Žirgais prie Juodosios jūros: 33. Alšio ir žirgų bendravimas žygeiviams suteikia gardaus juoko

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Specialiai lrytas.lt, Beriozovka (Ukraina)
 
Alšis jau visiškai pasveiko. Tuo neabejojo nei vienas žygio „2000 kilometrų istorijos“ dalyvis, rytą stebėjęs Alšio ir žirgo Kvanto bendravimą. Šuo paleido amsėjimų tiradą, o žirgas laikėsi ramiai. Jis tik kartais atšokdavo, lyg nenorėdamas užgauti greta straksinčio keturkojo.
 
Reportažą žiūrėkite čia.
 
„Na, ko gi tu nori. Stoviu, stoviu“, – Kvanto mintis bandė nuspėti juo susiruošusi joti Skirmantė Naglytė.
 
„Ne, čia jie draugiškai kalbasi“, – neabejojo Neringa Kūlokaitė.
 
„Pasižiūri, ar jį filmuoja ir toliau loja“, – nusijuokė fotografas Vladas Ščiavinskas.
 
„Bet kaip jis supranta gyvūno psichologija…“ – stebėjosi veterinaras Audrius Kučinskas.
 
Jis neabejojo, kad Alšis su Kvantu, žirgų vedliu, tariasi dėl būsimos kelionės. Kvanto klauso žirgai, o Alšio užduotis – kontroliuoti, kad visa žirgų vada neišsiblaškytų.
 
Fotografui visgi labiau patiko mintis, kad Alšis paauklėjo Kvantą, todėl mišrūną apdovanojo saldainiu.
 
Kaip bebūtų, geros nuotaikos šuns ir žirgo „pokalbis“ suteikė visiems jį stebėjusiems.
 
Trisdešimt ketvirtąją žygio dieną raiteliai jojo įprastą atstumą – penkiasdešimt kilometrų.
 
Nulipę nuo žirgų jie sakė galintys dar joti ir joti. Artėjanti žygio pabaiga raiteliams įkvepia jėgų.
 
Žirgai taip pat, atrodo, jau jaučia Juodosios jūros dvelksmą. Jie darniai bėga greita risčia ir įveikę numatytą atstumą atrodo dar kupini jėgų.
 
Eiklūs, blizgaus kailio ir geros fizinės formos žirgai traukia ukrainiečių žvilgsnius.
 
Ne vienas atkreipia dėmesį į pakaustytas jų kanopas: toks „apavas“ vietiniams arkliams – prabanga.
 
„Kalvio mūsų rajone nėra. Buvo kadaise senukas kalvis, bet numirė ir likom be meistro. Dabar specialisto nesurastum septyniasdešimties kilometrų spinduliu“, – žygio veterinarui Audriui Kučinskui porino 73 metų ukrainietis Anatolijus Grigorovičius.
 
Juodu supažindino žygyje „2000 kilometrų istorijos“ dalyvaujantys raiteliai.
 
Kai žygeiviai stabtelėjo pasisveikinti su pakelėje pomidorus ir obuolius pardavinėjančiu ukrainiečiu, vyras pasiguodė turįs raišą kumelę. Kodėl ji apšlubo prieš ketverius metus, senolis neturėjo supratimo.
 
„Po geros valandos šiuo keliu pravažiuos mūsų veterinaras su reklamomis apklijuotu visureigiu ir priekaba žirgams. Sustabdykite jį ir paprašykite, kad apžiūrėtų kumelę“, – patarė raitelių grupės vadovas G. Klimkevičius.
 
Progos pasikonsultuoti su veterinaru ukrainiečiai nepraleido.
 
„Kumele labai graži, gaila tik, kad negalėjau padėti.
 
Vienintelis būdas jos problemoms spręsti – kaustymas, bent jau užpakalinių kojų.
 
Šiai kumelei – aštuoniolika metų, jos kanopoje esanti sukaulėjusi kremzlė neleidžia laisvai judėti. Kiekvienas žingsnis kumelei sukelia skausmą, dėl to ji šlubuoja“, – aiškino A. Kučinskas.
 
Palengvinti kumelės dalią galėtų geras kalvis, tinkamai nudrožęs kanopą ir gerai pakaustęs.
 
Žygio kalvis Pavelas Nalivaiko ukrainiečio kumelei tinkamų pasagų neturėjo. Tos, kuriomis jis kausto Juodosios jūros link traukiančius žemaitukus, gerokai per mažos. Be to, vienkartinis pakaustymas daug naudos nebūtų davęs.
 
A. Kučinskas ukrainiečiams negailėjo patarimų, pagerinti kumelės savijautą paprasčiausiais būdais. Taip pat pasiūlė išleisti mylimą kumelę „dekretinių“ atostogų ir darbui užsiauginti kumeliuką – stiprų ir gražų kaip motina.
 
Vladas Ščiavinsko nuotr.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukose: Trisdešimt ketvirtąją žygio dieną raiteliai jojo įprastą atstumą – penkiasdešimt kilometrų

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra