Žirgais prie Juodosios jūros: 32. Po viešnagės ukrainiečių namuose – sprendimas dėl Alšio likimo

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Specialiai lrytas.lt, Isajevas (Ukraina)
 
– Sveiki!
– Sveiki!
– Kur važiuojate?
– Iš Lietuvos iki Očakivo, Juodosios jūros. Istorinė ekspedicija.
– Gal pietų norėtumėt?
– Oho, koks malonus pasiūlymas! Bet ačiū, netrukdysim, maisto pietums vežamės su savimi.
– Tai gal kavos?
– Kavos? Mielai!
– Puiku, bėgu kaisti arbatinio! – plačia šypsena tiesiog užbūrusi jaunatviška moteris, su kuria susipažinome vos prieš minutę, staiga dingo už kiemo vartų.
 
– Ar nieko tokio, kad mūsų – dvylika? Tuojau atjos devyni raiteliai, kuriuos lydime, – pasiteiravo prie visureigio vairo sėdintis fotografas Vladas Ščiavinskas.
 
Žiūrėkite reportažą.
 
– Nieko tokio, mūsų pačių trylika – didelė šeima, – nuramino vyras, tiesdamas dešinę ranką ir prisistatydamas, – Valerijus.
 
Tokio dėmesio, kokiu raitelius apgaubė Didžiosios Vasiljevkos miestelyje gyvenanti ukrainiečių šeima, jie dar nebuvo patyrę.
 
Dubenėlis sviesto, sūris, bandelės su varške, kopūstų mišrainė, ąsotis pieno, lašinukai, kopūstų mišrainė. Kai iš kiemo patekome į virtuvę, stalas jau linko nuo vaišių.
 
„Ar paskanausite ukrainietiškų barščių?“ – pasiteiravo 62 metų namų šeimininkė, ištiesusi garuojančios sriubos pripiltą lėkštę.
 
Nepažįstamų žmonių būrį savo namuose ji priėmė lyg išsiilgtus vaikus.
 
„Čia mano žmona Liuba. Duktė – taip pat Liuba. Bulves skuta mano anūkas Danilas, o ten, prie lango – anūkė Ania.
 
Iš viso turiu keturis vaikus, keturis anūkus – turtingas esu“, – savo šeimą pristatė Valerijus. 63 metų ukrainietis Didžiojoje Vasiljevkoje gyvena šešiolika metų.
 
Prieš tai sovietų armijos viršila su žmona ir vaikais septynerius metus gyveno Vokietijoje, dar septynerius – Lenkijoje.
 
Į tėvynę sugrįžusių Valerijaus ir Liubos gyvenimas mieste nebetraukė. Jie ėmė ūkininkauti: įsigijo žemės, karvių, arklį.
 
„Iš pradžių ūkis buvo mažas, bet du vaikai su šeimomis sugrįžo iš didmiesčių pas mus, įsikūrė greta.
 
Dabar laikome aštuonias karves.
 
Žemei dirbti pastaruosius porą metų samdome traktorių. Prieš tai turėjome arklį, bet prieš dvejus metus jis staiga susirgo ir netekome jo…“, – pasakojo Valerijus.
 
Gyvenimas mieste apkarto ir 38 metų jo dukteriai Liubai: stigo gaivaus oro, gamtos, namuose ruošto, natūralus maisto.
 
Viskas, kuo žygio „2000 kilometrų istorijos“ dalyvius vaišino ukrainiečių šeima, buvo jų pačių užauginta ir pagaminta
 
Kai barščių lėkštės ištuštėjo, į jas Liuba jaunesnioji tuoj pat įkrėtė ką tik sugrūstos bulvių košės, pagardintos naminiu sviestu.
 
„Valgykite, valgykite! Tiek keliaujant reikia energijos. Ir pailsėti reikia!“ – pabrėžė Liuba vyresnioji.
 
Jos klausinėjo raitelių, kur šie nakvoja, ką valgo, kada numatyta kelionės pabaiga, koks yra žygio tikslas.
 
Raitelio Giedriaus Klimkevičiaus moterys teiravosi, ar jis – garsaus rusų boksininko Nikolajaus Valujevo giminaitis. Abu vyrai ukrainietėms pasirodė panašūs lyg broliai.
 
„Tikrai nesu jo brolis. Ir nesu boksininkas. Bet turiu senas bokso pirštines“, – nusijuokė G. Klimkevičius.
 
Pasiėmęs ant sienos kabėjusią gitarą, šeimos galva Valerijus uždainavo rusiškai: „Pati mėlyniausia pasauly – mano Juodoji jūra.“
 
Netrukus jam pritarė ir raiteliai. Sekmadienio popietę kuklioje, tačiau jaukumo sklidinoje ukrainiečių virtuvėje ir rusiškai, ir lietuviškai skambėjo „Kelelis tolimas“.
 
Žygio dalyviai vienas per kitą kartojo, kad jaučiasi puikiai lyg namuose.
 
„Mes visuomet pasiruošę sutikti svečius. Jei jų turime, reiškia, nesame blogi žmonės“, – tokia Valerijaus filosofija.
 
Kokios gyvenimo krypties laikytis, šiai šeimai nuolat primena ir virtuvėje ant sienos pakabinti žodžiai:
 
„Nepykdyk kitų! Ir pats nepyk! Mes tik svečiai šiame pasauly. Ir jei kas ne taip – susitaikyk.
 
Būk protingesnis, nusišypsok, jus viskas šiame pasaulyje yra susiję. Pyktis, kurį skleidi, vieną dieną sugrįš tau pačiam.“
 
Porą valandų trukusi viešnagė ukrainiečių namuose nepaliko abejingų.
 
„Tuose namuose jaučiasi šiluma. Dvasios šiluma“, – sakė raitelis Česlovas Marcinauskas, atsisveikinęs su svetingais ukrainiečiais.
 
Sparčiai mažėjantis atstumas iki Juodosios jūros pakurstė raitelių kalbas dėl Alšio likimo.
 
Sprendimas priimtas: į Lietuvą grįžusiam Alšiui namais taps Pakruojo dvaras – didžiausias dvaras Lietuvoje. Ten 1973 metais buvo filmuotos kino filmo „Tadas Blinda“ scenos.
 
„Žymiausiam Lietuvos šuniui dvaras – tinkamiausia vieta. Pakruojo dvaras yra gausiai lankomas turistų, todėl Alšiui ten nestigs dėmesio“, – neabejoja žygio sumanytojas Giedrius Klimkevičius.
 
Pakruojo dvare, kurį administruoja G. Klimkevičiaus valdoma bendrovė, verslininkas laiko du nuosavus žirgus.
 
Vlado Ščiavinsko nuotr.
 

Nuotraukose:
 
1. Tokio dėmesio, kokiu raitelius apgaubė Didžiosios Vasiljevkos miestelyje gyvenanti ukrainiečių šeima, jie dar nebuvo patyrę
2, 3, 4. Sparčiai mažėjantis atstumas iki Juodosios jūros pakurstė raitelių kalbas dėl Alšio likimo

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra