Žirgais prie Juodosios jūros: 34. Netradicinė pažintis su Odesa

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Specialiai lrytas.lt, Odesa (Ukraina)
 
Laisva diena. Visiems – ir raiteliams, ir juos lydinčiai komandai. Paskutinė laisva diena keturiasdešimties dienų žygyje nuo Vytauto Didžiojo gimtinės Senųjų Trakų iki Juodosios jūros.
 
Vietą, kur baigėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdos ir Vytautas Didysis, anot legendos, girdė savo žirgus, turėtume pasiekti penktadienio vidurdienį.
 
Šeštadienį ekspedicijos „2000 kilometrų istorijos“ dalyviai pasuks namų link.
 
„Gal į užtektų parašyti: Laisva diena?“ – pasiūlė vaizdo reportažų montuotojas Algirdas Vaičaitis.
 
Taip, jei raiteliai laisvą dieną būtų praleidę stovykloje nieko neveikdami.
 
Žiūrėkite reportažą apie raitelių nuotykius.
 
Tačiau pašėrę arklius ir papusryčiavę, jie susiruošė pasižvalgyti po Odesą – didžiausią Ukrainos uostą, įsikūrusį prie Juodosios jūros.
 
Į miestą – kaip į šventę
 
Ši diena neatpažįstamai skyrėsi nuo pastarųjų trisdešimt keturių. Raiteliai nebalnojo žirgų, kaip daro kasdien. Palikę kasdienę žygio uniformą, jie apsivilko laisvalaikio drabužiais.
 
Skirmantė Naglytė, viena iš dviejų raitelių moterų, padėjo savo kolegoms vyrams pasigražinti – Česlovui žirklutėmis padailino ūsus, Algirdui – antakius.
 
Jie išsiskalbė drabužius ir paliko džiūti ant žemaūgių medžių šakų. Po šaltokos nakties džiugino saulėtas rytas.
 
Turgus – kasdienio gyvenimo veidrodis
 
Apie šimtą kilometrų iki Odesos įveikę autobusu, žygeiviai pirmiausiai stabtelėjo prie didžiulio miesto turgaus.
 
Jis ima tuštėti apie trečią ketvirtą valandą popiet, tad tapo pirmąja stotele.
 
Milžiniškose erdvėse vietos nestinga nei šviežios mėsos ir jos gaminių, nei vaisių bei daržovių, nei žuvies, pieno produktų, duonos gaminių, prieskonių, kruopų ar pramoninių prekių pardavėjams.
 
Tikslo apsipirkti neturėjome – tik pasižvalgyti, pafotografuoti.
 
Miesto turguje, kur susirenka daugiausiai vietiniai, kaip niekur kitur gerai atsiskleidžia kasdienio gyvenimo detalės – ką žmonės perka, parduoda, kuo maitinasi, kokios kainos, kaip bendrauja tarpusavyje, derasi ar ne, apie ką kalbasi, kaip jie elgiasi, kaip reaguoja į turistus.
 
Vaikščiodamas po muziejus ar centrines miestų gatves to nepajusi.
 
Vos įėjusi į turgų Skirmantė tuoj nusipirko ir draugus pavaišino ką tik iškeptu lavašu. Apskritas kepinys, mėgstamas Graikijoje, Armėnijoje, Gruzijoje, dažnai guli ir ant ukrainiečių stalo.
 
Raitelė Neringa Kūlokaitė susidomėjo oranžinėmis lęšių kruopomis. Vienas litras – trisdešimt grivinų (9,70 lito). 
 
Paklausta, ką gardaus būtų galima iš šių kruopų pasigaminti, pardavėja pasiūlė išsivirti sriubos: kartu su bulvėmis ir morkomis.
 
Raitelių būrio vadovą Giedrių Klimkevičių suviliojo galimybė paskanauti ir bendražygius pavaišinti pilstomu vynu. Litras jo kainavo 15 grivinų (4,85 lito), o skonis priminė Lietuvoje už panašią kainą pardavinėjamą muskatinį „šampaną“.
 
Glumino nemandagūs prekeiviai
 
Odesos turgaus prekeiviai nė iš tolo neprimena tų, kurie pirkėjus kvieste kviečia Turkijos, Egipto turguose.
 
Ukrainiečiai atrodo piktoki, lyg priėjęs trikdytum jų ramybę ir gaišintum laiką. Mandagumo frazių „laba diena“, „prašau“, „geros dienos“, jau įprastų Lietuvoje, retai išgirsi.
 
Tai raiteliai pajuto užsukę pasistiprinti į sovietmetį menančią valgyklą greta turgaus.
 
„Kainos aukštesnės nei anksčiau mūsų aplankytose vietose“, – po pietų žvilgtelėjęs į kasos čekį išvadą padarė raitelis Algirdas Motiejūnas.
 
Už du kotletus „Pasaka“ su bulvių koše, sriubą su grybais, kopūstų salotas, dvi riekeles duonos, šviežių vaisių kompotą, spurgą ir kavą dzūkas iš viso sumokėjo 30 grivinų (9,7 lito).
 
Restorane – laisvo elgesio moterys
 
Deribasovskajos gatvėje, kur įsikūrę geriausi miesto restoranai ir prabangiausios parduotuvės, už pietus tektų pakloti gerokai daugiau.
 
Tai patyrė keli žygio dalyviai, Odesoje, viename brangiausių Ukrainos miestų, nusprendę netaupyti.
 
Restorane „Steak House“, savo interjeru ir aptarnavimu nenusileidžiančiame Vilniaus senamiesčio restoranams, keturiese pietavę lietuviai paliko1 000 grivinų (312 litų).
 
„Tik restorano klientai pasirodė kažkokie keisti – lyg iš kino filmo: ilgakojės merginos naujutėlėmis suknelėmis, vyrai prilaižytomis šukuosenomis. Kai kurie ant stalų buvo pasistatę stilingus nešiojamuosius kompiuterius. Atrodė, kad jie sėdi kažkaip nenatūraliai“, – toks įspūdis liko operatoriui Jonui Burnickiui.
 
Po fotografo Vlado Ščiavinsko akis nepraslydo tame pačiame restorane besisukinėjančios, akivaizdžiai pasiturinčių klientų ieškančios laisvo elgesio moterys.
 
Žlugus Sovietų Sąjungai, Odesa tapo tarptautinės sekso pramonės centru. Triukšmingas Juodosios jūros uostas – atviros durys merginoms iš vargingiausių Ukrainos, Rumunijos bei Moldovos regionų pabėgti į Vakarų Europą ir arabų valstybes.
 
„Tik nesuklyskite, niekas mūsų už plaukų į laivus netempia. Daugeliui iš mūsų tai yra vartai į laisvę“, – garsus amerikiečių žurnalas „Time“ neseniai citavo 19-metę ukrainietę Maša, siūlančią intymias paslaugas Odesoje.
 
Laiptai, apgaunantys protą
 
Prižiūrėti stovyklavietės ir žirgų pasilikęs režisierius Antanas Gluskinas patarė nueiti prie Potiomkino laiptų. Jie išgarsėjo režisieriaus Sergejaus Eizenšteino filme „Šarvuotis „Potiomkinas“.
 
1925 metais sukurtame filme yra scena, kur kazokų kariuomenė negailestingai šaudo į taikius gyventojus ant Odesos laiptų. Ji laikoma viena iš geriausių masinių scenų kino istorijoje.
 
Žiūrint nuo laiptų viršaus į apačią atrodo, kad visos pakopos yra vienodo pločio, tačiau tai – optinė apgaulė.
 
Viršutinės pakopos plotis yra 12,5 metro, o apatinė – beveik dukart platesnė. Iš viso laiptus sudaro 192 pakopos.
 
Stovint ant bet kurios iš jų matyti bronzinė hercogo Armano Rišelje stalula.
 
Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII pilkojo kardinolo Rišelje tolimas giminaitis A. Rišelje miestą valdė vienuolika metų. Per šį laiką miestas suklestėjo ir išsiplėtė.
 
„Pernai buvo valomos visos miesto statulos, bet odesitai nusprendė Rišelje statulą palikti tokią, kokia yra. Ji miestiečiams labai svarbi, čia galima sužinoti visas miesto naujienas“, – pasakojo S. Naglytė, prie statulos išgirdusi vietinės gidės pasakojimą turistų būriui.
 
Komplimentai – Lietuvos sostinei
 
Netikėtą ekskursija po miestą mudviem su N. Kūlokaite surengė kino operatorius Viktoras Tito.
 
Pažintį jis pradėjo pagyręs, kad Neringa pasirinko puikų rakursą surudijusioms pašto dėžutėms fotografuoti ir pasiteiravo, iš kur esame.
 
Išgirdęs , kad dalyvaujame žygyje „2000 kilometrų istorijos“, vyras maloniai nustebo – apie šią ekspediciją buvo matęs reportažą vietinės televizijos žinių laidoje.
 
Pasiteiravęs, ar esame katalikės, jis pasišovė parodyti vieną iš dviejų katalikų bažnyčių Odesoje. Naujasis pažįstamas patikino, kad iki nedidelės jaukios bažnytėlės, kurią būtinai turime pamatyti – 7 minutės kelio pėsčiomis.
 
„O, Vilnius… tai toks grožis… antikvarinis miestas“, – Lietuvos sostinei komplimentus žėrė ukrainietis, ne kartą ten viešėjęs.
 
„Kai buvau mažas, girdėjau labai įdomią istoriją. Pasakojama, kad Odesoje, kai ji dar buvo vadinama Chadžibėjumi (iki 1795 metų, – Red.), stovėjo sena lietuvių pilis.
 
Dabar jos nelikę nė ženklo, bet istorijos apie ten vykusias riterių kovas gyvos iki šiol“, – tikino mus V. Tito.
 
Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei Odesa priklausė kelis XV amžiaus dešimtmečius.
 
Vietoj dvigalvio erelio – inkaras
 
„O Katią matėte? Jakateriną? Kokias ji jums sukelia emocijas?“, – paklausė ukrainietis, atkreipdamas dėmesį į paminklą Rusijos imperatorienei Jekaterinai II.
 
„Slavams Katia siejasi su kažkuo negatyviu, priešišku. Per ją didelę dalis ukrainiečių neteko savarankiškumo, tapo baudžiauninkais. Žiūrėdami į jos skulptūrą mes prisimename, kad nenorime būti pardavinėjami.
 
Šį paminklą anksčiau ar vėliau nuims Ukrainos nacionalistai“, – neabejojo Viktoras
 
Jis parodė mums herbą, puošiantį netoli paminklo esančio pastato fasadą.
 
„Odesos herbe anksčiau buvo dvigalvis erelis, kurio jūs, Baltijos šalys, nelabai mėgstate. Dabar vietoj jo vaizduojamas sidabrinis inkaras“, – paaiškino V. Tito.
 
Išskirtinis bruožas – komunikabilumas
 
Paėjęs kelis žingsnius pirmyn, ukrainietis stabtelėjo prie gelsvai nudažyto pastato. Tuoj pat sužinojome, kad tai – garsas smuikininko ir pedagogo Piotro Stoliarskio 1912 metais įkurta muzikos mokykla.
 
Mėgstama P. Stoliarskio frazė buvo: „Išmokyti galima tik to, ko išmokti nori pats mokinys“.
 
„Šioje mokykloje išaugo talentingi kompozitoriai, smuikinininkai, violančelininkai – pasaulio elitas. Nufilmuokite tą berniuką“, – V. Tito parodė į šaligatviu su tėvais einantį paauglį ir dar jį užkalbino.
 
– Ar jūs mokotės Stoliarskio mokykloje?
– Taip.
– Tai labai malonu matyti būsimą talentingą kompozitorių! – šūktelėjo mūsų vedlys.
 
Jis paaiškino, kad milijoną gyventojų turinčios Odesos gyventojai bendrauja lyg būtų giminaičiai ar „kepurės pažįstami“. Tie, kurie prasilenkdami gatvėje kilsteli skrybėlę pasisveikindami.
 
Pasiteiravęs, atrodytų, paprasčiausio dalyko sulauksi ne trumpo atsakymo, o pusvalandį trunkančio paaiškinimo.
 
„Tokio, kaip aš jums dabar kalbu. Bet nieko nepadarysi – odesitai garsėja komunikabilu“, – sakė naujasis mūsų pažįstamas. Žvilgtelėjusi į laikrodį pamačiau, kad bažnytėlės link keliaujame jau perpus ilgiau nei pašnekovas žadėjo.
 
Bet pasukti savo keliu irgi neskubėjome – artistiško būdo ukrainietis pasakojo itin įtaigiai.
 
Ant „Anytų tilto“ – tūkstančiai spynų
 
Viktoras pasiteiravo, ar buvome nuėjusios ant Teschinos tilto, kuris yra greta garsiosios Vorontsovo rūmų kolonados. Nuo jos atsiveria puiki pakrantės panorama.
 
„Ar žinote, kiek ten spynų jau kabėjo? 64 tūkstančiai! Tai reiškia, ir vestuvių buvo 64 tūkstančiai. Vadinasi, 64 tūkstančiai anytų sujungė spynomis skirtingas gimines“, – apie vadinamąjį „anytų tiltą“ porino V. Tito.
 
O pristatyti mokslininkų namams, pro kuriuos praėjome, jam užteko gesto. Paklausęs mūsų nuomonės, ko mokslininkai galėtų čia rinktis, jis patempė kaklą ir spragtelėjo į jį porą kartų.
 
Bažnyčioje – spalvotų atspindžių žaismas
 
Taip besišnekučiuodami nejučia sustojome prie nedidelės dailios bažnyčios.
 
„Maža, jauki. Tuoj pajusite, kaip ten šilta. Šią šilumą galima palyginti tik su ta, kuri justi pravoslavų bažnyčiose. Kaip šaunu, kad katalikai ir pravoslavai kartu yra tarsi visuma. Niekada tarp jų nebuvo nesusišnekėjimo. Netgi kai katalikų bažnyčios Odesoje buvo remontuojamos, tikintieji melstis, krikštytis ėjo į pravoslavų maldos namus“, – kalbėjo pražilęs vyras, kol pravėrėme bažnyčios duris. Tuomet jis pats save nutildė prie lūpų prisidėjęs smilių.
 
Tuo metu vyko pamaldos lenkų kalba.
 
Įsidėmėti bažnyčios pavadinimo nesuspėjome, tačiau į atmintį įstrigo mozaika lange, sudaranti popiežiaus Jono Pauliaus II atvaizdą. Saulėtą dieną pro margus stikliukus brovęsi spinduliai ant klauptų metė margus atspindžius.
 
Miesto pokyčiai liūdina
 
Grįžtant prie didingų baroko stiliaus Operos ir baleto teatro rūmų, kur jau lūkuriavo žygeiviai, V. Tito atkreipė dėmesį į properšą tarp namų. Plytgaliai aplinkui liudijo, kad čia dar neseniai stovėjo pastatas.
 
„Taip, tiesa tokia. Čia buvo namas, bet jo nebėra. O kas bus? Aštuoniolikos aukštų pastatas.
 
Bet nieko baisaus! Šiandien šitą nugriovė, rytoj perkels Operos teatrą arčiau Potiomkino laiptų.
 
Čia juk Odesa – viskas perkama ir parduodama. O sąžinė parduodama?“ – klausė Odesoje gimęs ir besikeičiantį miestą filmavimo kamera stebintis Viktoras.
 
„Kaip gaila, kad nepasiliksite Odesoje ilgiau, nenueisite pasižiūrėti baleto, pasiklausyti operos. Bet nieko, mes dar susitiksime. Iki“, – atsisveikino pamodamas ranka ir dingo taip pat staiga, kaip ir išdygo priešais mus.
 
Vlado Ščiavinsko nuotr.
 
www.lrytas.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra