Žvėryne atrasta limpamų ligų surinktuvė

Autorius: Data: 2014-02-24, 09:51 Spausdinti

Geras daiktas tie karts nuo karto  mus  aplankantys  rinkimai-  kaip toj Gyčio dainoj:“Kiek keistų dalykų atsibudęs pamatai…ar čia juoktis, ar čia verkti, nežinai – ąžuolais pavirtę smilgos, smilgom virtę ąžuolai.”

Mūsų, net mūsų tėvų atminime, kai žmogus pageltonydavo kaip morka ar puriena (dabar tą ligą vadina mandrai, seniau ją vadindavo gelta, lygiai kaip ir ligos, vadinamos su neištariamais “ant jų” apsigynusių profesūras ir patentus užsieniečių dakterų vardais, nors jos nuo amžių buvo žinomos kaip kratulys, drebulys ir nukvošimas, nukvakimas), arba dar kokia limpama “kvaraba” prie jo prisimesdavo, kad nuo jo kiti nepageltonytų ar kaip kiteip nenuleiptų, jį veždavo Žvėrynan, namukan, kurian tą žmogutį uždarydavo, prigrasius gimines, prietelius ir artimuosius nevarstyt to namelio durų, jo, to sirguolio, nelankyt, jokių stiklainių su marmeliadais ir pokelių su rūgštum pienu nenešiot:žmogus serga limpama liga su visu jam derančiu karantinu ir kvit. Tokia ligonių su nedorom ligom surinktuvė buvo vienintelė sostinėj. Žvėryne, ir, pasirodo, kad ir tebėra:su papuvėjusiais langais, su nusilupinėjusiais sienų dažais, išsiklaipiusiu “padlagu” (gal būtų išmoninga tą “padlagą” šiaudais pakreikt, kaip buvo daroma pirtyse – negerumus mumazgojus, priemetis ir vočiukštes vantom nupėrus, kraikas su visais negerumo pridėčkais būdavo išbrukamas pro pirties priesienį laukan ir, saulėj išdžiūvęs, sudeginamas). Pasirodo, kad ana, šitoj ligoninė, jau šimtą metų tokia besanti, o tą išsiaiškino ir atrado – nepatikėsit kas : ogi mūsų prezidentė, ir vien todėl atrado, kad ruošiasi dar kartelį pabandyt paprezidentaut. Seniai, seniai, biblijiniais laikais, žmonės, ant kūno turintys baisiąją raupsų ligą ir pavadinti “neliečiamaisiais,” turėdavo ant kaklo pasikabint “zvanelius” ir vaikščiodami tilindžiuot, kad einantys žmonės iš tolo užgirstų ir, plačiu saulės lankstu juos aplenkę, mautų nuo jų kuo toliau, o jeigu, gink Die, tokiam nelaimėliui tekdavę susidurt su praeinančiu žmogum ar net su juo iš tolo šnekėtis, tai sirguolėlis turėdavo stovėt priešais vėją, kad tas jo baisiojo prakeiksmo (o ta liga manyta buvus nuo prakeiksmų ir baisių palinkėjimų) ant sveikojo ir niekieno neprakeikto žmogaus neužpūstų:niekas tokių nalaimėlių nerankiojo pakelėse, niekas jų jokiosna gydyklosna neguldė, tad ir užkrečiamų ligų ligoninių kaipo tokių nebuvo, ir niekam jų atradinėt iš naujo nereikėjo. Prezidentuosna taikosi dar ir daugiau manančių tam darbui esant tinkamais, tai gal bus atrasti ir ubagai su terbom ir niežais ne tik prie Aušros Vartų, bet gal ir kitokiose šalies pavartėse, gal tiem nunižėliam trokštantis sosto kandidatas pastatys bendrą pirtį ar bendrabutį (vienas šmaikštuolis, rodos, taip pat trokštantis prezidentaut, uždraudė elgetom dalyt išmaldas, tarsi jam būtų labai “iškada” dalijančiųjų gero, o iš tikrųjų jam, matyt, niekas laiku panosėn nepakišė Katekizmo, kur jis būtų atradęs priedermę ir paliepimą alkstantį pavalgydint, trokštantį pagirdyt ir sušildyt, todėl nebijo, kad jam,  šventam Petrui sužvangaliavus dangaus raktais, Lozorius gali nė piršto galeliu nesuvilgyt jo sudžiūvusių iš troškulio lūpų), o gal prieš rinkimus bent vienas “sosto kandidatas,” nosį skepetaite prisidengęs, dar ir kokian nors šiukšlynan nusigaus, pyragais ir trunksmais nešinas pas ten laisvą nuo miego laiką leidžiančius skarmalius:tai būtų dyvų dyvai, gražaus gražumo net pažaliuojant, atleisk Jadze ir Tamošiau. Prieš vienus rinkimus socialdemokratai pridaigstė suolaliukų stotelėse ir aikštelėse su užurašais “jūsų socialdemokratai” ir su raudonom rožėm atlošuos – sėdi liaudis,  visu kūnu jausdama sociumą:jau apipuvo tie suoleliai, sukrypo:verkiant reikia naujų rinkimų – būt gerai juos apturėt kasmet, tai vis kokia nors nauja  partija kokią nors naują sėdynę sumeistrautų, vis būtų pramonėlė jautriai ir patikliai liaudžiai.

Išrinktasai šalies krėslo apsėdėtojas, apšilęs papades ant buv. generalgubernatoriaus rūmų parketo, puola daryt gerus darbus, pavyzdžiui, segiot ordinus ir medalius miškinių gaudytojam, mūsų krašto pilietybę prisiuvinėt visokiem svieto perėjūnam. Linksmiausia buvo tai su pilietybės užbėrimu, kaip zuikiui druskos ant vuodegytės, čiūžinėtojam ant ledo:ir Margo, kol netapo raibojo vanagėlio pačia, nors jiedu abudu dailiai čiūžavo ant pačiūžų visai šaliai grožintis, ir anos paukštytės peteliai nebuvo lietuviškais povo plunksnų perlais pabarstyti. Na, neranda mūsų čiūžinėjantys bernaičiai rūtų darželiuose jiem ledo porai tinkančių šoklių lietuvaičių, na, nusigriebia  tai iš kaimynų, tai iš užjūrio, susišoka, susiglausto, prisimieruoja, keta šokinėt ir slidinėt už Lietuvą ir tik Lietuvai, o prezidentė pilietybės tai užjūrtio gražuolei neduoda, nors tu jai ką:taip ir iširo sudurtinė lietuvaičio ir amerikontės čiuožianti pora anąmet. Šįmet, ištardžius, prisaikdinus Tobaitę išmokt lietuviškai (o va, Margo, ligi šiol su vyru nesirokuoja lietuviškai, bet pilietybės antpečiai ir pačiūžos jai nenusmuko), pilietybė geltonplaukei  užjūraitei  buvo priklijuota – tečiuožie lietuviukas su savo užsienine  panele. (Dar navatniau, kad vienai balerinai, nei Lietuvoj gyvenusiai, nei jai šokusiai, tik už gražias kojas ir “pateptumą” (o jos vyrui tai suvis šiaip sau) buvo prisegta pilietybė, subudavojant jiedviem  dar ir vasarnamį pušyne prie Trakų).

Su ta mūsų krašto  pilietybė, kuria turim džiaugtis, didžiuotis ir ją gerbt, valdžios elgiamasi kaip su maskatuojamu pavėjui  skudurėliu:pateptieji litvakai, kokio senumo ir kokiais laikais jų proseneliai bebūtų košerį virę Lietuvoj, prie kelių pasaulio pilietybių (gautų, jei ir ten koks nors jų seneliokas kadai kadžių savo kromą buvo po ūlyčias nešiojęs), dosniai, žemai nusilenkiant, kaip ordinas už “pogrindinę veiklą,” pridedama dar ir Lietuvos pilietybė, o va, mūsų žmones dėl valdžiūnų aplaidumo, godumo, suktumo, nemokėjimo tvarkyt šalies išujus duoneliaut svetimuosna kraštuosna, jiem ir  jų vaikam grasinama  nukirpt kaip gimtuvės virkštelę pilietybę ir jų prigimtinę teisę būt lietuviais:jų vieton susikviesti duoneliautojai iš visų pasviečių, suteikiant jiem lietuvišką pilietybę, kepa “buločka’s  s kapustoi i s pavidlom v carskom chutore,” verda viralą iš bambukų po raudonais kinų žibintais, lietuviškai užkalbinti, be jokio susijaudinimo ar atsiprašymo, ir tie, ir anie šnekėdami tik rusiškai, siunčia lietuvį Lietuvoj  pas vertėją lietuvį.

Aršus rusakalbis, kaip bemokėdamas, savo kalba keikia Lietuvą, lietuvius, valdžią, girdamas Gudijos ir Rusijos tvarką. Lietuvis, ramiai klausydamas, šypsodamasis pasiūlo įnirtėliui arba emigruot tenajos, arba grįžt tėvynėn : oi kokia keiksmų putra pasiliejo ant tai pasiūliusio galvos.

Bankų vagiam pirma leidžiama pabėgt Rusijon arba Anglijon, paskiau maldaujama juos išduot. Stalino saulės nešėjo Justo anūkas ir Mykolo medžioklinis brastų braidytojas beždžionės ir girto šerno snukiais knisa tautą ir niekas jiem neužmauna apynastrių. Pardavus savo žemę visokiem Kuperiam ir Švonderiam, mūsų vaikaičiai tegalės  tik savo senelių žemės dulkeles nušluostyt nuo jų kaliošų. “Lietuvi, kas tau yra su sveikata,? – kad nulenkei sprandą ir nebeišsitiesi?

“Suplėšysme į gabalus mes kolorado vabalus – ir bulvės vėl žydės.” Iššaudysme visus šernus, deglus kuilius ir šerniukus – ir kiaulės vėl kriuksės.

Policininkai didvyriškai areštuoja bobutes, pardavinėjančias ridikiukus ir medatkas, ir rūkesčius, pypkiuojančius užu krūmo – o tuo metu didvyriškų vyrų lupamos moteriškės, gvoltu rėkdamos, neprisišaukia anei jokio policininko – nei pėsčio, nei raito, nei važiuoto.

Vyskupas A. Baranauskas rašė:”…ten žydai plukdo sielius,” – išpukdė užsieniuosna, iš šilelio kelios pušelės apykreivės teliko, per šimtmetį vargais negalais, nors nebe ką, miškai šiaip taip  ataugo:vėlekos miškuos guli rietuvės mūsų šventų medžių, ligi išgabenant juos iš Lietuvos – kiti europiečiai gi neprietrankos, savų miškų nekerta, iš mūsų gauna – pusdykiai.

Gerkit, tautiečiai, atsilošę, bačkų šulus ir lankus apsikabinę:pro jūsų koserę perleistais pagiriotais baksais ir skatikais bus šiulinami tautos karšinčiai.

Ak tu macnas, tu pone, po sovietinių rinkimų kolchozo kontoroj poalkaniai pokario vaikai buvo apdalijami gardžiais pailgais  sausianiais (panašiais į mašinų veržlių atsuktuvus arba į dilbio kaulus, sukryžiuotus  po kaukole, paišomus ant aukštos elektros įtampos stulpų), o dabar prieš visokių postų rinkimus  visi, maži ir seni, papenimi visokiausiais  neregėtais negirdėtais  pažadais. Tiesa, vienas atsibastėlis “garmonistas” nuo stogo dar pabarsto ledų ir “cukierkų.”

“Ak, tai kantrūs Donelaičio būrai”…

P.s. Ne prie šitos temos:graikiškasis Sočis Rusijoj. Čiuožia dailieji čiuožikai. Čiuožiančiam rusui (tiesa, čiuožusiam neilgai) nuo katučių gaudžia net kalnai. Po jo čiuožiant japonui – dar netgi dailiau ir dvasingiau už rusą – ir nei vieno pliaukštelėjimo. Tai kietas caro kumštis.

Irena Bražėnaitė

Lietuva ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra