ŽYGIMANTAS KĘSTUTAITIS – (NE)UŽMIRŠTASIS VYTAUTO DIDŽIOJO BROLIS

Autorius: Data: 2015-10-30, 13:20 Spausdinti

ŽYGIMANTAS KĘSTUTAITIS – (NE)UŽMIRŠTASIS VYTAUTO DIDŽIOJO BROLIS

 

Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis – istoriografijoje ir lietuvių istorinėje savimonėje nevienareikšmiškai vertinama asmenybė. 8-uonerius metus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) valdęs Žygimantas, žymiausios Lietuvos valdovų dinastijos – Gediminaičių atstovas, garsiojo lietuvių karvedžio Trakų kunigaikščio Kęstučio ir jo žmonos Birutės sūnus, didžiojo kunigaikščio Gedimino anūkas, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio Jogailos pusbrolis ir galiausiai – žymiausio visų laikų Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo tikras brolis. Savo politinės karjeros viršūnę, t.y. didžiojo kunigaikščio sostą Žygimantas pasiekė  1432 m., bet ir jo asmenybė ir valdymas vertinamas nevienareikšmiškai ir dažnai prieštaringai. Apie tai byloja ir faktas, kad Žygimanto mirtis buvo smurtinė – 1440 m. didįjį kunigaikštį nužudė prieš jį sąmokslą suorganizavę LDK didikai. Šiame straipsnyje apžvelgsime Žygimanto asmenybę, valdymą ir vertinimus istoriografijoje bei lietuvių istorinėje savimonėje.

                     

Žygimanto jaunystė ir ankstyvoji politinė veikla

 Žygimantas arba Zigmantas, kaip manoma gimė apie 1365 m. Jis buvo Trakų kunigaikščio, tuomečio LDK submonarcho Kęstučio (1345–1382 m.) ir jo antrosios žmonos Birutės jauniausias sūnus. Apie Žygimanto jaunystę žinių nėra. Skirtingai nei jo garsusis brolis Vytautas (ar kiti broliai – Vaidotas, Butautas, Patirgas), dar esant gyvam Kęstučiui, istorijos šaltiniuose nebuvo užfiksuotas dalyvaujant kurioje nors politinėje ar karinėje veikloje. Žinoma, tam įtakos turėjo ir tai, kad tuo metu būsimasis Lietuvos valdovas dar buvo jaunas.

Istorijos šaltiniuose Žygimantas ima figūruoti (ir tai negausiai) tik aprašant XIV a. 9 dešimtmečio įvykius. 1381 – 1382 m. tarp Kęstučio ir Jogailos (1377–1434 m.) vyko konfliktai dėl valdžios. Šiose kovose Vytautas (1392–1430 m.) rėmė savo tėvą, nors 1381 m. ir bandė išvengti atviro konflikto. Tuo tarpu Jogailos aplinkoje svarią įtaką turėjo jo brolis Skirgaila, motina Julijona ir svainis Vaidila, kuris galiausiai Kęstučio įsakymu buvo pakartas. Dviejų valdančiosios dinastijos atstovų konfliktai 1382 m. pasibaigė Trakų kunigaikščio nužudymu, o visa jo šeima pateko į Jogailos ir jo aplinkos nemalonę. Kunigaikštienė Birutė, kaip teigė pats Vytautas, taip pat buvo nužudyta.[1] Jogailos ar jo artimiausių žmonių nurodymu susidorota ir su įtakingais Birutės giminaičiai Žemaitijoje[2], o kiti Kęstučio šeimos nariai paimti į nelaisvę. Nelaisvėje atsidūrė Vytautas su žmona Ona, taip pat ir Žygimantas. Vytautui pavyko pasprukti iš Krėvos pilies, kurioje buvo kalinimas, o Žygimantas liko nelaisvėje.[3] Pabėgęs Vytautas ėmė ieškoti sąjungininkų, kurie padėtų jam kovoje prieš Jogailą, siekiant atgauti savo tėvonines valdas Lietuvoje. Jis kreipėsi pagalbos į Ordiną. Kryžiuočiai pabėgusį lietuvių kunigaikštį priėmė, bet suteikti jam paramos neskubėjo. 1383 m. pašlijus Ordino ir Jogailos santykiams, kryžiuočiai nusprendė remti Vytautą. 1383 – 1384 metais į Ordino valstybę pas jį atvyko daug lietuvių kunigaikščių bei bajorų[4], tarp kurių buvo ir Žygimantas. 1384 metais su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu Rotenšteinu (1382–1390 m.) sudarytoje sutartyje Vytautas numatė, kad jam mirus ir nepalikus įpėdinių, būtent Žygimantas paveldėtų visas teises į jo žemes, o taip pat ir į su Ordinu sutartas sąlygas.[5] Visgi šį kartą kova tarp lietuvių kunigaikščių ilgai netruko – Jogaila, supratęs, kad kryžiuočių remiamas Vytautas yra jam pavojingas, nusprendė taikytis su pusbroliu. Tais pačiais 1384 m. Vytautas sunaikino Ordino vadovybės jam pavestas pilis ir grįžo į Lietuvą.

Su broliu, be abejo, grįžo ir Žygimantas, tačiau LDK valdžios viršūnėje tarp joje įsitvirtinusių Algirdaičių vietos užteko tik vienam Kęstutaičiui – būtent Vytautui. Vytautas kartu su Jogailos broliais Skirgaila, Kaributu ir Lengveniu turėjo išskirtinį statusą didžiojo kunigaikščio aplinkoje. Apie tai byloja ir faktas, kad 1385 m. rugpjūčio 14 d. Jogailai ir Lenkijos Karūnos atstovams pasirašant Krėvos sutartį, kartu su Lietuvos valdovu dalyvavo būtent minėtieji keturi kunigaikščiai. Tuo tarpu Žygimantas jokios reikšmingos vietos aukščiausioje LDK valdžioje neužėmė. Tačiau, nors Vytauto padėtis ir buvo išskirtinė, Jogaila jam, nors buvo prižadėjęs, taip ir negražino tėviškės – Trakų, kuriuos tuo metu valdė Skirgaila. Pastarasis 1386 m. buvo paskirtas ir Lenkijos karaliumi tapusio brolio vietininku LDK, t.y. faktiniu didžiuoju kunigaikščiu. Abipusė Vytauto ir Skirgailos neapykanta vienas kitam ir neištęsėti Jogailos pažadai kėlė įtampą ir brandino naują konfliktą LDK valdančiosios dinastijos viršūnėje.

 Konfliktas galiausiai prasidėjo 1389 m. kuomet Vytautas suorganizavo sukilimą, tačiau jam nepavykus, vėl kreipėsi į Ordiną, prašydamas pagalbos kovoje prieš Algirdaičius. Būtent šiuose, naujuose Vytauto planuose, jo broliui Žygimantui teko nepavydėtinas vaidmuo. Jau sykį Vytauto apgauti kryžiuočiai, naujajame susitarime reikalavo lojalumo garantijų – įkaitų, o vienu iš jų tapo būtent Žygimantas.[6] Su Ordino parama Vytautas vėl pradėjo kovą dėl valdžios, kuri galiausiai baigėsi 1392 m. sudarius Astravos sutartį – jis dar kartą apgavo Ordiną, susitaikė su Jogaila ir tapo karaliaus vietininku Lietuvoje. Tuo tarpu, Žygimantas ordino nelaisvėje praleido beveik dešimt metų, per kuriuos jo apsukrusis brolis spėjo ne tik susigrąžinti tėvoniją, bet ir tapti faktiniu LDK valdovu bei įtvirtinti savo valdžios suverenumą, nors oficialiai ir pripažindamas Jogailos ir Lenkijos Karūnos siuzereną. Laisvę Žygimantas atgavo tik 1398 m. pavasarį Vytautui ir Ordino atstovams sudarius preliminarę taikos sutartį[7], kuri tų pačių metų spalį buvo ratifikuota Salyne, o vienu iš jos liudininku tuomet tapo ir pats Žygimantas. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad jis buvo bene paskutinis atgavęs laisvę iš savo brolio paliktų įkaitų, kitų išlaisvinimu Vytautas pasirūpino kur kas anksčiau.[8] Dėl brolio politinių ambicijų ilgus metus praleidęs Ordino nelaisvėje, į LDK grįžęs Žygimantas, kaip ir pridera valdančiosios dinastijos atstovui, įsiliejo į jau Vytauto kontroliuojamą LDK politinį gyvenimą – valdė dalį Naugarduko kunigaikštystės ir Starodubą[9], dalyvavo Vorsklos (1399 m.) ir Žalgirio (1410 m.) mūšiuose, 1400 m. lydėjo Vytauto žmoną Oną piligriminėje kelionėje Ordino žemėse, be jau minėtos Salyno sutarties, dar buvo ir Torūnės (1411 m.) bei Melno (1422 m.) sutarčių liudytojas.[10] Tačiau išskirtine politine persona, valdant Vytautui, Žygimantas netapo. Brolio valdžios jis nekvestionavo, o ir ypatingu politiniu aktyvumu taip pat nepasižymėjo, skirtingai nei choleriškas pusbrolis Švitrigaila, kuris atvirai puoselėjo ambicijas tapti didžiuoju kunigaikščiu ir netgi bandė atimti valdžią iš Vytauto. Jogaila ir Vytautas 1392 m. Astravoje išsprendė dinastinę krizę, o po keturių dešimtmečių naujas konfliktas dėl valdžios kilo būtent tarp jų jauniausiųjų brolių – Švitrigailos ir Žygimanto.

Situacija LDK po Vytauto mirties

Vytautas Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę valdė iki pat savo mirties ir netgi sulaukęs gilios senatvės (Vytautas mirė būdamas apie 80 metų amžiaus) jis nestokojo maksimalistinių politinių užmojų. Bet, deja, po atkaklių, tačiau nesėkmingų siekių gauti karaliaus karūną, didysis Lietuvos valdovas 1430 m. spalio 27 d. mirė Trakuose, Salos pilyje. Po jo mirties iškilo naujojo valdovo klausimas. Šis klausimas buvo aktualus ne vien Lietuvos diduomenei, norėjusiai stipraus, ryžtingo ir nepriklausomo didžiojo kunigaikščio, bet ir lenkų ponams, kurie LDK laikė savo dalimi ir nenorėjo, kad čia vėl iškiltų ir veiktų suverenumo Lenkijos Karūnos atžvilgiu siekiantis valdovas. Tinkamiausiu kandidatu tapti Vytauto įpėdiniu Lietuvos didikai laikė Švitrigailą, tad galiausiai jam atsirado galimybės užimti išsvajotąjį didžiojo kunigaikščio sostą. Istorijos šaltiniuose esanti informacija byloja apie gana negatyvų Švitrigailos charakterį: žymusis lenkų kronikininkas Janas Dlugošas rašė, kad Algirdaitis neva buvęs ūmaus būdo, girtaudavo, buvo palankus rusams ir stačiatikių tikėjimui.[11] Žinoma, Dlugošas buvo Švitrigailos politinių oponentų stovykloje, tad tokie jo vertinimai galimai tendencingi, tačiau šis kronikininkas yra ir šių XV a. 4-ojo dešimtmečio įvykių amžininkas, tad jo pateiktos informacijos negalima ir vienareikšmiškai atmesti. Taigi, nekartą su velioniu Vytautu dėl valdžios konfliktavęs Švitrigaila, dabar LDK didikams, norėjusiems, kad naujasis valdovas tęstų savarankišką valstybės politiką, buvo tinkamiausias kandidatas. 1430 m. lapkričio 7 d. Jogaila Trakuose patvirtino savo jauniausiąjį brolį didžiuoju kunigaikščiu, tačiau lieka iki galo neaišku ar tą padarė savanoriškai ir planuotai, ar tiesiog patvirtino LDK didikų valią, kurie jau faktiškai buvo išsirinkę naująjį valdovą. Žinoma, lenkų ponai liko nepatenkinti, kad Švitrigaila Lietuvos valdovu tapo be jų pritarimo.[12] Valdžioje įsitvirtinti bandantį pusbrolį iš pradžių pripažino ir Žygimantas, kuriam nesusiklostė tinkamos aplinkybės siekti didžiojo kunigaikščio sosto, nors Dlugošas rašė, kad kai kurie lietuvių didikai iškart po Vytauto mirties norėjo, kad šlovingojo valdovo įpėdiniu taptų būtent jo brolis.[13]

Jau Švitrigailos valdymo pradžia buvo audringa: lenkai užėmė Podolės žemę, motyvuodami tuo, kad ši sritis LDK turėjusi priklausyti tik iki Vytauto mirties. Naujasis didysis kunigaikštis į tai sureagavo impulsyviai ir griebėsi drastiškų priemonių – jis sulaikė tuo metu Lietuvoje buvusį savo brolį karalių Jogailą ir neleido jam grįžti į Lenkiją. Dėl šio žingsnio didysis kunigaikštis sulaukė priekaištų net iš paties popiežiaus Martyno V (1417–1431 m.) ir netrukus Jogaila buvo išleistas. Tačiau konfliktas su Lenkija tęsėsi ir peraugo net į karinius veiksmus. Švitrigaila aktyviai siekė pagerinti ir savo, kaip Lietuvos valdovo, tarptautinę padėtį – jis vedė derybas su Romos karaliumi, būsimuoju imperatoriumi Zigmantu Liuksemburgu (1368–1437 m.) dėl tarpusavio bendradarbiavimo. Šiose derybose Švitrigaila išreiškė ir norą gauti Lietuvos karaliaus karūną. Taip pat jis derėjosi ir su Vokiečių ordinu ir galiausiai su juo 1431 m. birželio 19 d. Skirsnemunėje sudarė sąjungą. Beje, vienas iš Skirsnemunės sutarties liudytojų buvo būtent Žygimantas, tuo metu dar nekvestionavęs savo pusbrolio valdžios. Tačiau Švitrigailos kuriami santykiai su užsienio jėgomis ir ambicinga bei savarankiška politika Lenkijos atžvilgiu kėlė pastarosios valstybės ponų nepasitenkinimą, o įsiplieskę kariniai konfliktai, kuriuose persvara buvo lenkų pusėje, silpnino didžiojo kunigaikščio autoritetą ir Lietuvos diduomenės tarpe. Taip pat, kai kurie įtakingi lietuvių didikai buvo nepatenkinti ir savo padėties susilpnėjimu valstybėje, bei iš rusėniškų žemių kilusių bajorų atsiradimu Švitrigailos aplinkoje. Tokie nepasitenkinimai diduomenės tarpe vedė prie skirtingų interesų grupuočių susidarymo. Visi šie faktoriai komplikavo Švitrigailos, kaip valdovo, padėtį, o ir Lietuvoje ir Lenkijoje imta svarstyti apie naujo didžiojo kunigaikščio kandidatūrą. Šie svarstymai 1432 m. vasaros pabaigoje peraugo į organizuojamą sąmokslą, o rugsėjo 1-osios naktį Ašmenoje, kur tuomet nakvojo į Brestą vykęs Švitrigaila, įvyko perversmas, po kurio naujuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo iki šiol brolio Vytauto ir pusbrolių Algirdaičių šešėlyje buvęs Žygimantas.

 

 

Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio konfliktas dėl valdžios (1432 – 1435 m.)

Po perversmo į Polocką pabėgęs Švitrigaila nė nemanė taikiai nusileisti ir pripažinti pralaimėjimo, o naujajam didžiajam kunigaikščiui Žygimantui reikėjo stipraus sąjungininko norint įtvirtinti ir apginti savo valdžią Lietuvoje. Šiuo sąjungininku tapo Lenkija, kurios valdančiojo elito atstovai irgi prisidėjo organizuojant sąmokslą prieš Švitrigailą. 1432 m. spalio 15 d. buvo sudaryta Gardino sutartis, kurioje Žygimantas prisiekė ištikimybę Jogailai, įsipareigojo nesiekti karaliaus karūnos, o didžiojo kunigaikščio titulą gavo iki savo mirties be teisės jį paveldėti sūnui Mykolui, kuriam buvo pripažinta tik tėvoninė Trakų kunigaikštystė. Ši sutartis vėl įformino Lenkijos siuzerenines teises LDK, tačiau lojalumą Jogailai, o kartu ir Lenkijai deklaravęs Žygimantas, norėdamas įsitvirtinti didžiojo kunigaikščio soste, kitos išeities neturėjo. Švitrigaila nesudėjo ginklų – jis dar sulaukė paramos iš LDK stačiatikiškų kraštų, taip pat ir iš Livonijos ordino, tad ir Žygimantui buvo būtinas stiprus partneris. Naujasis Lietuvos valdovas kartu su savo sąjungininkai lenkais negaišdami laiko siekė kuo labiau įtvirtinti savo dominavimą krašte. Sumanus politinis žingsnis buvo ir išduotos privilegijos, sulyginusios katalikų ir stačiatikių bajorų teises: 1432 m. tai buvo deklaruota konfirmacinėje Magdeburgo privilegijoje Vilniaus miestui[14], o 1434 m. privilegija sulygino daugumą katalikų ir stačiatikių bajorų teisių.[15] Stiprindamas savo pozicijas Žygimantas griebėsi ir brutalių metodų – 1432 m. už santykius su Švitrigailos grupuote jis mirtimi nubaudė du įtakingus didikus, brolius Rumbaudą ir Jaunių Valmantaičius.[16] Šis Žygimanto poelgis vėliau turės įtakos jo negatyvios charakteristikos istoriniuose šaltiniuose susiformavimui. Švitrigailos ir Žygimanto konfliktas ir jį lydėję kariniai veiksmai tęsėsi iki 1435 m. Būtent šiais metais įvyko Pabaisko mūšis, kuriame Žygimanto ir lenkų kariuomenė pasiekė pergalę prieš Švitrigailą bei jo pusėje kovojusį Livonijos ordiną. Chronologinis sutapimas – Pabaisko mūšis kaip ir Ašmenos perversmas įvyko rugsėjo 1 d. Taigi šiose prie Ukmergės įvykusiose kautynėse Žygimantas faktiškai įtvirtino tai, kas lygiai prieš tris metus buvo pradėta Ašmenoje – jo pagrindinis konkurentas dėl valdžios buvo nugalėtas. Tiesa, po šio pralaimėjimo Švitrigaila vis tiek nenorėjo pasiduoti ir dar bandė kovoti toliau, tačiau tam jau nebeturėjo galimybių. Beje, Pabaisko mūšis tapo paskutiniu Ordino žygiu į LDK žemes.

           

Žygimanto valdymas ir nužudymas

Įveikęs Švitrigailą ir įsitvirtinęs didžiojo kunigaikščio soste, Žygimantas ėmė rimčiau mąstyti ir apie savo kaip valdovo bei LDK suverenumo stiprinimą Lenkijos Karūnos atžvilgiu. Tam 1438 – 1439 m. atsirado galima geopolitinė perspektyva – su lenkais konfliktuojantis Šventosios Romos imperijos imperatorius Albertas II Habsburgas (1397–1439 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis užmezgė ryšius bei derėjosi dėl prieš Lenkiją nukreiptos sąjungos sudarymo. Trečiasis šios planuojamos koalicijos narys turėjo būti Ordinas, tačiau didysis magistras Paulius Rusdorfas nenorėjo konfliktuoti su Lenkija. Taigi, antilenkiška sąjunga nesusidarė, 1439 m. Albertas II mirė, o Žygimantas dar kartą oficialiai patvirtino 1432 m. Gardine prisiektą ištikimybę Lenkijos karaliui, kuriuo tuo metu jau buvo 1434 m. mirusio Jogailos sūnus Vladislovas III (1424–1444 m.). Apie tuomet padidėjusią įtampą ir Lenkijos valdančiojo elito nepasitikėjimą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu byloja ir tai, kad 1440 m. kovo mėnesį Trakuose stovėjo lenkų kariniai daliniai.[17]

Žygimanto atžvilgiu nevieninga buvo ir Lietuvos diduomenė, kurioje vėl atsirado skirtingų interesų grupuočių. Prieštaringas paties valdovo charakteris veikiausiai dar labiau kėlė jo priešininkų nepasitenkinimą, o galbūt netgi ir baimę. Žygimantu nepatenkinta didikų grupuotė, kurios lyderiai buvo Švitrigailos šalininkai Vilniaus vaivada Jonas Daugirdas, Trakų vaivada Petras Leliušas ir stačiatikis kunigaikštis Ivanas Čartoriskis, suorganizavo sąmokslą ir 1440 m. kovo 20 d. Trakuose, Pusiasalio pilyje nužudė didįjį kunigaikštį. XVI amžiuje sudarytame Lietuvos metraščių plačiajame sąvade, vadinamojoje Bychovco kronikoje (kurioje yra išreikštas XVI a. Lietuvos didikų požiūris ir supratimas[18]), šis susidorojimas su Žygimantu yra labai vaizdingai aprašytas. Neva sąmokslininkai Verbų sekmadienį į Pusiasalio pilį įvažiavo su trimis šimtais šieno vežimų, o juose slėpėsi ginkluoti vyrai, kurie jau būdami pilies teritorijoje greitai iššoko ir uždarė pilies vartus. Žygimantą jie rado savo miegamajame klausantį mišių, tačiau nepuolė į šį kambarį staiga, o sugalvojo gudrybę. Kaip teigia kronikos autorius, didysis kunigaikštis pilyje laikęs lokį, kurį labai mėgo ir netgi įsileisdavo į savo miegamąjį, kai šis letena padraskydavo duris. Būtent šiuo lokiu ir apsimetė sąmokslininkai, pats Žygimantas liepęs atidaryti duris, o tuomet jau prasidėjo grumtynės. Rašoma, kad didįjį kunigaikštį vienas iš sąmokslininkų, Kijevo bajoras Skabeika užmušė trenkdamas jam per galvą šake, skirta malkoms židinyje žarstyti, o valdovo tarnas Slavka, bandęs ginti savo poną, buvo išmestas per langą. Absurdiškiausia tai, kad neva visos šios kruvinos grumtynės įvyko Žygimanto miegamajame tebesitęsiant mišioms ir kunigui keliant Švenčiausiąjį sakramentą.[19] Žinoma, neverta absoliučiai tikėti visomis šio spalvingo pasakojimo detalėmis, tačiau toje pačioje Bychovco kronikoje esanti negatyvi Žygimanto charakteristika parodo aiškiai priešišką XVI a. Lietuvos diduomenės požiūrį į šį jau seniai mirusį valdovą. Tiesa, ankstyvesniame istorijos šaltinyje – XV a. sudarytame Lietuvos metraščių trumpajame sąvade esančiame lakoniškame įraše apie Žygimanto nužudymą, tai vertinama kaip „didelė piktybė“[20] Kaip manoma, šio istorijos šaltinio autorius buvo palankus Vytautui bei jo broliui ir priešiškas Švitrigailai.[21]

Žygimanto vertinimas istoriografijoje ir lietuvių istorinėje savimonėje

Ilgą laiką istoriografijoje vyravo nuomonė, kad Žygimantas Kęstutaitis buvęs žiaurus valdovas, konfliktavęs su stambiąja bajorija. Apie žiaurų Žygimanto būdą savo veikale rašė įvykių amžininkas J. Dlugošas[22], bet negatyviausių vertinimų didysis kunigaikštis sulaukė iš Bychovco kronikos autoriaus, kuris  tuo tarsi teisino jį nužudžiusius sąmokslininkus. Minėtame šaltinyje pateikiama tokia Žygimanto charakteristika: „Didysis kunigaikštis Žygimantas […] buvo nuožmus savo valdiniams, o ypač bajorų luomui; be gailesčio suiminėjo ir žiauriai kankino, nekaltus baudė ir žudė kankinimais, kokius tik sugebėjo sugalvoti. Ir taip elgėsi su visais kunigaikščiais ir ponais, ir su visu Lietuvos, Rusų bei Žemaičių žemių bajorų luomu, buvo tam bajorų luomui labai žiaurus; dėl visų šių nedorų savo darbų jis lyginamas su Asirijos Antiochu, ir su Jeruzalės Erodu, ir su savo prosenoliu, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Traideniu, kuris žiauriai niokojo lenkų ir rusų žemes. […] Didysis kunigaikštis Žygimantas, tas prakeiktasis, neišsėmė savo pykčio ir, šėtono pakurstytas, galvojo slapčia, kaip visą bajorų luomą išnaikinti ir jų kraujyje paskandinti, o mužikų luomą – šuns kraują – išaukštinti. […] savo piktoms užmačioms išbaigti nusprendė sušaukti didįjį seimą ir tame seime visus bajorus iškapoti ir išnaikinti, o iškelti mužikų luomą. Ir rašo nelabasis raštus į visas žemes, saviesiems Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnams – kunigaikščiams ir didikams, ir visiems bajorams, įsakydamas visiems vykti į seimą neva tartis valstybės reikalais, o savo klastą, kurią prieš juos buvo sumanęs, nuslėpė.“[23] Toks Vytauto brolio apibūdinimas byloja, kad XVI amžiuje, kuomet, kaip manoma, buvo parašyta aptariama kronika, Žygimantas jau buvo skeptiškai vertinamas valdovas. Visgi tai yra tendencinga informacija, kurią būtina vertinti kritiškai, tad daryti kategoriškas išvadas nėra lengva. Pirmiausia, nėra pagrindo manyti, kad didysis kunigaikštis, kaip teigiama, buvo nusiteikęs prieš visą diduomenę – juk ir du sąmokslo dalyviai – Jonas Daugirdas ir Petras Leliušas, Žygimantui valdant nebuvo kokie nors valdovo nuskriausti kilmingieji, o ėjo Vilniaus ir Trakų vaivadų pareigas, buvo įtakingi asmenys. Žinoma, su atskirais didikais konfliktų galėjo būti. Lygiai taip pat valdovo aplinkoje galėjo iškilti ir pavieniai smulkiosios ir viduriniosios bajorijos atstovai[24], tačiau nėra pagrindo hiperbolizuotai ir išraiškingai kalbėti apie sunkiai suvokiamus, beprotiškus valdovo siekius išnaikinti diduomenę ar iškelti mužikus, juolab turint galvoje politinę, socialinę ir karinę bajorijos svarbą valstybei.[25] Panašu, kad 1440 m. Žygimantas tapo vienos, savų interesų siekiančios didikų grupuotės auka. Prieš 8-uonerius metus tokiomis aplinkybėmis jis pats tapo valdovu, o šįkart buvo brutaliai likviduotas savo tuomečio oponento Švitrigailos šalininkų, kurie nužudę Žygimantą, norėjo sugrąžinti valdžią Algirdaičiui.[26] Viename 1439 m. Ordino rašte esanti informacija, rodo, kad Lietuvoje vieningos pozicijos didžiojo kunigaikščio atžvilgiu nebuvo, o pats Žygimantas prieš savo priešininkus planavo imtis veiksmų.[27] Kęstutaitis nesugebėjo konsoliduoti Lietuvos diduomenės, ką savo laiku puikiai atliko jo vyresnysis brolis. Vytautui jis neprilygo nei autoritetu, nei įtaka, nei politiniais sugebėjimais.

Nelengva daryti išvadas ir vertinant Žygimanto charakterį. Ar jis tikrai buvo toks žiaurus, ar tai tėra tik nepatikima tendencingų istorijos šaltinių informacija, vienareikšmiškai atsakyti negalima. Taip, Žygimantas ėmėsi represijų ir myriop pasmerkė ne vieną asmenį[28], tačiau tai buvo veiksmai nukreipti prieš jo priešus ir oponentus. Mirties bausmę savo priešams, netgi ir aukštakilmiams, taikydavo ir anksčiau valdę kunigaikščiai. Yra nemažai pavyzdžių: Kęstutis įsakė pakarti Jogailos svainį bajorą Vaidilą, o vėliau konflikto su Algirdaičiais metu pats buvo nužudytas; Vytauto valia po Žalgirio mūšio buvo nukirsdintas buvęs jo bičiulis, o vėliau priešu tapęs Brandenburgo komtūras Markvardas Zalsbachas; galiausiai Švitrigaila 1435 m. liepė gyvą sudeginti stačiatikių metropolitą Gerasimą. Mirtimi būdavo baudžiami ir ne tik asmeniniai priešai, kėlę grėsmę valdovo asmeniui ar kvestionavę jo valdžią, bet ir kiti nepaklūstantys: Gedimino įsakymu 1341 m. buvo nukankinti Vilniuje pamokslavę ir gyventojų nepasitenkinimą sukėlę čekų pranciškonai  Ulrichas ir Martynas, o 1347 m. tą patį padarė Algirdas savo trims dvariškiams – Antanui, Eustachijui ir Jonui, slapta priėmusiems stačiatikybę. Bet nors susidorojimas su priešais monarchų praktikoje nebuvo retas reiškinys, tačiau net ir tendencingi kronikininkai savo veikaluose už tai ne visada valdovams „klijuodavo“ žiauriųjų etiketes, o Žygimantas tokią etiketę vis dėlto gavo. Kyla klausimas: kodėl Bychovco kronikoje, kurios tekstas atspindi XVI a. LDK diduomenės istoriografinius interesus, Žygimantas yra pavaizduojamas tokiu baisiu tironu? Juk ši kronika su pagarba kalba apie jo tėvą Kęstutį, motiną Birutę ir, be abejo, brolį Vytautą, o pats Žygimantas yra paverčiamas liguistai žiauriu, piktavaliu pabaisa. Jeigu jis tiesiog pralaimėjo brutalią kovą dėl valdžios priešiškai grupuotei, bet nebuvo išskirtinio charakterio, tuomet koks tikslas seniai mirusį valdovą, Gediminaičių dinastijos atstovą drabstyti purvais? Ar taip galėjo nutikti be menkiausio motyvo, vien tik norint pateisinti sąmokslininkus? Ko gero ne, juolab, kad Žygimanto žiaurumas akcentuojamas neviename istorijos šaltinyje. Ir nors ta informacija veikiausiai yra hiperbolizuota, visgi jos vienareikšmiškai atmesti negalima. Tikriausiai ir vienalaikių ir vėlyvesnių šaltinių autoriai Žygimanto elgesyje įžvelgė (ar žinojo buvus) kokius nors aiškiai negatyvius veiksmus, kurie vertė bodėtis didžiuoju kunigaikščiu net ir atsižvelgiant į aptariamojo laikotarpio realijas. Todėl panašu, kad prieštaringas Vytauto brolio charakteris galėjo būti vienas iš sąmokslą skatinusių veiksnių, nors ir neesminis. Manoma, kad žiaurų Žygimanto būdą galėjo nulemti metai, praleisti Ordino nelaisvėje, kurioje jis atsidūrė savo didžiojo brolio valia.

 Lietuvių istorinėje savimonėje Žygimantas išliko kaip jokių didelių darbų nenuveikęs prieštaringos reputacijos kunigaikštis, kurio valdymo metu LDK vyko vidaus karas, buvo prarandami Vytauto politiniai laimėjimai, o galiausiai vidinė politinė nesantarvė pražudė ir jį patį. Didžiuoju kunigaikščiu jis tapo tuo metu, kai Lietuvoje buvo jaučiamas siekis turėti stiprų, suverenų ir ambicingą valdovą, kuris galėtų toliau vesti valstybę Vytauto nubrėžta politine kryptimi. Deja, bet tokiu žmogumi nebuvo lemta tapti šlovingiausio visų laikų Lietuvos valdovo broliui, kuris savo valdymą pradėjo kovodamas su Švitrigaila – žmogumi, kurio Vytautas nekentė, bet būtent kuris ir bandė tęsti jo darbus. Žymus lietuvių istorikas profesorius Edvardas Gudavičius teisingai pasakė: „Likimo ironija – Vytauto darbą tęsė jo mirtinas priešas, dar didesnė ironija – likimas šį darbą sustabdė jo brolio rankomis.“[29] Likimas Žygimantui buvo nepalankus ir dar vienu atveju – jis tapo vienu iš negatyviausiai vertinamų Gediminaičių. Priešingai nei jo senelis, tėvas ar brolis Žygimantas netik nepasižymėjo jokiais didžiais pasiekimais, bet istoriografijoje sulaukė ir daug negatyvių vertinimų. Būtent šie du faktoriai ir lėmė jo, kaip abejotinų sugebėjimų ir charakterio valdovo įvaizdį.

 Baigiant, norėtųsi grįžti prie straipsnio pavadinimo – žodžio „(ne)užmirštasis“ priešdėlis parašytas skliausteliuose, nes istoriografijoje, nuo XV a. metraščių ir kronikų iki  pat šių dienų mokslinių monografijų, Žygimantas nebuvo ir nėra užmirštamas. Tačiau, kaip minėta, lietuvių istorinėje atmintyje šio didžiojo kunigaikščio asmuo nėra reikšmingas, ypač lyginat su kitais Gediminaičiais, užėmusiais didžiojo kunigaikščio sostą. Neturi Žygimantas ir rimto istorinio įamžinimo. Net jo priešininkas, taip pat dažnai nevienareikšmiškai vertinamas Švitrigaila šiandien galėtų didžiuotis jo vardu pavadinta gatve sostinėje Vilniuje. Ar ką nors panašaus turi Žygimantas Kęstutaitis? Ne. Tačiau, kaip jau buvo aptarta, šių XV amžiaus 4-ajem dešimtmetyje dėl valdžios tarpusavyje kovojusių kunigaikščių istorinis vaidmuo – skirtingas. Taigi, esama Žygimanto padėtis istorinėje atmintyje veikiausiai taip pat yra dėsningas reiškinys. Ir gyvenime ir po mirties Žygimantui Kęstutaičiui nebuvo lemta šildytis Vytauto šlovės spinduliuose, tad jam teko likti plačiame savo brolio šešėlyje.

Tomas Petrauskas,

(Trakų istorijos muziejaus muziejininkas)

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS

 

Šaltiniai:

  1. Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376–1430, ed. Antoni Prochaska, Cracoviae, 1882.
  2. DŁUGOSSI Joannis, Historiae Polonicae libri XII, ed. Alexander Przezdziecki, 3–5, Cracoviae, 1876–1878.
  3. Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, in Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, Senoji Lietuvos literatūra, 4 knyga, Vilnius, 1996, p. 262–326.
  4. Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas, Vilnius, 1971.
  5. 5.      MARBURGIETIS Vygandas, Naujoji Prūsijos kronika, Vilnius, 1999, vertė Rimantas Jasas.
  6. Scriptores rerum Prussicarum, T. 3, Leipzig, 1866.
  7. Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą, in Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, Vilnius, 1971, p. 179–183.

Literatūra:

  1. BALIULIS Algirdas, MIKULIONIS Stanislovas, MIŠKINIS Algimantas, Trakų miestas ir pilys. Istorija ir architektūra, Vilnius, 1991.
  2. Gediminaičiai, sudarė Vytautas SPEČIŪNAS, Vilnius, 2005
  3. GUDAVIČIUS Edvardas, Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999.
  4. JASAS Rimantas, Bychovco kronika ir jos kilmė, in Lietuvos metraštis Bychovco kronika, Vilnius, 1971, p. 8 – 38.
  5. JOVAIŠAS Albinas, Trumpojo Lietuvos metraščių sąvado literatūrinės ypatybės ir paslaptys, in Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, Senoji Lietuvos literatūra, 4 knyga, Vilnius, 1996, p. 222 – 262.
  6. KIAUPIENĖ Jūratė, PETRAUSKAS Rimvydas, Lietuvos istorija, Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386 – 1529 m.  IV tomas, Vilnius, 2009.
  7. MATUSAS Jonas, Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis, Vilnius, 1991.
  8. NARVIDAS Vydas, Žygimanto Kęstutaičio mirties aplinkybės – mitas http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/zygimanto-kestutaicio-mirties-aplinkybes-mitas.d?id=8616223
  9. PETRAUSKAS Rimvydas, Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis – struktūra – valdžia, Vilnius, 2003.

[1]  Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą, in Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, Vilnius, 1971, p. 181.

[2]  Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, in Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, Senoji Lietuvos literatūra, 4 knyga, Vilnius, 1996, p. 317.

[3]  Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą, in Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, Vilnius, 1971, p. 181.

[4]  Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, in Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, Senoji Lietuvos literatūra, 4 knyga, Vilnius, 1996, p. 318.

MARBURGIETIS Vygandas, Naujoji Prūsijos kronika, Vilnius, 1999, vertė Rimantas Jasas, p. 187.

[5] Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376–1430, ed. Antoni Prochaska, Cracoviae, 1882, p. 5–6.

[6]  Scriptores rerum Prussicarum, T. 3, Leipzig, 1866, p. 162.

[7] Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376–1430, ed. Antoni Prochaska, Cracoviae, 1882, p. 51–54.

[8] GUDAVIČIUS Edvardas, Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999, p. 176–177.

[9] KIAUPIENĖ Jūratė, PETRAUSKAS Rimvydas, Lietuvos istorija, Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386 – 1529 m.  IV tomas, Vilnius, 2009, p. 73.

[10] Gediminaičiai, sudarė Vytautas SPEČIŪNAS, Vilnius, 2005, p. 112–113, 120.

[11] DŁUGOSSI Joannis, Historiae Polonicae libri XII, ed. Alexander Przezdziecki, 3–5, Cracoviae, 1876–1878, p. 417.

[12] DŁUGOSSI Joannis, Historiae Polonicae libri XII, ed. Alexander Przezdziecki, 3–5, Cracoviae, 1876–1878, p. 417–418.

[13]  DŁUGOSSI Joannis, Historiae Polonicae libri XII, ed. Alexander Przezdziecki, 3–5, Cracoviae, 1876–1878, p. 417.

[14] KIAUPIENĖ Jūratė, PETRAUSKAS Rimvydas, Lietuvos istorija, Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386 – 1529 m.  IV tomas, Vilnius, 2009, p. 305.

[15] KIAUPIENĖ Jūratė, PETRAUSKAS Rimvydas, Lietuvos istorija, Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386 – 1529 m.  IV tomas, Vilnius, 2009, p. 211–212.

[16] ETRAUSKAS Rimvydas, Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis – struktūra – valdžia, Vilnius, 2003, p. 179–180.

[17] BALIULIS Algirdas, MIKULIONIS Stanislovas, MIŠKINIS Algimantas, Trakų miestas ir pilys. Istorija ir architektūra, Vilnius, 1991, p.

[18]  JASAS Rimantas, Bychovco kronika ir jos kilmė, in Lietuvos metraštis Bychovco kronika, Vilnius, 1971, p. 16–25.

[19]  Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas, Vilnius, 1971, p. 125–126.

[20] Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, in Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, Senoji Lietuvos literatūra, 4 knyga, Vilnius, 1996, p. 310.

[21]  JOVAIŠAS Albinas, Trumpojo Lietuvos metraščių sąvado literatūrinės ypatybės ir paslaptys, in Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, Senoji Lietuvos literatūra, 4 knyga, Vilnius, 1996, p.  245 – 247.

[22] DŁUGOSSI Joannis, Historiae Polonicae libri XII, ed. Alexander Przezdziecki, 3–5, Cracoviae, 1876–1878, p. 619–620.

[23] Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas, Vilnius, 1971, p. 123–124.

[24] PETRAUSKAS Rimvydas, Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis – struktūra – valdžia, Vilnius, 2003, p. 184.

[25] MATUSAS Jonas, Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis, Vilnius, 1991, p. 156.

NARVIDAS Vydas, Žygimanto Kęstutaičio mirties aplinkybės – mitas,

http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/zygimanto-kestutaicio-mirties-aplinkybes-mitas.d?id=8616223

[26] Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas, Vilnius, 1971, p. 126

PETRAUSKAS Rimvydas, Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis – struktūra – valdžia, Vilnius, 2003, p. 184.

[27] PETRAUSKAS Rimvydas, Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis – struktūra – valdžia, Vilnius, 2003, p. 182–183.

[28]  Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas, Vilnius, 1971, p. 281–282.

[29] GUDAVIČIUS Edvardas, Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999, p. 273.

Apie autorių:

Tomas Petrauskas
Tomas Petrauskas

2006 m. baigė Vievio gimnaziją. Tais pačiais metais pradėjo istorijos studijas Vilniaus universitete.

2010 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apginė bakalauro darbą. Tema: „Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio konfliktas: istoriografinių interpretacijų analizė“. Darbo vadovas prof. dr. Rimvydas Petrauskas.

2013 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apginė magistro darbą. Tema: „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio įvaizdžio raida istoriografijoje ir istorinėje savimonėje XV – XX a.“. Darbo vadovas prof. dr. Rimvydas Petrauskas.

Trakų istorijos muziejuje dirba nuo 2010 m. Pareigos – muziejininkas.

Istorija Renginiai Trakai



Susiję straipsniai

One Comment


  1. Juozas Prasauskas, Prieš 2 years ago

    Man patiko -viskas tikrai giliai,protingai analizuojama –tai yra rimtas ir didelis darbas ,turintis ir žmonėms didelę pažintinę reikšmę,nes dėstymo kalba suprantama,be poteksčių ar neužbaiogtų minčių…jau dabar yra įtrauktinas į mokyklų vadovėlius dėl suprantamo ,aiškaus dėstymo …Sėkmės.


Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra