Žirgais prie Juodosios jūros: 28. Du žemaitukai kelionės į Lietuvą lauks ukrainiečio ūkyje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Specialiai lrytas.lt, Šumai (Ukraina)
 
„Pats šalčiausias rytas“, – vienas per kitą kartojo žygeiviai. Iš miego prabudę jie rado plonyčiu ledo sluoksniu aptrauktas palapines.
 
Septintą valandą ryto kaip įpratę raiteliai sėdo pusryčių. Po poros valandų, nusiprausę ir susikrovę asmeninius daiktus, sėdo ant arklių.
 
Devyni Juodosios jūros link traukiantys raiteliai nė nenutuokė, kokie įspūdžiai jų laukia. Jokia ekskursija ar Vytauto Didžiojo laikus menantys laikai nebuvo numatyti.
 
Ekspedicijos „2000 kilometrų istorijos“ dalyviai pirmiausia pastebėjo senas kapinaites. Už kilometro – skulptūrų parką ir gynybinį bokštą.
 
„Nedideliame, vos 6,7 hekraro plote didžiuojamės turintys stiprų istorijos ir kultūros užtaisą. Jis sukelia tokius emocijų sprogimus, kad abejingų nelieka.
 
Pas mus atvyksta žmonių iš įvairiausių pasaulio vietų“, – pakiliai kalbėjo Jampilio rajone esančio Bušos miestelio gidas.
 
Raitelių pažintis su vietove truko trumpiau nei prastai tam laiko skiria keliautojai. Bet kol žirgai pasistiprino žole, raiteliai pasisėmė neišdildomų įspūdžių.
 
„Po jūsų kojomis – šešių tūkstančių metų palikimas“, – dėmesį į archeologų atkastus pamatus atkreipė gidas.
 
Greta eksponuojami paskutiniam akmens amžiaus laikotarpiui neolitui būdingi radiniai: rėžtukai, kirvukai, šlifavimo įrankiai.
 
Raiteliai stebėjosi išgirdę, kad tuo metu ne tik vystėsi gyvulininkystė bei žemdirbystė. Neolito laikotarpiu formavosi pirmieji miestai, buvo statomi dviaukščiai pastatai.
 
Bušoje ir jos apylinkėse dirbę archeologai aptiko daugiasluoksnės kultūros pėdsakų.
 
XVII amžiaus pradžioje tarp Bušankos ir Murafos upių kraštą valdžiusio lenko Jano Zamoyskio iniciatyva iškilo pilis su šešiais gynybiniais bokštais, kurių kiekvienas turėjo po parako sandėlį. Po jais buvo iškastos požeminės perėjos.
 
1629 metais vietovei buvo suteiktas miesto statusas. Jame tuomet gyveno apie 2 000 žmonių. Dabar miestelyje – aštuoni šimtai gyventojų.
 
Išlikęs pilies gynybinis bokštas, kaip ir netoli miestelio esančios viduramžių kapinaitės, mena čia vykusias kruvinas lenkų ir kazokų kovas.
 
Užuot pasakojęs plačiau, kelionę skubančius tęsti žygeivius gidas nuvedė į šventyklą uolose. Ji įkurta, kaip spėjama, I – V amžiuje.
 
Kairėje pusėje įėjus – aukojimui skirta vieta, dešinėje – uolose iškaltas bareljefas, kurį 1883 metais atrado ukrainietis archeologas Vladimiras Antonovičius.
 
Mokslininkai iki šiol negali tiksliai pasakyti, kada jis buvo iškaltas. Spėjama, kad I – IV amžiuje čia gyvenusios pagonių genties.
 
Bareljefe vaizduojamas gyvybės medis, gaidys, elnias ir besimeldžiantis vyras.
 
„Gaidys – naujo ryto pradžios žaros, ugnies simbolis, o rombas, suformuotas persipynusių šakų, simbolizuoja gyvybės pradžią“, – pasakojo gidas.
 
Jis atkreipė raitelių dėmesį į bareljefo viršuje iškaltą kvadrato formos rėmą. Manoma, kad jame galėjo būti ir tekstas, bet jis per daugelį amžių nudilo.
 
„Ši vieta man paliko didžiausią įspūdį per visą kelionę“, – sakė raitelis Vaidotas Digaitis.
 
Savo pėdsaką Bušoje palieka ir šių dienų skulptoriai. Nuo 1986 metų miestelyje po atviru dangumi formuojamas akmens skulptūrų parkas. Smiltainio luituose iškaltose skulptūrose menininkai siekia išsaugoti ir populiarinti istorinį bei kultūrinį krašto paveldą.
 
Atsisveikindamas gidas pasiūlė puikią vietą pietums. Už keturių kilometrų nuo Bušos miestelio yra giganiškų uolienų parkas „Haidamaki“.
 
„Kokie sluoksniuoti! Atrodo kaip mėsainiai“, – žvelgdama į pilkas uolienas palygino raitelė Skirmantė Naglytė.
 
Pasivaikštinėję po kalvotą parką, keliautojai sėdo pietauti prie iškylautojams įrengtų medinių stalų.
 
Žygio virėjas Edmundas Jonikas šįkart jiems į maistui skirtą termosą buvo įpylęs mėsos troškinio su bulvėmis.
 
„Reikėjo jums užsukti į Bušą“, – vėliau raiteliams kartojo pakelės gyvenvietėse sutikti žmonės. Žygeiviai su malonumu atsakė jau ten pabuvoję ir daug pamatę.
 
„Ot, molodcy!“ – raitelius gyrė ukrainiečiai.
 
Įveikę šešiasdešimt kilometrų, žygio dalyviai vakare grįžo į stovyklą.
 
Jų laukė kaip reta daug naujienų.
 
Veterinaras Audrius Kučinskas surado laikiną prieglobstį dviems žirgams, kuriems tęsti kelionę iki Juodosios jūros jau pernelyg rizikinga.
 
„Sužeistą Kokono koją reikės gydyti bent mėnesį, o Karklui nutrintas gogas (pečių išsikišimas tarp menčių, – Red).
 
Jam sveikti irgi prireiks bent savaitės. Vežtis abu priekaboje nėra prasmės.
 
Palikti kartu arkliai jausis saugiau, o mes turėsime laisvą priekabą, jei kas nutiktų kitiems žirgams“, – paaiškino veterinaras.
 
Vietą žirgams saugoti aptiko vienas vairuotojų ir žygio maršruto planuotojas Valerijus Krasavcevas.
 
Nuvažiavęs pirkti avižų jis pamatę, kad ūkininkas taip pat turi arklį. Išgirdęs prašymą porai savaičių priglausti žemaitukus, ukrainietis sutiko nė nesvarstęs.
 
„Nusipirkau du žirgus po 100 grivinų!“ – juokaudamas sušuko vyras į jo kiemą besirenkantiems kaimynams. Iš tiesų, ūkininkas atsisakė imti mokestį už žemaitukų priežiūrą.
 
Ekspedicijoje „2000 kilometrų istorijos“ dalyvavę Karklas ir Kokonas ukrainiečio ūkyje praleis apie dvi savaites. Tuomet juos pasiims į Lietuvą su kitais žirgais nuo Juodosios jūros grįžtantis sunkvežimis.
 
„Tik praneškite prieš grįždami – pasilinksminsime“, – žadėjo ūkininkas ir patikino, kad priimti 25 svečius jam – vienas juokas.
 
Su smagiu pasakojimu ir švariais žygeivių skalbiniais į stovyklą sugrįžo žygio vadovas Gintautas Babravičius.
 
Jampilio mieste jam nepavyko surasti skalbyklos, bet vietinis taksistas pasiūlė kreiptis į ligoninę.
 
Trys didžiuliai maišai nešvarių drabužių ligoninės skalbykloje dirbančios Tamaros nesutrikdė. Paklausta, kiek kainuos ši paslauga, moteris paprašė tik sumokėti už miltelius.
 
Po dienos sugrįžęs pasiimti skalbinių G. Babravičius ištiesė moteriai 100 grivinų (34 litus).
 
„Turėjau dvi kupiūras po penkiasdešimt. Tamara išsitraukė vieną ir pasakė: „Pakaks“, – įspūdžius pasakojo žygio vadovas.
 
Kol raiteliai dar nebuvo sugrįžę, stovyklavietę aplankė tvarką Šumų miestelyje prižiūrintis pareigūnas.
 
„Esu šerifas“, – žygio administratoriui Aurimui Satkūnui prisistatė pilvotas vyras vardu Valerijus ir papasakojo iš gyventojų sulaukęs nuogąstavimų dėl atvykėlių.
 
„Buvo kartą čia atvažiavę čigonai, darė betvarkę, vištos dingo“, – guodėsi ukrainietis, perskaitęs lietuvio jam paduotą dokumentą.
 
Jame paaiškinama, koks žygis vyksta, kiek jis trunka, ir prašoma visokeriopos pagalbos. Tokį dokumentą žygio dalyviai rodė ir anksčiau juos stovykloje aplankiusiems pareigūnams tiek Ukrainoje, tiek Baltarusijoje.
 
„Pradžioje šie apsilankymai sukeldavo nerimo, o dabar jau nebestebina.
 
Natūralu, kad žmonės mus pastebi ir rūpinasi savo saugumu.
 
Ir patys jaučiamės saugiau. Pavyzdžiui, šerifas Valerijus davė savo telefono numerį ir sakė, kad galime jam skambinti bet kuriuo metu“, – pasakojo A. Satkūnas.
 
Stovyklavietes žygeiviai renkasi prie žaliuojančių pievų, kad žirgams nestigtų žolės.
 
Anksčiau jie dairydavosi ir vandens telkinio, bet dabar į tai nebekreipia dėmesio. Vandens į dvi 50 litrų plastmasines talpyklas stovyklaviete besirūpinantys žmonės prisipila arčiausiai esančiame kaime.
 
Kur būtų galima įsikurti, žygio dalyviams dažniausiai pataria pakeliui sutikti ukrainiečiai. Jų patarimais dar neteko nusivilti.
 
Vlado Ščiavinsko nuotr.
 
www.lrytas.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra