Žydų tragedija Biržų krašte

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

1607 m. kunigaikštis Kristupas Radvila rašė: „krikščionys prievartos atveju turi ginti žydus taip, kaip pačius save, nes vietiniai žydai yra šio miesto nariai”. O kad šio Radvilų įsako visi biržiečiai būtų laikęsi tais tragiškais žydams 1941-aisiais, kai per vieną naktį Pakamponių miškelyje buvo nužudyta 2 500 biržiečių. Žydų, bet biržiečių…

Protu nepaaiškinamas nusikaltimas
Žydų genocidas – didžiausios masinės žudynės Lietuvos istorijoje. Niekuomet per tokį trumpą laiką nebuvo nužudyta tiek daug žmonių, valstybės piliečių. Kaip galėjo atsitikti, kad savo bendrapiliečių, kaimynų akivaizdoje, (o kai kam tiesiogiai prisidedant prie nusikaltimų), Antrojo pasaulinio karo metu žuvo, buvo kalinama, apiplėšta ir paniekinta šimtai tūkstančių Lietuvos žydų? Argi galima paaiškinti tai, kas protu nesuvokiama?

Karo išvakarėse Lietuvoje gyveno maždaug 215 tūkst. žydų. Karo metu buvo sunaikinta beveik 200 tūkst. arba 90 % visų Lietuvos žydų. 1942 metais, užkaitinus pavasario saulei, Lietuvoje įdubo per plonai supilta žemė virš 156 masinių žydų žudynių kapų. Viena iš tokių kapaviečių yra ir netoli Biržų, prie Astravo, kur 1941 metų vasaros pabaigoje buvo sušaudyta 2500 Biržų žydų.

Skaičiai ne visada geriausiai liudija tą tragediją ir Lietuvos netektį. Taip nuotaiką po masinių žydų žudynių 1943 m. užfiksavo poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas:

Gruodžio naktį
(Kraujo pėdos nekaltam sniege)
Atbėgusi maža mergaitė –
Tik akys ir plaukai – sustoja
Prie gelsvo namo durų
Beldžiasi ir šaukia:
Atiduokite man lėlę…

Biržų žydų tragedijos pėdsakais
Praėjusią savaitę Biržuose lankėsi tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atstovai, projekte apie holokaustą dalyvaujantys Lietuvos mokyklų mokytojai ir tarptautinės holokausto studijų mokyklos „Yad Vashem“ iš Izraelio darbuotojos Irit Abramski ir Natasha Sigal. Bendro projekto metu Lietuvos pedagogai birželio mėnesį dalyvavo stažuotėje Izraelyje, kurios tikslas buvo gilesnis Lietuvos mokytojų supažindinimas su žydų istorija, kultūra, tradicijomis, holokausto istorija Europoje ir Lietuvoje. Kitas seminaras vyko jau Lietuvoje, jo metu buvo ne tik klausoma paskaitų, bet ir keliaujama Lietuvoje gyvenusių žydų pėdsakais, lankomos jų kapinės bei masinių žudynių vietos.

Projekte dalyvaujantis „Aušros“ vidurinės mokyklos mokytojas Vidmantas Jukonis į susitikimą Pilyje pakvietė vienintelį Biržuose gyvą likusį žydą Melamedą Šeftelį. Šis visų gerbiamas biržietis papasakojo sukrečiančią savo šeimos ir visos Biržų žydų bendruomenės istoriją…

1941 metų birželio pradžioje, vos prasidėjus karui, sovietai ėmė vykdyti mobilizaciją. Į kariuomenę buvo pašauktas ir 18-metis Šeftelio brolis Šolomas. Po kelių dienų tėvai Šeftelio paprašė sužinoti, kaip sekasi broliui. Šefteliui nuėjus į karinį komisariatą, grupę biržiečių jau ruošėsi vežti į Rusiją. Sunkvežimyje buvo ir jo brolis Šolomas. 15-metį Šeftelį įtraukė į mašiną ir jis išvažiavo kartu su visais. Su įvairiais vargais jie šiaip ne taip per byrantį frontą pasiekė Rusijos gilumą. Nors tuo metu keikė likimą, vėliau paaiškėjo, kad per prievartą išvežti į Rusiją Š.Melamedas ir jo vyresnysis brolis išvengė žūties.

Sulaikiusiai kvapą auditorijai Š. Melamedas pasakojo, kaip 1941 metais paliko gimtąjį miestą, kuriame veikė daugiau kaip šimtas žydų krautuvėlių, sinagoga, žydų kultūrinės organizacijos, mokyklos, bankai, net trys žydų sporto klubai.

1945 metais sugrįžęs namo pamatė visiškai kitą vaizdą – Biržai visiškai sudeginti, o keli tūkstančiai jo tautiečių sunaikinti Pakamponyse. Miesto centre buvusių namų Šeftelis taip pat nerado, toje vietoje styrojo tik kaminas. O baisiausia, kad Pakamponyse buvo sušaudyti ir bendrame kape palaidoti Š.Melamedo motina Pajė, tėvas Peisachas bei vos septynerių metų sulaukęs jo brolis Hirša…

Pakamponyse
Seminaro dalyviai aplankė memorialą masinių žudynių vietoje Pakamponyse, ir vėl klausė Š. Melamedo:

– Matote, paminklas sutvarkytas. Beje, Biržuose jis niekada nebuvo išniekintas. Ateinu čia kasmet. Iš pradžių rugsėjo 23-ąją pagerbti nužudytųjų atminimo susirinkdavo daugiau kaip šimtas žmonių, vėliau – pusšimtis, po to tik keli. O dabar ateinu čia vienas. Daugiau mūsų nebeliko… Prisimenu, kai čia atėjau pirmą kartą, 1945 metais. Žemė buvo įdubusi. Susiradau ir vienintelį gyvą išlikusį žudynių Pakamponyse liudininką. Jis, kai buvo šaudomi žmonės, gyvas įvirto į didelę duobę, ant jo sugriuvo lavonai. Kapavietę užpylė nestoru žemės sluoksniu, tad naktį žmogus rado jėgų ir iššliaužė iš jos. Per karą slapstėsi ir taip liko gyvas. O nužudytųjų Biržų žydų daiktai buvo pardavinėjami, daugelis biržiečių įsigijo ar iš apleistų namų parsinešė buvusių savo kaimynų drabužius, baldus…

Grįždami iš Pakamponių diskutavome, kodėl per naktį nužudžius pustrečio tūkstančio biržiečių, ši tragedija liko lyg ir nepastebėta:

– Žydai gyveno uždarą gyvenimą, lyg ir atskirai nuo lietuvių. Žydai ir lietuviai susidurdavo parduotuvėse, viešosiose įstaigose, tačiau mažai bendraudavo kaip kaimynai buityje. Gal todėl biržiečiai ir nepajuto, kad dalies miesto gyventojų staiga nebeliko.

Bet žydus šaudė jų kaimynai. Pakamponių žudynėse dalyvavo ir trisdešimties biržiečių kuopa…

– Visą laiką atsiranda išsigimėlių, kuriems tik leisk žudyti, ir jie ims tai daryti. Ir nesvarbu ką – musulmonus, rusus ar žydus. Vokiečiai sudarė sąlygas ir skatino, tai kai kurie lietuviai ir pasinaudojo proga išlaisvinti savo žvėriškus instinktus…

– Nereikia pamiršti, kiek lietuvių gelbėjo žydus. Kitose europos šalyse vokiečiai, jei rasdavo pas žmones slepiamą žydą, skirdavo pinigines baudas arba areštą. Lietuvoje slepiančius žydus žmones šaudydavo. Ir nepaisant to lietuviai – daugiausiai žydų per holokaustą išgelbėjusi tauta. O juk jie rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis…

Kapinės saugo Biržų žydų istoriją
Dar vienas įdomus pokalbis įvyko apsilankius senosiose karaimų ir žydų kapinėse. Ne kiekvienas biržietis žino, kad Širvėnos pusiasalyje prie sudegusių poilsiavietės namelių yra didžiulės kapinės, kuriose daugiau kaip keturis šimtus metų buvo laidojami žydai ir karaimai. Atvykėliai net išsižiojo, pamatę, kad Biržuose yra tokios milžiniškos ir senos kapinės. Žiūrėdami į ilgiausias antkapinių paminklų eiles pradėjome domėtis žydų laidojimo papročiais, klausinėjome, ar įmanoma iš hebraiškų antkapinių užrašų atsekti Biržų žydų istoriją.

„Yad Vashem“ institute dirbančios mokslininkės Irit Abramski ir Natasha Sigal be vargo skaitė užrašus antkapiuose, vardijo čia palaidotų žmonių pavardes. Jos pasakojo, kad ant antkapių dažnai būdavo kalami ženklai: ant siuvėjo kapo iškalama adata, ant mokytojo – knyga, ant jaunos mirusios motinos antkapio – lizdas ir panašiai. Atskiros Biblijos citatos taip pat gali padėti nustatyti mirusiojo profesiją, šeimyninę padėtį.

Mokslininkės pasakojo ir apie žydų laidojimo papročius: atsisveikinti su velioniu samdydavo raudotoją. Nei prie velionio karsto, nei prie kapo nebūdavo dedamos gėlės. Laidodavo tą pačią ar kitą dieną po mirties. Žydus laidodavo be karsto. Drobule apvyniotą kūną nuveždavo į kapus ir, nuleidę į duobę, uždengdavo mirusiajam akis šukėmis. Laidodavo negilioje duobėje, antkapį darydavo tik iš akmens. Po laidotuvių žydai iš kapinių tuo pačiu keliu niekada negrįždavo, nes buvo tikima, kad jei grįši tuo pačiu keliu, iš paskos į namus atseks mirtis…

Mums buvo įdomu sužinoti, kuo karaimai skiriasi nuo žydų. Tyrinėtojos paaiškino, kad karaimai yra VII amžiuje Bagdade atsiradusi žydų sekta. Jie, skirtingai nei tradicinių tikėjimų žydai, nepripažįsta Talmudo ir remiasi tik Senuoju Raštu – Biblija. Nepripažinti ir persekiojami tikratikių žydų, karaimai pasklido po pasaulį, daug jų apsigyveno Kryme, kur susiliejo su totoriais, tačiau jei vieni buvo musulmonais, tai karaimai išsaugojo žydišką tikėjimą. Vytauto Didžiojo laikais karaimai pateko į Lietuvą. Žydai melsdavosi sinagogose, karaimai – kinesėse, tačiau laidojami būdavo kartu. Tinkamai ištyrinėjus milžiniškas senąsias žydų kapines, tūkstančiai antkapių atskleistų daug nežinomų Biržų žydų istorijos puslapių.

Žydai – neatsiejama Biržų istorijos dalis
O kol kas – kai kurie iš istorinių šaltinių surankioti faktai apie žydus Biržuose…

1594 metais, praėjus vos penkeriems metams po Biržų įkūrimo, kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno rašte Biržų seniūnui ir visiems vėlesniems Biržų urėdininkams skaitome: „(…) visi žydai, dabar gyvenantys Biržuose ir kurie gyvens po to, negali būti teisiami kitaip, o tik lygiai taip kaip ir kiti”.

Tačiau: „Reikia prižiūrėti žydus, gyvenančius Biržų mieste, kad jie nedarytų skriaudos krikščionims. Žydus prižiūrėti turi miesto teismas. Jei atsirastų turtingas pirklys, kuris norėtų turėti turgavietėje namą, tai, tarybos nutarimu žydas savo vietą turi parduoti, o pats išsikelti į kitą vietą“.

1636 m. Kristupas Radvila konstatavo, kad mieste gyvena „dvejopi žydai: rabinai ir karaimai. Reiktų jiems skirti atskirus plotus ar gatves”

1610 m. Biržuose buvo 25 žydų namai trijose gatvėse.

1650 m. Biržuose mieste buvo 27 žydų-rabinų ir 15 žydų-karaimų namų.

XVII a. viduryje žydų mieste buvo jau nemažai, jie gyveno išsibarstę po įvairius miesto kvartalus. Kristupas II ėmėsi iniciatyvos surinkti miesto žydus į vieną vietą ir leido statytis jiems sinagogą. Žydų bendruomenės namai išsidėstė dviejose gretimose gatvėse, vedančiose į turgaus aikštę. 1650 m. dalis žydų ir karaimų gyveno atskirame miesto kvartale.

XVIII a. palengva atsistatančiuose Biržuose iš 528 namų krikščionims priklausė tik 128 namai. Likusiuose 400 namų gyveno žydai.

XIX a. pabaigoje iš 2630 gyventojų 1860 buvo žydai ir tik 740 – krikščionys (lenkai, rusai, lietuviai).

Tarpukario Biržuose veikė Biržų žydų liaudies bankas, net trys žydų sporto klubai, sionistų draugija „Mizrochi“, sinagoga su dviem rabinais, mokyklos. Iš 228 parduotuvių 160 priklausė žydams, o krikščionims – 68.

Tačiau labiausiai užstrigo prieš keturis šimtus metų Biržų valdovų kunigaikščių Radvilų išleistas įsakas. 1607 m. Kristupas II rašė: „krikščionys prievartos atveju turi ginti žydus taip, kaip pačius save, nes vietiniai žydai yra šio miesto nariai”. O kad šio kunigaikščių Radvilų įsako visi lietuviai būtų laikęsi tais tragiškais žydams 1941-aisiais – gal ir toliau šalia mūsų gyventų žmonės, iš kurių liko tik kultūros likučiai, dalis tradicinių patiekalų… ir žodžiai, kuriuos vartojame nė nesusimąstydami: “chebra”, “pacanas”, “bachūras”.

„Biržiečių žodis“

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra