Žurnalistų desantas į Pagramančio regioninį parką

Autorius: Data: 2013-07-19, 13:07 Spausdinti

Šią vasarą po Lietuvos regioninius ir nacionalinius parkus keliauja žurnalistai, stebėdami kaip keičiasi saugomos teritorijos, kaip tvarkoma ir pritaikoma lankymui vis daugiau gamtos ir kultūros objektų. Jūsų dėmesiui – žurnalisto Vytauto Žeimanto straipsnis, publikuotas laikraštyje „Tėviškės gamta“ ir Žurnalistų sąjungos tinklalapyje.

Vytautas ŽEIMANTAS

Neslėpsiu, su malonumu priėmiau Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos viešųjų ryšių specialistės Dianos Rakauskaitės kvietimą kartu su žurnalistų grupe apsilankyti Pagramančio regioniniame parke. Žurnalistų grupė iš Vilniaus ir Kauno susibūrė skaitlinga, ją papildė ir grupelė aplinkosaugininkų. Nemažam Kelionių ir pramogų klubo narių būreliui vadovavo šio klubo pirmininkas Gerimantas Statinis, kitą grupės dalį sudarė aplinkosaugos žurnalistų klubo A nariai, tarp kurių pirmuoju smuiku, aišku, grojo žinomas gamtosaugininkas, laikraščio „Tėviškės gamta“ redaktorius Juozas Stasinas. Pastarasis kelionėje buvo labai naudingas ne tik todėl, kad jau greitai penkiasdešimt metų dirba gamtosaugai, gerai žino visas aplinkosaugos bei saugomų teritorijų problemas, bet ir todėl, kad mes važiavome į kolegos Juozo tėviškę, kur jam žinomas kiekvienas takas.

Mes, lietuviai, turime daug gražių gamtos kampelių, išsaugotų nuo seno. Gana sėkmingai veikia ir šalyje sukurta saugomų teritorijų sistema, dabar apjungianti nacionalinius ir regioninius parkus, rezervatus ir draustinius, gamtos ir kultūros paveldo objektus bei biosferos poligonus. Tačiau gyvenimas vietoje nestovi. Jau nepakanka tik apsispręsti išsaugoti gamtos vertybes, reikia ir nuolatinių pastangų, kad šių vertybių būklė gerėtų, jog atsirastų vis daugiau galimybių lankytis saugomose teritorijose, jas geriau pažinti, kad jos taptų mūsų visuomenės savastimi. O čia be nemažų finansinių įdėjimų neapsieisi. Džiugu, kad šiems darbams atlikti turime galimybę panaudoti ir Europos Sąjungos lėšas.

„Dabar vienas iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vykdomų projektų yra „Saugomų teritorijų tvarkymas (II etapas)“. Projektu siekiama sudaryti prielaidas saugomų teritorijų būklei gerinti, įgyvendinant numatytas apsaugos ir tvarkymo priemones pasirinktose saugomose teritorijose, taip pat pasirengiant analogiškų priemonių įgyvendinimui ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis ateityje. Projekte numatoma rengti lankytojų centrus, lauko informacines sistemas, statyti apžvalgos bokštus, atlikti gamtotvarkos darbus, tvarkyti paveldo objektus ir „Natura 2000“ teritorijas, kitką. Taip sutvarkius teritorijas, jos atgimsta naujam gyvenimui,“ – išlydėdama į Pagramantį sakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė.

Pagramantis žurnalistus pasitiko skaisčia vidurvasario saule, žydrų dangumi ir mielomis regioninio parko direktoriaus Vaidoto Šliogerio, lankytojų centro administratorės Ritos Krompalcienės ir kitų parko darbuotojų šypsenomis.

„Pagramantis – vienas iš trisdešimties dabar šalyje veikiančių regioninių parkų, kuriame sėkmingai panaudojamos ES lėšos,“ – teigia V. Šliogeris ir siūlo neužsisėdėti, o iš karto papustyti padus.

Taip mes ir padarėme. Ir greitai, tik užsikorę į vieną kitą kalną, akis paganę į gilius upių slėnius, srauniąją Akmeną su kabančiais lieptais, natūralias pievas bei įstabius miškus, pasijutome tarsi patekę į Karpatus. Šį įspūdį tvirtino ir įspūdingos upių terasos, aukštos atodangos, tarsi žirniai pabirę senovę menantys paupių piliakalniai, senkapiai, pilkapiai, mitologiniai akmenys. Visa tai liudija, jog parkas įsikūręs kalvotoje vietovėje, kurioje buvo patogu senovės lietuviams kurti įtvirtintas gyvenvietes ir pilis, o dabar – čiabuviams gera gyventi mažai palietos gamtos prieglobstyje, o tokiems, kaip mums, parko lankytojams žurnalistams – pasijusti motinos gamtos glėbyje, pasisemti dvasinės atgaivos ir naujų temų ateities rašiniams.

Darbuotojai lankytojams siūlo pažintį su parku pradėti lankytojų centre, o to po – į gamtą. Pėstiesiems, vandens turistams, dviratininkams ir automobilininkams yra paruoša keletas įvairaus ilgio maršrutų, supažindinančių su nuostabiais Pagramančio krašto gamtos kampeliais. Yra parengti ir keturi pažintiniai takai – Lylavos, Plonosios, Akmenos ir Dabrupio. Parke yra dar keli draustiniai: Jūros, Akmenos ir Tyrelių kraštovaizdžio, Plynosios telmologinis ir Lylavos hidrografinis. Visko viename trumpame straipsnyje neaprašysi, todėl su mūsų LŽS internetinės svetainės skaitytojais pasidalysiu įspūdžiais tik iš dviejų aplankytų objektų.

Giliai į atmintį įsirėžė kelionė per Plynojos aukštapelkę. Ji didelė, maždaug 360 ha ploto, ir praktiškai žmogaus rankų nepaliesta. Nelabai ką čia ir paliesi, žengsi neatsargų žingsnį ir gali jau neištraukti kojos. Dar seni gyventojai prisimena čia buvusius ežerų akivarus. Dabar ir jie užsitraukė, užako, virto raistu. Dabar ši klampynė, su retai pabirusiais išsikreivinusiais žemaūgiais medeliais primena tundros peizažą.

Tik 2003 metais čia buvo įrengtas pažintinis takas. Dviejų išilgai paklotų lentų takelis mus vedė į aukštapelkės centrą. Šalia nemažai ir retų augalų. Negali nestabtelti pamatęs augalą žudiką saulašarę. Jos čia dviejų rūšių apskritalapės ir ilgalapės. Saulašarė, auganti neturtingame maisto medžiagomis substrate, yra klastinga. Ant jos lapo nutūpęs smulkus vabzdys sudirgina liaukingus plaukelius, kurie užsilenkia ir apgaubia vabzdį, vėliau jį suvirškina, vėl išsitiesia ir laukia naujos aukos. Kaip prie tokio augalo vabzdžaėdio nenusifotografuosi!

Beje, žurnalistai spragsėjo fotoaparatais visur. Gražių peizažų, įdomių situacijų ir detalių netrūko. O kolega Justinas Lingys viską filmavo su savo profesionalia kamera. Turbūt atsiras jo naujas filmas. O šitai daryti kolega Justinas moka, pernai už savo filmus jis buvo apdovanotas Vinco Kudirkos premija.

Drėgna Plynosios paklotė ypač patinka ir kitiems į Lietuvos raudonąją knygą įrašytiems augalams. Čia tarpsta kupstinė kūlingė, aukštoji gegūnė, paprastasis kardelis, plunksninė pliusnė. Žvilgsnį glosto ištisinius kilimus sudarantys kiminai, aukštesnius kupstus užvaldžiusios šilsamanės. Naują derlių brandina ir spanguolės. Kuo arčiau aukštapelkės centro, tuo retesnės, labiau nuskurdusios pušaitės ir kur ne kur dėl savo gyvybės kovojantys karpotieji beržai.

Tyliai elgiantis galima sutikti ir įvairių gyvūnų: baltųjų kiškių, šermuonėlių, usūrinių šunų, pakraščiuose – briedžių, tauriųjų elnių. Čia peri tetervinai ir dirviniai sėjikai, gyvena pievinės lingės, medšarkė, maitinasi gervės, kiti paukščiai.

Tako ilgis per 1,6 km, tačiau jis neprailgsta. Jo pabaigoje įrengtas bokštelis, iš kurio galima apžvelgti visą aukštapelkę. Galima tik pasidžiaugti, kad Europos viduryje žmonės išsaugojo tokią reliktinę gamtą.

Įspūdingas tapo Pagramančio piliakalnis, ant kurio stovėjusi lietuvių gynybinė pilis. Per praėjusius šimtmečius daug ko buvo. Piliakalnis iro dėl natūralių priežasčių, nuslinko vakarinis šlaitas, kalnas apaugo menkaverčiais krūmais. Prisidėjo ir žmogaus ranka, čia buvo leista arti, buvo kasinėjama, ant piliakalnio rengiamos triukšmingos šventės. Išskyrus ES lėšas, atsirado galimybė prikelti senolį naujam gyvenimui. Buvo atlikti kraštovaizdžio formavimui būtini kirtimai. Iškirtus menkaverčius medžius ir krūmus prieš lankytojų akis atsiskleidė natūralus, augmenijos neužgožtas piliakalnio grožis. Taip pat buvo atstatyti bei sutvirtinti paviršinės ar mechaninės erozijos pažeisti piliakalnio šlaitai, įrengti laiptai, suoliukai, apžvalgos aikštelės. Dabar į piliakalnio viršūnę jau ėjome specialiai įrengtais takeliais, papėdėje palikę automobilį naujai įrengtoje stovėjimo aikštelėje.

Iš trijų pusių piliakalnio šlaitai statūs, apie 20 m aukščio. Nuo tokio aukščio toli matosi. Galima pasigrožėti viena iš gražiausių Lietuvos upių – srauniąją Akmena, apipintu įvairiais pasakojimais ir legendomis Gramančios upeliu, urbanistiniu Pagramančio miesteliu, atodangomis, žaliais miškais ir natūraliomis pievomis.

Kelionės pabaigoje parko direktorius Vaidotas Šliogeris pasiūlė mums atrakciją – su baidarėmis paplaukti Akmenos upe. Kas jos nežino, pasakysiu, kad ji panaši į vilniškę Vilnelę, tik dar sraunesnė, o jos vagoje pilna didžiulių akmenų (neveltui upė Akmena vadinasi!), tarsi velniai čia tankiai pasėjo. Tokia upe su baidare plaukti – tik didvyrių dalia. Mūsų grupėje didvyrių neatsirado, tačiau iš nepatogios padėties mus išgelbėjo didvyrė. Taip, didvyrė Kristina Stalnionytė. Ji drąsiai sėdo į baidarę ir mūsų dideliam džiaugsmui net sugebėjo neapvirsti, nors didelių akmenų pilkos kupros tik ir taikėsi jai pastoti kelią. Vadinasi, neveltui šiemet mūsų garsaus keliautojo ir publicisto Mato Šalčiaus premija buvo paskirta kolegei Kristinai.

Pagramančio piliakalnio viršūnėje parko lankytojų centro administratorė Rita Krompalcienė mums papasakojo legendą apie gražuolę Gramančią ir piliakalnio atsiradimą. Jei norite išgirsti šią legendą, atvažiuokite į Pagramantį. Nepasigailėsite. Lietuvos Karpatai laukia Jūsų.

www.lzs.lt

Dianos Rakauskaitės nuotr.

www.vstt.lt

Nuotraukoje: Žurnalistai „šturmuoja“ Pagramančio piliakalnį

Parkai , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra