Žiniasklaidos arogancija – taip pat problema

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Žiniasklaida ir valdžia vėl aiškinasi santykius. Padėtį paaštrino žurnalistams taikomi apribojimai Seime bei politikų užuominos, jog žiniasklaida prisidėjo prie penktadienio riaušių. Metami priekaištai, kad stengiamasi įvesti cenzūrą ir slopinti žodžio laisvę.
Yra šalių, kuriose spauda engiama, bet Lietuva nėra viena iš jų. Žodžio laisvei Lietuvoje šiuo metu realių pavojų nėra. Žiniasklaida neatrodo valdžios įbauginta. Veikiau daugelis politikų nuolaidžiauja ir pataikauja žiniasklaidai, stengiasi jai įtikti, kartais net nusižemindami.
Antai Lietuvos televizijos laidoje „Redakcija“ vedėjai stovi, o svečiai, tarp jų ir premjeras Andrius Kubilius, sėdi. Vedėjai iš aukšto žiūri į svečius, kurie kaip mokinukai žino savo vietą ir laukia, kol mokytojas užduos klausimą ir leis jiems kalbėti.
Vienu atžvilgiu studijos išdėstymas yra smulkmena, kitu atžvilgiu – reikšmingas, nes simboliškai nustato pokalbių erdvę ir dalyvių vaidmenį. Paprastai pokalbių dalyviai yra tame pačiame lygmenyje. Arba visi stovi, arba visi sėdi, bet kalbama akis į akį. „Redakcijos“ scenoje laidos vedėjai pabrėžia savo galią ir pranašumą, o politikai, net vyriausybės galva, priima jam primetamą „vietą“. JAV politikai to nepriimtų.
Po riaušių Kubilius lakstė po įvairias televizijos laidas, stengėsi aiškinti padėtį, gintis nuo priekaištų. Tai nebuvo išskirtinių aplinkybių diktuojamas elgesys, nes Lietuvos politikai dažnai taip elgiasi. Daugelyje kitų šalių padėtis yra kita. Krizės metu premjeras gal pasakytų kalbą per televiziją, gal sušauktų spaudos konferenciją. O žurnalistai bendrauja su vyriausybės spaudos atstovais, ne su pačiu premjeru.
Daug kalbama apie Kubiliaus krizės įveikimo plano nepopuliarumą. Jis greičiausiai, nepopuliarus ne dėl to, kad premjeras nebendravo su spauda, nesuteikė jai galimybės supažindinti Lietuvos žmones su savo planais. Veikiau Kubilius, kaip ir jo pirmtakas Gediminas Kirkilas, su žurnalistais kalba ne per mažai, o per daug ir neatsargiai, pvz., užsimindamas apie kasos aparatų įvedimą turguje, nors tai dar nenuspręsta. Gal bendravimo su žiniasklaida formatas nėra geriausias, bet to bendravimo yra per daug.
Daug apie žiniasklaidos pasitikėjimą savimi pasako antradienį „Lietuvos ryto“ paskelbtas interviu su psichoanalitiku Raimundu Milašiūnu, pavadintu „A. Kubilius priėjo liepto galą – jis yra užprogramuotas pralaimėtojas“. Didesnės reakcijos nebuvo.
Reikia įsivaizduoti, koks būtų kilęs šurmulys, jei Vyriausybės spaudos tarnyba būtų išplatinusi interviu su psichologu, tvirtinančiu, kad Gedvydas Vainauskas priėjo liepto galą, nes yra užprogramuotas „lūzeris“. Kiltų pasipiktinimo banga bei kalbos apie politikų kryžiaus karą prieš ketvirtąją valdžią.
Trečiadienį Milašiūnas atsiprašė premjero, tvirtindamas, kad „Lietuvos rytas“ iškreipė jo mintis. „Lietuvos rytas“ neigia tai daręs. Net jei Milašiūno mintys nebuvo iškreiptos, rimtas leidinys jų nespausdintų, nepristatęs kitų psichoanalitikų nuomonių.
Daug ką apie žurnalistų ir valdžios santykius pasako tai, kad su kai kuriomis išimtimis iki šių metų didžioji žurnalistų atlyginimų dalis buvo apmokestinama ne normaliu 24 proc. tarifu, bet 15 proc., kaip honoraras. Prieš dešimtmetį skirtumas buvo gerokai didesnis – honororų tarifas buvo 13 proc., o eiliniai mirtingieji mokėjo 33 proc. pajamų mokestį. Kai tuometinė vyriausybė siekė padidinti honorarų tarifą iki 20 proc., ji nesulaukė pritarimo – net prezidento, nes niekas nedrįso mesti iššūkio galingajai ketvirtajai valdžiai.
Neprotingi žurnalistų darbo sąlygų Seime apribojimai sulaukė daug dėmesio. Nors Arūnas Valinskas yra apribojimo tėvas, jis nėra vienintelis politikas, kuris laiko žurnalistus priešais, kuriuos reikia pažaboti. Nors apribojimai apsunkino žurnalistų darbą, jie nekelia pavojaus žodžio laisvei ar žiniasklaidos gebėjimui pranešinėti apie Seimo darbą. Taikliame straipsnyje Bernardinai.lt „Žurnalistų solidarumas: už ką kovojame, broliai ir sesės?“ Aušra Maldeikienė rašo, kad apribojimai galėtų būtų naudingi, jei priverstų žurnalistus pasitempti ir rašyti rimtesnes analizes, o ne tenkintis nuolatiniu „budėjimu“ ir draugystėmis su parlamentarais. Bet labai gerai, kad žurnalistai sukilo ir privertė Seimą panaikinti dalį beprasmių apribojimų.
Premjero nepuošė pastabos, kad „galima įžvelgti neatsakingą, faktiškai riaušes skatinantį kai kurios žiniasklaidos elgesį“. Bet nevertėtų jų sureikšminti. Kaip ir užuominos apie galimas užsienio spec. tarnybų provokacijas, jos rodo politikų pomėgį nesėkmes prisikirti slaptai priešininkų veiklai.
Gaila, kad premjeras, kaip daugelis kitų politikų (taip pat ir žurnalistų), per dažnai kalba apie žiniasklaidą, lyg ji būtų nediferencijuotas vienetas. „BNS“ nėra „Lietuvos rytas“, „Delfi“ nėra „Kakadu“. Ką vienas daro, nedaro kiti, tad apibendrinti kaltinimai neteisingai suplaka sąžiningus ir nesąžiningus žurnalistus į vieną. Ir kelia pasipiktinimą.
Antra vertus, žurnalistai ir jų organizacijos pro pirštus žiūri į neatsakingą žurnalizmą, pvz., minėtą „Lietuvos ryto“ interviu. Negaliu pritarti užuominoms, esą žurnalistai gali rašyti, ką nori, kol teisėsauga nekelia bylos dėl nesantaikos kurstymo ar politikas nepaduoda į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Būtina turėti aukštesnius standartus.
Labai retai žiūriu televiziją, tad nežinau, kaip Lietuvos televizija pranešinėjo apie penktadienio mitingą. Ji, be abejo, turėjo pranešti apie Rygos riaušes ir numatomus mitingus Vilniuje. Bet galima klausti, kaip ji tai darė. Prisimenu, kad 1988–1990 metais Laisvosios Europos ir Laisvės radijų vadovybė uždraudė lietuvių ir kitoms redakcijoms pranešinėti planuojamų mitingų vietą ir laiką, kad nebūtų sukuriamas įspūdis, kad klausytojai skatinami juose dalyvauti.
Neminėjau didžiausio pavojaus žiniasklaidai – Valstybės saugumo departamento pastangų stebėti ir daryti įtaką žurnalistams. Bet manau, kad šiuo klausimu žurnalistų ir vyriausybės interesai yra tie patys – pažaboti neteisėtus VSD veiksmus.
Įtampa tarp politikų ir žiniasklaidos neišvengiama, bet viliuosiu, kad aistros nurims ir bus paskelbtos paliaubos. Žiniasklaida turi priešintis valdžios pastangoms apriboti jos veikimą, bet ji taip pat turi pripažinti, kad kol kas jėgų persvara – jos pusėje.
www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra