Žydų kultūros netektys okupacijų metais

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Žydai Lietuvoje apsigyveno dar viduramžiais. XIV a. pabaigoje LDK jau buvo susiformavusios kelios stambesnės žydų bendruomenės. XVIII a. Vilniaus žydų bendruomenė buvo didžiausia visoje LDK.
Sunkiausius išbandymus žydų tautai teko patirti XX a. viduryje ir antroje pusėje – sovietinės ir nacių okupacijų metais. Šiame straipsnyje norėtume parodyti, kaip bolševizmo ir nacizmo sekėjai naikino Lietuvos žydų kultūros paveldą.
Praradimai pirmosios sovietinės okupacijos metais
1940 m. birželio 15 d. SSSR okupavusi nepriklausomą Lietuvos Respubliką, jai primetė stalinistinės, kosmopolitinės kultūros modelį. Per vienerius metus įvykdytos bolševikinės reformos palietė ir žydų kultūrą: tradicijas, mokslo ir kultūros institucijas, įvairias visuomenines organizacijas ir draugijas, spaudą.
Nepriklausomoje Lietuvoje žydai turėjo plačią kultūrinę autonomiją. Sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuvoje veikė trys žydų teatrai, keli muziejai, ėjo 17 periodinių leidinių, veikė 100 pradžios, 4 dvasinės, amatų mokyklos, 20 gimnazijų ir progimnazijų. 1936 m. buvo užregistruota daugiau kaip 100 žydų draugijų, tenkinusių įvairių visuomeninių –politinių, kultūrinių, religinių pažiūrų žydų bendruomenės narių poreikius. Didžiuliai kultūros lobiai buvo sutelkti draugijų išlaikomose bibliotekose, muziejuose, archyvuose, mokslo ir mokymo įstaigose, maldos namuose, sinagogose. Vilniuje, sename žydų mokslo ir kultūros centre, jau nuo XIX a. pabaigos veikė rabino, mokslininko, bibliografo Matitjahu Strašūno (1817–1885) biblioteka, sukaupusi 35 tūkst. tomų, “Mefice Haskalos” (“Švietimo skleidėjų”) bibliotekoje saugoma apie 55 tūkst. knygų, Vaikų aprūpinimo knygomis (“Kinder– ferzorgung”) draugijos biblioteka turėjo 232 tūkst. knygų. Žydų mokslo institutas JiVO (Das Jiddische Wissenschaftliche Institut), įkurtas 1925 m., sukaupė žydų tautos auklėjimo ir švietimo, rankraščių ir autografų, spaudos, viso pasaulio žydų visuomenės gyvenimo, vertingų istorijos rinkinių, fotoarchyvus. 1939 m. jis turėjo teatro ir pedagoginį muziejų, pradėjo kurti meno muziejų, archyve saugojo apie 100 tūkst. plakatų, įstatymų, atsišaukimų, 10 tūkst. periodinių leidinių. Instituto bibliografijos skyriaus sukauptoje kartotekoje saugota daugiau kaip 200 tūkst. bibliografinių vienetų, bibliotekoje – apie 53 tūkst. folkloro vienetų. Vilniuje veikė dar 1913 m. prie Žydų senovės mėgėjų draugijos įsteigtas Žydų istorijos – etnografijos muziejus, po Pirmojo pasaulinio karo (1919 m.) vėl atkurtas rašytojo, etnografo ir folkloristo Š. Anskio (S. Rapoporto, 1863–1920), vėliau pavadintas jo vardu. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse muziejuje buvo daugiau kaip 3 tūkst. eksponatų: žymių menininkų –M. Antokolskio, M. Ginzburgo, N. Tregerio, I. Kreverio, I. Repino – skulptūrų, paveikslų, numizmatikos, suvenyrų; 6 tūkst. knygų, apie 100 tūkst. dokumentų, laikraščių ir žurnalų įvairiomis pasaulio kalbomis. Muziejus buvo įsikūręs Vilniaus žydų bendruomenės patalpose, Ožeškienės 7 (dabar Savivaldybės aikštė, pastatas neišlikęs). Ten pat veikė biblioteka, M.Antokolskio (meno) ir etnografijos kambariai.
Kaune veikusi komercinė Abelio Balošerio biblioteka 1938 m. savo fonduose turėjo 74 090 knygų, iš jų: rusų kalba –20 750, vokiečių –42 290, prancūzų –3850, lenkų – 3200, lietuvių –400, anglų –1850, kitomis kalbomis (kartu ir žydų) –1750.
Panašaus profilio muziejų, kaip ir Vilniuje, išlaikė 1922 m. Kaune įsteigta Žydų istorijos – etnografijos draugija. 1935 m. muziejus turėjo daugiau kaip 3 tūkst. muziejinių vertybių: 2 tūkst. knygų, fotonuotraukų, religinio kulto daiktų, paveikslų.
1940 m. vasarą “liaudies seimui” ir marionetinei Lietuvos vyriausybei priėmus nutarimus ir įstatymus dėl žemės, privačios nuosavybės nacionalizavimo, visuomeninių organizacijų ir draugijų, spaudos organų uždarymo, žydų įstaigų veikla buvo sustabdyta, dalis jų perduota naujai sukurtiems komisariatams arba suvalstybintos, geriausiu atveju reorganizuojamos. Visuomenės organizacijų, draugijų turtas perduotas savivaldybėms, LKP, Švietimo liaudies komisariatui (toliau ŠLK). Antai 1940 m. rugsėjo 4 d. komisija, susidedanti iš Spaudos ir draugijų skyriaus vedėjo P. Kežinaičio (komisijos pirmininko), narių: ŠLK atstovo V. Petronio, LKP deleguoto visuomenės atstovo Š. Maimino –Žydų istorijos – etnografijos, Žydų mokslo institutui ‘JiVO’ laikyti, Žydų mokslo institutui remti draugijų turtą perdavė ŠLK 1.
Per trumpą laiką likviduotas platus žydų spaudos tinklas. Tarpukario Lietuvoje vien tik Kaune ėjo šeši dienraščiai jidiš kalba. Iš jų didžiausias –“Di idiše štime” (“Žydų balsas”) su vakariniu leidiniu “Haintike nais” (“Šios dienos naujienos”). Sionistai darbininkai leido “Das vort” (“Žodis”), sionistai revizionistai –“Der moment”. Populiarus tarp darbininkų buvo “Folksblat” su vakariniu leidiniu “Ovntblat” (“Vakarinis laikraštis”). Vilniaus žydai skaitė ,,Der Vilner tog” (Vilniaus diena”), “Di cait” (“Laikas”), ,,Der akspres”, vakarinius laikraščius “Der Vilner radio”, “Der Vilner kurier”. Ortodoksai leido savaitraštį “Das vort”, vaikai galėjo skaityti žurnalą “Grininke beimelech” (“Žalieji medeliai”), “Der chaver” (“Draugas”).
Bolševikų nurodymu vienas iš pirmųjų (1940. IV. 27) sustabdytas “Das vort” leidimas. 1940 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais uždrausta visa žydų periodika, išskyrus komunistinius laikraščius. 1940 m. rugpjūčio 20 d. vietoj “Vilner togblat” pradėtas leisti “Vilner esmes” (“Vilniaus tiesa”), dar ėjo “Folksblat”, kurį pakeitė kauniškė “Der esmes” (“Tiesa”). 1941 m. iš keliolikos nepriklausomoje Lietuvoje ėjusių žydų periodikos leidinių SSSR–Vokietijos karo išvakarėse liko vienintelis LKP leidinys “Der esmes”. Žydų bibliotekos perduotos valstybinėms viešosioms bibliotekoms, daugelyje iš jų buvo “valomi” fondai. A. Balošerio biblioteka neteko 6 tūkst. knygų, iš Marijampolės Žydų mokslo mėgėjų draugijos bibliotekos išimtos 324 knygos rusų ir 266 knygos žydų kalbomis. Pradėti keisti senieji kultūros įstaigų pavadinimai. A. Mapu (1808–1867), žymaus naujosios hebrajų literatūros romano pradininko, vardo Kaune draugijos biblioteka pavadinta LKJS J. Greifenbergerio biblioteka ir skaitykla. Likviduota Vytauto Didžiojo universiteto semitologijos katedra su biblioteka ir inventoriumi.
Vilniaus žydų bendruomenės veikla sustabdyta 1940 m. rugsėjo 16 d., jos inventorius atiduotas LKJS, mokslo ir kultūros įstaigos perduotos ŠLK, trejos žydų kapinės – Šnipiškių, Užupio, naujosios (Ąžuolinės) – perduotos miesto savivaldybei. Nacionalizuoti arba likviduoti mieste veikę privačių asmenų knygų rinkiniai, knygynai: Jokūbo Girškovskio (Pilies 13) – 6 tūkst. knygų, Abramo Icikovičiaus (Literatų 2) –20 tūkst., M. Cholcmano (Pilies 17) –4 tūkst., Syrkinų šeimos (Didžioji 14) –30 tūkst., V. Gebetnerio (Pilies 21) –8,5 tūkst., Chaimo, Šimono, Fabijašo Funkų (Vokiečių 14–16, Rūdininkų 23) –13 tūkst., D. Vainerio (Didžioji 38) –5 tūkst. 1940 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus miesto ir apskrities viršininko įgaliotas žydų bendruomenės prižiūrėtojas Dovydas Švailichas perdavė ŠLK atstovui Jehudai Anilovičiui Š. Anskio istorijos – etnografijos muziejaus turtą, kurį sudarė 1238 muziejiniai daiktai, 3723 dokumentai, 184 rankraščiai ir laiškų rinkiniai – buvusi “Cdoko – Hdoilo” ir žydų bendruomenės medžiaga, 4318 knygų, brošiūrų, žurnalų, 191 laikraštis. Jau 1940 m. rugpjūčio 26 d. sustabdyta JiVO veikla. Lapkričio 12 d. jis kartu su Š. Anskio istorijos – etnografijos muziejumi, M. Strašūno biblioteka perduoti Lituanistikos institutui, 1941 m. pavasarį LSSR mokslų akademijai. 1941 m. gegužės 14 d. perdavus Š. Anskio istorijos – etnografijos muziejų LSSR mokslų akademijai, jame dar buvo likę 1900 eksponatų, 5290 archyvinio saugojimo vienetų, 4318 knygų, žurnalų, 30 metraštinių foliantų, XVI–XVIII a. retų leidinių.
Sovietinės valdžios nurodymu buvo nacionalizuota daugiau kaip 200 religinės paskirties pastatų – sinagogų, iešivų, rabinų namų, kuriuose taip pat buvo gausu kultūros vertybių.
Pirmosios sovietinės okupacijos metais, nepaisant didelių praradimų, veikė kai kurios žydų mokslo, kultūros, įstaigos, buvo dedamos pastangos išsaugoti kultūros paminklus.
Nors ir keičiantis žinybiniam pavaldumui, dar veikė suvalstybintas Š. Anskio istorijos – etnografijos muziejus, M. Strašūno biblioteka tapo Vilniaus viešąja valstybine biblioteka Nr. 4, “Mefice Haskalos” – Nr. 5, Vaikų aprūpinimo knygomis draugijos – Nr. 8.
Norėdama išsaugoti žydų istorijos ir kultūros paminklus, religinio kulto daiktus, 1940 m. gruodžio pabaigoje Kultūros paminklų apsaugos įstaiga kreipėsi į Rabinų vykdomąjį komitetą. Ji prašė paraginti jo žinioje esančius rabinus suregistruoti kultūrinės ir meninės reikšmės maldos namus, statinius, juose esančius daiktus ir atsiųsti jų sąrašus 2. Dėtos pastangos išsaugoti žydų teatrus. 1940 m. spalio 11 d. Švietimo liaudies komisaras A. Venclova kreipėsi į LKP (b) CK agitacijos ir propagandos skyrių prašydamas leisti steigti žydų teatrus Vilniuje ir Kaune 3.
1940–1941 m., per trumpą laiką sugriauti žydų dvasinės kultūros centrai, sustabdyta mokslinės minties raida, kultūros saviraida. Lietuvos žydų bendruomenė buvo izoliuota nuo pasaulio žydų bendrijos, uždraustos organizacijos, nepriklausoma spauda, naikinamos knygos. Tos institucijos, kurios išliko, turėjo prisitaikyti prie SSSR pavyzdžiu sovietizuojamos Lietuvos visuomenės. Pirmosios sovietinės okupacijos metais pradėtas Lietuvos žydų kultūros griovimas buvo tęsiamas ir 1941–1944 m. naujų okupantų nacių, tik daug platesniu mastu.
Palikimo naikinimas nacių okupacijos metais
Naciams okupavus Lietuvą, jau pirmosiomis dienomis kartu su žydų tautos fiziniu genocidu vyko ir dvasinis genocidas: naikintos bei degintos knygos, periodiniai leidiniai, grobtos, vežtos į Vokietiją kultūros vertybės. Ko nesuspėjo atlikti sovietiniai okupantai 1940–1941 m., tą padarė naciai.
Jau 1941 m. liepos 3 d. LMA komisija užantspaudavo Š.Anskio istorijos – etnografijos muziejų. Jo turtą perėmė SD. Dalis likusių vertingų istorinių dokumentų, rašytų ant pergamento, buvo pardavinėjami Vilniaus halės turguje. Kauno kultūros muziejaus direktoriaus  P. Galaunės pastangomis buvo bandoma išgelbėti Žydų istorijos ir etnografijos draugijos turtą. Tuo tikslu į Kultūros muziejų buvo atvežtos sinagogų fotografijos, žymesnių rabinų portretai, kulto apeigų reikmenys, archyvas. Tačiau po kurio laiko A. Rozenbergo štabo pareigūnai išgabeno archyvinę medžiagą, dalį kulto reikmenų. 1942 m. sausio 21–26 dienomis konfiskuoti ir išvežti žydams priklausę depozitai: Zacharijos Margolino senovinių auksinių monetų rinkinys, mokytojo Noachimo Lidskio judaikos vertybės, sidabrinių monetų rinkinys, advokato Viktoro Cimkausko biblioteka ir ekslibrių rinkinys. Kartu išvežtas,žydų istorijos ir etnografijos turtas, saugotas Kultūros paminklų apsaugos įstaigoje.
Labai nukentėjo dar išlikę nuo sovietinių okupantų savivalės bibliotekų fondai. 1942 m. sausį įsakyta iš visų šių įstaigų bibliotekų paimti žydų autorių išleistus kūrinius. A. Rozenbergo štabo pareigūnų nurodymu į Vilniaus universiteto centrinius rūmus buvo sugabentos knygos iš M. Strašūno, privačių bibliotekų, maldos namų. Atrinkus 20 tūkst. retesnių knygų ir išsiuntus jas į Frankfurtą prie Maino, likusios 80 tūkst. parduotos popieriaus fabrikui. Periodinius žydų leidinius naciai laikė nereikalingais, todėl juos degino. Žydų kultūros vertybių grobstymo ir naikinimo darbams vadovavo A. Rozenbergo štabo nariai: A. Himpelis, J. Polis, G. Utihalis. 1941–1944 m. buvo išgrobti ir sunaikinti svarbiausi žydų kultūros ir mokslo centrai. Tarp jų M. Strašūno biblioteka, Žydų mokslo institutas, Kauno ir Vilniaus žydų muziejai. Dauguma vertybių buvo išvežta į Frankfurtą prie Maino. Ten pat atsidūrė žymiausių dailininkų darbai: I. Repino, Levitano, M. Šagalo paveikslai, M. Antokolskio, M. Ginzburgo, Aronsono, N. Tregerio skulptūros, L. Tolstojaus, R. Rolano, Šolom – Aleichemo rankraščiai ir laiškai. Lyginant su kitų Lietuvoje gyvenusių tautų kultūros nuostoliais, žydų kultūros netektys buvo bene skaudžiausios.
Antrosios sovietinės okupacijos žaizdos
Nacių okupacijos metais buvo sunaikinta didžioji dalis Lietuvos žydų. Išlikusių gyvų žydų pastangomis pirmaisiais pokario metais dar kurį laiką veikė sinagogos, žydų vaikų darželiai, pradžios mokyklos. LSSR LKT 1944 m. lapkričio 9 d. priėmus nutarimą “Dėl Lietuvos TSR muziejų veikimo atnaujinimo”, buvo numatyta atkurti Vilniaus bei Kauno žydų muziejus. Tačiau atkurtas tik Vilniaus žydų muziejus. Jis pradėtas organizuoti buvusio žydų geto pastatų komplekse (M. Strašūno 6). Pirmaisiais eksponatais tapo dalis gete gerai išsaugotos medžiagos, iš įvairių asmenų įsigyti daiktai. Tuoj po karo sudaryta žydų kultūros dokumentams rinkti ir tvarkyti komisija, o vėliau ir įkurtas muziejus surinko keliasdešimt tomų įvairios medžiagos, skulptūrų, paveikslų.Žydų muziejus tapo vieninteliu žydų kultūros centru, kaupusiu kultūros relikvijas. Jis siekė atkreipti valdžios institucijų dėmesį į nykstančius žydų kultūros paminklus. 1946 m. liepos 27 d. Žydų muziejaus direktorius kartu su muziejaus tarybos nariais kreipėsi į LSSR AT prezidiumo pirmininką J. Paleckį, LSSR Ministrų tarybą, Kultūros – švietimo įstaigų komiteto pirmininką A. Guzevičių, Vilniaus miesto kultūros švietimo darbo skyriaus viršininką dėl blogai tvarkomų ir prižiūrimų senųjų žydų kapinių, žudynių vietos Paneriuose, Didžiosios sinagogos 4. Žydų muziejaus direktorius J. Gutkovičius, muziejaus tarybos nariai: Šochatas, Šausas, Veržbavičius, Epšteinas ir kiti prašė gelbėti karo metu apgriautą sinagogą, suremontuoti ją, įtraukti į valstybės saugomų architektūros paminklų sąrašą, paženklinti žydų kapines ir masinių žudynių vietą Paneriuose, pastatyti paminklus ir memorialines lentas 5. Deja, žydų inteligentų balsas nebuvo išgirstas. Stalinizmo viešpatavimo metais Žydų muziejus negalėjo plačiau išplėtoti savo veiklos. Jis galėjo rengti tik ideologinio pobūdžio parodas, propaguoti rinkimus į LSSR Aukščiausiąją tarybą (1947 m.), organizuoti sovietizuotus renginius. Ekspozicijos projekto rengimo eigą kontroliavo LKP (b) CK propagandos ir agitacijos skyrius. 1948 m. muziejus buvo parengęs parodos “Fašizmas– tai mirtis “ planą, bet jį sukritikavus LKP (b) CK sekretoriui K. Preikšui turėjo jo atsisakyti 6. Tais metais muziejus saugojo 4847 eksponatus, iš jų –236 paveikslus, 52 skulptūras, 2162 fotonuotraukas, 141 kulto objektą, 2230 senųjų spaudinių 7. Turtingoje bibliotekoje dar buvo 14 550 žydų knygų, 7500 senų leidinių, 4200 religinio turinio knygų, 3500 žurnalų, 108 laikraščiai. Muziejaus vadovybė bandė gauti respublikinio muziejaus statusą, pakeisti jo profilį. Norėta muziejų pavadinti Šolom–Aleichemo valstybiniu istoriniu literatūros muziejumi arba to paties vardo žydų kultūros kabinetu prie Mokslų akademijos. Bet to nebesuspėta padaryti, nes kitais metais muziejus buvo likviduotas. LSSR MT 1949 m. birželio 10 d. nutarimu “Dėl žydų muziejaus Vilniuje perorganizavimo į Vilniaus kraštotyros muziejų” kraštotyrinė medžiaga perduota kuriamam Vilniaus kraštotyros muziejui, istorinė-revoliucinė –Valstybiniam istorijos-revoliucijos muziejui 8. Meno eksponatai perduoti Meno reikalų valdybai, knygos – Knygų rūmams. Likęs inventorius atiteko Vilniaus bibliotekiniam technikumui, o pats muziejaus pastatas – Kultūros-švietimo įstaigų komitetui 9. Turtui perimti sudaryta komisija birželio 27 d. atrinko meno kūrinius, perduodamus Meno reikalų valdybai. Dailės darbų sąraše buvo išvardyta 125 skulptūrų, piešinių, graviūrų, paveikslų, taikomosios dailės dirbinių. Liepos 7 d. atrinkti spaudiniai Knygų rūmams: knygų jidiš kalba –16 990, hebrajų kalba –6632, rabinistikos –7490, judaistikos –1930, įvairių kitų knygų –5518, periodikos archyvas, kuriame dar buvo likę 90 toros ritinių.
Po karo išaiškintose žydų masinio naikinimo vietose nacių nužudytųjų giminės, artimieji pradėjo statyti atminimo paminklus. Bet valdžios institucijos KGB nurodymu juos griovė arba perstatinėjo. Ideologiniams prižiūrėtojams nepatiko ant paminklų esantys užrašai, jog ten palaidoti žydų tautybės gyventojai. Juos turėjo pakeisti užrašai rusų ir lietuvių kalbomis, vadinantys žydus “tarybiniais žmonėmis”. 1945 m. Paneriuose pastatytas paminklas po kelerių metų buvo nugriautas, o septintojo dešimtmečio pradžioje jo vietoje pastatytas kuklus neišraiškingas paminklas.
Tragiško likimo sulaukė Vilniaus žydų kapinės. Senosios žydų kapinės, buvusios tarp P. Juozapavičiaus ir Rinktinės gatvių (šalia dabartinių Sporto rūmų), Vilniaus miesto vykdomojo komiteto nurodymu 1955 m. sunaikintos. Sena žydų visuomenės veikėjų amžino poilsio vieta buvo naujosios žydų kapinės (Olandų g.), įsteigtos 1830 m. Jos 1948 m. uždarytos, o 1961 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto vykdomasis komitetas nusprendė per dvejus metus jas likviduoti 10. Įgyvendinant šį nutarimą antkapiniai paminklai panaudoti Tauro kalno, Statybininkų rūmų, M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos laiptams, atraminėms sienelėms Lazdyno mikrorajono, Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių kampe, Centrinio pašto įėjimui įrengti. Tik 1993 m. laiptai į Tauro kalną, o 1994 m. įėjimas į Centrinį paštą pakeisti. Olandų gatvės rajone buvusių kapinių teritorijoje pastatyti gyvenamieji namai ir Ritualinių paslaugų rūmai. Panašiai žydų sakrariniai paminklai buvo naikinami ir kitose Lietuvos vietose, tai buvo daroma visą antrosios sovietinės okupacijos laikotarpį.
Penktajame –šeštajame dešimtmetyje dalis Klaipėdos žydų kapinėse buvusių paminklų pavogti, kiti sunaikinti, jose iki 1989 m. buvo Vakarų šalių radijo stočių slopintuvas. Šiauliuose šeštajame –septintajame dešimtmetyjse miesto valdžios nurodymu panaikintos žydų kapinės, nutiesti keliai, dalis paminklų panaudota Aušros tako laiptams, pastatytas vaikų darželis.Dauguma Tauragės miesto žydų kapinių paminklų panaudota turgaus paviljono pamatams. Buvusių kapinių teritorijoje leista statyti individualūs gyvenamieji namai. Aštuntajame dešimtmetyje Panevėžyje sunaikintų žydų kapinių vietoje įrengtas skveras ir vaikų žaidimų aikštelė, dalis Gargždų žydų kapinių teritorijos tapo kolektyviniu sodu, kitoje dalyje buvo ganomi gyvuliai.
Sovietiniai pareigūnai ideologiškai kenksmingais laikė senųjų gatvių pavadinimus, todėl jie buvo keičiami. 1951 m. kovo 14 d. Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto sprendimu Strašūno gatvė pavadinta Žemaičių, Fino –Skersinės, Gaono ir Stiklių tapo viena – Siklių gatve. Žydų gatvė virto Stiklių skersgatviu. Šeštajame dešimtmetyje galutinai sunaikinta Vilniaus Didžioji sinagoga – pasaulinės reikšmės architektūros paminklas. Įgyvendinant 1953 m. patvirtintą Vilniaus generalinį planą (V. Mikučionis), 1955–1957 metais nugriautos išlikusios vertingos sinagogos dalys: sienos, fasadas, interjeras. Jos vietoje pastatytas vaikų darželis. Lietuvos tautinio atgimimo metais ir atkūrus nepriklausomybę, žydams atsivėrė palankios galimybės rūpintis savo kultūriniu palikimu. 1989 m. Vilniuje grąžinti senųjų gatvių –Žydų, Gaono –pavadinimai, pradėtos tvarkyti senosios kapinės. Visos Lietuvoje esančios žydų kapinės įtrauktos į valstybės saugomų istorijos paminklų sąrašą, nustatomos apsaugos zonos, teritorija, jos paženklinamos.
1989 m. rugsėjo 6 d. Ministrų tarybos potvarkiu atkurtas valstybinis žydų muziejus. Tais pačiais metais pradėtas leisti laikraštis “Lietuvos Jeruzalė”. Vilniuje pradėjo veikti
žydų mokykla, atkurtos įvairios visuomeninės, kultūros, sporto, mokslo organizacijos.
 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra