ŽMOGIŠKASIS RĖKLIŲ KUZMŲ SPINDĖJIMAS

Autorius: Data: 2015-01-30, 14:53 Spausdinti

Atsiminimai – tai gyvoji tautos atmintis, istorija, perėjusi per konkretaus žmogaus biografiją, daugeliu atvejų ir nulėmusi ją. Juk kiekvienas esame savo laikmečio atstovai. Vieni daugiau prie jo pritampame, kiti mažiau, bet kiekviena karta unikali, nepakartojama, istorinė.

Paprastai atsiminimai rašomi ateities kartoms, kad jie žinotų, kaip gyveno, ką nuveikė, apie ką svajojo jų tėvai, seneliai, proseneliai. Kai kas iš tų ainių galbūt kai ką ir paskaitinės, ypač besidominantys istorija, rašantys mokslinius darbus, tačiau patys atidžiausi, reikliausi skaitytojai vis dėlto lieka bendraamžiai, jų vaikai, kurie patys išgyvenę tuos laikus, patys juos atsimena. Jie skaito tekstą, bet puikiai jaučia ir potekstę, kas slypi tarp eilučių, kas neparašyta, lygina savo išgyvenimus su atsiminimų autoriaus.

Puikią atsiminimų knygą parašė dr. Regina Kuzmaitė–Norkevičienė – „Rėklių Kuzmos“. Taigi – Kuzmaitė apie Kuzmas. Turbūt daugeliui topteli: ar tai nebus pasakojimas apie legendinio chirurgo Vlado Kuzmos giminę, ar tai tik atsitiktinis pavardžių sutapimas? Suintriguoja ir knygos viršelis – jį puošia žinomos Stanislovo Kuzmos skulptūros „Žirgas ir sakalas“ nuotrauka. Vos pasklaidžius knygą, abejonės greit išnyksta: taip, čia ir garsusis chirurgas, ir skulptorius, ir autorė – tos pačios giminės atstovai. Ir ne tik enciklopedijų, žinynų žmonės, bet yra ir knygų autorių, su mokslo vardais, taip pat parašiusių ir savo atsiminimus. Dr. R. Norkevičienė knygos įvade pastebi, kad naudojosi jų publikuotais ir nepublikuotais tekstais, tačiau jie anaiptol neužgožia autorės minčių, samprotavimų. „Kiekvienas gyvename savo gyvenimą, kiekvienas kitaip bendraujame su artimaisiais (…). Fragmentiškai išsakiau savąją versiją. Jeigu kas iš giminaičių ar pažįstamų norės pažvelgti į mūsų giminės praeitį, savaip skaitys ir vertins“, – rašo įvade autorė.

Knygoje gausu dokumentikos, ypač ištraukų iš laiškų. Pokario metais, kai telefonai buvo retenybė, pagrindinė bendravimo priemonė buvo laiškai. Juos rašė vaikai iš miestų į kaimus tėvams, rašė sūnūs iš kariuomenės, rašė lagerininkai, tremtiniai iš Sibiro, Altajaus… Pastebėtina, kad Kuzmų giminė beveik visus laiškus išsaugojo ir dr. R. Norkevičienė jais pasinaudojo. Tie laiškai, buvę šeimos relikvija, dabar tampa ir moksline, muziejine vertybe.

Ir knygoje aprašyti žmonės, ir pati autorė išgyveno sudėtingą laikotarpį: raudonąjį okupacinį prieškarį, karą, trėmimus, partizanų kovas… Jos skaudžiai palietė ir Kuzmų giminę. Stebėtina, kad autorė taip įtaigiai, iš humanistės ir patriotės pozicijų, sugebėjo parašyti apie tą žmonių likimus laužantį laikotarpį. Okupantams, niekadėjams pasmerkti autorė nesigriebė žodžių tiradų, o užteko jai vieno kito sakinio, vieno kito pastebėjimo, eilutės iš seno laiško… Besiblaškančių, suklaidintų, nerandančių savo kelio visais laikais buvo, ypač pokario metais. Visi norėjo gyventi, būti laisvi. Troško ramybės. Bet laikai tai neramūs. Tai ką daryti: eiti į tarybinę kariuomenę ar į mišką? Kuzmų giminėje buvo ir tokių, ir tokių. Kiekvienas lemtingą žingsnį žengdavo pats.

Anastazija ir Jonas Kuzmos iš Rėklių kaimo turėjo šešis vaikus: Algirdą, Vytautą, Rėdą, Aldoną, Kęstutį ir Reginą (atsiminimų autorę). Skaitant knygą, krenta į akis Kuzmų šeimų susiklausymas, darna, rūpinimasis mama (tėvas mirė dar prieš karą), vieni kitais. Jei kuris suserga, jei kuriam kas nors nepasiseka buityje, tarnyboje, tuoj į pagalbą skuba kiti. Pokario metais pasiturinčiųjų Kuzmų giminėje nebuvo, vos galą su galu sudurdavo, ypač išėjusieji mokytis, studijuoti, tačiau likimo valiai nė vienas nebuvo paliktas – skubėjo pagal išgales padėti. Tas iš vaikystės, jaunystės įsisąmonintas bruožas visų Rėklių Kuzmų šeimose išliko visą gyvenimą, ypač tauriai jis atrodė, kai atėjo senatvė, padažnėjo ligos, visokios negalios, beviltiškos diagnozės. Tai gražus pavyzdys visiems, o labiausiai Kuzmų ainiams, giminaičiams, artimiesiems. Gyvenimo negandos kur kas lengviau pakeliamos, ištveriamos, jei šalia savęs jauti begalinį šeimos narių rūpestį, pagalbą – moralinę ir materialinę. Kuzmų šeimose tai savaime suprantami dalykai.

Kitas ryškus bruožas, matomas dr. R. Norkevičienės atsiminimuose – mokslo troškimas. Mokslas visais laikais kainavo, juolab karo ir pokario metais, kai buvo draskyte draskomas ramus kaimų gyvenimas, alinamas žemės ūkis – pagrindinis kaimiečio maitintojas. Vis dėlto A. Kuzmienė, netgi likusi našlė, nepaisant didžiulių nepriteklių, nenuleido rankų, leido vaikus į mokslus, vyresnieji taip pat padėdavo jaunesniesiems. Motinos, visų šeimos narių pastangos nenuėjo perniek – vėliau netgi dvi jos dukros – Rėda ir Regina – tapo mokslininkėmis, medicinos ir edukologijos mokslų daktarėmis.

Knygoje net 44 p. (iš 308) skiriami Rėdai Kuzmaitei. Tai sudėtinga asmenybė. Dr. R. Norkevičienė ją šitaip apibūdina: „Asmeninis gyvenimas, specialybė leido pasireikšti geriesiems bruožams – platus akiratis, domėjimasis daile, muzika, literatūra, geras skonis, gilūs moksliniai interesai, atsidavimas pasirinktajai profesijai, altruizmas. Neturėjo šeimos, kiek galėdama atsiribojo nuo buitinių reikalų, save dalijo kitiems. Pasireiškiančios sunkesnės charakterio savybės mažiau žeidė aplinkinius, artimuosius, gyvenančius savo gyvenimą, nors galbūt sąlygojo ne vieną skaudų gyvenimo lūžį, formavo sudėtingus santykius su kai kuriais bendradarbiais, giminaičiais“ (p. 159). Koks žmogiškas autorės žvilgsnis į savo seserį – kas be ko, ir gerų žmonių charakteriuose kartais plyksteli ir nekokios savybės. Tai natūralu.

Rėda pasekė savo dėdės Vlado Kuzmos pavyzdžiu – ji tapo gydytoja. Knygoje pateikiama ištrauka iš dr. Petro Tulevičiaus straipsnio, išspausdinto žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ (2007, Nr. 12): Rėdai „tenka nešti trigubą naštą – gydytojos darbas ligoninėje – neskaičiuojant valandų, netausojant jėgų, dėstytojos universitete – dirbama labai atsakingai, galvojant apie būsimą Lietuvos gydytojų pamainą, ir dar – pradėta disertacija, kuriai skiriamas visas laisvalaikis. R. Kuzmaitė buvo vaikų chirurgė. Jos pastangomis Kauno medicinos instituto (dabar universiteto) ligoninėje buvo įkurtas Vaikų chirurgijos skyrius. Daug metų ji jam vadovavo. 1967m. apgynė disertaciją apie vaikų nespecifinį mezadenitą. Disertacija buvo įvertinta labai gerai. Gaila, kad netrukus prasidėjo nesklandumai, intrigos, įtampa darbe, kuri baigėsi sunkia Rėdos liga“. Nors dr. R. Kuzmaitė sulaukė gilios senatvės (1923–2006), tačiau gyvenimas nevisavertis, kai gydytoja pati tapo paciente, net reanimacinėje palatoje. Sveikata tai pagerėja, tai pablogėja, bet  ligų vis daugėja, jos progresuoja. Galop – visiškai bejėgė, kol užgęsta…

Dramatiškai susiklostė sesers Aldonos Kuzmaitės likimas, susijęs su „miško broliais“. „Aldonos ir Vlado Krivicko religinė santuoka įvyko 1946 m. sausio 1-osios naktį Spirakių bažnytėlėje. Sutuokė senas klebonas. Aldona viena iš namų atėjo į sutartą vietą prie siaurojo geležinkelio kažkur apie Bernatonius. Vladas su draugais – iš miško. Partizanų vadas J. Šomka–Čerčilis buvęs ir šios santuokos liudininku (…) Ko čia būta daugiau – romantikos, meilės ar nevilties – ir šiandien pasakyti sunku“, – rašo dr. R. Norkevičienė (p. 212). Deja, santuoka truko neilgai – V. Krivicką suėmė, dešimt metų jis kalėjo Sibire. Aldona su sūnumi Vladu jo laukė. Sulaukė, tačiau šeiminis gyvenimas nenusisekė dėl vyro girtavimo, kitų ydų. Aldona mokytojavo, viena rūpinosi sūnumi. Vladas išaugo, įgijo specialybę, sukūrė šeimą, laukė vaikučio, bet… namuose jį mirtinai nutrenkė elektra. Po kelerių metų onkologine liga mirė ir Aldona.

Beveik visa Kuzmų iš Rėklių giminė turėjo polinkį į meną, mėgo dainas, muziką, studentai už paskutinius stipendijos rublius pirko bilietus į Operos ir baleto teatrą, į koncertus, kino filmus, dailės parodas. Atsirado ir menininkų profesionalų. Štai Algirdo (autorės brolio) ir Genovaitės Kuzmų sūnus Stanislovas Kuzma (deja, miręs) – žinomas skulptorius (jo skulptūros žymi ir tėvų kapą Šiaulių kapinėse, kitų giminaičių kapus). Stanislovo brolis Saulius (1954–2013) irgi buvo profesionalus menininkas, dizaineris. Savo autobiografijoje 2013 m. jis rašė: „Parodose pradėta dalyvauti nuo 1983 metų (…). Darbų yra įsigijusi Tretjakovo galerija, Lietuvos dailės fondas ir muziejus. Nemažai darbų yra privačiose kolekcijose. Esu padaręs apie 40 svarbesnių grafikos darbų. Nemažai sukurta plakatų, iliustracijų, reklamų spaudai. Kurta grafinio dizaino darbų: logotipų, įstaigų firminių ženklų. Padaryta daugiau kaip dešimt įvairios technikos sieninių tapybos darbų, sukurtų per pastaruosius metus“. Vien menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus paskelbęs 39 publikacijas apie Saulių Kuzmą, jo kūrybą.

Su nuoširdžia meile autorė rašo apie savo Babūnę (senelę), motiną, tėvą (mirė, kai Reginutei tebuvo septyneri), dėdę Vladą Kuzmą, brolį Kęstutį, Balčikonių, Repšių ir Sabalių giminę, susijusią su Kuzmomis. Pateikia žinių iš gimtojo Rėklių kaimo istorijos. Kaimas jau sunyko, jo nebėra.

Nors Kuzmų biografijos tarpusavyje susipynusios, daug ką bendro jos sieja (ta pati istorija, vaikystės pastogė,mokyklos, turistinės kelionės ir t. t.), tačiau kiekvienas iš jų turėjo ir savo individualų gyvenimą, savo džiaugsmus, siekius, rūpesčius, vertybes, kriterijus. Autorei pavyko juos individualizuoti, pasižiūrėti lyg iš šono, realiai, nieko neidealizuojant nei teisiant. Tačiau jaučiamas ir aiškus subjektyvumas. O tai, manau, būtina atsiminimams, ypač jeigu tas subjektyvumas neįkyrus, neprasikišantis, nemoralizuojantis. Dr. R. Norkevičienė subtiliai subjektyvi. Tai, man atrodo, privalumas, savitumas. Be to, autorės pasakojimas – itin inteligentiškas, ramus, kultūringas, ramiai tekantis nuo pirmos iki paskutinės eilutės.

Gaila, kad dr. R. Norkevičienė tik probėgšmais suminėjo tą savo gyvenimą, kuris mažai susijęs su Kuzmų šeimomis. Pavyzdžiui, apie savo pedagoginę ir mokslinę veiklą, apie savo vyrą – žinomą žurnalistą, kelių knygų autorių Julių Norkevičių, apie savo kolegas, su kuriais Mokyklų mokslinio tyrimo institute dirbo trisdešimt ketverius metus. Sukaupta milžiniška mokslinio darbo ir gyvenimiškoji patirtis. Suprantama, kuo apie artimesnius laikus rašai, kuo daugiau atsiminimų turi, tuo sunkiau, atsakingiau rašyti, kad ko nors neįskaudintumei, neįžeistumei, nesukeltumei intrigų, bereikalingų kalbų. Tačiau skaitytojai autorės santūrumą irgi ne visada pateisina, norisi daugiau sužinoti apie ją, ypač kai matai, kad Kuzmų giminės panoramoje jos paveikslas labai ryškiai spindi autorės moksline ir pedagogine veikla, gyvenimiška patirtimi. O gal apie tai sulauksime atskiros knygos?

 

Jonas Laurinavičius, Vilnius

Istorija Kultūra Lietuva Spauda , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra