Žygio prie Juodosios jūros sumanytojas ir dalyvis G. Klimkevičius: „Legendą pavertėme tikrove“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Specialiai lrytas.lt, Očakivas (Ukraina)
 
Per trisdešimt aštuonias dienas devyni raiteliai iš Lietuvos įrodė, jog 600 metų gyvavęs ir legenda tapęs posakis, kad Vytautas Didysis girdė žirgus Juodojoje jūroje, yra tiesa.
 
Kelionė baigėsi – ką tik pagirdėte žirgus Juodojoje jūroje. Ką tai reiškia jums, žygio sumanytojui? – „Lietuvos ryto“ žurnalistė pasiteiravo Giedriaus Klimkevičiaus.
 
G. K.: Trisdešimt aštuonios dienos, keturi milijonai nusileidimų ir pakilimų balne, beveik du tūkstančiai kilometrų nuo Senųjų Trakų iki Očakivo.
 
Šiandien nebeprisimename nei nutrintų kojų, nei nugaros skausmų, nei alinamo nuovargio. Visa tai lydėjo mus žygyje, bet raiteliai nedejavo. Komanda iki galo buvo vieninga.
 
Raiteliai ir palaikymo komanda atliko tai, apie ką mūsų protėviai pasakojo mūsų seneliams, seneliai – tėvams, tėvai – mums. Jie pasakojo, kaip Vytautas Didysis girdė žirgus Juodojoje jūroje ir kokia didelė bei galinga tuomet buvo Lietuva.
 
Mes patvirtinome legendą. Viena vertus – džiugu, kita vertus, liks mažiau ginčų, ar tai tiesa, leidžiant laiką geroje kompanijoje.
 
Očakivą pasiekėte per trisdešimt aštuonias dienas – dviem dienomis anksčiau nei planavote išvykdami. Kodėl paspartinote žingsnį?
 
G. K.: Žygio maršrutą ir trukmę nustatėme po daugybės pokalbių su žemaitukų augintojais, raiteliais, istorikais. Neturėjome tikslo pasiekti Juodąją jūrą trumpiausiu keliu.
 
Maršrutas vingiavo per istorinius kultūros objektus, kurie turėjo didelę reikšmę Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei Vytauto Didžiojo laikais.
 
Penkiasdešimties kilometrų atstumas per dieną buvo pasirinktas kaip optimalus, kad žirgai nenuvargtų.
 
Bet jie pasirodė dar ištvermingesni, nei manėme.
 
Sudėtingiausia buvo pradžia. Reikėjo priprasti prie tempo, vietos voroje. Ne visi žirgai buvo tinkamai paruošti kelionei.
 
Tokio žygio patirties ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje nebuvo, todėl teko mokytis iš savų klaidų.
 
Įpusėję žygį jie pasiekė puikią fizinę formą, galėjo bėgti dar sparčiau, bet neskubėjome.
 
Jau buvo numatytas mūsų sutikimas Očakive.
 
Ne viskas ėjosi sklandžiai – nugaišo raitelio Vaidoto Digaičio kumelė, du žirgus palikote ilsėtis pas ukrainietį ūkininką. Kodėl taip nutiko?
 
G. K.: Šiandien prie Juodosios jūros mūsų atėję pasveikinti žmonės stebėjosi ant jų kūnų neišvydę nei žaizdų, nei nutrynimų.
 
Tai pamatys ir lietuviai, kai sugrįšime į Vilnių.
 
Nelaimė, kuri nutiko V. Digaičio kumelei, nebuvo nuovargio pasekmė, o rimtą traumą turėjo tik vienintelis Kokonas. Jam trūko sausgyslė, bet taip galėjo nutikti bet kuriam žirgui ir bet kur.
 
Vytautas Didysis į Žalgirio mūšį Griunvaldo lauke (Lenkija. – Red.) jojo keturiais žirgais. O mes, dešimt raitelių, išjojome į žygį tik su penkiais pakaitiniais.
 
Šiame žygyje žemaitukai atskleidė visus savo veislės privalumus.
 
Ekspedicija „2000 kilometrų istorijos“ – tik pirmasis žingsnis garsinant žemaitukus Lietuvoje ir pasaulyje.
 
Reikėtų intensyviau juos ruošti ištvermės jojimo varžyboms, treniruoti, kad garsintų savo veislę ir kartu Lietuvą.
 
Vlado Ščiavinsko nuotr.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukose: G. Klimkevičius sako, kad šiame žygyje žemaitukai atskleidė visus savo veislės privalumus

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra