Žygis dviračiais 1863 metų sukilėlių takais Paįstrio apylinkėse

Autorius: Data: 2013-06-14, 13:52 Spausdinti

Jūratė GAIDELIENĖ, Panevėžio kraštotyros muziejus

Panevėžio apskritis 1863 metų sukilime buvo viena iš aktyviausių kovos zonų Lietuvoje. Aplink Panevėžį pastatyta nemažai sukilėlių kovas, palaidojimo vietas įamžinančių paminklų, tačiau, be kraštotyrininko-gido individualiai juos surasti yra sudėtinga. O, be to, tam reikia ne tik laiko, žinių, bet ir nusiteikimo, idėją palaikančios draugijos. Panevėžio muziejininkai 2013 m. birželio 1 d. visuomenę pakvietė keliaujant paminėti sukilimo jubiliejų. Sumanymas – minant dviračius aplankyti 1863 metų sukilimo vietas Paįstrio apylinkėse – paraginti panevėžiškius aktyviai pažinti savo kraštą. Sudarytas maršrutas vingiavo lankant sukilėlių mūšių vietas, uždegant žvakeles ant sukilėlių kapų, pasakojimais, eilėmis ir dainomis pagerbiant kovojusių „Už laisvę ir lygybę“ atminimą.

Pirmąją vasaros dieną Panevėžio kraštotyros muziejaus kiemelyje rinkosi įvairaus amžiaus dviračių entuziastai. Muziejaus ekspozicijoje direktorius Arūnas Astramskas keliautojams pristatė prieš 150 metų vykusio sukilimo tikslus, įtaką ir vertinimus, sukilimą menančius eksponatus. Iš muziejaus dviratininkų kolona pajudėjo link Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į Sukilėlių aikštę. Šiandien aikštė ir paminklas (skulptorius Juozas Lebednykas, 1998) praeiviams mena sukilėlių palaidojimo vietą. Prieš pusantro šimto metų ir gyvenimas, ir vaizdas buvo kitoks. Priešais medinę bažnyčią sukilėliai laidoti (tiksliau – užkastas) du kartus: 1863 m. lapkričio mėnesį čia atgulė žymiausias sukilimo vadas Panevėžio krašte Eliziejus Liutkevičius, jo kapas sutryptas kazokų arklių; beveik po metų – 1864 m. spalio mėn. šioje vietoje buvo sušaudyta ir palaidota 16 sukilėlių, suimtų kautynių metu ties Žaliapurviais. Istorija liudija, kad šią egzekuciją turėjo stebėti į aikštę suvaryti panevėžiečiai; sušaudytus sukilėlius sumetus į duobę, kazokų arkliai trypė palaidotųjų kapus.

Sukilėlių atminimui aikštėje uždegtos žvakelės dar ilgai spingsėjo, o dviratininkai „savo žirgus“ gynė tolyn, su vėjeliu link Paįstrio. Su Paįstrio įžymybėmis supažindino, istorijas ir legendas pasakojo Bronislovas Mažylis – kraštotyrininkas, tautodailininkas, vienas iš knygos „Kur Įstras pievomis virvena“ autorių. Lankėme knygnešių ir savanorių kapus, sužinojome apie kadaise Paįstryje stovėjusią pilį, apžiūrėjome medinę Paįstrio bažnyčią ir skulptoriaus Juozo Zikaro darbus, važiavome Gegužinės dvaro alėja, pieva bridome prie paminklo mūšiui ties Gegužinės dvaru atminti. 1863 m. rugsėjo 30 d. prie Gegužinės dvaro kariuomenės dalinys užpuolė Antano Mackevičiaus vadovaujamą 400 sukilėlių būrį. Tose kautynėse žuvo 19 sukilėlių. „Nuog Austrioku, Maskoliu, Prusu / Atimsma bra(n)gi tiewini musu..“ – buvo skelbiama viename iš 1863 m. sukilimo atsišaukimų lietuvių kalba. Sukilėlių tikslai buvo dideli (pagrindinis – atkurti buvusią Lenkijos-Lietuvos valstybę), o galimybės ribotos: jėgos nelygiavertės, trūko ginklų, lėšų, nesulaukta žadėtosios užsienio valstybių paramos ir kt.

Kelionės žemėlapis sufleravo, kad numatytas tolimiausias objektas dar „ne ranka pasiekiamas“. Trumpam atsigaivinus tvenkinyje, besidžiaugiant kvepiančiu pušynu, mynėme toliau į priekį. Stabtelėjome Paliukų kaime – žymaus skulptoriaus Juozo Zikaro gimtojoje troboje veikia muziejus. B. Mažylis, keletą metų dirbęs šios ekspozicijos prižiūrėtoju, vaizdžiai papasakojo apie kūrybingą ir sudėtingą šio menininko gyvenimo kelią. Keliautojams pasiekus Pragarėlės kaimą, vienbalsiai priimtas pasiūlymas aplankyti parduotuvę – paremti vietinį verslą: mėgavomės ledais diskutuodami apie šio vietovardžių kilmę. Kita sustojimo vieta – ant Svirnupio upelio kranto prigludęs buvęs Birželių dvaras. Apleisti dvaro pastatai, senieji medžiai mena čia gyvenusias dvi garsias asmenybes. Birželių dvare 1852 m. gimė Lietuvos teatro kūrėjas, dramaturgas, publicistas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis; šio dvaro savininkas Kristoforas Gruževskis prasidėjus 1863 m. sukilimui buvo paskirtas apygardos kariniu viršininku. Vos už kelių kilometrų – Birželių kaimo kapinės. Jau senokai neveikiančios, mažai lankomos, prašalaičiui – sunkiai atrandamos. Gerai išsilaikiusi akmens mūro tvora saugo keliolika kauburėlių ir keletą antkapių, tarp jų – ir kautynėse ties Biržais žuvusio Kristoforo Gruževskio kapas.

Vakarėjant dviratininkai atvažiavo iki Panevėžio-Pasvalio rajonų ribos, pasiekė tolimiausią kelionės tašką – Niurkonių dvaro koplyčią ir laukuose esantį akmens mūro bokštą, kadaise stovėjusį priešais Niurkonių dvaro rūmus. Apsilankius čia pirmąkart – galingas ir drauge graudus įspūdis. Vos ne „ant pasaulio krašto“, toli laukuose stovi vieniša XIX a. trečiajame dešimtmetyje statyta klasicizmo stiliaus koplyčia, šalia jos – varpinė, šventorius aptvertas akmens mūro tvora. Koplyčia yra bene vienintelis 1794 metų sukilimo istorijos paminklas Lietuvoje. Koplytėlė ir iki mūsų dienų išlikęs akmeninis stulpas statyti Tomo Vavžeckio – vieno iš 1794 m. sukilimo vadų – atminimui pagerbti. Šiais statiniais prieš du šimtus metų sukilėlio Tomo Vavžeckio atminimą įamžino jo brolis Juozapas Vavžeckis. Senojoje mažai lankomoje koplyčioje sugiedoję giesmę, kupini įvairiausių minčių ir pajautų, pasukome atgal link namų. Į Panevėžį, rodos, jau ir patys dviračiai skriejo. Tarp keliautojų pats jauniausias ir šauniausias – penktokas Markas dažnai dviratį mynė kolonos priekyje. Kiti nenorėjo atsilikti ir „braukė“ jam iš paskos. Grįžtant per Adomavą, užsukome į kunigo knygnešio Stasio Stakelės gimtinę. Paskutinis sustojimas – Žaliapurviai. Vieta, kuri ženklina ilgiausiai ir ištvermingiausiai kovojusius sukilėlius, išsilaikiusius net iki 1864 metų rudens. Žinoma, kad sukilėliai laikėsi Stačiūnų miške, netoli Žaliapurvių kaimo. Stovykla buvo išduota ir 1864 m. rugsėjo 30 d. ją apsupo karinis dalinys. Sukilėlių buvo 40. Kautynių metu 5 sukilėliai žuvo, 33 pateko į nelaisvę, 2 pabėgo. Žuvę sukilėliai palaidoti miške esančiose kapinėse. Po minėto mūšio sukilimas ne tik Panevėžio apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje baigėsi. Netoli Žaliapurvių kaimo, miške esančiuose sukilėlių kapeliuose kovotojų atminimą saugo įvairiais laikmečiais statyti paminklai: cementinis kryžius tarpukaryje, koplytstulpis sovietmečiu, Sąjūdžio metais – simbolinė sukilėlio skulptūra. Ilgą laiką šių istorinių vietų atmintimi rūpinosi Panevėžio žygeiviai. Prieš 3-4 dešimtmečius, kai tautos istorija buvo iškraipoma, jie sukilimo vietas lankė, tvarkė, statė įamžinimo ženklus.

Nuo Žaliapurvių iki Panevėžio – jau netolimas kelias. Į namus dviratininkai grįžo įveikę 65 km ilgio žygį. Kelionė pareikalavo ištvermės, tačiau maršrutas buvo įdomus, o svarbiausia – pirmasis vasaros šeštadienis prabėgo bendraminčių (gal sutiktų ir pirmą kartą) draugijoje. Keliauninkai išsiskirstė daug sužinoję apie 1863 m. sukilėlius, kurie „stojo už Vierą ir Tėvynę mūsų, dėl pergalėjimo Maskolių ir Vokiečių, mūsų neprietelių ir numetimo prakeikto jungo nuo savo kaklo“.

Vilės Baliukevičiūtės ir Stanislovo Grubliausko nuotr.

Nuotraukose: Birželio 1 d. žygio dviračiais akimirkos

Panevėžio kraštotyros muziejus , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra