Autorius: Voruta Data: 2012-07-27 , 11:55 Spausdinti

Valerija LEBEDEVA

Išsaugoti Tomo Mano namelį XX a. viduryje Lietuvoje padėjo informacinė kampanija

Chrestomatine tapusios knygos apie vokiečių rašytojo Tomo Mano Nidoje praleistas vasaras „Tomas Manas ir Nida“ autorius, Berlyne gyvenantis žurnalistas Leonas Stepanauskas savaitgalį pasibaigusio XVI tarptautinio T. Mano festivalio metu pristatė trečiąjį šio apybraižų rinkinio leidimą bei vertimą į vokiečių kalbą. Autoriaus teigimu, pradėjęs domėtis rašytojo gyvenimo etapu, susijusiu su Kuršių nerija, jis nesitikėjęs, kad interesas virs ne tik knyga, bet ir draugyste su Manų šeima.

Dienos šviesą išvydusi 1987-aisiais, dešimtmečiu vėliau knyga buvo išleista pakartotinai, o pernai trečiąsyk pasirodė lietuviškai ir pirmąkart – vokiškai. Vertimą į vokiečių kalbą parėmė Vokiečių-lietuvių draugija.

Nameliui išsaugoti – argumentai ir straipsniai

„Keistu metu, po Antrojo pasaulinio karo, pasirinkau studijuoti germanistiką – „priešų kalbą“, kaip anuomet įgeldavo skeptikai. O germanisto kelias iki T. Mano kūrybos, žinia, yra trumpas”, – šypsojosi L. Stepanauskas.

Baigęs studijas, jis pasirinko žurnalisto darbą ir prisidėjo prie informacinės kampanijos, kurios žinomi visuomenės veikėjai ėmėsi siekdami išsaugoti T. Mano vasarnamį Nidoje. Šis po XX a. pirmosios pusės įvykių atrodė nekaip ir buvo įtrauktas į griautinų namų sąrašą.

1929 m. pirmąkart atvykęs į Nidą atostogų, T. Manas apsigyveno Hermano Blodės (Hermann Blode) viešbutyje. Susižavėjęs unikalios gamtos koloritu, žinomas rašytojas nusprendė pasistatyti čia namą. Vasarnamį, skirtą šešias atžalas auginusiai šeimai ir primenantį tradicinę šio krašto žvejo trobelę, suprojektavo architektas Hermanas Reismanas (Hermann Reissmann). Į namelio statybas T. Manas investavo dalį Nobelio premijos, kurią 1929-aisiais pelnė už romaną „Budenbrokai“.

T. Manas ir jo artimieji Nidoje vasarojo trejus metus iš eilės. Paskutinį kartą – 1932-aisiais: netrukus po to šeima emigravo iš gimtinės, o namelis po kurio laiko buvo nacionalizuotas. Antrojo pasaulinio karo metais jis gerokai nukentėjo.

Apie nuniokotą, bet išlikusį T. Mano vasarnamį žinojęs Antanas Venclova ėmėsi įrodyti sovietų vadams, kad jį būtina išsaugoti. Beje, 1955-aisiais lankydamasis Veimare kaip Tarybinių rašytojų delegacijos vadovas, A. Venclova buvo susitikęs su pačiu T. Manu ir rašytojui „avansu“ pareiškė, kad jo namas Nidoje yra tapęs muziejumi.

„Komiška, bet tuometė nomenklatūra kėlė klausimą, kam apskritai Klaipėdos krašte reikia ženklų, primenančių apie vokiečių rašytoją? Argumentavome, kad jis karo metais buvo gerojoje pusėje, kad dėl savo pažiūrų yra vertinamas Sovietų Sąjungoje“, – prisiminė L. Stepanauskas.

Tiesa, tuomet tikslesnių duomenų apie tai, kada konkrečiai rašytojas viešėjo Nidoje ir ką čia veikė, nebuvo. „Uždavinį surinkti šią informaciją įvykdžiau ne knygos dėlei, o norėdamas prisidėti prie istorinio vasarnamio išsaugojimo: tiesiog bomdardavome skaitytojus „Nemune“, „Literatūroje ir mene“ bei kituose leidiniuose publikuotais tekstais apie T. Maną“, – sakė žurnalistas.

Pastangos nenuėjo perniek, ir namelis buvo suremontuotas. Pradžioje tarnavęs kaip viešbutis, jaunų specialistų namas, 1965-aisiais jis perduotas kultūros reikmėms – čia įkurta bibliotekos skaitykla. Vėliau, nuo 1987-ųjų, namelyje kasmet vyko T. Mano seminarai, o 1990 m. įkurta T. Mano draugija – pirmoji Rytų Europoje. T. Mano memorialinis muziejaus statusas vasarnamiui suteiktas 1996-aisiais.

Darbą papildė draugystė

Tuo metu L. Stepanausko domėjimasis T. Mano gyvenimo ir kūrybos istorija nesibaigė ir sulaukus rašytojo paveldui palankaus valdžios verdikto. „Dėl šeimos aplinkybių nusprendžiau išvykti gyventi į Vokietiją, – pasakojo 1963-iaisiais Vokietijos Demokratinėje Respublikoje įsikūręs žurnalistas. – O čia tapo įmanoma susisiekti su 1955-aisiais Anapilin išėjusio rašytojo šeima.“

Pirmasiais gyvenimo svečioje šalyje metais L. Stepanauskas dirbo gidu kelionių biure ir su turistų grupėmis keliaudavo po visą šalį, vėliau grįžo prie žurnalistinės veiklos, kuri įgavo tarptautinį mastą.

Drauge nenustojo domėtis T. Mano tema ir aktyviai bendradarbiavo su vokiečių specialistais:

L. Stepanauskas yra Vokietjos mokslinio baltistų susivienijimo valdybos narys. Vadinamieji manistai – rašytojo gyvenimo bei kūrybos tyrinėtojai – jam patarė: „Tokių klausimų, kurie tau rūpi, gali paklausti T. Mano našlės Katios.“ Kreipęsis į ją laišku, L. Stepanauskas netruko sulaukti širdingo atsakymo. Užsimezgęs šiltas ryšys atvėrė ir daugiau galimybių – Šveicarijoje gyvenusi Katia pakvietė L. Stepanausko atvykti į svečius.

Įveikęs biurokratijos užkardas, žurnalistas apsilankė Ciuriche. Jau pirmojo vizito metu jis gavo visą T. Mano raštų rinkinį. „Darbą dar labiau palengvino artima bičiulystė“, – sakė L. Stepanauskas, bendravęs tiek su  T. Mano žmona, tiek su poros vaikais.

Nuo 1967-ųjų žurnalistas kasmet rengdavo literatūrinius skaitymus T. Mano namelyje, o drauge nepailsdamas rinko vertingą dokumentinę medžiagą. Rašytojo šeimos narių bei kitų T. Mano viešnagių Nidoje liudininkų prisiminimai tapo pagrindu knygai, kurios vokiškas leidimas, dienos šviesą išvydęs pernai, Vokietijoje jau yra išpirktas.

Senas žurnalistikos vilkas moka suintriguoti – per knygos pristatymą XVI tarptautinio T. Mano festivalio metu pasiklausius jo prisiminimų bei liudininkų interviu įrašų, ir jau  skaičiusiems, ir tik atradusiems „Tomą Maną ir Nidą“ knieti perversti knygos puslapius ir pasinerti į XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios Kuršių nerijos dvasią.

T. Mano temą L. Stepanauskas gvildena ir dar vienoje savo knygoje. Tačiau ši skirta kur kas siauresnei, bet autoriui itin reikšmingai skaitytojų bendruomenei: dukrai Dainai žurnalistas dovanojo savo sudarytą rinkinį „Su Katia Man – į Nidą“, kuriame sudėta jo pažinties su rašytojo šeima istorija bei susirašinėjimų medžiaga.

Nuotraukoje: Leonas Stepanauskas

Mažoji Lietuva "Tomas Manas ir Nida", Leonas Stepanauskas, Thomas Mann