Žodis nedingsta be pėdsakų

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2007 m. „Versus aureus“ leidykla išleido Editos Barauskienės istorinį romaną „Žodį, nekrisk ant akmens“* apie pirmosios lietuviškos knygos sudarytoją ir autorių Martyną Mažvydą, o 2008 m. rugpjūčio 22 d., ant Rambyno kalno (Pagėgių sav.), šiai priekuliškei, kuri, kaip ir Mažvydas, yra gimusi tame pačiame parubežyje, tik kitoje jo pusėje – Virkytuose, netoli Šusties ir Ašvos, iškilmingai buvo įteikta Martyno Jankaus premija už Mažosios Lietuvos kultūros paveldo puoselėjimą, kurią įsteigė Mažosios Lietuvos patriarcho vaikaitė Ieva Jankutė.

Pamario rašytoja jau yra išleidusi knygą apie Ievą Simonaitytę „Vyžeikių karalienę“ (1998 m.), už kurią 1999 m. gavo I. Simonaitytės premiją, įsteigtą Klaipėdos apskrities administracijos. 2004 m. penkios šios knygos novelės išėjo vokiečių kalba „Sand vom Memelland“. Priekulės I. Simonaitytės vidurinėje mokykloje 2004 m. įkūrusi kraštotyros muziejų, autorė 2006 m. išleido pasakojimų knygą apie Priekulės istoriją „Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio“. Už ją buvo paskirta Klaipėdos raj. Agluonėnų seniūnijos I. Simonaitytės premija. 2007 m. išėjo antroji knygos dalis „Prisiminimai ir kūryba. Priekulė“.
Kadangi duomenų apie Mažvydą iki jo įstojimo į Karaliaučiaus universitetą iki šiol nesurasta, rašytoja pasirinko romano žanrą, kuris leidžia pasinaudoti vaizdžiu žodžiu, protinga fantazija, intuicija, tautosaka, dialoguose – pietų žemaičių tarme. Įtaigiai aprašo XVI amžiaus pirmosios pusės ponų ir vargšų buitį, žavi sodri kalba, padavimai, liaudiški posakiai bei patarlės. Drąsos rašyti apie pirmosios lietuviškos knygos autorių, E. Barauskienei suteikė meilė gimtajam kraštui bei garsiems Lietuvos žmonėms. Taip pat pateikiama istorinių žinių apie Vilnių, kitus Lietuvos miestelius, Abraomą Kulvietį, Martyną Liuterį, marą, istorinių faktų. Visa tai apipinama gražiais lietuviškos gamtos meniniais vaizdais.

Martynas Mažvydas pirmasis paprastais žodžiais kreipėsi į savo tautiečius bei į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę. Jo pirmoji lietuviška knygelė gimė 1547 m. sausio 8 d. Prūsijos kunigaikštystėje. Čia jai pačiu laiku pagelbėjo Martyno Liuterio priesakas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui, kad visi žmonės jo valdomose žemėse būtų mokomi gimtąja kalba. Taigi ir Katekizmas lietuviams, kaip ir prūsams, turi būti parašytas jų gimtąja kalba.

Pirmosios lietuviškos knygos išliko du egzemplioriai. Vienas saugomas Vilniaus universitete, kitas – Torunės universitete Lenkijoje. Katekizmo tiražas buvo 200-300 egzempliorių. Nemaža tiražo dalis liko nerealizuota: pirmoji lietuviška knyga patekdavo į aukcionus XVII a. pab. ir XVIII a. Taip atsitiko dėl objektyvių priežasčių. Viena, nebuvo daug parapijų ir didelio pareikalavimo, antra, netrukus išėjo geriau bažnyčios poreikius atitinkantis pusbrolio B. Vilento į lietuvių kalbą išverstas M. Liuterio mažasis katekizmas – „Enchiridionas“.

Lietuviškam pradžiamoksliui reikalinga medžiaga buvo kaupiama iš daugelio šaltinių – Abraomo iš Kulvos, Stanislovo iš Eišiškių, Mažvydo, anot akademiko prof. Zigmo Zinkevičiaus, kilusio iš pietų Žemaitijos, ir kitų. Iš tikrųjų ši knygelė yra gana universali.

Kol kas nėra žinoma tiksli Mažvydo gimtinė, tik numanoma. Nežinomi ir jo veido bruožai, niekas nenutapė jo portreto. Tačiau galima keliauti tais keliais bei takais, kurie neturtingų tėvų vaiką išvedė į mokslus, o vėliau ir į platųjį pasaulį. Nepaisant to, Mažvydas mums paliko labai daug. Parengė, parašė, sukūrė pirmąsias šešias lietuviškas knygas ir knygeles, išleistas Karaliaučiuje. Tris iš jų paskelbė pats. Kunigaikščiui Albrechtui rašyti laiškai, sukurtos bei išverstos „Giesmės krikščioniškos“, „Forma Chrikstima“ ir „Katekizmo prasti žodžiai“ – tai jo žinutės pasiųstos mums prieš keturis šimtus šešiasdešimt metų.

Romane aprašomas pirmosios lietuviško knygelės autoriaus gyvenimas nuo pat dailidės sūnaus gimimo iki paskutinio atodūsio, kai sutuokęs jaunuosius, iškėlęs rankas palaiminimui, susmuko vietoje. Akcentuojama tai, kad Mažvydas jau nuo mažumės visada svajojo tapti kunigu. Įdomiai pažymima, jau vaikystėje atsiradusi, jo meilė knygai, kai pats to net nepajutęs pasisavina knygutę iš baronaitės, o praėjus daugybei metų kaip skolą padovanoja jai savo lietuvišką Katekizmą. Daug dėmesio skiriama vaiko, o vėliau gabaus jaunuolio, mokymuisi: pradžios mokslai pas baronaitę Švėkšnos dvare, grafo padėjimu Šilalėje, Raseiniuose. Iš ten grįžęs ima dirbti raštininku dvaro raštinėje. Šokiuose susipažįsta su savo pirmąja platoniška meile Zosike, nors ta jų meilė neturėjo ateities. Vėliau Žemaičių seniūno kvietimu nuvyksta į Vilnių mokytis Abraomo Kulviečio naujai įsteigtoje mokykloje ir paragauna kalėjimo duonos už tai, kad prieštarauja šv. Romos katalikų bažnyčiai bei neįsižada savo mokytojo Abraomo iš Kulvos. Praėjus metams po Abraomo Kulviečio mirties, Prūsijos kunigaikščio Albrechto kvietimu, Mažvydas atvyksta studijuoti į Karaliaučių naujame universitete, kad baigęs studijas galėtų kunigauti lietuviškai kalbančioje parapijoje Prūsų Lietuvoje. Taip kunigaikštis rado, kas galėtų išversti į lietuvių kalbą Katekizmą. Po kiek laiko nenorėdamas toliau būti išlaikytiniu, Mažvydas pats pasirūpina savo kunigo vieta Ragainėje ir susituokia su vyriausiąja mirusio kunigo dukterimi Benigna. Nors ir būdamas silpnos sveikatos sugeba į gyvenimą išleisti pulką žmonos brolių ir seserų, kruopščiai atlikinėja kunigo pareigas, tvarko ūkį bei šį tą susitaupo ir juodai dienai.

Prūsijos lietuviai, Mažvydo dėka, pajuto lietuvių kalbos grožį pamaldose ir, kad ji nė kiek nenusileidžia lotynų kalbai, pamažu susipažino su reformuotu tikėjimu. Jie ėmė suvokti, jog tai, ką Mažvydas parašė Katekizme, yra gera bei naudinga žinoti. Dainingiems lietuviams ypač patiko jo išverstos ir sueiliuotos giesmės. Nuo tada jie galėjo ne tik klausytis kunigo lotyniško giedojimo, bet ir patys garsiai Dievą garbinti.

Autorei gaila, kad, kaip ir Mažvydo laikais, ir dabar Lietuvoje tebėra daug pagonių, kurie tiki visokiomis burtininkėmis ir burtais. O šios veržiasi į televiziją gydyti už pinigus kitų, nors pačios sunkiai negaluoja. Liūdna, kad žmonės nenori paisyti įstatymų ir nežino, kad vieną dieną teks už viską atsakyti.

Tačiau žodis nepradingsta be pėdsako. Juk tebeturime Mažvydo pirmąją lietuvišką knygą – Katekizmą, o toje vietoje, kurioje jis sakė pamokslus ir šiandien stovi bažnyčia, ir joje lietuviškai bei rusiškai skelbiamas Dievo Žodis. Išverstos giesmės tebeskamba Žemaičių Naumiesčio, Švėkšnos, Kretingos, Vilniaus ir kitose liuteronų bažnyčiose. Juk jau ir mokinukai atmintinai žino Mažvydo lietuviškai parašytus žodžius: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit / Ir tatai skaitydami permanykit…“.

* Žodi, nekrisk ant akmens: [istorinis romanas] / Edita Barauskienė. –Vilnius: Versus aureus, [2007]. – 453, [3] p. Tiražas [1000] egz.

Nuotraukoje: Rašytoja E. Barauskienė

Voruta. – 2008, spal. 25, nr. 20 (662), p. 2.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra