Žurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio pranešimas seminare

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Žurnalisto atsakomybė etinio (tautinio), rasinio indetiteto kontekste

Lietuvoje gyvenančių tautų lygybė, tolerancija, jų visų suvokimas, kad kartu su lietuvių tauta jos sudaro valstybės subjektą – Lietuvos tautą (ši Mykolo Riomerio taikli definicija atsispindi mūsų valstybės Konstitucijoje), nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų yra viena gražiausių mūsų valstybingumo tradicijų.

Jos dvasia naujomis istorinėmis sąlygomis buvo atgaivinta prieškariu Lietuvos Respublikoje. Ši tradicija lydėjo mus – lietuvius ir visų Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų atstovus – Atgimime, Sąjūdyje, pirmuose žingsniuose atkovojus Nepriklausomybę. Ši gyvybinga tradicija yra nesunaikinama, nes amžina, o tolerancija, pagarba, pakantumas, dėmesys visų Lietuvoje gyvenančių tautų identitetui, šaknims, pagaliau savitumui lydi mus, mūsų sugyvenimą, bendradarbiavimą, savitarpio įtaką ir dabar, kada jau galime pasiremti ir bendraeuropine, globalia patirtimi. Pasaulis modernių technologijų amžiuje lenkiasi įstabiai tautų, jų kultūrų įvairovei, nacionalinių mentalitetų gausai – dabar visos tautos turi unikalų šansą atsiskleisti bendro visų tautų dvasinio, moralinio turtėjimo, pasaulio pažinimo vardan.

Visuomenės informavimo priemonėse žurnalistai, atspindėdami minėtos tematikos informaciją, neturi pamiršti šios tradicijos, dar daugiau – privalo gerbti ir turtinti ją. Viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai savo veikloje privalo vadovautis lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, padėti plėtoti demokratiją, skatinti visuomenės atvirumą ir pilietiškumą. Tai pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Todėl bet koks bandymas sumenkinti asmenį, priklausantį kitai tautai, ar tokių asmenų grupę iš tiesų griauna šiuos principus. 

Mes niekada neturėtume pamiršti, jog šešėlius mūsų tautų santykiuose sukėlė okupaciniai režimai, ypač sovietinis per penkiasdešimt metų, kad ori žurnalistika turi būti laisva nuo stereotipų tautų santykiuose.

Šių metų balandžio 15 d. žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime buvo priimtas ir patvirtintas naujasis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kuris dar aiškiau pabrėžė, kad žurnalistui ir viešosios informacijos rengėjui draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti nesantaiką ar kurstyti neapykantą žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl jo rasės, tautybės, etniškumo, jo religinių įsitikinimų (taip pat amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios ar fizinių trūkumų) net tada, kai tas žmogus yra nusikaltęs arba jį žeminti dėl šių priežasčių. Be to, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas taip pat neturi sieti įtariamo, kaltinamo ar nusikaltusio asmens priklausymo tam tikrai tautinei, etninei ar socialinei grupei (taip pat, jo seksualinės orientacijos) su jo padarytu nusikaltimu ir to pabrėžti.

Šios etinės žurnalisto veiklos nuostatos pažeidimas reikštų, kad žurnalistas netesi įsipareigojimo prieš visuomenę, kurį pats prisiėmė – juk ir naujasis kodeksas priimtas laisva valia, visų sutarimu.

Gerai išstudijavę pasaulio (Australija, JAV, Kanada) ir ypatingai Europos šalių (Belgija, Bulgarija, Danija, Estija, Italija, Jungtinė Karalystė, Latvija, Lenkija, Liuksemburgas, Norvegija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Ukraina, Vengrija, Vokietija) praktiką dėl žurnalistų profesinės veiklos ir elgesio kodeksų (angl. k. codes of conduct) pastebime, kad kone kiekviena valstybė atkreipia dėmesį į etninio nepakantumo problemą žiniasklaidoje ir būtinybę demonstruoti didesnę toleranciją bei supratimą žmonėms ar jų grupėms, nepaisant jų kilmės, rasės, etniškumo, religinių pažiūrų ar įsitikinimų. Akivaizdu ir tai, kad patys žurnalistai, priimdami savo veiklos ir elgesio taisykles, pripažįsta, jog tautybės, rasės ar kilmės nurodymas, pateikiant visuomenei informaciją apie nusikalstamas veikas, įvairius teisių pažeidimus yra nebūtinas ir net ydingas, kadangi taip visuomenėje yra skatinama neapykanta tos tautos atžvilgiu, susiskaldymas ir atskirtis. 

Demokratinėje visuomenėje netoleruotina bet kokia visuomenės informavimo priemonės veikla, kai žmogus diskriminuojamas dėl jo lyties, seksualinės orientacijos, tautybės, įsitikinimų, kai kurstoma tautinė, rasinė, socialinė nesantaika. Analizuodamas reiškinius Lietuvos visuomenės informavimo sferoje, aš su pasitenkinimu pažymiu, kad daugelis žurnalistų, vykdydami savo profesinę pareigą, puikiai suvokia savo atsakomybę demokratinei visuomenei už žodžio laisvę. Mūsų žiniasklaidos ir žurnalistų garbei tenka pasakyti, kad šie principai visumoje yra gerbiami.

Vis dėlto mes pastebime, kad tam tikra leidėjų, žurnalistų dalis stokoja vidinės kultūros, subtilumo ir takto. Atskiri pasireiškimai (Vito Tomkaus rašiniai „Respublikoje”), bulvarinės spaudos publikacijos, kuriose mėginama pašiepti netradicinės seksualinės orientacijos asmenis ar be jokio reikalo negatyviame kontekste akcentuoti asmens ar jų grupės tautybę, susilaukė ir susilauks principingo įvertinimo.

Man nederėtų komentuoti teismo sprendimų dėl V. Tomkaus publikacijų „Respublikoje”, dėl pažeistų procedūrų ir tariamos pergalės kone prieš visą teisėsaugą ir valstybę – manau, kad kultūros, subtilumo žydų, taip pat gėjų atžvilgiu čia kaip tik ir pritrūko.

Šis pavyzdys – ryškiausias. Tačiau kaip išauga srautas publikacijų dėl „žydų turto grąžinimo” su skubota, nepatikrinta informacija, intriguojančiomis, bet aiškų nepasitikėjimą šia tauta skleidžiančiomis antraštėmis! Tačiau kokia pagunda neigiamų socialinių reiškinių, įtarimų padarius nusikalstamą veiką kontekste akcentuoti tautybę! Tačiau koks nekultūringumas, agresyvus nepakantumas, net chuliganizmas pažyra interneto svetainių komentaruose, ir nors jie pradėti filtruoti, tačiau garbės mums nedaro! Tačiau koks dėmesys romų bendruomenės atstovams menkiausiai progai atsiradus!

Aš manau, kad šiose negatyviose visuomenės informavimo tendencijose atspindi kultūros, būtino subtilumo ir takto, atsakomybės stoka. Užklijuoti kokią neišprususį žiūrovą ar skaitytoją intriguojančią, užgaulią etiketę, žeidžiančią tautas, mūsų bendrapiliečius, įterpti netikusį stereotipą, negatyvioje antraštėje akcentuoti tautybę ar pabrėžti tai televizijos anonsuose ir reportažuose – žymiai lengviau ir paprasčiau nei rimtai analizuoti, gilintis į tautų santykių istoriją, autentiškus duomenis, faktus.

Glaustai paanalizuokime Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas dėl atsakomybės taikymo už visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą informavimo produkciją, propaguojančią nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką.

Priėmus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1889 ir 2591 straipsnių pakeitimo įstatymą (Žin., 2004, Nr. 171-6317), pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 2591 straipsnį už kodekso 21412 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą – t. y. už spaudinių, vaizdo, garso ar kitokios produkcijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, gaminimą ar laikymą turint tikslą platinti, taip pat platinimą arba viešą demonstravimą – kai jis padaromas per visuomenės informavimo priemones, surašyti protokolą (bet ne nagrinėti administracinę bylą ir skirti nuobaudas) įgaliotas žurnalistų etikos inspektorius. Iki tol protokolus už numatytą pažeidimą buvo įgalioti surašyti vidaus reikalų ir policijos pareigūnai bei Valstybės saugumo departamento pareigūnai nepaisant to, pažeidimas padaromas per visuomenės informavimo priemones ar ne. Pažymėtina, kad minėtame kodekso straipsnyje numatyto pažeidimo bylas nagrinėja tik teismas.
Dar svarstant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1889 ir 2591 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą žurnalistų etikos inspektorius išreiškė abejones dėl to, jog jo vadovaujama tarnyba negalės tinkamai vykdyti naujos funkcijos, ypač tais atvejais, kai pažeidimas padaromas viešuosiuose kompiuterių tinkluose, o ne įprastose visuomenės informavimo priemonėse (spaudoje, radijuje, televizijoje). Tačiau į žurnalistų etikos inspektoriaus argumentus atsižvelgta nebuvo. Be to, pagal tuo metu galiojusį (ir dabar galiojantį) Visuomenės informavimo įstatymo 47 straipsnio 4 dalies 5 punktą – kaip platinamoje viešojoje informacijoje laikomasi įstatymo nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą, šmeižtą ir dezinformaciją – prižiūri Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Tokios savarankiškos, tačiau nesuderintos kodekso ir įstatymo nuostatos tik supainiojo žurnalistų etikos inspektoriaus bei Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos funkcijas – tapo visiškai neaišku, kuri iš minėtų institucijų iš tiesų turėtų prižiūrėti įstatymo nuostatas, draudžiančias tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą.

Šį nesuderinamumą pavyko ištaisyti Seimo valdybos sudarytoje darbo grupėje š.m. birželio mėnesį baigus rengti Visuomenės informavimo įstatymo projektą. Projekte taip pat buvo nuspręsta Visuomenės informavimo įstatymo projektą papildyti nauju 51 straipsniu, kurio esmė ta, kad Lygių galimybių įstatymo nustatyta tvarka Lygių galimybių kontrolierius prižiūri, kaip platinamoje viešoje informacijoje laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą. Įstatymo projektas Seime kol kas nesvarstytas, todėl lieka neaišku, ar nagrinėjamas įstatymo straipsnis įsigalios ateityje. Tačiau akivaizdu, kad priimant įstatymą reikės nuodugniai įsigilinti į kiekvieno iš pareigūnų ar institucijų, turinčių galią priimti sprendimus dėl tautinės, rasinės ar religinės nesantaikos propagavimo visuomenės informavimo priemonėse, kompetenciją ir veiklos specifiką.

Remiantis tokiomis įstatymuose bei jų projektuose esančiomis nuostatomis, darytina išvada, kad šiuo metu galiojančiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose, reglamentuojančiuose visuomenės informavimo sritį, nėra nuoseklumo dėl informacijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, platinimo per visuomenės informavimo priemones priežiūros, kontrolės ir atsakomybės taikymo. Priėmus naujos redakcijos Visuomenės informavimo įstatymą, visoms institucijoms teks glaudžiau bendradarbiauti šioje srityje.

Tuo tarpu atsakomybės už šiuos pažeidimus taikymas visuomenės informavimo priemonėms – tai ne vienintelis, o tik vienas iš galimų būdų kovai su tautinės, rasinės ar religinės neapykantos kurstymu visuomenėje. Tačiau ar tokia kova iš esmės nereikštų kovojimo su reiškinio pasekmėmis, bet ne su jo priežastimis?

Žurnalistų etikos inspektoriaus nuomone, dalis tokių priežasčių glūdi pačioje visuomenėje. Pastaruoju metu žmogaus teisių suvokimo situacija visuomenėje šiek tiek pasikeitė. Beveik prieš penkis metus Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro „Vilmorus“ atlikta gyventojų apklausa parodė, kad, kalbant apie žmogaus teisių pažeidimus, absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų galvoja apie socialines ekonomines problemas. Šiuo metu visuomenė demonstruoja kur kas didesnį suvokimo apie žmogaus turimas teises lygį. Šio seminaro dalyvius turėtų maloniai nustebinti tyrimas „Veido“ žurnale. „Bene dažniausiai šiuo metu Lietuvoje pažeidžiama teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą – rašoma savaitraštyje „Veidas“.  Toliau publikacijoje skelbiama, kad Lietuvoje pakankamai dėmesio skiriama tik tautinių mažumų, migrantų, pabėgėlių, įtariamų bei įkalintų asmenų teisėms.

Dar 1997 m. Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė rekomendaciją Nr. R (97) 21 „Dėl kultūros ir tolerancijos skatinimo žiniasklaidoje“. Joje, be kita ko, pabrėžiama, kad žiniasklaida gali tinkamai pasitarnauti kovoje prieš netoleranciją, ypatingai toje srityje, kur puoselėjama etninių, kultūrinių, religinių ir socialinių grupių tarpusavio supratimo kultūra.

Viena iš pagrindinių priežasčių visuomenėje, skatinančių tautų nelygybę ir diferenciaciją – tai abejingumas pilietinėms ligoms. Todėl mums reikia šviesti žiniasklaidą ir visuomenę, ugdant joje tautų tolerancijos atmosferą, nepakantumą nekultūringam, ciniškam požiūriui į tautas, jų atstovus. Prie tokio ugdymo, be jokios abejonės, prisideda ir mūsų bendradarbiavimas, įvairios diskusijos, kaip ir šis seminaras, už kurį dėkoju jo organizatoriams.

Itin svarbu objektyviai informacijai – žurnalistų bei tautinių bendrijų kontaktai, abipusis interesas, kad informacija būtų kuo teisingesnė ir įvairiapusiškesnė. 

Prielaidų, kad dėl kai kurių šios srities reiškinių sužlugdysime pilietinės visuomenės kūrimą, aš nematau, bet kartu nematau ir pagrindo užliūliuoti save ir kitus įsitikinimais, kad šie reiškiniai nepavojingi. Mažos nuodų dozės nepavojingos sveikatai ir gyvybei, bet mums reikia suvokti, jog virusas gali mutuoti. Geriau tegu jis lieka hipotetiškai efemeriškas kaip paukščių viruso grėsmė milijonams žmonių.

Leiskite pareikšti viltį, kad ori, profesionali žurnalistika suvoks savo atsakomybę ir ateityje rimčiau kovos su bet kokiomis tautinio nepakantumo apraiškomis. 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra