Žvilgsnis iš Nidos į būtąjį laiką, būtąjį kraštą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Gal ne visus tai nudžiugins, bet Mažosios Lietuvos fenomenas, regis, vis labiau išnyra iš romantiškai legendinių (ideologinių) rūkų, vis dažniau šio krašto (at)mintinį „modelį“ konstruoja mokslininkai, nors ir žvelgiantys iš skirtingų perspektyvų, „lipdantys“ skirtingus šio konstrukto fragmentėlius, o vis dėlto kone visi regintys platesnį net ir lietuviškiausio mažlietuviško kampelio kontekstą – Rytprūsius.
 
O už šių „netoli“ ir – Prūsijos kunigaikštystė bei karalystė, čia pat ir – suvienytoji Vokietija… Taigi gijos, lietuvininkus susiejančios su kaizeriais, su gražiosiomis karalienėmis, su dragūnų pulkais, su įpročiu skaityti ceitungą gotišku šriftu, o tuo labiau – su M. Lutherio autoritetu, gal ir perkraus mums įprastą doro, klastingomis germanizatoriškomis pinklėmis dar neapraizgyto lietuvininko paveikslą, bet… Bet gali nutikti taip, kad pajusime šį – jau ne vienmatį, jau nebaltą, jau nevienalyti „personažą“ atgyjant, alsuoti imant, gal, žiūrėk, ir kažką taip tikro mums bylojant…
 
Galimybę pajusti šio krašto istorijos (gyvensenos, mentaliteto) sudėtingumą suteikė ir spalio 2–ąją Nidoje įvykusi konferencija „Identiteto lūžiai: Rytų Prūsija – Prūsų Lietuva – Mažoji Lietuva“. Ją surengė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas bei Thomo Manno kultūros centras, dar talkinant Liubeke įsikūrusiai Academia‘i Baltica, Thomo Manno memorialiniam muziejui, Goethes institutui Vilniuje ir Lietuvos – Vokietijos forumui. Galima buvo pajusti, jog pagrindinė idėjos rutuliotoja ir vyksmo judintoja – KU doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, pati neringiškė, pasišventusi šio krašto paveldo tyrėja, nors savo sveikinimo kalboje pažymėjusi, jog „galvota“ trise – kartu su prof. Ruth Leiserowitz (rytprūsiškų šaknų mokslininke iš Berlyno) ir Academia Baltica vadovu dr. Christianu Pletzingu. Didelę organizacinio darbo naštą prisiėmė ir Th. Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė.
 
Tiesa, peržvelgus konferencijos programėlę, iškart sukirbėjo: kodėl, greta Vokietijai atstovaujančių pranešėjų – tik Klaipėdos universiteto istorikai? Ar neturėtų mažlietuviško (rytprūsiško) identiteto klausimais ką pasakyti ir Vilniaus ar Kauno mokslininkai? Tarkim, per architektūrinio landšafto prizmę pažvelgtų dr. Martynas Purvinas… O tuo labiau praverstų koks įvadinis pranešimas, apibrėžiantis tyrimų (ir kalbų) lauką – jo ribas erdvėje ir laike, išskleidžiantis pagrindinių sąvokų turinį bei jų kismą – taip ir girdžiu su įkvėpimu tai darantį dr. Algirdą Matulevičių… Na, bet patikėkim doc. dr. N. Strakauskaitės paaiškinimu: krizė, gi konferencija tik vienos dienos, va, jei būtų trijų…
 
Tapatybės paieškų įvairovė
Šiaip ar taip, vienos dienos konferencija buvo turininga, natūraliai dvikalbė (turėjome galimybę sekti atspausdintus pranešimų vertimus, o laisvuosius pasisakymus puikiai vertė jau vasaros Thomo Manno festivaliuose puikia orientacija ir atmintimi stebinusi Kristina Sprindžiūnaitė). Po trumpų Neringos miesto mero pavaduotojos Aušros Feser, KU BRIA direktorės dr. Silvos Pocytės bei „antrąją pusę“ atstovaujančio Ch. Pletzingo sveikinimo žodžių eita prie darbų. Pranešimų – žvilgsnių į kraštą, jo istoriją, išskirtų aspektų ir pan. – įvairovė, žinia, nesugula į nuoseklų naratyvą, o sudaro įvairiaspalvę mozaiką, gal net subyra į keletą jų, bet tai, žinia, puiki provokacija saviems apmąstymams.
 
Štai man net parūpo pagvildenti „moksliškumo“ istorijoje – ir su tuo susijusių paradoksų – klausimą. Pripažindama, jog teoriniai–apibendrinamieji pranešimai yra „moksliškesnio rango“ už faktografinius, laužiau galvą, kodėl pirmosios, sunkiosios, strategijos imasi doktorantai, o „lengvuoju keliu“ nueina pripažinti mokslininkai? Gal pastarieji jau yra praėję teorinių viražų pratybas, tad gali sau leisti pasakoti tiesiog „žmogiškas“ istorijas, įsismelkiančias ir į istorijos mokslo profanų protą bei širdis? Tokie apmąstymai kilo gretinant KU doktorantų Hektoro Vitkaus („Mažosios Lietuvos kaip lietuvių atminties vietos problema: interpretacijų galimybė“) bei Vasilijaus Safronovo („Konstruojamas identitetas: Klaipėdos krašto modeliai XX amžiuje“) išskirtus krašto įvaizdžių modelius, interpretavimo strategijas su, tarkim, dr. S. Pocytės gimtosios Vanagų parapijos pavyzdžiu aptarta „Klaipėdiškių identiteto po Antrojo pasaulinio karo“ problema arba R. Leiserowitz per vienos šeimos – Leiserowitz – kelių kartų atstovų „virsmus“ gvildenta „Žydų identiteto kaita Rytų Prūsijoje“. Šių eilučių autorei, kaip, matyt, ir daugeliui skaitytojų būtų labiau magėję išgirsti lietuvininkų giminės istoriją – jos „vertikaliąją“ (iš kartos į kartą) ir „horizontaliąją“ (vokiškųjų ar mišriųjų koegzistavimą su lietuviškosiomis) identiteto kaitą – juk, regis, pagrindinės įtampos ar tiesiog sąveikos šiame krašte reiškėsi tarp dviejų polių: lietuviškumas–vokiškumas. Tačiau žydų giminės pavyzdys tikrai pagrįstai įsikomponuoja į šio buvusio dvikalbio krašto panoramą. R. Leiserowitz savo bendrapavardės giminės identiteto kaitoje išskyrė tris pakopas/modelius: 1) pasienio žmonės (šeima XIX a. pabaigoje iš Žemaičių Naumiesčio persikėlė į Šilutę), 2) Vokietijos žydai patriotai (tai liudija ir vokiški vaikų vardai), 3) sionistai arba kosmopolitai (po 1933–aisiais įsigalėjusio nacizmo daugelis emigravo, giminė išsibarstė po įvairius žemynus).
 
Šių eilučių autorei ne pirmąkart buvo smagu klausytis Vyganto Vareikio pranešimo („Mažlietuviai XX amžiaus pirmojoje pusėje“) – ne dėl ypatingai naujų teiginių (daugelis jų jau kelti spaudoje), bet dėl kritiško – „didlietuviškoje“ istoriografijoje vis dėlto naujo – požiūrio į Lietuvos politiką prieškariu Klaipėdos krašte (atvykusių „Kauno“ valdininkų arogancija, vietinių veikėjų išstūmimas iš tarnybų ir pan.)
 
Į savitą Kuršių nerijos kraštovaizdį žvilgsnį kreipė ne vienas kalbėtojas. Jo reikšmę formuojant vietos gyventojų identitetą aptarė doc. dr. N. Strakauskaitė (primindama vokiečių literato L. Passargės susižavėjimą Nidoje išgirstu vietinių gyventojų giedojimu – giesmės skambančios lyg gamtos kūrinys).
 
Šį krašto gamtos motyvą pranešime „Kuršių nerija – rytprūsiškojo kraštovaizdžio ikona“ aptarė ir Rafalas Žytyniecas, iš Mozūrijos kilęs literatūrologas, čia atstovavęs vokiečių mokslininkus. Pasak pranešėjo, savai argumentacijai pasitelkusio žurnalo „Ostdeutsche Monatshefte“ publikacijas, tipiškiausia „ikona“ – briedis, visa Kuršių nerija regima kaip „briedžių rojus“.
 
Ikonografine medžiaga – 1894 m. išleistu albumu „Bilder aus Litauen“ („Lietuvos vaizdai“) – rėmėsi ir Eva Pluharova–Grigienė iš Hamburgo. Tiesa, jai labiau rūpėjo šių žymaus Tilžės fotografo R. Minzloffo nuotraukų idėjinis įprasminimas; pranešimas pavadintas: „Lithuanus versus Germanus: apie Georgo Sauerveino komentarą pirmajam Prūsų Lietuvos fotografijų albumui 1894 m.“ Taigi šiame albume (deja, jo egzemplioriai dingę) 16 nuotraukų pristatomos lietuvininkių buities ir poilsio (surežisuotos) scenos, jų tautiniai rūbai; bent pusę to albumo galime atkurti iš atvirukais ar reprodukcijomis kituose leidiniuose išlikusių nuotraukų. G. Sauerweinas, pasirašydamas Girėno slapyvardžiu, atskirai išspausdino šio leidinio komentarą pokalbio tarp vokiečio ir lietuvio forma. Natūralu, kad pradinė vokiečio pozicija prūsų lietuvių atžvilgiu yra niekinanti ar bent skeptiška, vis dėlto lietuvis, regis, sugeba jam parodyti ne tik tautinių rūbų gražumą, bet ir juos dėvinčių moterų taurumą, darbštumą, religingumą ir pan. Štai ir mes, žvelgdami, tarkim į atviruką „Lietuvė samdinė“, galime pasigrožėti XIX a. pabaigos lietuvininkės dailiu rūbu ir tradicinėmis aplink galvą apsuktomis kasomis, ir jos kasdienio darbo idile…
 
Taigi šis albumas ir jo komentaras pasirodė jau po 1871–ųjų Vokietijos suvienijimo, mažųjų tautų kultūrai, kalbai susidūrus su realia germanizavimo grėsme. Ch. Pletzingo pranešime („Vokiško identiteto konstrukcija: Prūsų Lietuva 1848 – 1871 m.“) pažvelgta į Vokietijos vienijimąsi iš rytprūsiškų pozicijų. Pranešėjo teigimu, Vokietijos suvienijimo idėja šiame krašte sklido kartu su demokratinėmis ir liberaliomis nuostatomis – konstitucijos, visuotinių ir lygių rinkimų į parlamentą reikalavimai ir pan. Galbūt duomenys apie lietuvininkų ūkininkų nuostatas ir stebina, tačiau, anot Ch. Pletzingo, Prūsų Lietuvoje „ženklią kaimo gyventojų dalį buvo mobilizavę demokratai“, susirinkimuose, kurie vykdavę net mažuose kaimuose, naudota ir lietuvių kalba. Už Rytų Prūsijos gyventojų (pirmiausiai vokiečių) savitą identitetą nuosekliai pasisakė konservatoriai.
 
Rytų Prūsijos tapatybės susiformavimui lemtingos įtakos turėjo Napoleono karai, 1807–aisiais persikėlę būtent į šį regioną. Apie tai kalbėjo doktorantė Maria Schultz pranešime „Karo aukos virsta Tėvynės gelbėtojais. Napoleono laikmečio reikšmė Rytų Prūsijos regioniniam identitetui“. Anot pranešėjos, „tų laikų prisiminimus formavo ne vien didieji mūšiai ir jų herojai, ypatinga vieta tenka ir karalienės Luizės susitikimui su NapoleonuTilžėje“. Na, juk ir mums žinoma, kad idealizuotas gražiosios karalienės Luizės (kurios prieglobsčiu nuo prancūzų invazijos buvo tapusi ir Klaipėda) paveikslas buvo mielas ir paprastiems Prūsų (Mažosios) Lietuvos lietuvininkams…
 
Taip, pranešimų būta įdomių ir įvairių, visų apžvelgti nepajėgsime. Priminsime, jog lietuvių „flangą“ dar palaikė Arūnė Arbušauskaitė („Tapatumo sūpuoklėse tarp tautybės ir pilietybės: Klaipėdos krašto gyventojai XX amžiuje“, – deja, šių eilučių autorei klausimu apie „Klaipėdos krašto gyventojo požymį“ nepavyko pranešėjos išprovokuoti išsamiau aptarti šią, mūsų nuomone, itin svarbią, „autonominės“, atsiribojančios tapatybės gynimo priemonę) bei L. Motuzienė, aptarusi Nidos muziejaus kūrimosi istoriją. Vokiečių mokslininkų gretas stiprino ne tik Ralfas Meindlas (pranešime „Forpostai ir pasienis. Rytprūsiški identitetai 1933 -1945 m.“ priminęs Rytprūsių pasididžiavimą esant Trečiojo reicho „pavyzdiniu ūkiu“), bet ir iš Kaliningrado kilusi Berlyno Humboldtų universiteto atstovė Anna Karpenko, suprantama aptarusi savojo gimto miesto identiteto paieškas („Atminimo vieta ir tapatumas: Kaliningrado pavyzdys“).
 
Informatyvių pramogų finalas
Nors programėlėje buvo nurodyta, jog konferenciją užbaigs „Skaitymai“, tokio siurprizo, matyt niekas nesitikėjo! Gal ne vienas jau rytą atkreipė dėmesį į seną damą, orią, elegantišką, nors ir pasiramsčiuojančią… Taip, tai būta p. Elfriedes Bruening, vakare skaičiusios „Prisiminimus apie siaurą žemės ruoželį“ – ne tik skaičiusios tekstą, kurio vertimą lietuvių kalba turėjome, bet ir padariusios netrumpą „laisvą“ įžangą, tad darbo netrūko ir p. Kristinai. Taigi klausėmės prisiminimų apie apsilankymą Neringoje prieš 75–erius metus! O pati prelegentė – taip žvaliai mus įvedusi į savo romantiškai–idealistiškai kovingą jaunystę – kitais metais švęs 100 metų jubiliejų! Galbūt gyva, nerami dvasia ir kūno gyvybingumą palaiko?! Gi p. E. Bruening ankstyvoje jaunystėje įsijungė į revoliucinių rašytojų ratelį (ryškiausias jo vardas, ko gero, A. Seghers), rašė proletarinei spaudai; 1935–aisiais jų būrelį suėmė gestapas, ji buvo uždaryta moterų kalėjime, tačiau savo vienutėje dienomis rašė romaną (vakarais parašytąją dalį peržiūrėdavo cenzorius); 1936–aisiais – Berlyne vykstant olimpiadai – iš kalėjimo išleista; „kalėjimo“ romanas apie moterį, kovojančią už savo sūnų, 1937–aisiais išleistas. Tai ir buvo „Siauras žemės ruoželis“ („Auf schmalem Land“), turintis paantraštę: „Romanas apie Kuršių neriją“… Knygą (naujai išleistą) galėjome ir pavartyti, bet autorė skaitė ne šio grožinio kūrinio ištraukas – mums buvo papasakota, kaip 1934–aisiais ji buvo „trumpalaikės reporterio užduoties nublokšta“ į Kuršių neriją – Rasytę, greitai iš ten „dezertyravo“, patraukė Nidon, po to keliems mėnesiams išsinuomojusi kuklų kambarį žvejų troboje, apsistojo Pilkopėje… Taigi į šiandienos kelionę garbioji rašytoja susiruošė iš Berlyno būtent skatinama noro darkart pažvelgti į tą „siaurą žemės ruoželį“… Beje, visiems maloniu baigiamuoju vakaro akcentu tapo staiga skaitymų metu „įsiveržęs“ nidiškių folkloro ansamblis „Giedružė“ – jos atstovei (taip pat netikėtas mero pavaduotojos A. Feser „amplua“) išsakius sveikinimo ir padėkos žodžius p. E. Bruening, turėjome progos paklausyti poros senųjų šio krašto dainų…
 
Garbioji šimtametė neatsisakė ir šeštadienio iškylos laivu – organizatoriai pasiūlė konferencijos dalyviams bei svečiams (tokiems kaip ši prisiplakėlė) pasiplaukioti iki Juodkrantės, pakeliui pasigrožint Negyvosiomis kopomis ir kitais romantiškaisiais (ne vienąkart pranešimuose minėtaisiais) Neringos vaizdais… Išlipę valandėlei Juodkrantėje, turėjome progos susipažinti ir su miestelio istorija, ir su Liudviko Rėzos kultūros centro eksponatais – vis lydimi informatyvaus doc. dr. N. Strakauskaitės žodžio (bei Kristinos perteikiamo vokiškojo varianto). Ir įspūdžių, ir paskatų apmąstymams – su kaupu.
 
Nuotraukose:
 
1. Sveikinimo žodį taria doc. dr. N. Strakauskaitė
2. Rašytoją E. Bruening prisatto R. Leiserowitz
3. Žodį taria Vokietijos kultūros atašė

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra