Žvilgsnis į mūsų etnografinių žemių paunksmę…

Autorius: Data: 2012-08-20, 11:57 Spausdinti

Žvilgsnis į mūsų etnografinių žemių paunksmę…

Zigmas TAMAKAUSKAS, vykusios ekskursijos vadovas, istorijos mokytojas metodininkas

Neseniai su dideliu kauniečių būriu autobusu pasukome link mūsų etninių žemių, esančių Lenkijos teritorijoje. Džiaugėmės, kad su mumis važiavo visada jaunatve bei gerumu spinduliuojantis Šilainių bažnyčios kunigas – monsinjoras Lionginas Vaičiulionis, A. Stulginskio universiteto profesorius Algimantas Kurlavičius su žmona, miesto Švietimo ir ugdymo skyriaus Neformaliojo ugdymo poskyrio vedėja Vida Kučiauskienė su vyru. ne mažas būrys mokytojų. Kelionės tikslas buvo ne tik geresnis savo istorinių šaknų pažinimas, bet ir susitikimas su ten gyvenančiais lietuviais, su jų realijomis.

Seinai gavę vardą nuo Seinos upės pavadinimo, žinomi nuo 16 amžiaus. Seinų, kaip ir Punsko kraštas, yra etnografinės Lietuvos ir lietuvių kalbos ploto tęsinys. Čia 17 amžiaus pradžioje įsikūrę domininkonai įkūrė spaustuvę. Joje 1863 metais buvo išspausdintas pirmas šiame krašte lietuviškas leidinys. 1906 metais įsteigta „Šaltinio“ spaustuvė – Seinai pasidarė lietuviškos spaudos centras. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Seinų kunigų seminarija davė žymių kunigų, kurie pasižymėjo savo veikla, raštais ir kilnia knygnešyste. Iš tokių paminėtini Antanas Tatarė, Martynas Sidaravičius, Pranas Būčys, Jonas Totoraitis ir kt. Jau klieriku būdamas Seinų seminarijoje aktyviai lietuvybę skleidė Pranas Kuraitis, vėliau tapęs žymiu filosofu, vienu iš žymiausiu neotomizmo atstovu Lietuvoje.

1919 metais Lenkija savo karinėmis pajėgomis užėmė Seinų kraštą. Prasidėjo brutalus lietuvybės naikinimas: buvo uždarinėjamos lietuvių draugijos, gimnazijos, mokyklos. Iš veikusios Seinuose kunigų seminarijos buvo išvaryti lietuviai dėstytojai ir klierikai. Ištremtas net Seinų vyskupas Antanas Karosas. Seminarijoje ypač antilietuviška veikla pasižymėjo į vadovaujančių gretas įsimušęs kunigas Romuald Jalbrzykowski. Jis jau 1908 metais tapęs seminarijos vicerektoriumi, į visus kursus įvedė lenkų kalbą, stiprino seminarijoje lenkišką elementą, trukdė seminarijoje besireiškiantį lietuvių tautinį judėjimą, net draudė klierikams skaityti lietuviškus laikraščius. R. Jalbrzykowski, vėliau tapęs vyskupu, lenkų okupuotame Vilniuje pasidarė uoliu lenkų valdžios pagalbininku lenkinant Vilniaus kraštą: uždraudė steigti lietuviškas parapijas, lietuviškas pamaldas, lietuvius kunigus keitė lenkais, trukdė lietuviams stoti į Vilniaus kunigų seminariją, prisidėjo prie lietuviškų mokyklų uždarymo. Daug tuomet patyčių patyrė ir iškilus jaunas lietuvių kunigas Julijonas Steponavičius per didelius vargus 1936 baigęs Vilniaus kunigų seminariją ir išdrįsęs ginti lietuvių teises. Vėliau – 1955 metais popiežius Pijus XII J. Steponavičių nominavo vyskupu, o 1989 metais šiam didžiam Lietuvos patriotui, su kuriuo ir man teko garbė asmeniškai bendrauti, popiežius Jonas Paulius II suteikė arkivyskupo titulą.

Seinuose mūsų būrį labai šiltai sutiko Lietuvos Respublikos konsulas – diplomatinės atstovybės vadovas Seinuose dr. Liudvikas Milašius įsikūrusiame Konsulate Lietuvių namuose. Malonu pažymėti, kad reziduojantis Seinuose konsulas yra kaunietis, kurį laiką dėstęs Kauno technologijos universitete, paskui ketverius metus dirbęs Lietuvos Respublikos ambasados Čekijos Respublikoje ministro-patarėjo ekonomikai pareigose, o nuo 2006 metų jau LR konsulas Seinuose. Konsulo žmona Laimutė, kauniečiams daugiau žinoma jos mergautine – Kuzmickaitės pavarde, nuo 1982 iki 2003 metų buvo iškili Kauno muzikinio teatro solistė, vykusio festivalio „Bravo opera“ dalyvė Prahoje, dabar populiaraus festivalio „Operetė Kauno pilyje“ koordinatorė, rengianti lietuvių ir lenkų bendruomenėms koncertus ir dailės parodas Seinuose.

Lietuvos Respublikos konsulatas savo darbą pradėjo prieš aštuonerius metus. Jam tuomet vadovavo LR generalinis konsulas Varšuvoje Š. Adomavičius, kuris numatytomis dienomis į Seinus atvykdavo iš Varšuvos. Ketverius metus – nuo 1994 metų rugsėjo mėnesio 1 dienos konsulo pareigas ėjo Atkuriamojo Seimo narys, Kovo 11-osios Akto signataras Vidmantas Povilionis, žinomos dainininkės vyras. Nuo 1998 m. lapkričio mėnesio konsulu Seinuose paskirtas Jonas Kindurys, nuo 2002 metų birželio 4 dienos iki 2006 metų – Aušra Černevičienė.

Konsulatas prisideda sprendžiant lietuvių bendruomenės problemas, tarpininkauja derybose su vietos valdžiomis, rengia ir derina įvairius vizitus Lietuvos įstaigose bei Lietuvos pareigūnų atvykimą į Seinus ir Punską, rūpinasi lietuvių kultūros bei švietimo teisiniu išsaugojimu. Didelis Konsulato darbo vaisius – „Lietuvių namų“ atidarymas Seinuose, paminklo vyskupui Antanui Baranauskui pastatymas, Lietuvos karių kapų restauravimas Berznykų kapinėse, „Žiburio“ mokyklos įkūrimas.

Pokalbiuose su konsulu domėjomės vietos lietuvių bendruomenės gyvenimu, jų kultūrinėmis galimybėmis, aplinka, lietuvybės išlaikymo klausimais. Pasirodo, problemų besą daugybė, kurias valdžia labai vangiai sprendžia. Štai, pavyzdžiui, dar 1995 metais buvo pateiktas prašymas su gyventojų parašais jau seniai atgyvenusio komunistinio turinio turinčią gatvę pavadinti Seinuose dirbusio vyskupo Antano Baranausko vardu. Rodos, ypač deklaruojantiems save katalikams lenkams turėtų būti visai priimtinas dalykas. Tačiau, deja, toli gražu taip nėra – rafinuotas lenkiškas nacionalizmas jiems aukščiau už katalikybę: tuoj pat atsirado pasiūlymas minėtą gatvę pavadinti Napoleono ar kitais vardais. Tik, kad nebūtų lietuviško vardo, kad ir susieto su tos pačios katalikų Bažnyčios vardu. Pagaliau gyventojams valdžia atvirai pateikė, žinodama jų neigiamą atsakymą, veidmainišką klausimą – jei pakeistume gatvės pavadinimą, ar sutiktumėte papildomai mokėti perregistravimo mokestį? Taip administracinė valdžia, naudodama negarbingas priemones, stengiasi užblokuoti vietos lietuviams rūpimų klausimų svarstymą ir sprendimą.

Konsulato pastate apžiūrėjome pagarbiai padėtą Atminimo lentą, kuri praėjusiais metais, minint Seinų kunigų seminarijos įkūrimo 185 metų sukaktį, turėjo būti pritvirtinta prie buvusios seminarijos sienos, bet lenkų valdžia tą padaryti iki šiol vis trukdo. Joje yra, rodos, niekam nekliūvantis istorinį faktą primenantis užrašas: „Šiuose namuose mokėsi daug žymių religinio ir pasaulietinio gyvenimo asmenybių, tarp jų Lietuvos Tautiškos giesmės autorius Vincas Kudirka“.

Ir čia pat pagalvojome, kiek Atminimo lentų, susijusių su Lenkijos kultūros žmonėmis kabo Lietuvoje – niekam jos nekliūva. Pagalvojome apie Lietuvoje gyvenančių lenkų mažumos vis nesibaigiančius, vis naujus reikalavimus, Lietuvos įstatymų nepaisymą, net norą mūsų sostinę pavadinti „Wilno“… Ir kada visa tai baigsis, kada mūsų Vyriausybė parodys ryžtą užkirsti kelią bolševikinių autonomininkų kėslams, norintiems draskyti Lietuvos kūną, mūsų kalbą, raštiją, siaurinti valstybinės kalbos vartojimo laiką.

Atsisveikinome su Konsulu, palinkėdami jam tvirtybės, didelės kūrybinės diplomatijos, saugant šiame krašte lietuvišką dvasią.

Mūsų išvyka Seinuose tęsėsi apžiūrint Katedrą, Antano Baranausko paminklą ir lietuvių karių kapus.

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra-bazilika pastatyta dominikonų vienuolių rūpesčiu 17 amžiaus pradžioje vėlyvojo renesanso stiliumi. 1632 metais ją konsekravo Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius. Bažnyčioje buvo 11 altorių, dvi eilės kolonų ją dalijo į 3 navas. 1706 metais prie jos buvo pristatytas vienuolyno ansamblis. 18 amžiaus antroje pusėje bažnyčia rekonstruota, pristatant du baroko stiliaus bokštus. Vėliau prie bažnyčios pristatytos dvi koplyčios. Katedros Didįjį altorių puošia Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo paveikslas. Manoma, kad jį piešė dailininkas Pranciškus Smuglevičius. Dešinėje koplyčioje labai vertinama sakraline, istorine ir menine prasme drožta iš liepos medžio atidaroma Marijos statula. Uždaryta ji vaizduoja Dievo Motiną sėdinčią soste ir dešiniąja ranka laikančią Kūdikį. Marija vilki ilgą, siekiantį žemę apsiaustą. Atidarius statulą, pasidaro triptikas, vaizduojantis Mariją jau be Kūdikio plačiai išskleidusią į abi puses apsiaustą, po kuriuo susiglaudusios žmonių figūros. Sakoma, kad ši statula daryta 15 amžiaus pradžioje. Tokių statulų pasaulyje yra tik šešios. Jau nuo 17 amžiaus ši statula garsėja savo stebuklingumu. Prie jos pasimelsti suvažiuoja daug ligonių ir šiaip nelaimingų žmonių. Jai priskiriamas ir 17 amžiaus viduryje Seinų miestelio apgynimas nuo puolusios rusų kariuomenės. Ši Marijos statula 1975 metais iškilmingai vainikuota Vatikano kapitulos vainiku. Tos pačios koplyčios dešinėje sienoje yra palaidotas lietuvių poetas vyskupas, plačiai žinomos poemos „Anykščių šilelis“ autorius Antanas Baranauskas, dirbęs čia 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje. Tai buvo čia pirmas vyskupas po iškilmingo konsekravimo prabilęs į susirinkusius tikinčiuosius lietuvių kalba. Prisimintina, kad A. Baranauskas rūpinosi rusų uždraustos lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu, 1901 metais pradėjo versti Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą, kūrė lietuviškas giesmes. Deja, išversti Šventojo Rašto nesuspėjo – 1902 metais lapkričio mėnesį mirė. Tačiau ir dabar Lietuvos bažnyčiose giedama jo giesmė „Linksma diena“, giedami parengti jo „Graudūs verksmai“. Skamba dainininkų balsais ir „Dainų dainelė“, nors ji parašyta 1857 metais. Poetas davė pradžią lietuvių romantinei lyrinei poezijai, sukaupė daug tarminės medžiagos, padėjo pagrindus lietuvių dialektologijos mokslui, parašė gramatiką „Kalbomokslis lietuviškos kalbos“, rinko lietuvių tautosaką, domėjosi matematika. Besidomintys lietuvių literatūra žino ir jo patriotinę poemą „Kelionė Petaburkan“, ypač jos penktosios giesmės posmus „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“, kuriuose atsispindi raginimas priešintis rusinimui, išsaugoti istorinę atmintį. Jis skelbė nacionalinės kultūros ugdymo bei tautinio atgimimo idealus, kurie taip aiškiai atsispindi tos pačios krypties ir vėlesnių rašytojų kūryboje.

Visi susikaupėme prie A. Baranausko kapo, kurį jau žymi ne tik lenkiškas užrašas, bet ir mūsų Trispalve papuoštas lietuviškas užrašas, iškovotas 1989 metais labai didelėmis pastangomis, kaip ir dar didesnėmis pastangomis iškovotos lietuvių kalba šv. Mišios. 1980 metais Seinų Katedroje, net kaip svečiui, apsilankiusiam saleziečiui kunigui Pranui Gavėnui vietos klebonas neleido aukoti šv. Mišių lietuviškai. Kunigas P. Gavėnas atviru laišku tada kreipėsi į popiežių Joną Paulių II, iškeldamas lietuviams daromą skriaudą, kad šie savo etninėse žemėse negali melstis lietuviškai. Šį laišką persispausdino ne vienas užsienio lietuvių laikraštis. Bendromis pastangomis kova buvo laimėta. Seinų Katedroje jau kuris laikas meldžiamasi ir lietuviškai. Tačiau, švenčiant Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų, kada Dievo Motinos su Kūdikiu stebuklingo paveikslo kopija pamaldžiai keliavo iš parapijos į parapiją – Seinų parapijos klebonas Kazimierz Gacki padarė vietos lietuviams vėl didelę nuoskaudą: į Katedrą paveikslo neįsileido…

Prieš trejetą metų kardinolas Audrys Juozas Bačkis vietos lietuvių sielovadai vadovauti paskyrė Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje dirbusį labai nuoširdų kunigą Bernardą Augaitį. Su juo taip pat nuoširdžiai pabendravome ir minimoje Seinų Katedroje, klausėmės jo pasakojimo apie šios bažnyčios istoriją, apie vietos lietuvių sielovados darbą, pasitaikančius sunkumus. Drauge prie vyskupo Antano Baranausko kapo sukalbėjome Švč. M. Marijos litaniją. Tikimės, kad šis kunigas sugebės sustiprinti vietos lietuvių vienybę, jų dvasią, tautinį savitumą.

Daug kas buvome girdėję, kad 1999 metų lapkričio 28 dieną Seinuose netoli Katedros buvo atidengtas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurtas paminklas vyskupui A. Baranauskui. Skaitėme, kad jo pašventinimo iškilmėse dalyvavo Lietuvos Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, Lenkijos Seimo vicepirmininkas J. Krol, vyskupai Paulius Baltakis, Elko vyskupas W. Ziemba, Vilkaviškio vyskupas J. Žemaitis, abiejų šalių ambasadoriai ir daugybė žmonių. Dabar buvome laimingi, kad galėjome jį apžiūrėti savo akimis, greta jo atsistoti ir nusifotografuoti. Tačiau šio paminklo pastatymo kelias buvo labai nelengvas. Idėja pastatyti vyskupui A. Baranauskui paminklą Seinuose gimė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jėga užėmus Seinus lenkams, ta idėja lyg galutinai žlugo. Pokario metais taip pat lietuvių veikla Suvalkų krašte buvo varžoma, nuolat prižiūrima, sekama. Po 1989 metų, keičiantis Lenkijoje politinei situacijai, Lenkijoje gyvenantys lietuviai su džiaugsmu sutiko brėkštantį Lietuvos Atgimimą. Sustiprėjo Lietuvos ir Lenkijos kultūriniai politiniai ryšiai. 1993 metų pradžioje Lenkijos lietuvių draugijos valdyba kreipėsi į Seinų miesto valdžią prašydama leidimo pastatyti Antanui Baranauskui paminklą. Buvo sukurtas paminklo statybos komitetas. Tada prasidėjo diskusijos, kuriose aiškiai reiškėsi valdžios demagogija. Nusikalbėta iki to, kad vyskupas A. Baranauskas „buvęs caro valdžios statytinis“, kad paminklo pastatymas prieštarautų valstybės interesams ir t. t. Leidimo statyti paminklą neduota. Po kiek laiko į valdžią vėl buvo kreiptasi dėl paminklo statybos. Šį kartą valdžia pasirodė lyg sukalbamesnė, tik siūlė paminklą statyti kuo toliau nuo bažnyčios ir miesto centro, prie naujų statybos rajonų. Lietuviai su tuo nesutiko. Nepalanki vietos spaudos pozicija aštrino padėtį, tolino susitarimą. Pagaliau 1998 metais paminklo statybos klausimą savo žinion perėmė susikūrusi Lietuvos ir Lenkijos parlamentų Asamblėja. Buvo sutarta su vietos civiline ir Bažnyčios valdžia, kad paminklas turėtų stovėti greta Katedros. Žemės sklypą sutiko parduoti Seinų parapijos klebonas. Aplinką įsipareigojo sutvarkyti Seinų miesto valdžia, o pačio paminklo gamybos išlaidas padengė Lietuva. Žiūrėdami į paminklą – matome jame ir vyskupą, ir lietuvį, „Anykščių šilelio“ autorių, sugebėjusį ne tik pamatyti Lietuvos miško grožį, bet ir širdimi išgirsti jo garsų skambesį…

Lietuvių palikti pėdsakai yra ir Seinų kapinėse. Ryškiausi, matyt, Juozo Kauko. Gydytojas Juozas Kaukas buvo geras dr. Vinco Kudirkos draugas, bendramintis ir lietuviškos dirvos purentojas. J. Kaukas visas savo santaupas paaukojo „Varpo“ leidimui, rėmė taip pat „Ūkininko“ leidimą, daug rašė lietuviškoje spaudoje, tikėjo Lietuvos valstybės atgimimu.

Paskui pasukome į Berznykus (Beržininkus). Vietos kapinėse yra palaidoti Nepriklausomybės kovose su lenkais žuvę Lietuvos kariai. Kada iškilo klausimas juos sutvarkyti, vėl iškilo vadinamos diskusijos, nesibaigiantys reikalavimai. Reikalauta net palaikų ekshumavimo, įrodymo, kad ten tikrai palaidoti lietuvių kariai. Per didelį vargą kapus pavyko sutvarkyti, restauruoti antkapius, pastatyti „Pietos“ turinio nedidutį paminklėlį, sukurtą skulptorės Dalios Matulaitės. Tačiau į tai atsakydami lenkai šalia mūsų žuvusių karių – savanorių kapų pastatė didžiulį vadinamą Panerių kryžių ir akmenį su antilietuvišku užrašu, įžeidžiančiu Lietuvą ir lietuvius. Pati lenkų spauda tada rašė, kad tai yra spjūvis lietuviams ir Lietuvai. Netrukus apie mūsų karių kapus su aiškia antilietuviška simboline išraiška buvo pastatyta dar keletas įvairių paminklų ir kryžių – norėta dar kartą pažeminti mūsų valstybę. Nors gana subtiliai mūsų atitinkamų institucijų dedamos pastangos šį klausimą sureguliuoti su Lenkija, tačiau rezultatų iki šiol nėra. Kaip paaiškino mums konsulas, svarbiausias šiose derybose yra Berznykų parapijos, vienintelio teisėto kapinių šeimininko, klebono žodis… O jis, kaip matėme, turi aiškią antilietuvišką išraišką. Matyt mūsų Vyriausybei reikėtų parodyti šiuo klausimu daugiau ryžto, priminti lenkams, kaip tvarkomas jų kultūros paveldas Vilniuje.

Pagerbėme kapinėse palaidotus mūsų karius, žuvusius dėl Tėvynės, susikaupimu ir malda.

O kaip nepabūti Vygrių apylinkėse, nepasidžiaugti jų grožiu! Būtina sužinoti ir čia buvusio vienuolyno vieną kitą istorijos tarpsnį. Juo labiau, kad šios vietos yra susijusios su Vytauto Didžiojo vardu, su LDK žemėmis. Mūsų kunigaikštis Vytautas šiose vietose mėgdavęs medžioti, 1400 m. čia pasistatydinęs nedidutę pilį, vadintą dvaru. Anksčiau čia gyveno lietuviams artimi jotvingiai. Su jotvingių kalba siejamas ir greta tyvuliuojančio ežero pavadinimas – Vingris. Lietuviškai reikštų Vingis. Kituose šaltiniuose teigiama, kad Vygrių ežero pavadinimas kilęs nuo lietuvių kalbos žodžio Vingrus – vadinosi Vingriai. Iš tikrųjų ežero forma vingri, primenanti S raidę. Ežero kranto ilgis siekia 60 km. Ežere yra daug pusiasalių, 19 salų, kurių bendras plotas apie 70 ha. Vienuolyno pusiasalyje įsikūręs Vygrių kaimas, kuriame 1668 metais buvo įsteigtas kamaldulių vienuolynas. Pirmasis tokio pavadinimo vienuolynas buvo įkurtas Italijoje, Camaldoli vietovėje (nuo to ir vienuolyno pavadinimas kilęs). Vienuoliją įkūrė šv. Romualdas 1012 m. Tai benediktinų ordino šaka. Vienuoliai, užsiaugina ilgas barzdas, dėvi baltus drabužius (abitus), gyvena atskiruose nameliuose (celėse), prie kurių yra maži darželiai, laikosi tylos, pasninkų, maldą derina su mokslų studijomis ir fiziniu darbu. Kartu susitinka tik bažnyčioje ir valgomajame. Jų herbe – du balandžiai, geriantys iš vienos taurės. Prisimintina, kad kamalduliai buvo įsikūrę, pakviesti Lietuvos kanclerio K. Z. Paco, Pažaislyje. Čia jiems buvo pastatyta bažnyčia ir vienuolynas, prie jo veikė mokykla. Už dalyvavimą 1831 metų sukilime (vienuolyne net buvo įsteigtas sukilimo štabas), Rusijos valdžia vienuolyną uždarė ir suprovoslavino.

Vygriuose beveik iki XX amžiaus čia gyvenę lietuviai sudarė daugumą. Pagal 1920 metų liepos mėnesį Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. Tačiau Lenkijos kariuomenė, sulaužusi taip pat pasirašytą su Lietuva nepuolimo sutartį, klastingai atplėšė nuo Lietuvos mūsų etnografines žemes – Seinus, Suvalkus, Augustavą, Punską, Vygrius… Vygrių vienuolyno pastatai statyti pagal italų architektų projektą, statiniai išdėstyti dviejų lygių terasose. Svarbiausias akcentas – 17-18 a. statytos bažnyčios siluetas. Šiuo metu vienuolyne veikia kūrybinių darbų centras, vyksta kultūriniai renginiai. Šiame vienuolyne 1999 m. buvo apsistojęs popiežius Jonas Paulius II. Prisimintina ir 1997 metų Vygrių deklaracija – Lietuvos ir Lenkijos istorinės sąmonės perspektyvų suderinimo akcija. Įdomu pažymėti, kad šią Deklaraciją tarp kitų autorių rengė ir pasirašė žinomas rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas.

Paskiau apsilankėme netoli Punsko esančioje labai unikalioje sodyboje, kurios šeimininkas ir įkūrėjas yra Petras Lukoševičius, buvęs lenkų kariuomenės kareivis. Mirdamas jo tėvas, atskleidė jam tikrosios kilmės paslaptį, parodė jo gyvenimo kryptį: „Lietuviai yra tavo tikri broliai. Kas beatsitiktų, prie jų glauskis, tačiau neužmiršk, jog tavo gyslose teka prūsų, jotvingių, na ir tų pačių lietuvių kraujas. Tavyje nieko nėra slaviško ir germaniško“. Tai buvo sūnui lyg tėvo paliktas testamentas, atsakomybė ir įpareigojimas saugoti savo protėvių baltų dvasią. Petro motina buvo Dzūkijos krašto lietuvė, tėvas save vadino prūsu, jotvingiu. Nuo kūdikystės namuose sklido motinos dainuojamos lietuviškos dainos bei pasakos apie senovę, buvusią Lietuvos didybę. Namuose šeima kalbėjusi lietuviškai, lankyta lietuviška mokykla. Ir šeima sukurta su lietuve. Mokslus baigė Lenkijoje, įgijęs žemės ūkio specialisto diplomą. P. Lukoševičius yra pastebėjęs, kad oficialiuose istorijos vadovėliuose daug kas pateikta neteisingai. Ir čia pat duoda pavyzdį: „tikrai netiesa, jog XVII amžiuje mirė paskutinysis prūsas – mano tėvas visada pabrėždavo, kad mano prosenelė, kilusi iš Piliavos, dar prūsiškai kalbėjo…“

Sodyba išsidėsčiusi 7.5 ha plote Šilainės kaime, dabar prijungtame prie Ožkinių kaimo. Mus sutiko pats šeimininkas Petras Lukoševičius. Su juo labai šiltai, broliškai pasisveikinme. Sodyboje yra stendas su gražiai ant medinių lentelių įbrėžtais žodžiais: „Atleiski, broli, Tu palaidotas, aš gyvas, bet garbę Tavąją vis šlovins mūsų širdys. Tu šimtmečius miegojęs, dabar kelies, ir vėlei matome mes seną Prūsą“. Šie žodžiai tarsi nusako ir visos sodybos turinį, apibūdina joje esančius statinius.

Į akis krito ir didžiulis akmuo, orientuotas Lietuvos kryptimi, su užrašu „DURBE – 750“. Jis buvo pastatytas prieš dvejus metus, pažymint Durbės mūšio 750 metų sukaktį. 1260 metų liepos mėnesį įvykęs lietuvių – žemaičių pergalingas mūšis su Livonijos ordinu, kuriam talkino Vokiečių ordinas, švedų ir danų daliniai, parodė pasauliui Lietuvos karinę jėgą. Šiame mūšyj žuvo Livonijos ordino magistras Burhardtas von Hornhausenas ir Vokiečių ordino maršalas Heinrichas Botelis. Tai buvo didžiausias to meto lietuvių laimėjimas, davęs impulsą Didžiajam prūsų sukilimui, Livonijos ir Vokiečių ordinų pavergtiems žiemgaliams, kuršiams ir estams sukilti. Vaikščiodami neįprastos sodybos takeliais tarsi matėme jau šimtmečių gelmėje paskendusias mūsų protėvių medines pilis, medinius namelius, prūsų ir jotvingių pilkapius, ant akmenų iškaltus jų vadų atvaizdus. Viename akmenyje pavaizduotas ir paskutinysis jotvingių vadas Skomantas… Šventa ramybe dvelkė ir iš akmenų pastatytas aukuras. Jautėme, kad čia visur įdėtas didelės meilės ir atsidavimo dvasinis ženklas. Su dideliu dėmesiu klausėmės įkvėpto tos pačios meilės Petro Lukoševičiaus pasakojimo, gėrėjomės jų nuveiktais darbais bei ateities užmojais. Gera, kad mūsų tauta turi tokių idealistų ir pasišventėlių be jokio užmokesčio tarnaujančio baltų kultūrai, gyvai išlikusiai Lietuvai, Jotvingių žemei. O kitas turėdamas tiek žemės, galėjo ją skirti materialiam pasipelnymui, pinigų krovimui…

Sodyboje darbai prasidėjo 2001 metais teritorijos lyginimu ir medelių sodinimu. Daugiausiai buvo sodinami ąžuolai. Paskui eilė atėjo statyboms, kurioms buvo naudotas medis, molinės raudonos plytos ir lauko akmuo. Statiniai turėjo atspindėti senovės Prūsos gyvenimą – norint tai atlikti, reikėjo nemažai paskaityti, pastudijuoti daug raštų, lietuvių, lenkų, vokiečių ir rusų kalbomis parašytų knygų, konsultuotis su mokslo žmonėmis, specialistais. Taip pamažu kilo istorinė gyvenvietė, atspindinti XIII amžiaus baltų kultūrą. Štai – suręsta pelkėje medinė pilis, aplink ją už pylimo padarytas kanalas, priepilis, prūsiškai vadinamas lauksas, toliau – mediniai stebėjimo bokšteliai, ramybę teikiantis alkas, o dar toliau – akmuo su iškaltu Sarmatijos – Lietuvos karalystės žemėlapiu.

Kasinėjant teritoriją, rasta daug keramikos šukių, priskiriamų čia gyvenusių dešimtame amžiuje žmonių buičiai. Rastas molinis verpstukas, archeologų nuomone, turi ne mažiau kaip tūkstantį metų. Petras Lukoševičius drąsiai tvirtina, kad čia buvusi jotvingių žemė, garsėjusi savo karių narsa bei laisva ir nepriklausoma dvasia, o mes tos dvasios pašaukti atnaujiname savo žemę… Jotvingius pabrėžia ir įrengta šventvietė, vadinama aisčių saulės ratu. Ją juosia 11 akmenų. Dešimt jų skirti prūsų gentims atminti, o vienuoliktas akmuo skirtas jotvingiams. Neseniai čia įvyko didelis susirinkimas, kurio metu buvo įkurta Jotvingių –prūsų bendrija. Šios bendrijos pirmininku išrinktas Petras Lukoševičius, o pavaduotoju – ideologu Antanas Baudys. Buvo sudarytas bendrijos darbo planas. Jame numatyta leisti net savo laikraštį, kuriame būtų užpildyti iki šiol buvę „balti“ istorijos puslapiai. Numatytas bendradarbiavimas su UNESCO.

Kuriama prūsų-jotvingių gyvenvietė gausiai lankoma. Čia pabuvojo jau daugelis Lietuvos moksleivių, atvyksta turistai ir iš Amerikos, Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos bei kitų kraštų, kuriems rūpi baltų kultūra, jos šaknys. Šią sodybą lanko ir Lenkijos mokyklų mokiniai. Sodybos kūrėjas Petras Lukoševičius, pats versdamasis automobilių ir traktorių detalių prekyba, didelę savo pajamų dalį vis skiria savo unikalios sodybos tvarkymui. Savo planuose numato čia įkurti ir viešbutį lankytojams apsistoti, ir restoraną su senųjų tautinių valgių patiekalais, ir net dūminę pirtį. Sodyba turėtų būti dar įdomesnė, dar patrauklesnė, dar labiau lankoma.

P. Lukoševičius visada didžiuojasi savo baltiška kilme. Ir atsisveikindamas su mumis tarė: „Mes, baltai, išlaikėme turtingiausią folklorą, kuris yra tvirta jėga, etninės kultūros branduolys. Mūsų baltiškasis mąstymo būdas, pasaulio ir gamtos jutimas, meno ir grožio kūrimo bei išgyvenimo būdas, pasaulėjauta kyla dažnai iš pasąmonės. Mūsų prisirišimas prie tėvų ir protėvių tradicijų turėtų visada išlikti stiprus. Brutalus baltų žemių užkariavimas, bandymas žiauriausiais būdais sunaikinti tai, kas baltiška, mus stumia į pačias mūsų dvasios gelmes – iš čia ir kyla mūsų stiprybė, kurios niekas neįstengs sunaikinti“. Džiaugiamės mūsų tautiečių idealistinių sparnų didžiais mostais.

Tad būkime mes, baltų palikuonys, visada stiprūs, tegul būna visada stipri ir svetimų vėjų gūsių nesudaužoma Lietuva. Kiekvienas turime vis labiau prisiartinti prie savo kilmės šaknų, prie savo Valstybės istorijos nevystančių žiedų.

Seinų - Punsko kraštas , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra