Žirgas ir arklys Lietuvoje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šiemet (2010-02-06) Dusetose įvyko jau 104-osios tradicinės Sartų ristūnų lenktynės. Jos sutraukė dešimtis tūkstančių žiūrovų; vyko ir tautodailininkų mugė, skambėjo smagi tautinė muzika ir dainos. O kam Dusetos buvo per toli, gražiu renginiu pasidžiaugė iš televizijos reportažo.
 
Tad dar neatlėgus lenktynių aistroms ir įspūdžiams, verta pasidalinti mintimis apie tai, kodėl mūsų krašte nėra abejingų veržliam žirgelio bėgsmui.
 
Žirgą, arklį ir lietuvį sieja tūkstantmečių istorija. Tėvynę ginant ir duonelę kasdieninę auginant, visus kitus ūkio darbus nuveikiant, pramogaujant šventėse – visur kartu. Artimas ir mielas šis gyvūnas lietuvio širdžiai; gera jį paglostyti, patapšnoti per sprandą, pažvelgti į protingas akis.
 
Proistoriniais laikais žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Apie tai byloja įkapės, kurias archeologai randa žirgų kapinynuose, o ir dažnas ritualinis palaidojimų pobūdis. Nepaprasta žirgų kapinynų gausa rodo lietuvius praeityje išties buvus raitelių tauta.       
 
Iš sakmių, stebuklinių pasakų taip pat matyti, kad žmogus negalėjo atsidžiaugti tokia laime – bičiulyste su žirgu. Ten mitologiškai aiškinamos nepaprastos jo savybės – veržlumas, greitis, ištvermė, žmogaus supratimas ir ištikima tarnystė jam. Arklys – tiesiog dangaus dovana žmogui. Kaip pasakojama etiologinėje sakmėje: Dievo išvaryti iš rojaus Adomas ir Ieva turėjo užsidirbti sau duoną. Lauką akėjo su eglės viršūne, abu įsikinkę; sunku – vos patempia. O čia dar dideliausias žaltys tarp šakų susirangęs spaudžia kiek galėdamas akėčias prie žemės. Pamatė tą vargą Dievas, pagailo jam žmonių. Kirto rykšte per žaltį, ir iš vienos jo pusės pasidarė arklys, iš kitos – kumelė. Tada Dievas ir pasakė Adomui: „Imk, kinkykis, mušk kaip žalčius, tik duok gerai ėsti; jie tau viską ir padarys“. Stebuklinėse pasakose arklys yra žmogaus padėjėjas arba jo išbandytojo vaidmenyje. Iš to matyti, kad lietuviai jį laikė toteminiu gyvūnu – genties pranokėju.
 
Mūsų kalba išlaikė seniausią indoeuropietišką, tikriausiai dar iš prokalbės paimtą arklio pavadinimą „ašva“ ir jo vedinį „ašvienis“. Ir kiti arklio, žirgo pavadinimai, jo spalvos nusakymai yra visai savi, neskolinti. Tad kalbos duomenys patvirtina žirgo kulto senumą. Plauko arkliai įvairaus: bėras, sartas, bulanas, pelėkas, širmas, derešas, obuolmušas, šyvas, keršas, juodis…         
 
Apie spalvas – kita sakmė. Pasak jos, arklys – velnio gyvulys, – kanopos neskeltos. Kitados visus gyvulius sutvėręs velnias, bet jie pabėgo pas Dievą. Dievas juos savaip paženklino, – kanopas perskėlė, iš juodų pavertė įvairiaplaukiais. Tik arkliui nespėjo, ir paliko jam kilmės priminimas… Norint suprasti šios sakmės esmę, prisimintina, kad velnias senojoje prigimtinėje religijoje buvo dievybe Velinu, gyvulių globėju.         
Istoriografiniai šaltiniai pabrėžia balto žirgo išskirtinumą. Tik karo vadai ir žyniai galėdavę jais joti. Štai iš kur mūsų valstybės herbo spalvos! Įdomu, kad liaudiški tikėjimai balto ar širmo arklio išskirtinumu išliko iki mūsų laikų, jų apstu tradiciniuose papročiuose. Ir net linksmai nuteikiančiuose, bet vis tiek susijusiuose su žmogaus likimu. Pavyzdžiui, tikėta, kad jei Kalėdų dieną per kaimą kas pirmas pervažiuotų pasikinkęs baltą ar net širmą arklį, tai tais metais kaime jokių piršlybų nebus.
 
O jeigu koks plevėsa perjotų visą kaimą atžagariai baltą kumelę apsižergęs, tai tame kaime per apskritus metus nė viena mergina neištekėtų. Bet kokios kitos spalvos arklio sužvengimas palangėje pranašauja sėkmę. Ir dar toks gražus senoviškas paprotys: kai kūdikį veždavo krikštyti, pirmiausia prinešdavo prie arklio šnervių – tegu atpažįsta naująjį šeimos narį. Geriausiai tautos pažiūrų esmę nusako patarlės ir priežodžiai; o apie arklį ir žirgą jų tikrai gausu: „Arklio nugara javai dera“; „Vogtu arkliu tik kalėjiman važiuoti“; „Geram arkliui nereikia botago“; „Nešertą arklį tik vilkas jodo“; „Rambų arklį tik vilko dantys pataiso“; „Valgau kaip trys, dirbu kaip arklys“; „Nusiminė kaip žirgą pardavęs“.
 
Lietuvių tautai būdingas dėmesys žirgininkystei turi gražų istorinį paliudijimą – 1603 metais išleistą garsaus karvedžio Kristupo Manvydo veikalą „Hippika“. Tai viena geriausių to meto Europoje knygų apie žirgininkystę, papuošta puikiomis Radvilų dailininko Tomo Makausko graviūromis. Labai naudinga buvo knyga, tad net už nenaują suskaitytą egzempliorių prašyta žirgo ir dar trijų auksinų priedo. Neseniai pasirodė šio veikalo vertimas į lietuvių kalbą, nes tai mūsų kultūros paveldas, kuriuo galime didžiuotis.
 
Lietuvių tauta yra išsaugojusi vienintelę arklių veislę, genetiškai tiesiogiai kilusią iš laukinio Europos arklio – tarpano. Tai garsieji žemaitukai, lydėję lietuvius per visą sudėtingą tūkstantmetę tautos istoriją kaip žygių ir darbų bendrai. Todėl šie arkliai laikytini gyvąja lietuvių etninio kultūros paveldo dalimi. Ne kartą žemaitukų veislei buvo iškilęs išnykimo pavojus, tačiau visados atsirasdavo žmonių, supratusių jų išsaugojimo būtinybę. Mūsų laikais jų globos rūpestį prisiėmė Žemaitukų arklių augintojų asociacija. O štai Sartų lenktynėse bėga amerikietiški, angliški, prancūziški ristūnai. Kodėl gi čia nepasidžiaugus ir žemaitukais, su kuriais Vytauto Didžiojo kariai nujodavo iki Juodosios jūros? Juolab, kad minime Žalgirio metus.
 
Ir legendinės Sartų lenktynės prieš šimtmetį prasidėjo, kai nedidelis pono berno arklelis įveikė turčiaus ristūnus. Laimėtojui atiteko mylimos merginos širdis ir ranka, o pono sarčiai nugarmėjo po ledu. Štai iš kur ežero vardas… O iš visos   plačios apylinkės į Grabnyčių atlaidus Dusetų bažnyčioje susirinkę valstiečiai po pamaldų pamėgo lenktyniauti, pasipuikuodami savo žirgeliais. Ruošdavo juos lenktynėms mėnesienoje, sakydavo, žirgui atrodo, kad šalia jo bėga ne šešėlis, o varžovas.
 
Puošdavo jų pakinktus kaspinais, užmaudavo skambiuosius žaržolus. Dvarininkai irgi lenktyniaudavo tarpusavyje, pasileidę ledu rogėmis skersai ežero. Prieškario metais Dusetose būdavo rengiamos važelių parodos, – taip skatinta tautodailė ir tradiciniai amatai. Kad taip visas tradicijas sudėjus į visumą, pritaikius gerą vadybą – Sartų lenktynių garsas toli skambėtų. Šiemet, deja, nesugebėta net transporto įvažiavimo problemos išspręsti. Gerą vardą renginys turės, kai svečiams nebus jokių rūpesčių, o tik malonūs įspūdžiai. Bet tam reikia ruoštis ne priešokiais, o visus metus…
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: L. Klimka

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra