Žilvinas Maigys. Aukso ordos įtaka ankstyvosioms LDK monetoms 1380–1400 m.

Autorius: Data: 2020-08-17 , 16:23 Spausdinti

Žilvinas Maigys. Aukso ordos įtaka ankstyvosioms LDK monetoms 1380–1400 m.

Žilvinas Maigys. Asmeninio albumo nuotr.

Žilvinas MAIGYS, Briuselis, www.voruta.lt

Šį straipsnį rašyti paskatino kai kurios Lietuvos numizmatų bendruomenėje ir jos literatūroje iškeltos teorijos, ypač ankstyvųjų heraldinių simbolių, pavaizduotų LDK monetose (liūtas (leopardas), mazgas („dvi susipynusios širdys“), „Gediminaičių stulpai“), traktavimas, su kuriuo man sunku sutikti. Kaip ryškų pavyzdį reikėtų paminėti Liūto, kaip pirmojo Lietuvos herbo, kurį vėliau nukonkuravo Vytis ir Lenkijos Erelis, idėją, pristatytą Eugenijaus Ivanausko bei Eduardo Remeco darbuose ir radusią atgarsių netgi plačiojoje Lietuvos spaudoje1, 2. 

Pažvelgęs į tai atidžiau, negalėjau nepastebėti, kad esama daug ne iki galo atskleistų ar tik probėgšmais paliestų aspektų, kurie verčia abejoti iškeltomis minėtų heraldinių ženklų interpretacijomis.

Šiuo straipsniu pasistengsiu pateikti kiek kitokias minėtų simbolių kilmės versijas. Kaip matysime, tai aptardamas ypatingą reikšmę teiksiu Aukso ordos chanui Tochtamyšui (Tochtamyš) – būtent jo 1381–1382 m. ir 1393 m. jarlykams Jogailai, Tochtamyšo santykiams su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu 1395–1399 m. laikotarpiu bei „pynutės“ (laimės mazgo) simbolio prasmei.

Monetų atribucija ir datavimas

Ankstyvųjų (apie 1380–1395) LDK monetų atribucija ir datavimas yra nemažas iššūkis, nes skirtingi autoriai ir tyrinėtojai neretai užima kone diametraliai priešingas pozicijas. Kiek supaprastinant, galima teigti, jog pagrindinių skirtumų kyla dėl monetų su liūtu (leopardu) ir laimės mazgu, kurias numizmatas E. Ivanauskas savo autoritetingame 2013 m. LDK monetų kataloge3 priskiria Jogailai (1386–1387) ir Vytautui (1393–1394), tačiau kiti tyrinėtojai – E. Remecas4 ir baltarusis D. Huleckis – remdamiesi naujesniais radiniais, šias monetas nukelia net į XIV a. 7-ąjį dešimtmetį priskirdami jas Jogailai ir Algirdui. Verta pažymėti, kad netgi po šių publikacijų pasirodymo E. Ivanauskas liko prie savo nuomonės dėl atribucijos ir datavimo.

Pasistengsiu šiuos konfliktuojančius požiūrius pasitelkti paeiliui, pabrėždamas, kad šio straipsnio užduotis nėra nustatyti, kuris jų yra „teisingas“. Natūralu, kad daugiausia rėmiausi jau aukščiau išvardytų autorių darbais, žinomo baltarusių numizmato D. Huleckio Rusios žemių bei LDK monetų katalogais5, taip pat kelių skirtingų Rusijos autorių sudarytais Aukso ordos monetų katalogais6, mongoliškais šaltiniais7. Žinoma, atkreipiau reikiamą dėmesį ir į kitų žinomų Lietuvos numizmatų (S. Sajausko) darbus. Už visas šias publikacijas esu jų autoriams be galo dėkingas.

Pati savaime numizmatinė medžiaga nėra pajėgi sukurti pakankamos erdvės naujų teorijų ir versijų pateikimui, todėl naudojausi ir autoritetingais leidiniais heraldikos tema (E. Rimša), istorinėmis knygomis ir publikacijomis apie 1385–1430 m. laikotarpį, pirminiais šaltiniais (kronikomis).

Iš karto norėčiau pabrėžti, kad nepretenduoju į galutinius „teisingus“ atsakymus. Tai daryti būtų neprotinga, nes ši tema yra menkai dokumentuota, o pati numizmatinė medžiaga gana fragmentiška ir prieštaringa. Tačiau tikiuosi, kad bent kai kurios mano, istoriko mėgėjo ir kuklaus LDK monetų kolekcionieriaus, pateiktos mintys nusipelnys atidesnio profesionalių istorikų ar tyrinėtojų žvilgsnio. Pagaliau, nors esu pasiruošęs argumentuotai savo teiginių kritikai, kviečiu skaitytoją nepamiršti, kad naujai iškeltos versijos turi tokią pačią teisę egzistuoti kaip ir jų pirmtakės.

„Herbas“ Liūtas ir „totoriškas“ mazgas

E. Ivanausko 2013 m. Lietuvos monetų kataloge, taip pat spaudoje iškelta hipotezė, kad ankstyvųjų LDK monetų reverse pavaizduotas liūtas yra ankstyvasis LDK herbas, kurio atsisakyta dėl Lenkijos spaudimo po Krėvos unijos 1385 m., rado atgarsį ir kitų tyrinėtojų (Grimalauskaitė, Remecas) darbuose, kur hipotezė plėtojama toliau, teigiant kad liūtas tai ir krikščionybės, ir aukščiausiojo valdovo8 ar net paties Jėzaus Kristaus simbolis9. Galima teigti, kad šiuo metu vyrauja tokia interpretacija.

Pagrindinis šios interpretacijos (vakarietiško, krikščioniško liūto LDK herbe) trūkumas – jai daugiau beveik nesama jokių patvirtinimų.

Nei šalia „krikščioniško“ liūto 1386 m., 1393–1394 m. (jei seksime E. Ivanausko datavimu) LDK monetose pavaizduota „pynutė“ (ji gi ir „susipynę širdys“, ir „lelijos10), nei jų, atrodo, pripažįstama totoriška kilmė11, kuri gali rodyti tik į vieną – Aukso ordos – pusę, autorių nesuglumina. Nors kaip tik čia, mano nuomone, reikėtų atsigręžti kiek atgal ir pagalvoti.

Ko gero, tiksliausiai „pynutės“ ornamentą apibūdina baltarusių numizmatas D. Huleckis – teisingai įvardydamas jį kaip tibetietišką laimės mazgą (mong. Улзии), vieną iš 8 laimingų ženklų tibetietiško budizmo tradicijoje12. Šis simbolis yra daugialypis savo prasmėmis, labiausiai paplitusios iš jų, ko gero, yra laimės, begalybės (dangaus), nemirtingumo, visuotinio teisingumo reikšmės. Monetose aptinkame įvairių stilizuotų mazgo formų, nors tarp Jogailos ir Vytauto monetų galima rasti ir puikių kanoninių jo atvaizdų13.

Tibetietiškas laimės mazgas Vytauto ir Jogailos monetų reversuose. Tipai 16V6-6 ir 1J20-2, Ivanauskas

Tibetietiška mandala. Centre – laimės mazgas

Tibetietiško mazgo (kad būtų paprasčiau, toliau tekste vadinsiu jį laimės mazgu) paplitimas ir naudojimas Mongolų imperijoje, o vėliau ir Aukso ordoje, neturėtų stebinti, žinant, kad jau nuo XIII a. vidurio mongolų imperatoriai aktyviai rėmė tibetietiškas budizmo mokyklas, jų atstovai tapdavo įtakingais imperatorių patarėjais. Netgi netrukus milžiniškai Mongolų imperijai suskilus į atskirus chanatus, šie chanatai nuo 1304 m. iki 1364 m. pripažino nominalią mongoliškos Juanų (Yuan) dinastijos imperatorių aukščiausiąją valdžią. Nesunku įsivaizduoti, kad tuo periodu kartu su kariais, diplomatais, prekių karavanais vakarines mongolų žemes (Aukso ordą14) pasiekdavo ir budistų misionieriai. Žinoma, kad Aukso ordos chanas Tokta (1291–1312) buvo budistas šamanistas15. Simbolinis tibetietiško laimės mazgo krūvis, matyt, buvo toks stiprus, kad šis ženklas, net ir Aukso ordai perėjus į islamą, ir toliau buvo kalamas ant Ordos bei jos vasalų – Rusios kunigaikštysčių – monetų. Kaip ir liūtas (leopardas)!

Tuo nesunku įsitikinti atidžiai peržvelgus D. Huleckio ir K. Petrunino Rusios monetų katalogo puslapius, skirtus Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus Dmitrijevičiaus (1389–1425) laikų monetų kalybai. Ankstyvosios jo monetų emisijos mums yra svarbios todėl, kad apima praktiškai identišką laikotarpį kaip ir pirmosios LDK monetos. Taigi – dažniausiai laimės mazgo elementas aptinkamas Maskvos kunigaikštystės monetų reverse kartu su Aukso ordos chano – siuzereno – arabiška legenda, o monetos aversas, dažnai su rusiška legenda, paliekamas didžiojo kunigaikščio – vasalo – heraldiniams ženklams16. Liūtą (leopardą) matome šių monetų reverse – Nr. 156–157, 192–196. Ypač įdomus monetos Nr. 132, datuojamos apie 1390 m., reverso siužetas – kur laimės mazgas bei liūtas (leopardas) iškalti viename lauke – kaip ir Jogailos 1386 m. monetose.

Maskvos denga, apie 1390 m. Huleckis, Petruninas, Nr. 132, 2013

Verta palyginti ir 1391–1395 m. Možaisko sritinės kunigaikštystės monetas Nr. 1214, 1219–20 iš D. Huleckio ir K. Petrunino katalogo bei tos pačios kunigaikštystės monetas Nr. 140–141, 145 ir 155–157 iš kito katalogo17.

Kyla dilema – jei išsiaiškinome, kad laimės mazgas Jogailos monetų reverse yra neabejotinai iš Aukso ordos atėjęs simbolis, ar gali liūtas, esantis tame pačiame lauke, būti laikomas savarankišku LDK herbu? Kur kas logiškiau būtų daryti prielaidą, kad abu (tiek mazgo, tiek liūto) simboliai Jogailos monetų reverse priklauso Aukso ordos simbolikai ir reiškia tą patį, ką ir Rusios kunigaikštysčių atveju – kad Aukso ordą ir Jogailą tam tikru laikotarpiu siejo siuzereno ir vasalo santykiai.

Maskvos dengos (apie 1390 m.) „siuzereninis“ reversas: trys laimės mazgai ir įrašas „Chanas Tochtamyšas“ arabiškai. Huleckis, Petruninas, Nr. 138, 2013

Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad Maskvos didžiosios kunigaikštystės monetose pasitaiko laimės mazgo ir liūto (leopardo) simbolių „šokinėjimo“ iš reverso į aversą atvejų. Sunku vienareikšmiškai nurodyti to priežastis. Tačiau aišku tai, kad nors liūtas neabejotinai yra svarbus, vienas iš aukščiausių heraldinių simbolių vakarietiškoje tradicijoje, lygiai toks pats jis yra ir rytietiškoje kultūroje, kurioje ir plėtojosi bei egzistavo tiek didžiulė, eklektiška XIII a. Mongolų imperija, tiek (vėliau) Aukso orda. Liūto – žvėrių karaliaus – simbolius aptinkame ir Tibete (snieginis liūtas), ir Persijoje; liūtai (leopardai, barsai) žinomi Samarkando ir Tadžikistano, kitų tiurkų tautų simbolikoje, galų gale pati numizmatinė medžiaga pateikia užtektinai pavyzdžių, kur šie gyvūnai puikuojasi Aukso ordos monetose18, 19, 20. Tačiau į šią pusę lietuviai tyrinėtojai dažniausiai nėra linkę pažvelgti ir geriausiu atveju „vaikšto ratais“. Ir tuomet paradoksaliai liūtas tampa pirmuoju Lietuvos herbu, o tas keistokas pintas ornamentas tiesiog pynute ar širdute be jokio suprantamesnio paaiškinimo, ar dar daugiau – pretenzijų į visas Rusios ir Ordos žemes simboliu21. Ir netgi jau visai egzotiškai – per vikingus iki Lietuvos atkeliavusiu Egipto koptų ženklu22.

Chano Tochtamyšo pulas, Krymo chanatas. Averse liūtas (leopardas), reverse – stilizuoti laimės mazgai

LDK ir Aukso ordą siejo vasaliniai santykiai?

Lietuvos istoriografijoje ir numizmatinėje literatūroje Aukso ordai skirtas gana epizodinis vaidmuo. Panašu, jog vyrauja nuomonė, kad tik Maskva bei kai kurios kitos sritinės rusėnų kunigaikštystės buvo po Ordos padu, nors ši vasalinė priklausomybė LDK kažkokiu stebuklingu būdu net nepalietė.

Ko gero, vienintelis A. Bumblauskas iš plačiau žinomų lietuvių istorikų yra aiškiai išreiškęs mintį, jog visai gali būti, kad iki pat Vytauto laikų LDK mokėjo duoklę Aukso ordai už Pietinės Rusios (Ukrainos) žemių valdymą23. Tad greičiausiai tai buvo tik dalinis vasalitetas. Palikime tai aiškintis istorikams.

O kaip tokie vasaliniai santykiai atrodė praktikoje? Aukso ordos chanas tiek Rusios kunigaikštysčių, tiek LDK valdovams įteikdavo jarlyką. Čia turbūt vertėtų plačiau paaiškinti, kas yra jarlykas. Tai chano įsakomasis raštas, vyresniojo raštas jaunesniam (mong.), kuriuo suteikiamos teisės chano vardu valdyti tam tikrą teritoriją arba suteikiamos religinės privilegijos bažnyčiai (nerenkami mokesčiai). Tačiau mokesčiai (duoklė) mainais į žemių valdymą turėjo būti renkami nuo visų kitų gyventojų, galėjo būti nustatomi ir kiti įsipareigojimai, pavyzdžiui, paremti chaną kariuomene karo metu. Ordai pernelyg nesikišant į ekonominį kunigaikštysčių gyvenimą visgi esama aiškių liudijimų, kad ant kunigaikštysčių kaldinamų pinigų privalėjo būti iškalti chano viršenybės ženklai. Labai iliustratyvus to liudijimas aptinkamas senuosiuose rusėnų metraščiuose, kur aprašyti Vytauto ir chano Timūro Kutluko bei Vytauto ir Edigėjaus (Edigü) pokalbiai prieš Vorsklos mūšį 1399 m.: iš pradžių Vytautas reikalauja Timūro Kutluko pripažinti jo aukščiausiąją valdžią (taigi tapti vasalu) ir kaldinti Ordos piniguose Vytauto ženklą. Tačiau į mūšį atskubėjus Edigėjui su savo pajėgomis, jau pastarasis pareiškia savo viršenybę prieš Vytautą ir reikalauja paklusti, mokėti duoklę bei kaldinti ant lietuviškų pinigų Ordos ženklą24.

Apie Vytautą dar kalbėsime vėliau, o ar išties galėjo Jogaila kaldinti „Ordos ženklus“ pirmųjų LDK monetų reverse 1386–1387 m.? Jei taip, kodėl tik šiuo periodu?

Kadangi esu įsitikinęs, kad į ankstyvojoje LDK numizmatikoje kylančius klausimus neįmanoma atsakyti neįsigilinus į tuometes istorines aplinkybes ir kontekstą, prieš aiškindamas ankstyvųjų LDK monetų heraldinius simbolius, norėčiau pateikti trumpą minimo laikotarpio istorinę santrauką. Pažvelkime, ar mano iškeltos prielaidos atlaikys istorinio konteksto išbandymą.

Istorinis kontekstas LDK 1377–1388 m.

1377 m., po Algirdo mirties, Jogaila tėvo pavedimu paveldi LDK sostą, kuo užsitraukia vyresnių Algirdo sūnų iš ankstesnės santuokos Andriaus ir Dmitrijaus nepasitenkinimą ir jie pereina į Maskvos pusę. Taigi atsiranda įtampos židinys Rytuose. Tačiau visų pirma Jogailai tenka spręsti dar svarbesnį dinastinį iššūkį – svarias Kęstučio ir jo sūnaus Vytauto pretenzijas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą. Tokiame fone galutinai išryškėja ir egzistencinė Kryžiuočių ordino grėsmė Lietuvai – sumaniai remdamas tai Jogailą, tai Vytautą, ir nepamiršdamas suduoti skaudžių karinių smūgių, Ordinas siekia sau naudingų nuolaidų (pirmiausiai Žemaitijos). Tai daryti kryžiuočiams sekasi – 1362 m. sulyginus su žeme lietuvių didvyriškai gintą Kauno pilį, Ordinui atsiveria visos strateginės kryptys veržtis į pačią Lietuvos širdį, kuo kryžiuočiai ir ima uoliai naudotis – puolami Trakai (1375 m., 1377 m., 1379 m., 1382 m., 1383 m.25), Vilnius (1383), Lyda (1384), Medininkai (1385). Galima sakyti, kad vakarinis LDK frontas yra visiškai pramuštas geležiniu Ordino kumščiu.

1380 m. Jogaila, siekdamas stiprinti savo pozicijas, su Ordinu sudaro Dovydiškių sutartį, kuria slapta įsipareigoja neremti Kęstučio jo vis aštrėjančioje kovoje su kryžiuočiais. Ordinas nieko nelaukdamas tuo pasinaudoja ir 1381 m. du kartus įsiveržia į Žemaitiją ir Trakų žemę (Kęstučio tėvonija). Kęstutis ir jo sūnus Vytautas sužino apie šią išdavikišką sutartį dar tais pačiais metais ir taip prasideda Lietuvos pilietinis karas (1381–1384). 1382 m. rugpjūtį Kęstutis paslaptingomis aplinkybėmis miršta Jogailos nelaisvėje Krėvoje. O Vytautui, kartu tampančiam pagrindiniu Jogailos varžovu dėl savo tėvonijos (o gal net visos LDK žemių), netrukus pavyksta pabėgti ir 1383 m. vasaros pabaigoje su kryžiuočiais surengti grėsmingą žygį į Lietuvą (apgriaunama ir paimama Trakų pusiasalio pilis, puolamas (nesėkmingai) Vilnius).

Štai tokių aplinkybių fone, liepsnojant įtampos židiniams centrinėje Lietuvoje, rytinėse LDK žemėse, iškyla naujas Aukso ordos chanas Tochtamyšas, galutinai įsitvirtinęs Ordoje su galingojo Timūro (Tamerlano) pagalba, 1380 m. pabaigoje nuversdamas Mamajų (Mamaj) (kuris, beje, prieš tai pralaimi Kulikovo mūšį Maskvai). Tochtamyšas netrukus atsiunčia jarlykų ne tik Maskvos didžiajam kunigaikščiui, bet ir Jogailai. Šio jarlyko tekstas neišlikęs, tačiau jo egzistavimą liudija antras Tochtamyšo jarlykas Jogailai 1393 m.26

Chano Tochtamyšo jarlyko Jogailai fragmentas, 1393 m.

Pagaliau, prancūzų akademikas R. Gruse (Grousset) mini, kad Tochtamyšas sutriuškino (1382 m.?) lietuvius prie Poltavos27, nors šio teiginio šaltinis nėra aiškus. Net jei tai netiesa, dėl kitų aukščiau išvardytų priežasčių motyvacija Jogailai priimti, o ne atmesti Tochtamyšo jarlyką (spėtina, kad jis galėjo būti įteiktas kažkada 1381 ar1382 m., pačiame pilietinio karo įkarštyje) mainais už ramybę rusėniškose tuo metu nestabiliose LDK žemėse turėtų būti gana akivaizdi28.

Todėl padarykime prielaidą, kad 1386–1387 m. Jogailos monetos su liūtu ir laimės mazgu reverse liudija paklusimą Aukso ordos reikalavimams. Kodėl tad nuo 1388 m. nei liūto, nei mazgo monetose nebelieka, o juos keičia dinastinis Jogailos dvigubas kryžius ir raitelis, labai tikėtina, atspindintys Jogailos kovų su Vytautu dėl LDK sosto problematiką?

Peršasi gana paprastas, bet logiškas paaiškinimas: 1387–1388 m. Tochtamyšas pradeda aktyvius tiesioginius karo veiksmus prieš savo buvusį patroną, galingąjį emyrą Timūrą, prieš kurį drebėjo beveik visa Azija nuo Osmanų imperijos Vakaruose iki Indijos Rytuose. Ambicingasis chanas 1388 m. įsiveržia į Timūro Centrinės Azijos valdas, apgula Bucharą, karo veiksmai toli nuo LDK ribų tęsiasi iki pat 1391 m. Kondurčios mūšio, kurį Tochtamyšas pralaimi. Būtų keista manyti, kad informacija apie tolimus Tochtamyšo žygius (vadinasi, ir gerokai sumažėjusią tiesioginę grėsmę) nebūtų pasiekusi Jogailos. Tai savo ruožtu Jogailai galėjo tapti pretekstu nutraukti vasalinius santykius su Orda ir chano ženklų kaldinimą monetose, turint omenyje dar ir tai, kad 1386 m. Jogaila tituluojamas Lenkijos karaliumi, kas, be abejo, sustiprina jo pozicijas. Juolab duoklės Ordai nebemokėjimas ar atsisakymas ją mokėti nebuvo toks jau negirdėtas dalykas – ir anksčiau, pavyzdžiui, Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus Donietis 1374 m. atsisakė mokėti duoklę Mamajui, o 1381 m. – tam pačiam Tochtamyšui.

Liūtas ir tibetietiškas laimės mazgas Vytauto monetose

Jei seksime E. Ivanausku, dar vieną, ir paskutinį, kartą liūtas ir mazgas pasirodo Vytauto monetų, datuojamų 1393–1394 m., reverse. Kaip tai galėjo atsitikti? Pirmąsias Vytautui priskiriamas monetas29, ko gero, net būtų galima vadinti proginėmis: taip gerai jos atspindi 1392 m. Astravo sutarties, kuria Jogaila (su išlygomis) perleido LDK valdymą Vytautui, rezultatus – reverse: siuzereno, aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio (supremus dux) Jogailos dinastinis dvigubas kryžius, averse – žemesnio pagal rangą Vytauto (magnus dux) atgautų ir įgytų žemių simboliai: Trakų pėstininko ietigalis bei Volynės (Lucko) kryžius. Atkreiptinas dėmesys į E. Rimšos teiginį, kad XIV–XV a. sandūroje Vilniaus žemės heraldinis ženklas raitelis taip pat vaizduotas su ietimi30. Tad galbūt ietigalio simbolika monetose galėjo apimti tiek Trakus, tiek Vilnių31. Panašią šios monetos interpretaciją yra išsakęs ir E. Remecas32.

Tačiau šis monetų apipavidalinimas radikaliai keičiasi apie 1393–1394 m. Į monetų reversą vėl grįžta laimės mazgas su liūtu, į aversą – sunkiai įskaitomi ženklai (raidės). Ir vėlgi aš tai siečiau su Aukso ordos chanu Tochtamyšu, tiksliau – su antruoju jo jarlyku Jogailai 1393 m. gegužės 20 d. Jogailai jį į Krokuvą 1393 m. rugpjūtį pristato chano pasiuntiniai. Tochtamyšas įsakmiai paveda Jogailai surinkti duoklę nuo „mums pavaldžių sričių“, taigi akivaizdu, jog turima omenyje LDK, o ne Lenkijos sritys. Kadangi LDK nuo 1392 m. valdo Vytautas, logiška manyti, kad Jogaila (turbūt net kiek piktdžiugiškai) šį reikalavimą permeta Vytautui.

Tochtamyšo pozicijos 1393 m. yra sustiprėję, jis jau atsigavęs po prieš porą metų patirto pralaimėjimo Timūrui ir jam reikia lėšų naujam žygiui rengti. O Vytauto pozicijos, deja, labai panašios į Jogailos, prieš dešimtmetį gavusio pirmąjį Tochtamyšo jarlyką. Visų pirma, praktiškai iškart po Astravo sutarties sudarymo (1392 m. rugpjūčio 5 d.), kuria Vytautas pripažįstamas Jogailos vietininku LDK, įsiutę kryžiuočiai atnaujina karo veiksmus prieš jokių ankstesnių susitarimų Ordinui neįvykdžiusį Vytautą – jau 1392 m. jie sunaikina Suražo pilį, 1393 m. – Gardiną, Lydą, Merkinę ir Derečiną, 1394 m. vykdo alinančią Vilniaus apgultį33. Lietuvos širdis – Vilnius, Trakai ir jų apylinkės, M. Balinskio žodžiais tariant, yra virtę „plėnimis ir dykromis“34.

Ir štai tokiu metu, kai Vytautas sunkiomis aplinkybėmis dar tik pradeda konsolidacijos procesus valstybėje, jį pasiveja ambicingojo Tochtamyšo jarlykas. Ar gali naujasis valdovas atsisakyti ir rizikuoti visa naikinančiu mongolų-totorių antpuoliu atidarydamas antrąjį frontą? Juolab jei tai taip pat potencialiai gali sugadinti gerus santykius su svarbia partnere Rytuose – Maskvos didžiąja kunigaikštyste, kurios valdovas Vasilijus I yra vedęs Vytauto dukrą Sofiją ir kuris duoklę totoriams moka? Logiškas atsakymas būtų ne, ir tai paaiškintų liūto ir mazgo mįslę 1393–1394 m. Vytauto monetose.

Vėlgi, kas atsitinka 1395 m., kad šių simbolių Vytauto monetose nebelieka? Atsakymą matau tik vieną – Timūras ir Tochtamyšas 1395 m. balandžio 15 d. susitinka lemiamame Tereko upės mūšyje, kurį pastarasis triuškinamai pralaimi. Timūras nusiaubia Aukso ordos sostinę Sarajų ir kitus Pavolgio miestus, taip suduodamas Ordai beveik mirtiną smūgį. Tochtamyšas bėga į Krymo chanatą ir ima ieškoti Vytauto paramos – šias pastangas vainikuoja 1397–1398 m. „savitarpio pagalbos“ sutartis, nuvesianti į Vorsklos mūšį. Tad siuzereno ir vasalo santykiai pasikeičia kardinaliai ir Vytautui nebelieka jokios prasmės LDK monetose kaldinti Ordos viršenybės simbolių.

E. Remeco ir D. Huleckio požiūris

Akivaizdu, kad aukščiau aprašyta istorinė traktuotė iš dalies griūtų, jei bandytume ją pritaikyti E. Remeco ir D. Huleckio požiūriui, kad monetos su liūtu ir mazgu kaldintos tik Algirdo ir Jogailos, ne Vytauto, nuo 1370 m. vidurio iki 1386–1387 m. Tokiu atveju reikėtų pripažinti, kad antrojo Tochtamyšo jarlyko Jogailai (1393) įtaka LDK numizmatikoje niekaip neatsispindi, o tai galėtų reikšti, kad šį jarlyką Jogaila ir Vytautas ignoravo.

Tačiau šios monetos, net ir datavimu perkeltos į ankstesnius laikus, vis tiek patenka į pirmojo 1381 m. (1382) jarlyko laikotarpį. Priimant hipotezę, kad tibetietiškas mazgas ir liūtas Jogailos monetose reprezentuoja Aukso ordos siuzerenitetą, galima manyti, kad jos buvo kaldintos 1382–1387 m.

Visgi įdomiausia šiuo atveju yra tos monetos, kurių reverse, pasak E. Remeco ir D. Huleckio, įskaitomas įrašas „Algirdas“, o averse vaizduojamas liūtas, tačiau be mazgo. Jei E. Ivanauskas šio tipo monetas (4V) priskiria Vytautui ir datuoja 1394 m., tai D. Huleckio kataloge jos nurodomos kaip kaldintos Krėvoje apie 1375 m., prieš pat Algirdo mirtį. Jei iš tiesų yra taip, Algirdo monetose liūtą interpretuoti kaip Ordos heraldinį ženklą neišeina. Visų pirma, liūtui trūksta papildančio ir akivaizdžiausio Ordos simbolio – laimės mazgo, antra – istoriniai faktai nesuteikia pagrindo manyti, kad Aukso orda, Algirdo valdymo laikotarpiu buvusi suirutėje, būtų turėjusi ar reikalavusi kokio nors pranašumo prieš LDK. Greičiau atvirkščiai – 1362 m. Algirdas sumuša totorių karo vadus mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų ir taip įgyja Lietuvai plačių Pietinės Rusios teritorijų, įskaitant Kijevą.

Algirdas ar Vytautas? 4V2-2 (1394), Ivanauskas 2013, 14A (1375) Huleckis, 2015

Tik tokiomis aplinkybėmis, laikant aukščiau paminėtą monetų tipą ankstyviausiomis LDK monetomis, manau, galima pagrįsti hipotezę dėl liūto, kaip pirmojo žinomo Lietuvos heraldinio simbolio, herbo, kurį naudojo Algirdaičiai35. 1382 m., kaip Tochtamyšo jarlyko pasekmė, prie liūto atsiranda tibetietiškas laimės mazgas, kol abu šie simboliai išnyksta 1387–1388 m. silpnėjant Aukso ordos įtakai ir stiprėjant paties Jogailos pozicijoms.

Jei visgi monetų atribucija Algirdui ilgainiui pasirodytų esanti su ryškiais trūkumais ir tektų grįžti prie E. Ivanausko ginamo monetų su liūtu ir laimės mazgu datavimo 1386–1387 m. ir 1393–1394 m., toks reikšmingas laiko tarpas tarp monetų emisijos su šiais heraldiniais ženklais sustabdymo ir atnaujinimo (jau kito valdovo!) gali reikšti tik tai, kad abu šie simboliai priklauso išorinei jėgai (Aukso ordai), ką patvirtina istorinis kontekstas.

Gediminaičių stulpai – mongoliškos tamgos interpretacija?

Norėčiau pamėginti skaitytoją vesti toliau, sakytum, link dar labiau provokuojančio siužeto. Bet. Žinome, kad Gediminaičių stulpai pirmą kartą dokumentuojami tik 1397 m. Vytauto antspaude36. Kaip nurodoma E. Ivanausko kataloge, pirmosios Vytauto monetos su Stulpais pradėtos kaldinti Lucke 1398 m. ir Smolenske 1399–1400 m.37 Šios datos sutampa arba yra labai artimos Vytauto ir Tochtamyšo sutarties sudarymo laikotarpiui. Pagal sutartį, kurios esmę žinome iš metraščių, Tochtamyšas atsisakė teisių į visas (įskaitant Maskvą!) Rusios žemes mainais už Vytauto pagalbą atgaunant Aukso ordos sostą38. Tochtamyšas yra visiškoje Vytauto valioje. Be jo karinės pagalbos jis neturi jokių galimybių atgauti savo aukšto statuso. Ar negali būti taip, kad Vytautas, puikiai suvokdamas šią situaciją, be viso kito nusprendžia perimti, ar pasisavinti, svarbiausią Aukso ordos heraldinį ženklą, kuris nuo šiol simbolizuotų jo aukščiausią valdžią tiek Tochtamyšo pažadėtoms Rusios žemėms, tiek pačiai Ordai?

M. Balčius ir E. Ivanauskas jau 2013 m. užsiminė, kad Stulpų grafiniu prototipu galėjo tapti Kafos miesto (Krymo chanatas) herbas. Tiesa, autoriai jį sieja su Genuja (Kafoje buvo gausi genujiečių pirklių kolonija), o ne pačios Aukso ordos simbolika39. O be reikalo – nes tiek Kafos, tiek kitų Aukso ordos miestų, įskaitant sostinę Sarajų, heraldikoje matome (su nedidelėmis variacijomis) tuos pačius ženklus, kurių grafinis išdėstymas išties labai primena lietuviškus Stulpus. Pagrindiniai šaltiniai, leidžiantys mums pažvelgti į XIV a. Aukso ordos ženklus, yra to meto europietiški jūrlapiai ir žemėlapiai – detaliau: Angelino Dalorto (kitaip Dulcerto) 1339 m. portulanas, vaizduojantis Aukso ordos chaną Uzbeką (Uzbek) su jo ženklu (tamga)ir 1375 m. Katalonijos atlasas, vaizduojantis Uzbeko įpėdinį Džanibeką ir jo vėliavas40. Kafos miesto herbe, kurį mini M. Balčius ir E. Ivanauskas, taip pat matome praktiškai identišką simbolį.

1339 m. A. Dalorto (Dulcerto) portulano fragmentas. Chanas Uzbekas (valdė 1313–1342). Viršuje kairėje – Aukso ordos heraldiniai simboliai

1375 m. Katalonijos atlaso fragmentas. Chanas Džanibekas (valdė 1342–1357). Fone – Aukso ordos vėliavos

XIV a. Kafos miesto (Krymo chanatas) herbas – Batu giminės klano tamga ir pusmėnulis

Kazachų istorikas Ž. Sabitovas šiuos Aukso ordos simbolius aiškina kaip chano Batu (Batijaus) (Čingischano anūko) giminės klano, teisėtų Aukso ordos įpėdinių ir valdovų, ženklą (tamgą), prie kurio, Ordai apie 1320 m. perimant islamą, chanas Uzbekas prijungė musulmonišką pusmėnulį. Batu klano tamga dar vadinama bosaga tamga – tai reiškia namų durų rėmą, slenkstį, įėjimą41. Čia galima įžvelgti paralelę su S. Sajausko iškelta hipoteze, kad Stulpai reprezentuoja Trakų pilies vartus42, nors autorius šią hipotezę pagrindžia visiškai kitaip.

Chano Toktos (valdė 1290–1312) pulas su bosaga tamga. Badar, Nr. 90

Tamga mongoliškoje tradicijoje reiškia ir antspaudą, ir ženklą (įdagą) klano nuosavybei (teritorijai, gyvuliams) žymėti. Įpėdiniai perimdavo savo pirmtakų tamgas, dažnai jas šiek tiek modifikuodami (pavyzdžiui, pridėdami brūkšnelį ar tašką)43. Šiame kontekste įdomu prisiminti J. Dlugošo (J. Długosz) paminėjimą, kad dešimtyje LDK vėliavų Žalgirio mūšyje buvo tie patys ženklai, kuriais „Vytautas, turėdamas daug žirgų, juos žymėjo“. Prie šių vėliavų Žalgirio mūšyje dar grįšime.

Tad argi nepanašu, kad Vytautas, tapdamas nusižeminusio Tochtamyšo globėju, galėjo nuspręsti kiek „patobulintą“ Aukso ordos „herbą“ (tik dėl akivaizdžių priežasčių ištiesindamas pusmėnulį ir kitą stulpelį, taip sukurdamas Stulpus) padaryti savo asmeninės, aukščiausios valdžios Ordai ir jam pažadėtai visai Rusiai simboliu ir pradėti jį kaldinti savo monetose?44 Pažvelgus į chronologiją ir faktus, tokia išvada kur kas labiau įtikina nei romėniškos ar dinastinės, Gedimino laikus siekiančios, Stulpų kilmės versijos.

Tochtamyšo pulas – modifikuota bosaga tamga ir stilizuoti laimės mazgai. Pyrsov, Nr. 392

Verta pastebėti, kad 1359 m., pasibaigus Batu klano chanų linijai, bosaga tamga galėjo būti modifikuota, (kaip jau minėta aukščiau, tokia praktika egzistavo) jau kitos Joči palikuonių linijos – Tuka-Timuridų, kuriems priklausė ir Tochtamyšas. Šią modifikaciją galima matyti aukščiau pateiktoje iliustracijoje, taip pat žinomi 1365–1377 m. datuojami pulai su šia tamga45. Tai ypač įdomu paslaptingos lietuviškos monetos kontekste (tipas 12V, Ivanauskas), kur averse matyti du trišakiai simboliai. Apie šių simbolių panašumą į tamgą užsimena ir D. Huleckis46. Jei išties yra taip, turėtume dar vieną argumentą Vytauto (ar Jogailos?) ir Tochtamyšo vasaliniams santykiams pagrįsti.

Norėtųsi baigti temą apie Vytauto monetas, tad lieka aptarti 1401–1402 m. Vilniuje kaldintas monetas su Stulpais ir Vyčiu (reverse) bei 1413–1430 m. periodo monetas.

Esu linkęs sutikti su knygos „Pinigai Lietuvoje“ autorių argumentais, kad 1401–1402 m. monetos47, turint omenyje jos retumą ir trumpą kaldinimo laiką, paskirtis vėlgi galėjo būti „proginė“, skirta 1401 m. Vilniaus-Radomo sutarčiai, kuria Vytautas pagaliau tapo savarankišku LDK valdovu48. Tačiau panašu, kad autoriai abi monetos puses priskiria Vytautui. Visgi tai būtų kiek keista, žinant, kad pagal sutarties nuostatas Jogaila išlaikė savo Lietuvos supremus dux statusą Vytauto atžvilgiu, kurį pastarasis pripažino, atsižvelgdamas į savo susilpnėjusią įtaką po katastrofiško 1399 m. Vorsklos mūšio. Kita vertus, jei tai tikrai Vytauto Vytis reverse, kaip ir turintis simbolizuoti LDK in corpore, kodėl Vyčio LDK monetose daugiau nebeaptinkame ilgu 1413–1430 m. laikotarpiu, Vytauto šlovės zenite?

Todėl manyčiau, kad ši moneta pratęsia 1392 m. Astravo sutarties progai nukaltų monetų logiką: reverse Jogailos, aukščiausiojo LDK valdovo ženklas – Vytis, averse – Vytauto Stulpai. Tiesa, tam lyg ir prieštarautų sfragistikos duomenys, pateikti E. Rimšos knygoje, kur Vytauto antspauduose matome tai ietimi, tai kalaviju ginkluotą raitelį49. Tačiau raitelis galėtų simbolizuoti ir tiesiog Vilniaus žemės herbą, o 1384 ir 1397 m. antspaudai greičiausiai yra asmeniniai, portretiniai valdovo antspaudai (t. y. nesusiję su geografiniu valdomų žemių aspektu). Tik majestotiniame 1407 m. Vytauto antspaude Vytis (skydas laikomas kairėje valdovo rankoje) atrodo simbolizuojantis visą LDK, tačiau, kaip jau minėta, tai neatsispindi Vytauto 1413–1430 m. monetose (galbūt tai šalutinis 1413 m. Horodlės unijos rezultatas, Jogailai tebeišlaikant supremus dux titulą?). Nuo 1413 m. Vytauto monetose esančius heraldinius ženklus interpretuočiau geografinėje plotmėje – averse ietigalis (Trakų ir Vilniaus žemė, taigi, Lietuvos branduolys) ir kryžius – Luckas (Volynė), reverse – Vytauto Stulpai (valdžia Rusiai ir Aukso ordai).

Vienareikšmiškai aišku, kad Vytis į LDK monetas grįžta tik Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero (1440–1492) laikais, kai tarp Lietuvos ir Lenkijos nebelieka komplikuotų dinastinių problemų.

Medžiaga diskusijai

Neabejoju, kad aukščiau išdėstytose prielaidose galima (netgi būtina) rasti kritikuotinų vietų. Bent jau kai kurias iš jų pabandysiu identifikuoti ir į jas atsakyti iškart.

Visų pirma, siūlydamas apsvarstyti galimą kai kurių Jogailos ir Vytauto monetų mongolišką-totorišką liūto kilmę, aš neužsiminiau apie Lucko ir Smolensko monetų liūtus50. Taip yra dėl to, kad akivaizdu, jog šių liūtų (ypač Smolensko atveju) kruopšti atlikimo technika, braižas ir simbolika (lelija liūto uodegos gale) liudija vakarietišką jų kilmę. Juolab šios monetos pradedamos kaldinti 1398–1399 m., ir jei seksime mano keliamomis prielaidomis, tuomet Vytautui nebebuvo jokių priežasčių vaizduoti totoriškus liūtus ir mazgus savo monetose.

Lelija – jau viduramžiais gerai žinomas Mergelės Marijos simbolis, tad šie liūtai akivaizdžiai turėtų simbolizuoti valdovą Vytautą. Vytauto palankumas Marijai (turbūt kaip savo dangiškajai globėjai) yra pakankamai dokumentuotas: neilgai trukus po Lietuvos krikšto Vytautas funduoja net kelias bažnyčias, kurioms suteikiamas Švč. Mergelės Marijos arba Dievo motinos vardas – Gardine (1389), Kaune (1400) ir Trakuose (1409), o Vytauto karūnavimo data turbūt neatsitiktinai buvo numatyta 1430 m. rugsėjo 8 d., per kanoninį Mergelės Marijos gimtadienį.

9V1-2, Ivanauskas (1400), Smolenskas

Trumpam sugrįžkime prie liūtų – ypač tos įdomios Smolensko monetos, kur averse pavaizduoti du – didesnis ir mažesnis – liūtai51. Jei didesnysis vaizduoja Vytautą, ką vaizduoja mažesnysis? Greičiausiai Vytauto vietininką Smolenske Romaną Michailovičių, tačiau kviesčiau apsvarstyti ir dar vieną hipotezę. Rusėniškuose metraščiuose minima, kad 1399 m. Vytauto dukra, Maskvos kunigaikštienė Sofija su vaikais dvi savaites viešėjo pas savo tėvus Smolenske, iš kur grįžo su gausiomis dovanomis52. Tad ar negalėjo ši moneta vėlgi būti „progine“, pamininčia dviejų artimiausių giminaičių valdovų susitikimą (mažesnis liūtas – Sofija)? Žinoma, jei priimtume tokią interpretaciją, monetos simbolika kartu galėtų reikšti ir aiškią aliuziją į Vytauto viršenybės prieš Maskvą ambicijas, kurias, įkvėptas Tochtamyšo pažadų, Vytautas galbūt norėjo įamžinti.

Antras diskutuotinas dalykas galėtų būti tai, kad liūto simbolis beveik nefigūruoja Tochtamyšo monetose, kaldintose pačios Aukso ordos kalyklose. Tačiau čia reikėtų turėti omenyje, kad islamo papročiai draudė vaizduoti gyvus sutvėrimus vaizduojamajame mene (įskaitant monetų kalybą), todėl Tochtamyšo Ordoje kaldintų sidabrinių dangų averse dažniausiai aptinkamas arabiškais rašmenimis užrašytas chano vardas, reverse – kalykla ir metai arba musulmonų tikėjimo išpažinimas žodžiu kalima. Dažnai sutinkamas laimės mazgo simbolis. Tačiau šis draudimas, panašu, nesaistė (ar bent saistė ne taip stipriai) varinių Ordos monetų – pulų – kalybos. Kai kurie rusų numizmatinių katalogų sudarytojai pateikia nuorodų į Tochtamyšui priskiriamus pulus, kuriuose vaizduojamas liūtas (leopardas)53. Aptinkama ir kitų gyvūnų ar augalų ornamentų vaizdavimo pavyzdžių. Taip pat draudimas negaliojo Aukso ordai pavaldiems kraštams, kur islamas nebuvo valstybine religija. Aiškiausias to pavyzdys – XIV a. pabaigos–XV a. pradžios Rusios kunigaikštysčių numizmatika.

Timūro Kutluko? (valdė 1395–1399) pulas. Liūtas (leopardas) su laimės mazgu. Rytietiškų monetų duomenų bazė ZENO #84198

Tochtamyšo pulai su liūtais  ir stilizuotais laimės mazgo motyvais. Šeldi, Nr. 412, 416

Trečias, ir paskutinis, diskusinis punktas, apie kurį norėčiau trumpai užsiminti, susijęs su daugelio rusų tyrinėtojų nuomone, kad liūtas Maskvos ir jos sritinių kunigaikštysčių monetose yra vietinės, o ne mongoliškos-totoriškos kilmės. Pagrindiniu argumentu tam pasitelkiama senojo Šiaurės Rytų Rusios žemių centro Vladimiro XII–XIII a. cerkvių dekoro medžiaga, kurioje gausu liūtų atvaizdų. Teigiama, kad liūtai buvo valdančiosios Vladimiro žemės dinastijos ženklas ar herbas (nors nei sfragistiniai, nei heraldiniai duomenys, panašu, to nefiksuoja – Vladimiro valdovų antspauduose vaizduojami šventieji), kurį vėliau perėmė Maskvos kunigaikščiai, pradėdami liūtus vaizduoti savo monetose. Taip buvo pabrėžiama Maskvos, kaip Šiaurės Rytų Rusios žemių vienytojos, prerogatyva. Visgi, jei Vladimiro liūtas XIV a. paskutiniuose dešimtmečiuose išties buvo toks svarbus simbolis, kelia daug klausimų keistas (ir jau minėtas) jo blaškymasis tarp reverso ir averso, gana fragmentiškas naudojimas bei nenusistovėjęs vaizdavimo tipas. Galbūt tai tas atvejis, kai tiesa yra kažkur per vidurį, ir liūtas maskvietiškoje tradicijoje 1390–1400 m. priklausomai nuo monetos apipavidalinimo ir siužeto pramaišiui simbolizavo tiek Maskvos didįjį kunigaikštį, tiek Aukso ordos siuzerenitetą.

Dešimt LDK vėliavų Žalgirio mūšyje

Pamąstymai apie Vytauto Stulpų ištakas nejučia (tačiau turbūt neišvengiamai) mane nuvedė prie Žalgirio mūšio temos, tiksliau, dešimties J. Dlugošo minimų LDK vėliavų, kuriose buvo pavaizduoti Stulpai. Keliomis mintimis paminėta tema ir norėčiau užbaigti šį straipsnį.

Ankstyviausias Žalgirio mūšio šaltinis yra „Cronica conflictus“, datuojamas 1410–1411 m. ir dažnai priskiriamas Jogailos asmeniniam raštininkui Z. Olesnickiui (Z. Oleśnicki). Jame minima, kad mūšyje Vytautas stovėjo su „savo žmonėmis“ po šv. Jurgio vėliava, kartu su „avangardo būrio“, arba „pirmosios (galima ir reikšmė „pagrindinės“) mūšio linijos“ (lot. prima aciēs) vėliava54. Dauguma šiuolaikinių tyrinėtojų mini, kad LDK kariuomenę mūšyje galėjo sudaryti 10 000–12 000 karių, daugiausia raitelių. Jei priimsime J. Dlugošo teiginį, kad iš viso LDK kariuomenę sudarė 40 vėliavų, išvedę aritmetinį vidurkį, gausime, kad vieną vėliavą vidutiniškai sudarė 200–300 karių (žinoma, tikslaus kiekvienos vėliavos karių skaičiaus neturime galimybių sužinoti). Laikant, kad LDK armija stovėjo trimis linijomis (avangardas–pagrindinės jėgos–rezervas), galima spėti, kad vieną mūšio liniją sudarė apie 12–13 vėliavų. Mongolų-totorių, vadovaujamų Vytauto sąjungininko, to paties Tochtamyšo sūnaus Dželal-Al-Dino, karių skaičių mūšyje A. Bumblauskas vertina kaip artimą 2 000 raitelių55. Tai skaičius, daugmaž atitinkantis dešimt vėliavų. Tiesa, kronininkas žodį „vėliava“ rašo vienaskaita, tačiau tai atrodo suprantamai, jei visos 10 vėliavų atrodė kaip viena. Kur link aš vedu? Ogi prie to, kad atsižvelgiant į aukščiau aprašytas galimas Stulpų mongoliškas-totoriškas ištakas ir jų įprasminimą jau LDK kontekste (Aukso ordos teisių į Rusios žemes perėmimas), būtų svarstytina, jog Dželal-Al-Dino vadovaujami totorių kariai Žalgirio mūšyje stojo šalia Vytauto pirmoje mūšio linijoje būtent po dešimčia vėliavų su Aukso ordą menančiais, tačiau dabar jau tapusiais asmeniniu Vytauto ženklu Stulpais.

Šv. Jurgio vėliava

Vytauto pasitikėjimas totoriais, kaip ir totorių pagarba bei paklusnumas Vytautui, (jis netgi buvo tituluojamas jų „baltuoju chanu“56) yra gerai žinomas. Pirmuosius totorius savo tėvonijoje, Trakuose, Vytautas įkurdino dar 1396–1397 m. Norėtųsi priminti, kad Trakai tuo metu, po niokojančių kryžiuočių antpuolių ir savitarpio pilietinio karo, buvo virtę dykra, tad totoriai ir karaimai kurį laiką buvo vieninteliai artimiausi Vytautui vietiniai Trakų gyventojai57, kuriems Lietuvos didysis kunigaikštis patikėdavo svarbių užduočių58. Yra žinių, kad totorių kariai netgi sudarė Vytauto asmeninę apsaugos gvardiją. 1408–1409 m. Trakuose įsikuria ir Dželal-Al-Dinas su savo klanu ir kariais. Ar atsitiktinai tad Stulpai vaizduojami Trakų pėstininko skyde XV a. pradžios Europos herbynuose59, nors jų dar nematome ankstyvesniuose Kęstučio antspauduose? Ir ar atsitiktinai Vytautas Žalgiryje totorių vėliavas pastato šalia savęs?

Galiausiai, karybos požiūriu lengvųjų totorių raitųjų lankininkų (nepamirštant, kad totoriai žinojo ir sunkiąją kavaleriją) pastatymas pirmoje mūšio linijoje taip pat atrodo visiškai logiškai. Tai skirta provokuoti priešininką, strėlėmis ir kilpomis suardyti jo gretas, sužaloti žirgus pačioje mūšio pradžioje, taip paruošiant erdvę sunkiosios kavalerijos susidūrimui. Greitas totorių reidas galėjo būti skirtas ir Ordino artilerijai neutralizuoti. Trečia, tokia pozicija taip pat tinka ir garsiajam klaidinančiam atsitraukimo manevrui, kurį, daugelio autorių nuomone, Žalgiryje atliko (ar inicijavo) būtent totorių kavalerija, kuriai tai buvo įprastas, tradicinis karybos elementas. Puikiai žinojo šį elementą ne tik Dželal-Al-Dinas – ir Vytautas, ir jo brolis Žygimantas negalėjo pamiršti Vorsklos mūšyje gautų pamokų.

Kad totorių vaidmuo Žalgiryje turėjo būti labai pastebimas, liudija Ordino ir Vakarų Europos kronininkai – daugelis jų mini „pagonių“, „stabmeldžių“ veiksmus mūšyje, netgi egzistuoja versija, kad didįjį magistrą Ulrichą fon Jungingeną (Ulrich von Jungingen) mūšio finale nukovė totorių chanas Bagardinas. „Pagonimis“ Ordino kronininkai vadino lietuvius, kurių krikšto nepripažino, tačiau toks pats epitetas dažnai buvo taikomas ir stačiatikiams rusėnams, ir musulmonams totoriams apibrėžti. Prancūzų Saint-Denis kronikos60 autorius netgi nueina taip toli, kad Žalgirio mūšį apskritai vadina krikščionių (suprask, Ordino) mūšiu Prūsijoje prieš „turkus“ ir „saracėnus“, net nepaminėdamas lietuvių. Žinoma, reikia nepamiršti, kad Ordinas siekė savų propagandinių tikslų, dažnai sąmoningai išpūsdamas „pagonių“ totorių rolę ir reikšmę Žalgirio mūšyje, norėdamas pagrįsti savo raison d’être , tačiau nepamirškime ir to, kad dūmų be ugnies nebūna.

 Baigiamosios išvados (hipotezės)

  1. Liūto, kaip heraldinio simbolio, motyvas aptinkamas ne tik vakarietiškoje, Rusios, bet ir Aukso ordos monetų kaldinimo tradicijoje, įskaitant Tochtamyšo laikotarpį (1380–1395).
  2. Sekant E. Ivanausko atribucijomis, Jogailos ir Vytauto monetos su liūtu ir mongolišku laimės mazgu reverse (1386–1387 ir 1393–1394 m.) rodo vasalinę LDK priklausomybę nuo Aukso ordos, kuri sietina su 1381 ar 1382 m. ir 1393 m. chano Tochtamyšo jarlykais Jogailai. Šių motyvų išnykimas vėlesnėse monetose aiškintinas Tochtamyšo ir Ordos pozicijų susilpnėjimu ir augančia LDK įtaka.
  3. Sekant E. Remeco ir D. Huleckio atribucijomis, monetos su liūtu ir laimės mazgu reverse yra priskirtinos Jogailai ir datuotinos periodu po pirmojo Tochtamyšo jarlyko (1382–1386 arba 1387 m.). Monetose, priskiriamose Algirdui, vaizduojamas liūtas galėtų būti laikomas savarankišku LDK heraldiniu simboliu, ypač jei šią atribuciją galutinai patvirtins archeologiniai radiniai ateityje.
  4. Gediminaičių stulpų motyvas grafiškai labai artimas Aukso ordos heraldiniam simboliui – Batu klano tamgai su pusmėnuliu. Kiek modifikuotą simbolį Vytautas galėjo perimti iš Ordos kaip vieną iš 1397–1398 m. susitarimų su chanu Tochtamyšu rezultatų.
  5. Priimant šią nuostatą, yra logiška manyti, kad 10 vėliavų su Stulpais Žalgirio mūšyje reprezentavo Vytautui pavaldžių totorių vėliavas.

Baigdamas šį straipsnį viliuosi, kad jei jis paskatins profesionalius Lietuvos istorijos tyrinėtojus, numizmatus dar kartą atidžiau pažvelgti į Aukso ordos ir mongolų-totorių įtaką LDK numizmatikai ir istorinei raidai XIV–XV a. sandūroje ir jei bent kai kurios mano iškeltos prielaidos pasirodys esančios artimos tiesai, manysiu, kad savo tikslą pavyko pasiekti.

 

Išnašos

 

1 Arūnas Marcinkevičius, „Kodėl mūsų valstybės herbe Vytis įveikė liūtą?“, in: Savaite.lt, 2017 05 08. Prieiga per internetą: <https://www.savaite.lt/lietuva/1392-kodelmussvalstybesherbevytisiveikeliuta.html>.

2 Eduardas Remecas, „LDK istorija: Kada atsirado Gediminaičių stulpai?“, in: 15min.lt, 2013 03 10. Prieiga per internetą: <https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-kada-atsirado-gediminaiciu-stulpai-582-314060>.

3 Eugenijus Ivanauskas, Coins and Bars of Lithuania 1236–2012, t. 1, 2013.

4 Э. Ремецас, „Новые данные о начале чеканки монет в Великом Княжестве Литовском: монеты Ольгерда и Кейстута“. In: Средневековая нумизматика Восточной Европы. Вып. 5. М.: 2015.

5 Д. В. Гулецкий, К. М. Петрунин, Русские монеты 1353–1533. Каталог. 2013. Д. В. Гулецкий, Монеты Беликого Княжества Литовского, 2015.

6 Н. М. Шельди, Булгаро-татарские монеты XIII–XV веков, 2002. М. Дубровский, Каталог ценник монет Золотой Орды 14 века, включая наиболее редкие.

Ю.Е. Пырсов, Каталог джучидских монет Саратовского областного музея краеведения, 2002. П. С. Савельев, Монеты джучидские, джагатайские, джелаиридские и др., обращавшиеся в Золотой Орде в эпоху Тохтамыша. 1865, СПб. Р. З. Сагдеева,  Серебряные монеты ханов Золотой Орды, 2005.

7 Badarch Nyamaa, The Coins of Mongol Empire and Clan Tamga of Khans (XIII–XIV), 2005.

8 Dalia Grimalauskaitė, Eduardas Remecas, Pinigai Lietuvoje, 2016, p. 124.

9 Ibid. p. 113.

10 Arūnas Marcinkevičius, „Kodėl mūsų valstybės herbe Vytis įveikė liūtą?“, in: Savaite.lt, 2017 05 08. Prieiga per internetą: <https://www.savaite.lt/lietuva/1392-kodelmussvalstybesherbevytisiveikeliuta.html>.

11 Dalia Grimalauskaitė, Eduardas Remecas, Pinigai Lietuvoje, 2016 p. 115.

12 Д. Гулецкий, Все монеты России от древности до наших дней, 2017, p. 99.

13 Monetų tipai 1J20-2 ir 16V6-6, Ivanauskas.

14 Autentiškas šios valstybės pavadinimas – Džučio ulusas, tačiau toliau tekste bus vartojamas įprastesnis Aukso ordos pavadinimas. Džutis buvo vyriausias Čingischano sūnus.

15 Šamanistinės-panteistinės mongolų religijos tengrizmo ir tibetietiško budizmo samplaika ir jos išraiškos Aukso ordos kultūroje yra atskira, plati tema religijotyrininkams.

16 Д. В. Гулецкий, К. М. Петрунин, Русские монеты 1353–1533, 2013. Katalogo Nr. 115–128, 130–142 ir t. t.

17 И. В. Волков , В. В. Зайцев , В. Л. Лейбов,  Серебряные монеты московских удельных княжений (2010), taip pat žr. Zvenigorodo kunigaikštystės monetas Nr. 115–117.

18 Mikhail Dubrovsky, Price-guide for coins of the Golden Horde (rare, 14th century and countermarks), 2013. Katalogo Nr. 30–33, 38–40, 184, 211, 224, 300.

19 Ю.Е. Пырсов, Каталог джучидских монет Саратовского областного музея краеведения, 2002. Katalogo Nr. 20, 73, 75, 81–84, 92–94, 100, 258, 288, 295–296.

20 Р. З. Сагдеева,  Серебряные монеты ханов Золотой Орды. 2005. Kataloge: Nr. 60, 126, 149–153, 173, 181.

21 Eduardas Remecas, „Vytauto monetos su liūtu ir mazgo simboliu bei įrašu Pečat (apie 1392–1393 m.)“, in: Pinigų studijos, Nr. 1, 2007, p. 82.

22 Stanislovas Sajauskas, „Pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų ypatybės“, in: Pinigų studijos, Nr. 2, 2004, p. 88.

23 Alfredas Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795, 2005, p. 108.

24 „Никоновская летопись“, in: ПСРЛ, t. 11, М., 1965.

25 Algirdas Baliulis, Stanislovas Mikulionis, Algimantas Miškinis, Trakų miestas ir pilys, 1991, p. 11–12, 35–36.

26 Prieiga per internetą: <http://www.vostlit.info/Texts/Dokumenty/Zolotoord/XIV/1380-1400/Tochtamysch/jarlyk_jagajle.phtml?id=3057>.

27 Rene Grousset, The Empire of the Steppes: a History of Central Asia, 1970, p. 407.

28 Ypač sužinojus, kaip žiauriai Tochtamyšas 1382 m. vasaros pabaigoje nusiaubė duoklę atsisakiusią mokėti Maskvą ir aplinkines sritis.

29 Ivanauskas, monetų tipai 1V.

30 Edmundas Rimša, Heraldika: iš praeities į dabartį, 2004, p. 95–96.

31 Žr. S. Sajauskas, Pinigų studijos, Nr. 2, 2007, p. 65.

32 Eduardas Remecas, „Paskutinės LDK Vytauto kaldintos monetos“, in: Pinigų studijos, Nr. 3, 2005, p. 68.

33 Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1569 metų. 1999.

34 Mykolas Balinskis, Vilniaus miesto istorija, 2007, p. 132.

35 Э. Ремецас, Средневековая нумизматика Восточной Европы. Вып. 5. М.: 2015, p. 262.

36 Edmundas Rimša, Heraldika: iš praeities į dabartį, 2004, p. 60.

37 Ivanauskas, monetų tipai 18V ir 8V.

38 „Похвалялся Витовт Тохтамыша на Орде посадить, а сам на московском престоле сесть, ибо для того и учинил эту войну; Тохтамыш посулил ему Москву и всю землю Русскую.“ Tverės metraštis. Prieiga per internetą: < http://www.vostlit.info/Texts/rus16/Tversk_let/frametext2.htm>.

39 Mikas Balčius, Eugenijus Ivanauskas, „Lietuvos valstybinių ženklų kilmė ir prasmė“, in: Voruta.lt, 2013 08 06. Prieiga per internetą: <http://www.voruta.lt/lietuvos-valstybiniu-zenklu-kilme-ir-prasme/>.

40 Ж. Сабитов, Флаги Золотой Орды, 2016 04 14. Prieiga per internetą: <https://vlast.kz/avtory/16749-flagi-zolotoj-ordy.html>.

41 Labai įdomus žodžių bosaga ir lietuviško pasaga sąskambis; taip pat pasagos, kaip laimės ir apsaugos simbolio, kabinimo virš namų durų tradicijos Lietuvoje kilmė. Galbūt čia turėtų ką pasakyti etnolingvistai?

42 Stanislovas Sajauskas, „Simboliai LDK monetose“, in: Pinigų studijos, Nr. 2, 2007, p. 61.

43 Badarch Nyamaa, The Coins of Mongol Empire and Clan Tamgha of Khans (XIII–XIV), 2005, p. 24, 36.

44 Pastebėtina, kad Stulpai Vytauto monetose pakeičia Печать ženklą, kuris buvo kaldinamas Vytauto monetų reverse 1395–1401 m. (Ivanauskas, monetų tipai 5V ir 6V). Tačiau šie abu ženklai turėtų reikšti tą patį – aukščiausiąją Lietuvos (nebe Ordos) valdovo valdžią Rusios žemėms, kurią sąlygojo ir įgalino 1395 m. Tochtamyšo pralaimėjimas Timūrui.

45 Prieiga per internetą: <http://coins.ucoz.ru/index/0-31>, monetos 7a-ж.

46 Д. В. Гулецкий, Монеты Беликого Княжества Литовского, 2015, p. 9.

47 Ivanauskas, monetos tipas 7-10V.

48 Dalia Grimalauskaitė, Eduardas Remecas, Pinigai Lietuvoje, 2016, p. 134.

49 Edmundas Rimša, Heraldika: iš praeities į dabartį, 2004, p. 58–60, 95.

50 Ivanauskas, monetų tipai 18V, 8V ir 9V.

51 Ivanauskas, monetos tipas 9V.

52 Никон. Лет, t. IV, p. 278.

53 Н. М. Шельди, Булгаро-татарские монеты XII–XV веков, 2002. Katalogo Nr. 412–413, 416–418.

54 Cronica Conflictus, Z. Celichowski (ed.), 1911, p. 24,

55 Alfredas Bumblauskas, „Žalgiris: neatsakyti klausimai“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2010.

56 Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, „LDK istorija: Vytautas Didysis – žydų globėjas, baltasis totorių chanas ir karaimų karalius“, in: 15min.lt, 2013 04 03. Prieiga per internetą: <https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-vytautas-didydis-zydu-globejas-baltasis-totoriu-chanas-ir-karaimu-karalius-582-322252>.

57 Iš to, kad Vytautas išleido fundacinį aktą Trakų bažnyčiai tik 1409 m., galima daryti išvadą, kad tik apytiksliai tuo metu katalikų gyventojų skaičius mieste darėsi didesnis.

58 Algirdas Baliulis, Stanislovas Mikulionis, Algimantas Miškinis, Trakų miestas ir pilys, 1991, p. 43–44.

59 Edmundas Rimša, Heraldika: iš praeities į dabartį, 2004, p. 93–96.

60 Chronique du religieux de Saint-Denys: contenant le règne de Charles VI, de 1380 à 1422, Louis M. Bellaguet (éd.), V. 4, Paris, 1842.

 

Istorija Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Naujienos Nuomonės, diskusijos, komentarai Rusijos istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra