Žiniasklaida: objektyvaus visuomenės informavimo ir komercinių interesų kolizijos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Žurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio pranešimas, skaitytas Viešosios informacijos rengėjų susirinkime Vilniuje, 2004 m. kovo 24 d.

Dabar jau graži amžina legenda, jau istorija Eglės Bučelytės veidas „Alfa” smogikams užimant televiziją, vieningas visų Lietuvos žurnalistų laikraštis, kurį tuomet godžiai skaitė visi. Žurnalistai nesidalijo į priešiškas stovyklas, visuomenės informavimo priemonė buvo LAISVĖ, kurią galima buvo iškovoti tik laisvo žodžio pagalba, atskleidžiant Lietuvai ir pasauliui tiesą apie mūsų siekius, okupantų veidmainingumą, agresiją. Ir čia ne garsūs žodžiai, o tikra tiesa, kad laimėjome vienybės, susitelkimo, laisvo žodžio galybės dėka.

Per tą keturiolika metų mūsų laisvasis žodis žengė kartu su šalimi ir tauta nušviesdamas, atspindėdamas pozityvius reiškinius ir blogybes. Be teigiamo žiniasklaidos vaidmens neįmanoma įsivaizduoti demokratinės evoliucijos ir permainų – laisvasis žodis ne tik atskleidė faktus, bet ir gilinosi į reiškinių esmę, kreipė žmonių žvilgsnį į perspektyvą.

Su visų mūsų pagalba, visiems mums aktyviai talkinant buvo kuriami demokratinės ir teisinės sanklodos principai. Žiniasklaidos idėjinis indėlis į jų kūrimą – akivaizdus.

Dar tik keturiolika metų gyvename žodžio, informacijos laisvės sąlygomis. Per tą laiką mūsų visų sąmonę veikė ir keitė kokybiška turiniu bei atsinaujinančiomis technologijomis spaudos, radijo ir televizijos plėtra, mes sukūrėme demokratinės valstybės žiniasklaidai derančius įstatymus, etines normas.

Vienų mūsų auditorija – šimtai tūkstančių televizijos žiūrovų, kiti laisvą žodį nešame radijo bangomis taip pat masiniam klausytojui, treti darbuojamės laisvosios spaudos baruose, ketvirti naujųjų technologijų žiniasklaidoje. Nesidalinkime šiandien į stambiuosius, galinguosius, labiausiai skaitomiausius, žiūrimiausius ir „mažuosius“, neįtakingus. Šiandien mus turėtų suvienyti mūsų misija ir atsakomybė. Keitėsi politinių partijų valdžia ir įtaka, o žiniasklaida išsaugojo savo pozicijas, įtaką, prestižą.

Taip buvo tol, kol dalis žiniasklaidos nebuvo įtraukta į politines batalijas. Tai neįvyko iš karto. Nepastebimai – ir ne vien rinkimų metu – plėtėsi nupirktos, užsakomosios informacijos srautas, išplaudamas takoskyrą tarp objektyviosios, faktais paremtos žurnalistikos ir pinigo, užsakymo galia grįsto žodžio. Žmonėms darėsi vis sunkiau susigaudyti, kur tikra informacija ir kur medžiaga, skirta idėjų, politikų reklamai. Kadangi bet kokių rinkimų laukiama kaip galingo ir nekontroliuojamo finansavimo šaltinio, tai rinkiminės kampanijos nepastebimai ima vykti žymiai anksčiau nei prasideda oficiali rinkimų kampaniją. Tokia mūsų kasdienybė ir nesąžininga ją nutylėti. Prisiminkime Naujosios sąjungos skrydį… autobusais po Lietuvą ir nupirktos užsakomosios informacijos gausą prieš oficialius rinkimus. Šią patirtį meistriškai panaudojo ir ištobulino Viktoras Uspaskichas, pradėdamas nuo humoristinio įvaizdžio ir baigdamas tokiu už milžiniškus pinigus nupirktos informacijos kiekiu, koks nė nesisapnavo jo politiniams oponentams kartu sudėjus – mat jie reklamavo save gana primityviai, tuo tarpu vienintelis raktas į sėkmę – stebuklas. Pažadėk stebuklą, nupirk priemones stebuklui propaguoti, įpiršk tą stebuklą visiems to stebuklo ištroškusiems – ir tu laimėsi. Nepastebimai, žingsnis po žingsnio dalis visuomenės informavimo priemonių ėmė neatsispirti komercijos pagundai, ėmė prarasti nešališkumo pozicijas. Ši išvada – poleminė, dėl jos gali būti įvairių nuomonių. Deja, aktualūs įvykiai Lietuvoje atskleidžia liūdną tiesą apie politinių ir komercinių interesų samplaiką, vienokias ar kitokias jų apraiškas. Ir nesistebėkime, kad skaitome tarp eilučių, kokie ir kieno interesai, juoba kad visuomenės informavimo skaidrumas problemiškas – išskyrus transliuotojus, visuomenei nėra prieinami duomenys apie nuosavybės santykius ir jų kaitą, nes tokie duomenys nėra teikiami Vyriausybės įgaliotai institucijai – Kultūros ministerijai.

Mes labai nustebome nuolatinio Lietuvos gyvenotojo Jurijaus Borisovo vaidmeniu, tačiau jis dėsningas. Verslo interesais realizuojami konkretūs politiniai siekiai, išnaudojamos legalios priemonės, vadovaujamasi paprasta taisykle – laimi tik labai dideli pinigai. O kad tie pinigai tarnauja tik ,,kilniems demokratijos idealams” mums paaiškina viešųjų ryšių kampanijos, tiražuojančios smegenų pudravimo technologijas. Kaip patyrėme – juodąsias technologijas, nes jų nuopelnai košmare, kurį visi išgyvename, neabejotini. Štai čia minėtoji žiniasklaidos dalis smarkiai rizikuoja prarasti buvusias pozicijas ir žemoku pasitikėjimu prilygti daugelio Europos šalių žiniasklaidai.

Ir štai dabar dalį žiniasklaidos siekiama pakreipti linkme, kur visi beatodairiškai kovotų vieni prieš kitus, kur viešpatautų ciniškos nuotaikos, nepakantumas, tautinis ir socialinis priešiškumas. Keliu, kur visiems reikia išsikasti kovos kirvius, kibti vieni kitiems į atlapus, isteriškai šūkaloti savo tiesas. Prieš kurį laiką visos Lietuvos televizijos žiniose parodė svarbiausią dienos įvykį – save menininku vadinantis šiaulietis siūlė akmenimis daužyti dvi vitrinas, simbolizuojančias Seimą ir prezidentūrą. Pilietis, aišku, nesiūlė sviesti akmens į save. Labai paprasta – stiklas dūžta paprastai, jokio pavojaus. Panašias nuotaikas stengiasi įteigti ir veikėjai, kuriems iškart suteikiama tribūna.

Todėl šiandien mes neturėtume olimpiškai ramiai samprotauti, kad nesama pavojų mūsų demokratijai. Taip, ne rėksniai, ne provokatoriai ir ne cinikai patys savaime sudaro pavojų, o jų manipuliavimas skaudžiomis, neišspręstomis problemomis, tuo, kad tradicinės politinės partijos yra nutolusios nuo nemažos visuomenės dalies. Galime būti tikri, kad silpnosios mūsų politinės sistemos pusės puikiai išanalizuotos, kad bus siekiama „dviejų Lietuvų” priešpriešos, pilietinio ir socialinio konflikto.

Šiame fone aiškiai nenaudingas žiniasklaidai dviejų populiariausių šalies dienraščių konfliktas.
Šioje situacijoje mes privalome parodyti, kad realiai veikia savireguliacijos principai, kad mes galime susitarti dėl dalykų, kurie aktualūs visiems. Šioje diskusijoje girdėkime vieni kitus, nepripaišykime vieni kitiems svetimų žodžių ir ketinimų.

O vienyti mus gali teisingas informacijos laisvės – kaip galingiausio demokratijos instrumento – suvokimas. Cinizmas ir nihilizmas – tai ginklai, kurie naudojami juodiems darbams. Šie ginklai šiandien nutaikyti į demokratiją, į kultūros, moralės vertybes. Didelė ir kvaila niekšybė šiandien kvatojasi į kumštį, kada bjaurus naujausios Lietuvos istorijos, daugybės žmonių šmeižtas vadinamas literatūros kūriniu, kai jis perkamas už visuomenės pinigus bibliotekoms ir panaudojamas  žmonių sąmonei apnuodyti nihilizmo bacilomis. Smalsus domėjimasis mėšlo krūva neturi nieko bendra su tiesa apie prieštaringiausius reiškinius ir faktus. Netiesa ir šmeižtas įvertinami raudonais kilimais Karaliaučiuje, valstybinis apdovanojimas iš Respublikos Prezidento rankų – leiskite paklausti, ar čia tiesa, ar sapnas?

Mes neturėtume pamiršti savo piliečių teisinės, pilietinės sąmonės ugdymo. Nenorėčiau, kad mūsų diskusijoje būtų apeitos tokios svarbios temos kaip žmogaus garbė ir orumas, žmogaus teisės, nepilnamečių apsauga, reikalavimai, kurie privalomi demokratinės šalies žiniasklaidai. Reikia pripažinti, kad iki šiol nepaisoma nepilnamečių apsaugos, vaiko teisių kriterijų – skelbiami asmens duomenys, nepaisoma nekaltumo prezumpcijos. Bet koks nusikaltimas atspindimas išryškinant vykdymo scenarijus ir žiaurias, kraupias detales. Dėl šių dalykų mes nuolat diskutuojame su prodiuseriais, laidų vedėjais, žurnalistais.

Mes turėtume nepamiršti profesinių sąlygų žurnalistų karjerai.

Tad išsaugokime savo pozicijas, savitumą, būkime bičiuliai ir sąjungininkai, galvokime, kaip galime įveikti negatyvius reiškinius valstybės ir visuomenės gyvenime.

Tikimės, kad tokie susitikimai bus reguliarūs, dažnesni nei kartą per kelerius metus. Jie padėtų mums patobulinti galiojančio Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normas, naują transliuotojų kodeksą, praplėstų Jūsų atstovavimą savireguliacijos institucijose, suformuluotų idėjas dėl visuomenės informavimo strategijos, plėtros ir pilietinio visuomenės ugdymo.

Esu įsitikinęs, kad šiandieninė įtempta situacija išeis mums į naudą – žiniasklaida taps nešališkesnė, nesaistoma politinių ir komercinių interesų, o mūsų visuomenė garbingai išlaikys šį sunkų egzaminą.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra