Žirgais prie Juodosios jūros: 35. Ukrainiečio ūkininko dovana žygeiviams – trys maišai avižų

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Specialiai lrytas.lt, Komisarivka (Ukraina)
 
„Pagaliau pamatėme stepes“, – pasikeitusiu kraštovaizdžiu džiaugėsi Juodosios jūros link artėjantys raiteliai.
 
Trisdešimt šeštą žygio dieną jie beveik nejojo asfaltu. Daugiausia – lygumomis, apaugusiomis neaukšta žole ir tik kur ne kur kerojančiais krūmokšniais ar žemaūgiais medžiais.
 
„Mudu su Kaktusu jaučiamės taip puikiai, kad galėtume pakartoti žygį“, – pakiliai kalba raitelis Antanas Normantas. Su eržilu Kaktusu jie neišskiriami nuo žygio pradžios.
 
Po vakarykštės viešnagės išblizgintoje Odesoje beribiai laukai, paprastučiai kaimeliai ir juose sutikti žmonės atrodo savi.
 
„Odesoje gražu – pastatai, mašinos, žmonės. Bet žmonių veidai ten šalti, pastatai – kaip bet kuriame kitame didmiestyje. Sugrįžti į Odesą nenorėčiau“, – sakė raitelis Vaidotas Digaitis.
 
Daugiau nei mėnesį jau keliaujantys ekspedicijos „2000 kilometrų istorijos“ dalyviai atprato nuo patogumų, kurie dar prieš kelionę atrodė savaime suprantami: patogios lovos, šilto kasdienio dušo, televizoriaus, kompiuterio, šaldytuvo, virdulio ir galimybės bet kada karštu vandeniu užsiplikyti kavos ar arbatžolių.
 
„Nuo žygio pradžios dar neskambinau į namus. Nusiunčiu kartais žinutę žmonai, bet tik tiek. Neįsivaizduoju, kada vėl turėsiu progą taip atitrūkti nuo viso pasaulio“, – sakė žygio veterinaras Audrius Kučinskas.
 
Paskutinėmis žygio dienomis reginiai, įspūdžiai, pašnekesiai atrodo dar vertingesni.
 
„Vakar matėm fazanų, o šiandien prisivijom vieversius. Dažnai matome plėšrių paukščių – sakalų keleivių, stepinių erelių“, – vardino raitelių grupės vadovas Giedrius Klimkevičius.
 
Ne mažesnį įspūdį palieka dešimčių karvių ar avių bandos, pulkai balose besiturškiančių žąsų, vištų, paskui kurias nusidriekia eilutės neseniai išsiritusių viščiukų.
 
Kaukazo aviganių, laimei, sutikome ne laisvėje, o aptvare.
 
„Šunys dienas leidžia čia. Juos išleidžiame tik nakčiai, kad saugotų teritoriją.
 
Šunys atpažįsta mane ir sargą. Visi kiti – priešai, kuriems neleistų išnešti sveiko kailio“, – grėsmingai nuskambėjo ukrainiečio Anatolijaus Zaporožano žodžiai.
 
Stambus ūkininkas nelinkęs juokauti, kai kalbama apie jo turtą – kombainus, elevatorių ir kitą žemės ūkiui skirtą techniką. Kartu su partneriu jis nuomojasi 2,3 tūkst. hektarų žemės iš vietos gyventojų, sėja įvairius javus, saulėgrąžas.
 
Pastarųjų derliumi šiais metais ukrainietis ypač džiaugiasi – daugiau nei tūkstantis tonų sėklų.
 
Pamatęs raitelius, šis ukrainietis privažiavo prie juos lydinčio visureigio ir pasiteiravo, ar nereikia avižų. Jis nesiūlė pirkti – norėjo padovanoti. Tereikėjo tik nuvažiuoti kartu iki sandėlių ir pasiimti.
 
Netoliese esančioje valgykloje, skirtoje ūkio darbininkams, raiteliai liko papietauti. Žygio virėjo įdėtų barščių užteko ir jiems pasistiprinti, ir ukrainiečiams pavaišinti.
 
Desertu pasirūpino virėjos Liuda ir Ala. Jos aliejuje išvirė spurgas primenančių pyragėlių su varške bei obuolių džemu.
 
Arbatos iš virdulio pylėmės jau užplikytos ir pasaldintos. Taip pateikta ji žygeiviams priminė mokyklos laikus.
 
Trijų ukrainiečio A. Zaporožano padovanotų maišų avižų užteks ne tik likusiems 70 km iki Juodosios jūros įveikti, bet ir žirgų kelionei namo į Lietuvą.
 
Vlado Ščiavinsko nuotr.
 
www.lrytas.lt
 
Nuoitraukose:
 
1. Ukrainietis ūkininkas lietuviams buvo itin dosnus
2, 3, 4. Žygio dalyviai beveik nejojo asfaltu

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra