Žiniasklaida už demokratiją: pilietinė kova ar profesionali veikla?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Didžiulė visuomenės įtampa ir susipriešinimas, vykstant šalies Prezidento apkaltai, turi akivaizdų neigiamą poveikį ir visai šalies žiniasklaidai. Joje taip pat labai išryškėjo informacinė takoskyra tarp dviejų nesutaikomų stovyklų, kuri savo ruožtu tik dar labiau didina šį visuomenės susipriešinimą. Iš tikrųjų gyvename labai įdomiu laikotarpiu, kai galime stebėti, kaip žiniasklaidoje tuo pat metu atsispindi tarsi du visai skirtingi pasauliai.
Žiniasklaidos veikloje nešališkumo ir tikslumo reikalavimai apskritai šiuo metu nebeturi buvusios galios ir pirmenybės, joje ima vyrauti pačių žurnalistų bei leidėjų, laidų vedėjų bei kūrėjų ir kitų žiniasklaidos dalyvių išankstinių nuostatų, nuomonių bei vertinimų arba netgi tik jausmų sklaida. Ir tai jau nėra tik koks nors profesionalus ar kolegiškas žiniasklaidos padėties ir veiklos įvertinimas, bet visuotinai akivaizdus dalykas, kuris turbūt jau labai išvargino ir nuvylė daugumą vartotojų. Žinoma, tai vis dėlto tėra tik gana drąsus apibendrinimas, nes vieni viešosios informacijos rengėjai anksčiau paminėtoms tendencijoms pasiduoda daugiau, o kiti – mažiau, o kartais ir visai nepasiduoda. Gal todėl šiandien mūsų visuomenė dar neįstumta į visiškai beprotišką būseną.
Turbūt nereikėtų supaprastinti, kad tokia “poliarizacija” atsirado tiesiog todėl, kad viena pusė puola Prezidentą, o kita jį gina, nors tame ir yra didelė dalis tiesos. Pats toks paaiškinimas apie žiniasklaidoje vykstančių procesų priežastis dar ne taip seniai būtų pasirodęs ganėtinai keistas, nes anksčiau vykdavę įvairūs politiniai žaidimai žiniasklaidoje tarsi dar nedavė pagrindo teigti, kad ji visa tėra tik didesnė ar mažesnė politinių tikslų tarnaitė ar tiesioginė politinės kovos dalyvė. Tarsi ir nebuvo  jokio pagrindo ginčytis dėl fakto, kad šalyje egzistuoja laisvoji spauda. O dabar viena iš kovojančių žiniasklaidos šalių netgi paskelbė, kad tik ji viena ir yra ta laisvoji spauda, o visi kiti – politiniai sąmokslininkai. Pernelyg supaprastintas būtų ir paaiškinimas, kad visa politinė kova šalyje, įskaitant ir pačią apkaltą, tėra tik dviejų įtakingų žiniasklaidos koncernų varžymasis dėl valdžios. Nors ir tame yra dalis tiesos, kadangi kaip tik šių koncernų verslas visuomet buvo labiausiai suaugęs su politika, o  todėl ir jų tarpusavio konkurencija dėsningai išsirutuliojo į politinės priešpriešos pavidalą.
Vis dėlto, juk šie du koncernai tikrai nėra pasaulio ar netgi tik Lietuvos bamba, nes šalyje yra didžiulė žiniasklaidos įvairovė, kuri komunikuoja su nepalyginamai didesne auditorija negu du atskirai paimti šios veiklos subjektai. Todėl turbūt teisingiausias, o kartu ir optimistiškiausias dabartinės aistrų audros žiniasklaidoje paaiškinimas būtų, kad didžiojoje jos dalyje kaip iš gausybės rago pagaliau prasiveržė taip ilgai mūsų šviesuolių laukta pati tikriausia pilietinė atsakomybė, egzistencinis savo vaidmens visuomenėje supratimas, bei dvasinių vertybių, sudarančių visuomenės pamatą, poreikio įsisąmoninimas. Visa tai daugeliu atveju atvedė prie misionieriško pobūdžio veiklos, ginant  demokratinės santvarkos principus. Paradoksalu, bet kaip tik ši, švietėjiška žiniasklaidos saviveikla demokratijos idealų vardan jau kelia tam tikrą pavojų ir pačiai demokratijai, nes ji įgavo pilietinės kovos tarp dviejų stovyklų (kurių vieną galima pavadinti apšviestojo sostinės elito liberalioji demokratija, o kitą – visos kitos neapšviestos liaudies demokratinė diktatūra) bruožų.
Jeigu šis paaiškinimas teisingas, tai dabartinę žiniasklaidos padėtį reikėtų apibūdinti, kaip tam tikrą jos paaugliško nebrandumo atsiskleidimą ir išryškėjimą tuo metu, kai šalies pilietinė visuomenė yra skausmingoje kryžkelėje ir galbūt pereina į naują savo raidos ir savimonės lygmenį.  Susidūrėme su gana nemalonia tikrove, kad netgi patys pagrindiniai profesinės etikos principai, kurie, atrodė, jau buvo tapę Lietuvos žiniasklaidos savastimi (ar bent jau buvo pastebima jos evoliucija link šių principų) iš tikrųjų visumoje dar labai paviršutiniškai įsisąmoninti.
O ką jau ir kalbėti apie tokius principus, kaip nekaltumo prezumpcija, kuri ir anksčiau  žiniasklaidoje nebuvo populiari, ir todėl jai buvo primetamas tarsi galutinio teismo vaidmuo. Dabar mes neretai nusiritame iki, buitiškai šnekant, primityviai prokuroriško tono, imamės stereotipiškų kaltintojų vaidmens, pamiršę pačius įvykius, faktus ir argumentų įvairovę. 
Gana veidmainiškai ar bent nelabai suprantamai atrodo ir pilietinė kova už teisę į privatumą, į kurį tarsi kėsinasi specialiosios tarnybos, nes kaip tik žiniasklaida nuolatos demonstravo nepagarbą šiai teisei, taip pat kaip ir kitoms asmeninėms žmogaus teisėms, kadangi atskiras žmogus buvo paliktas tarsi vienas prieš visas valdžias, įskaitant ir pačią žiniasklaidą, kaip neva dar vieną ir galbūt net pačią rūsčiausią valdžią, nuo kurios negali pasislėpti netgi nepilnamečiai.
Rizikingos smurto, agresijos temos, įvairios supriešinimo formos, kurios yra būdingos žniasklaidai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose demokratinėse šalyse, šiandien  objektyviai apsunkina  žiniasklaidos galimybes kovoti už visuomenės ramybę ir stabilumą. O tarnavimas aštrių pojūčių geismui ir neatsakingas įtampos didinimas šiandien nejučia jau gali atvesti ir prie tiesioginio ar netiesioginio visuomenės neramumų ar  fizinių susidūrimų išprovokavimo.
Nesutaikomo priešo įvaizdis, kurį dalis žiniasklaidos ėmė taikyti savo konkurentams, taip pat, kaip ir įvairioms socialinėms grupėms ar veiklos subjektams, negailestingai griauna visuomenės solidarumo nuostatas. Kita vertus, įvairios nesąžiningos konkurencijos formos, paslėpti komerciniai interesai ar net korupcija objektyviai skatina pačios žiniasklaidos susipriešinimą. Žiniasklaida, kaip verslo sritis, bent dabar galėtų ir pati parodyti pavyzdį, kad bendrieji interesai ir principai yra galimi, ir jų neturėtų užgožti privatūs interesai. Tuo pačiu visuomenei būtų duotas aiškus ženklas kad demokratinė savitvarka yra galima, kad ramūs ir protingi susitarimai dėl bendrų, viešai pripažįstamų žaidimo taisyklių yra galimi net ir dabartinėmis aplinkybėmis.
Visi šie mano paminėti aspektai yra apibrėžti ir siūlomame viešosios informacijos rengėjų susitarimo projekte, kaip pačios svarbiausios mūsų atsakomybės sritys ir  principai, kurių sažiningas laikymasis ar bent nuoširdžios pastangos jų laikytis, galėtų sumažinti žiniasklaidos krizės apraiškas ir pasitarnauti demokratinės santvarkos stiprinimui bei pilietinės visuomenės ugdymui.
Tačiau jeigu šis mūsų susirinkimas bent šiek tiek prisidėtų prie visuotinės nuostatos paskleidimo ir įtvirtinimo, kad visa žiniasklaidos dalyvių pilietinė energija turėtų būti nukreipta ne tiek į tiesioginę pilietinę kovą už demokratiją ar teisingumą, bet į savo pagrindinę misiją – nešališkai skleisti tikslias žinias, jau to užtektų, kad pateisintumėme šiandieninį solidžiai atstovaujamą susirinkimą. Profesionali žurnalistų ir leidėjų veikla yra pati geriausia jų pilietiškumo pasireiškimo ir demokratijos gynimo forma.  Todėl siūlomame susitarime tai ir pateikta pirmoje vietoje, kaip aktualiausias dalykas. Juk vienintelis tikras ir neginčijamas galimas žiniasklaidos indėlis, stiprinant visuomenės solidarumą bei demokratiją – tai nepriekaištingas nešališkumo ir tikslumo reikalavimų laikymasis, nepriklausomai nuo bet kokių aplinkybių, o ypač tada, kai psichologiškai šių nuostatų laikytis yra sunkiausia.
Šiandien būtina labai atkakliai sau patiems ir visiems kolegoms nuolat kartoti, kad  viešosios informacijos rengėjai turi stengtis pateikti ne savo pačių, bet įvairias visuomenės nuomones bei vertinimus. Šiandien jau net neužtenka vien tik laikytis nuomonių įvairovės bei antros pusės išklausymo principų. Kiekvienu atveju verta būtų pagalvoti ar iš viso reikia vertinamojo pobūdžio informacijos ar juo labiau mėgavimosi keistomis ar kraštutinėmis nuomonėmis. Gal šiandien verta būtų kalbėti apie savotišką moratoriumą nuomonių bei vertinimų skleidimui, jeigu jų citavimas nėra būtinas, norint tiksliai pranešti visuomenei apie jai svarbius įvykius. Ši idėja, jeigu jai būtų pritarta gal galėtų būti ir pagrindinė žinia apie šios dienos susirinkimo rezultatus.  
Labai aktualus ir kitas susirinkimui pateiktas dokumento projektas, kuriame siūloma valstybės finansuojamos šviečiamosios programos (tiksliau, socialinės reklamos) idėja, kurios tikslas būtų ugdyti visuomenės pilietiškumą bei teisinę sąmonę.
Ir, pabaigai, dar dvi bendros pastabos:
Pirma, niekas be mūsų pačių valios negali mūsų supriešinti, tačiau mūsų susipriešinimą ir kitas ydas galima skatinti ir jomis pasinaudoti. Jeigu tiesa, kad mūsų didžiojo kaimyno specialiosios tarnybos šiuo metu siekia destabilizuoti, išmušti iš pusiausvyros Lietuvos visuomenę ir valstybę, tai jos tą gali padaryti tik išnaudodami mūsų pačių pykčio ir baimės energiją. Jeigu pavyktų mūsų visuomenę įstumti į visuotinę įtarumo, baubų ir įniršio atmosferą, tai šis tikslas ir būtų pasiektas ar bet jau susidarytų sąlygos lengvai manipuliuoti mūsų visuomenėje vykstančiais procesais.
Antra, negalima užmiršti, kad niekas neturi monopolio į tiesą. Žinoma, pagal Lietuvos Konstituciją teismai vieninteliai vykdo teisingumą. Tačiau gal mums visiems galėtų padėti ir religinė tiesa ar mintis, kad Prezidentas R.Paksas iš tikrųjų tam tikra prasme yra ar gali tapti atpirkimo ožiu, kuris bus ar gali būti paaukotas tam, kad į nebūtį nusineštų toleranciją mūsų visuomenės ir valstybės ydoms, kurias jis “sugėrė”. Atpirkimo ožio misija, anot semiotikos mokslininko Rene Girard, iš tikrųjų turi ir tam tikrą šventumo aureolę, nes padeda visuomenei doroviškai apsivalyti, išspręsti konfliktus ir vėl atkurti savo dvasinę bei pilietinę vienybę ir solidarumą.
Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininko Gintaro Songailos nuotr.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra