto chirurgo Nikolajaus Pirogovo, Krymo karo dalyvio, muziejų ir balzamuotą jo kūną, Nemyrivo piliakalnį, esantį Pietinio Bugo kairiajame krante, Tulčiną ir dar daug ką, tačiau nenustebkit: daugiausiai kalba suksis apie Lietuvos ir Ukrainos ryšius, o ypač apie XIV amžių…

Vasilijaus Sugako nuotr.

Nuotraukose: 

1. Vasilijaus Sugako šeima

2. Vinicos lietuvių kultūros ir istorijos centro „SAKALAS“ pirmininkas Vasilijus Sugakas

3. Čia, pasak Vinicos lietuvių kultūros ir istorijos centro „SAKALAS“ pirmininko V. Sugako, buvusi lietuvių pilis (nuotr. pirmas iš dešinės „SAKALO“ pirmininkas Vasilijus Sugakas, antra – lietuvių kalbos ir istorijos mokytoja Svetlana Ivanickaja, trečias – šių eilučių autorius Alfonsas Kairys)

4. Vinicos lietuvių liaudies dainų ansamblis „SKRYDIS“ Ukrainos lietuvių dainų ir šokių festivalyje Kijeve

5. Vinicos lietuvių liaudies dainų ansamblis (vadovė Plošenko) pasiruošęs lietuviškos dainos skrydžiui

6. Poilsis po pačių statyto spektaklio „Žalgirio mūšis“ (pirmas iš kairės Vasilijus Sugakas)

Voruta. – 2013, birž. 8, nr. 12 (776), p. 12.

Lietuva - Ukraina , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra