Zigmas Tamakauskas. Žvilgsnis į rudenėjančios Žemaitijos istoriją

Autorius: Data: 2021-10-22 , 13:34 Spausdinti

Zigmas Tamakauskas. Žvilgsnis į rudenėjančios Žemaitijos istoriją

Telšių kapinėse prie Rainių kankinių kapo

Zigmas Tamakauskas, ekskursijos vadovas, www.voruta.lt

          Mūsų kelionės, kurią parengė TS-LKD Kauno skyriaus Lietuvos krikščionių demokratų  bendrija ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, tikslas buvo ne tik pasižvalgyti po rudenėjančią gražuolę Žemaitiją, bet svarbiausiai – žvilgterėti į jos garbingos ir skaudžios  istorijos kai kuriuos puslapius, savo širdimi  prisiliesti prie mūsų nacionalinės sąmonės žadintojo, knygnešystės tėvo, blaivystės sąjūdžio organizatoriaus, mūsų dvasinės kultūros puoselėtojo  –  vyskupo Motiejaus Valančiaus pėdsakų, jo  nenuilstamo darbo dvasios, artinusios Vasario 16-osios rytmetį.   

         Žemaičių  vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas  13 amžiaus pradžioje, kaip geografinė krašto padėtis.

         LDK Vytautas savo 1420 m. laiške imperatoriui Zigmantui akcentavo , kad Žemaičių žemė buvusi ir esanti pati Lietuvos žemė, ta pati kalba ir tie patys žmonės. Žemaičiai iš senovės lietuviais vadinasi. [ Bronius Kviklys – MŪSŲ LIETUVA, 4 tomas, 7 psl.]

         Rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas savo eilėraštyje „Liaudies daina“, reikšdamas mūsų tautos laisvės viltį, taip pat gražiai įpina žemaičių etnografinės srities vardą į visą Lietuvos paveikslą: „Budėkit, Žemaičiai, // Budėkit, Aukštaičiai, // Budėki, Dzūkija, budėk, Sūduva. // Pakils audros, vėjai, // Ir žus mūs skriaudėjai -// Atgims dar gražesnė laisva Lietuva. [LIETUVIŲ DIENOS, 1967 m. birželis, nr. 6, 9 psl.]

Į Raseinius

        Pirmoji mūsų kelionės stotelė – Raseiniai. Ši vietovė istoriniuose šaltiniuose minima tryliktojo amžiaus viduryje. Padavimai pasakoja , kad ikikrikščioniškais  laikais čia buvusi lietuvių šventovė, kurioje prie senojo ąžuolo rusenusi amžinoji ugnis. Dėl to ši vieta vadinta Rusene. Iš jos kilęs ir Raseinių vardas.

dav

Ekskursijos vadovas pristato Raseinių savivaldybės merui atvykusius svečius

Kiti šios vietovės vardą kildina iš Raseikos upelio, kurio vardas kilęs nuo žodžio rasoti. Ilgą laiką Raseiniai buvo laikomi Žemaičių sostine.    Joje būdavo renkami Žemaičių seniūnai, teisėjai, Seimo delegatai.

        1416-21 m. buvo pastatyta katalikų bažnyčia. Dabartinę – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią pastatydino 1642 m. čia įsikūrę  dominikonai. 19 amžiuje bažnyčia perstatyta [Visuotinė lietuvių enciklopedija, 19 t., 555 – 556 psl.]. Bažnyčioje įrengti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai.

         Raseinių apylinkėje  aktyviai   kovėsi su rusais 1794 metų sukilėliai, vadovaujami LDK kariuomenės tautinės kavalerijos brigados  vado  Juozo Kasakausko. 1831 metų sukilėliai buvo sudarę net Raseinių apskrities vyriausybę.  Raseiniškiai pasižymėjo ir atkuriant 1918 m. Lietuvos valstybingumą.

Mero  sveikinamasis žodis

          Raseinių apylinkėse aktyviai veikė 1941 metų Birželio sukilėliai, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardų Lietuvos partizanai.  Buvusiame kalėjime sovietiniai okupantai žiauriai kankino suimtus Lietuvos patriotus.  Tai liudija kalėjimo kieme   su sulaužytais kaulais ir išsukinėtomis rankomis, apipjaustytais kūnais rasti užkasti žmonės.

         Su Raseiniais yra susiję daug mūsų krašto žymių žmonių, kaip antai, poetas ir muziejininkas Dionizas Poška, tautosakininkas kunigas Antanas Juška, rašytojas Fromas Gužutis, mūsų tautos atgimimo dainius Maironis, kompozitorius Juozas Tallat- Kelpša, Lietuvos partizaninės kovos vadas ir prezidentas – generolas Jonas Žemaitis – Vytautas, krikščioniškų idėjų skleidėjas ir žinomas laisvės kovos dalyvis Viktoras Petkus, pirmasis Lietuvos alpinistas, iškėlęs mūsų valstybės vėliavą aukščiausiose kalnų viršūnėse – Vladas Vitkauskas, stiprinęs lietuvių ir vengrų tautų kultūrinę draugystę  – Vytautas Grinius ir kt.

         Miestą puošia 1934 metais pagal skulptoriaus V. Grybo projektą pastatytas Nepriklausomybės  paminklas (jį iškilmingai atidengė prezidentas Antanas Smetona, o pašventino Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas),  Maironio parke esantis   Maironio paminklas, miesto herbą vaizduojanti  skulptūra „Lūšis“, atnaujintas susijęs su Magdės legenda „Magdės“ šulinys. Mero Andriaus Bautronio iniciatyva įrengtas   Lietuvos  laisvės kovotojams skirtas paminklas.

       Planavome kiek ilgiau pabendrauti su šiuo iniciatyviu meru, tačiau tai padaryti sutrukdė Raseiniuose  vykusios civilinės saugos kompleksinės pratybos. Prie savivaldybės esančioje aikštėje, rikiavosi ir  tų pratybų dalyviai –  LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės pajėgų rikiuotė, kurioje turėjo dalyvauti ir šios rinktinės narys – Raseinių rajono savivaldybės meras. Meras Andrius Bautronis, kilniai skyręs mums keliolika minučių laiko, mus sutiko savivaldybės salėje apsirengęs Lietuvos šaulių sąjungos uniforma.   Nežiūrint skubos,  su juo čia įvyko  gyvas ir nuoširdus pokalbis.  Jis kiekvienam mūsų kelionės dalyviui įteikė atminimo dovaną – papuošta tautine juostele knygą „Raseinių kraštas“.

Ekskursijos dalyviai Raseinių savivaldybės posėdžių salėje

        Raseiniškiai džiaugiasi, kad  buvusį aktyvų Ariogalos gimnazijos  istorijos mokytoją metodininką, patriotą Andrių Bautronį  išsirinko savo rajono vadovu. Jis ir čia pasižymi savo aktyvia kūrybinga dvasia, paprastumu, nuoširdžiu bendravimu su žmonėmis.   Prisiminėme ir jo iniciatyvius  nuopelnus statant  Lietuvos partizanų memorialą Kryžkalnyje  ,  atrandant ir restauruojant Daugėliškių miško Lietuvos partizanų vadavietės istorinį bunkerį, kuriame 1950 m. liepos 22 dieną žuvo Prisikėlimo apygardos partizanų vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataras Leonardas Grigonis- Užpalis ir dar keturi partizanai. Mokytojo,  šaulio A. Bautronio vadovaujami  jaunieji šauliai netoli minėto bunkerio surado ir labai vertingą radinį – metalinį konteinerį su Prisikėlimo apygardos štabo dokumentais. Jis taip pat aktyviai dalyvavo realizuojant projektą „Misija Sibiras“.  Visada jaunatviškų kūrybingų polėkių turintis Andrius Bautronis už savo pozityvią patriotinę veiklą apdovanotas Padėkos raštais, Gabrielės Petkevičaitės – Bitės  medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, rajono savivaldybės atminimo ženklu „Žemaitis“. Linkime jam ir jo jaunai šeimai Dievo palaimos,  tolimesnės sėkmės puošiant Raseinių žemę savo kūrybiniais žiedais.

        Susibūrę  prie Nepriklausomybės paminklo „Žemaitis“, pakalbėjome apie jo prasmę, prisiminėme Nepriklausomybės kovų tarpsnius, jų istoriją.

Į Kelmę

       Antroji mūsų kelionės stotelė buvo Kelmė. Ji istoriniuose šaltiniuose minima 15 amžiaus pradžioje, kai buvo pastatyta bažnyčia. Kelmės apylinkėse aktyviai veikė 1863 metų sukilėlių būriai,  buvo platinama draudžiama lietuviška spauda. Prisiminėme ir 1945 metais liepos mėn. Kelmės valsčiuje Virtukų miške vykusias Lietuvos partizanų Žebenkšties rinktinės kautynes su NKVD kariniu daliniu. Vėliau šiose apylinkėse veikė Kęstučio apygardos Birutės rinktinės ir Jūros srities partizanai.

       Pro grakščią raudonveidę  vienbokštę neogotikinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią nuvykome į miesto kapines, kuriose amžinam poilsiui yra atgulęs Šaulių sąjungos įkūrėjas, rašytojas ir knygnešys  Vladas Putvinskis-Pūtvis.

Pagerbdami jo atminimą, pažvelgėme į jo spalvingą biografiją, kuri kai kuriomis spalvomis panaši į Vinco Kudirkos, Marijos Pečkauskaitės ir kitų   mūsų kultūros veikėjų gyvenimo tarpo žingsnius. Augo jis lenkiškoje aplinkoje. Lenkiškai kalbėjo ir namuose.   Susipratusių lietuvių, mokslo draugų – Vinco Kalniečio,    Povilo Višinskio ir kt. veikiamas, apsisprendė būti lietuviu. Kartu su žmona Emilija ėmė mokytis lietuvių kalbos,  pasuko lietuvybės puoselėjimo, platinimo ir saugojimo keliu [ Lietuvių enciklopedija, 24 t., 283 psl. ].  Šilo Pavėžupio dvaras tapo tikru lietuvybės centru. Buvo įsteigta Vlado Putvinskio finansuojama pradinė mokykla, o suaugusiems – vakariniai mokymosi kursai. Povilo Višinskio iniciatyva V. Putvinskiui priklausančiame Graužikų dvare vyko slapti lietuvių literatų susirinkimai. Jo dalyviai turėdavo atsivežti vadinamą „pasą“ – naujai parašytą savo literatūrinį kūrinį. Tokiuose susirinkimuose dalyvaudavo   Povilas Višinskis, Jonas Biliūnas, Žemaitė, Augustinas Janulaitis, Gabrielė Petkevičaitė- Bitė, Jonas  Krikščiūnas-Jovaras ir kiti.  Nuo 1901 metų lietuviškoje spaudoje dalyvavo ir pats Vladas Putvinskis, pasirašydamas Vlado Pūtvio vardu, materialiai rėmė „Varpo“ leidimą.  Vl. Putvinskio pakviestas Jonas Jablonskis, talkinant Antanui Smetonai, Žemaitei ir kt. Graužikuose spaudai rengė „Lietuvių kalbos gramatiką“  ir vyskupo Motiejaus Valančiaus „Raštus“.

       Vladas Putvinskis pasižymėjo ir kaip kovotojas prieš Lietuvos rusinimą, prieš spaudos draudimą. Savo Šilo Pavėžupio dvare jis buvo įrengęs didžiausią Žemaitijoje lietuviškos spaudos laikymo ir paskirstymo centrą.  Spauda buvo slepiama įrengtose slėptuvėse svirne, sode ir miške, palaikė ryšį su Mažosios Lietuvos leidyklomis.  Laikė net slaptas ginkluotas sargybas. Aktyviai jam talkininkavo jo žmona Emilija.

      1918 metais kovoti su Rusijos kariuomene pirko iš vokiečių kariuomenės ginklų,  įkūrė vadinamą „Plieno batalioną“. 1919 metais įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą, parengė jos įstatus ir programą, įsteigė žurnalą „Trimitas“.

      Vladas Putvinskis pasižymėjo ir kaip kūrybingas darbštus ūkininkas, tvenkinių žuvininkystės Lietuvoje pradininkas, savo dvaruose diegė agronomijos naujoves, plėtojo kooperacines idėjas. Visa tai darė Lietuvos ir lietuvių tautos pažangos labui.  Tai lyg apibendrina   jo ištarti paskutinieji žodžiai jį slaugiusiam gydytojui: „…Daktare, ne fiziškai sergu, bet sergu dėl to, kad negaliu dirbti tautos idėjos darbo…“ [ Intern. svetainės psl. ]

Kelmės kapinėse  prie Lietuvos šaulių sąjungos įsteigėjo  Vlado Putvinskio kapo

      Mintimis grįžome į Kauną, kur Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Tautos garbės alėjoje, netoli Nežinomojo kareivio kapo plazdančios ugnies, stovi  Vlado Putvinskio paminklinis biustas, jo pavardė įrašyta  garbingoje Knygnešių sienelėje, jo vardu pavadinta gatvė.

      Išvykę iš Kelmės  po dvidešimties minučių pasiekėme Kražius. Mūsų autobusas sustojo prie bažnyčios esančioje aikštėje. Vėlyvojo baroko Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia pastatyta 1763 m. Ją suprojektavo  buvęs Vilniaus universiteto profesorius jėzuitas matematikas ir architektas Tomas Žebrauskas. Jos vidų puošia barokinis altorius su 18-jo amžiaus skulptūromis, „Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų“ paveikslas, ornamentuotas kryžius, vargonai ir kt. Minint 100-ąsias Kražių skerdynių metines – 1993 metais skulptorius Regimantas Midvikis virš bažnyčios  šventoriaus centrinių įėjimo vartų įtaisė bronzinę plokštę , vaizduojančią  bažnyčios gynimo vaizdus. Vykę 1893 metų   įvykiai, istorijoje pažymėti Kražių skerdynių vardu, išgarsino šią vietovę   visame pasaulyje.    Rusijos valdžia, siekusi sumažinti katalikų vienuolynų ir bažnyčių skaičių, įsakė uždaryti  čia gyvavusį benediktinių vienuolyną ir nugriauti bažnyčią.  Vienuolės buvo  prievarta išvežtos į Kauną. Tačiau žmonės, pasiryžę neleisti uždaryti bažnyčios, budėdavo prie jos dieną ir naktį , kaip ir per 1991 m. sausio įvykius. Lapkričio mėn. 22 – 23 d. tarp   taikių gyventojų  ir rusų valdininkų  bei atsiųstų ginkluotų kazokų įvyko kruvinas susirėmimas. Jo metu žuvo 9 bažnyčios gynėjai, 50 buvo sužeista, 330 žmonių tardyta [ Visuotinė lietuvių enciklopedija, 10 t., 744-745 psl. ].   Kazokams buvo leista siaubti miestelį ir jo apylinkes. Šie įvykiai sukėlė visame  pasaulyje didžiulį pasipiktinimą, dar kartą parodė Rusijos vykdomos tautinės priespaudos žiaurumą, vykstantį kitaminčių persekiojimą. Čia pat prisiminėme  ir  buvusios sovietinės propagandos vadinamo „humanisto, žmonių sielos inžinieriaus“ Ilja Erenburgo ir kt. raginimą  „raudonarmiečius“  siautėti,  žudyti    Mažojoje Lietuvoje ir kitur gyvenusius žmones. Tai dabar įvardinta kaip „Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena“. Kalendoriuje ji pažymėta spalio 16-osios data. Tačiau gaila, kad ji valstybiniu mastu beveik nebuvo prisiminta.

         Kražių skerdynės tapo lyg pastiprinančiu simboliu ir vėliau ginant lietuvybę bei tikėjimą nuo tos pačios rusiškos, tik kitaip pasivadinusios – sovietinės ideologijos.

        Būdami prie Kražių M.K. Sarbievijaus kultūros centro, prisiminėme, kad tai išlikęs restauruotas buvusios  17 amžiaus jėzuitų kolegijos didžiulio pastatų komplekso vienintelis pastatas – buvęs bendrabutis, vadintas bursa. Jėzuitų vienuoliai Kražiuose įsikūrė 1608 metais. Šio ordino  tikslas buvo ne tik skleisti Dievo žodį, rengti naujuosius kunigus, bet ir aktyviai bendraujant  su pasauliečiais,  kurti švietėjiškas mokslo įstaigas, leisti švietėjiško turinio leidinius, knygas. Kražių kolegiją jėzuitai įkūrė 1614 metais. Ji tapo svarbiausiu Žemaitijos mokslo –  kultūrinio ir religinio gyvenimo centru. Čia buvusi bažnyčia garsėjo visoje apylinkėje savo puošniais tapybos darbais, altorių gausa ( joje buvo  12 altorių ). Dabar buvusią bažnyčią žymi tik išlikę  pamatų akmenys. Panaikinus jėzuitų ordiną, kolegiją perėmė 1773 metais  įkurta Edukacinė komisija. 1817 metais – ji atitekusi Vilniaus universiteto žinion, buvo perorganizuota į pirmąją pasaulietinę gimnaziją Lietuvoje. Jos  moksleiviai, veikiami Vilniaus universitete veikusios slaptos filomatų filaretų organizacijos idėjų, gimnazijoje įkūrė anticarinę  „Juodųjų brolių“ organizaciją. Pažymėtina, kad čia mokėsi 19 amžiaus žinomi mūsų kultūros veikėjai Antanas ir Jonas Juškos, A. Fromas-Gužutis, D. Poška ir kt. 1844 metais gimnaziją perkėlus į Kauną, jai buvo suteiktas gubernijos gimnazijos statutas – dabar ji pavadinta Maironio vardu. Kražiai neteko savo buvusios reikšmės.

        Dėl laiko stokos negalėjome užsukti į legendomis bei įvairiais pasakojimais apipintą Medžiokalnį ir Vytauto kalną. Skubėjome į Varnius.

Varniai

           Varniai ilgą laiką buvo žemaičių religinis bei kultūrinis centras, paskleidęs mūsų kraštui ne vieną šviesos spindulį. Jau 16-17 amž. vienas iš tokių spindulių buvo vyskupas Merkelis Giedraitis, būręs Varniuose šviesiausius to meto žmones, savo lėšomis juos ir išlaikydavęs.  Tai įgalino čia atvykusį istoriką Motiejų Strijkovskį, Lietuvos valstybės savarankiškumo propaguotoją, 1582 metais parašyti ir išleisti „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kroniką“.  Kanauninkas Mikalojus Daukša, gyvendamas Varniuose, vyskupo M. Giedraičio pavedimu ir lėšomis išleido pirmąsias lietuviškas knygas Didžiojoje Lietuvoje. 1595 metais Vilniuje buvo atspausdinta pirmoji lietuviška knyga Lietuvoje – M. Daukšos  išverstas  J. Ledesmos Katekizmas ( „Katekizmas, arba mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“ ), o 1599 metais išleistas taip pat didelis kanauninko Mikalojaus  Daukšos darbas – J. Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą   „Postila katolica, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“, kurios prakalboje vaizdžiai reiškiama didelė meilė lietuvių kalbai, pareiga ją saugoti ir vartoti, pabrėžiama jos svarba valstybei ir tautai. Jis rašė: „Tautos laikosi ne žemės derlingumu, ne apdarų dailumu, ne apylinkių smagumu, ne miestų ir pilių tvirtumu, bet vien vartojimu savo gimtosios kalbos, kuri kelia ir stiprina  pilietiškumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas… Paniekink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir visą kas gerą“ [ Eugenija Ulčinaitė: Mikalojaus Daukšos idėjos ir bendrinė kalba, intern. psl.].   Šiuos M. Daukšos manifestinius žodžius turėtume visi įsidėti į savo širdį, ypač tie, kurie nuolaidžiaudami svetimiems vėjams, vis ketina susiaurinti valstybinės kalbos vartojimo erdvę, ardyti mūsų jau laiko patikrintą abėcėlę, žaloti mūsų dvasinės kultūros principus.

         M. Daukša savo raštuose pirmą kartą pavartojo lietuviškus naujadarus, išlikusius iki mūsų laikų, kaip pavyzdžiui – mokytojas, valia, išmintis, įkvėpimas ir kt.

Varnių bažnyčioje prie vyskupo M. Valančiaus sosto

        Merkelio Giedraičio idėjas 19 amžiuje ryškiausiai tęsė vyskupas Motiejus Valančius.   Senajame Julijaus kalendoriuje įrašyta  jo gimimo data – 1801 metų vasario 16-oji. Ši M. Valančiaus gimtadienio  data – tai    lyg   kažkoks pranašiškas simbolis – jo būsimos veiklos ir darbų   kelio gairės.  Jo išmokyta raštinga ir išugdyta karta leido lietuviškus laikraščius, pradėjo tautinį sąjūdį,  vedusį  į 1918 metų Vasario 16-ąją – Lietuvos Respublikos sukūrimą.

        Prie Motiejaus Valančiaus  paminklo ( skulptorius A. Aleksandravičius ) ir lankydamiesi buvusioje katedroje – Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje stengėmės savo mintimis pažymėti jo 220-ąsias gimimo metines, išgirsti garbingojo Vyskupo balso ir žingsnių aidą, pažvelgti į jo gyvenimo kelio nuotrupas, į jo pasiaukojančią kovą prieš rusifikaciją, prieš katalikybės naikinimą. Varniuose, kaip ir vyskupo M. Giedraičio laikais, M. Valančius  sutelkė  didelį  bendraminčių švietėjų, lietuviškos raštijos darbuotojų būrį, organizavo knygnešystę, uždraustos lietuviškos spaudos leidybą bei platinimą. Sukūręs blaivybės sąjūdį, atliko didelį   tautinės savimonės žadinimo ir žmonių blaivinimo darbą, steigė slaptas lietuviškas mokyklas, mokė valstiečius rašyti ir skaityti, stengėsi juos išvaduoti iš sulenkėjusios bajorijos įtakos. Jis suprato, kad tautos atgimimo siekis turi prasidėti nuo kalbos, savo dvasinės kultūros ir istorijos gaivinimo darbo. Vyskupas Motiejus Valančius pasižymėjo ir kaip gabus diplomatas, kovojant  su rusų valdininkais  dėl savo idėjų bei veiklos  realizavimo.

        Dėl vykstančių remonto darbų negalėjome įeiti į buvusios Kunigų seminarijos pastatą – dabartinį  Žemaičių vyskupystės muziejų, nepamatėme ir prie muziejaus pastato  Artūro Sakalausko sukurto paminklo vyskupui M. Giedraičiui ir kanauninkui M. Daukšai.

Varniuose prie vyskupo M. Valančiaus paminklo

       Išvykstant iš Varnių, dar stabtelėjome prie Šv. Aleksandro – ketvirtosios čia stovėjusios bažnyčios. Pirmoji toje vietoje buvo pastatyta    Vytauto Didžiojo rūpesčiu   ir  pavadinta Šv. Aleksandro vardu pagal krikščioniškąjį Vytauto krikšto vardą. Sovietinės okupacijos metais bažnyčia buvo uždaryta ir suniokota. Tikintiesiems ji grąžinta ir restauruota 1991 metais kanauninko Jono Petrauskio rūpesčiu.

Į Telšius

         Šiais metais minint  Rainių įvykių 80-metį, užsukome į Rainius. Poetas Vytautas Mačernis rašė, kad juos prisiminus „tauta subręsta, visiems likimo vingiams tampa atspari…“ [ Eilėraštis „Rainių kankiniams“ ]. Tai prisiminėme ir mes. Tai buvo 1941 metų birželio  Joninių diena.   Visame krašte jau degė prasidėjusio sukilimo židiniai, aidėjo Lietuvos himno garsai, vis drąsiau pradėjo plazdenti metus laiko slapstytos lietuviškos Trispalvės. Sovietinis okupantas, nespėjęs dar užmaskuoti savo įvykdytas žmonių žudynes, paskubomis, gelbėdamas savo kailį,  nešdinosi iš Lietuvos. Tokių žudynių gyvi  pėdsakai rasti ir Rainių miškelyje. 1941m. birželio 24- 25 d. sovietinė kariauna, talkinant vietos čekistams, sadistiškai nužudė 74 Telšių kalėjimo vadinamus politinius kalinius – mūsų krašto jaunus šviesuolius – gimnazistus, mokytojus, ūkininkus, darbininkus, tarnautojus. Čia buvo kraupiai nužudytas ir prieš kurį laiką mirusio LR Seimo nario- signataro Liudo Simučio tėvas. Visų jų „kaltė“ buvo ta, kad jie mylėjo savo Tėvynę, troško jai laisvės.

Rainių miškelyje prie  paminklo vykusių žudynių vietoje

          Mus pasitikusi Telšių „Alkos“ muziejaus šauni gidė Aida Stančienė mus įleido į Rainių kankiniams atminti pastatytą koplyčią, papasakojo tų šiurpių įvykių istoriją. Koplyčia pastatyta pagal Jono Virako išlikusius eskizus. Jos statybos projektą parengė architektas Algirdas Žebrauskas. Koplyčią puošia įspūdingos dailininko profesoriaus Antano Kmieliausko sukurtos freskos, vitražisto  Algio Dovydėno įrengti vitražai, skulptoriaus Remigijaus Midvikio iškaltas balto marmuro kryžius. 1991 metų  birželio 23 dieną, minint 50-ąsias Rainių tragedijos metines,    nusidriekiant didžiulei  žmonių eisenai nuo Telšių iki pat Rainių,   vyko koplyčios pašventinimo iškilmės.    Koplyčią, aukojant šv. Mišias,  pašventino Telšių vyskupas Antanas Vaičius su daugybe atvykusių kunigų.    Gera prisiminti, kad šiame   dvasiniame  patriotiniame pokylyje, kaip tuometiniam aktyviam Lietuvos sąjūdžio dalyviui,  teko dalyvauti ir man.

        Susikaupę, su  gide Aida kartu nuvykome į vykusią tragedijos vietą. Ją žymi akmenuotas kelias ir skulptoriaus Remigijaus Midvikio sukurtas simbolinis paminklinis kryžius.

        Telšiuose, geranoriškos  gidės lydimi, pirmučiausiai nuvykome   į senąsias miesto kapines. Prie Rainiuose nužudytų kankinių kapo, papuošto   skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurta išraiškinga „Pieta“, pagerbėme jų kančią ir atminimą mūsų kelionės draugės Nijolės Ragauskienės vadovaujama malda.

       Toliau Telšius apžiūrėjome savarankiškai. Miestą puošia gausių meškų skulptūros –  žemaičių tvirtybės bei  vieningumo simboliai.     Pagal padavimą Telšius įkūręs milžinas Džiugas – Telšys.  Tačiau greičiausiai Telšių vardas kilęs iš nedidelio Telšės upelio [ Intern. psl. ].

        Penkioliktame amžiuje Telšiuose vykdavo Žemaičių seniūnijos seimai, minimas valstybinis Telšių dvaras. Prie jo ir išaugo Telšių miestelis.  Telšiai   buvo paskelbti 2016 metų Lietuvos kultūros sostine.

      Miesto Durbės skvere  prie gražiai įrengto amfiteatro stovi 2016 metais pastatytas paminklas Durbės mūšiui. Jį kūrė pagal architekto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato profesoriaus Algirdo Žebrausko idėją keletas menininkų: iškiliąją – reljefinę dalį sukūrė skulptorius Algirdas Bosas, metalinę dalį padirbino kalvis Virginijus Mikuckis iš Mažeikių, Europos 1260 m. buvusį žemėlapį ant paminklo pjedestalo sukūrė vietos dailininkas profesorius Romualdas Inčirauskas. Paminklą pašventino iš Panevėžio atvykęs didelis Lietuvos patriotas, buvęs telšiškis,  vyskupas Jonas Kauneckas.  2017 metais miesto Katedros aikštėje prie Kultūros pastato sienos sumontuotas 23 varpų karilijonas.

        Kiek pasivaikščiojus po Telšius, aplankėme   puošnią Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, kuriai 1926 metais, įkūrus Telšių vyskupiją, buvo suteiktas katedros statusas. Pasitiko mus  šventoriaus vartuose stovinčios katedros  globėjo Šv. Antano Paduviečio ir miesto globėjo Šv. Stanislovo skulptūros ( skulptorius Arūnas Sakalauskas ). Įeinant į šventovę, atkreipėme dėmesį į puošnias jos duris, kuriose dailininkas Romualdas Inčirauskas pavaizdavo keturiuose tarpsniuose Žemaitijos istorijos keletą epizodų: žemaičių ikikrikščioniška istorinė praeitis, Žemaitijos krikštas bei Konstancos Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, Žemaičių vyskupystės  ir Telšių vyskupijos istorija. Šios durys buvo pašventintos 2009 metų birželio mėn. Originali ir katedros vidaus dviaukštė  erdvė. Jos sienas supa galerija. Pirmame ir antrame aukštuose įrengti 7 altoriai. Yra ir du Didieji altoriai. Pirmojo aukšto   centre – Loreto Dievo Motinos altorius. Jį puošia Dievo Motinos su kūdikiu skulptūra.  Antrojo aukšto centrinis altorius skirtas katedros globėjui Šv. Antanui Paduviečiui. Jo skulptūrinėje grupėje  – Šv. Antanas, įrodantis Eucharistijos gyvybingumą – prieš  ją suklupęs asilas. Tokio paties turinio tapybinis paveikslas puošia ir pranciškonų  Kretingos bažnyčią.

       Katedros interjerą puošia ir prasmingi šoniniai  –  Jėzaus Kristaus, Šv. Juozapo arba Šventosios šeimos, Šv. Barboros, Šv. Justino, Šv. Pranciškaus altoriai.

      Sovietinės okupacijos metais čia ilgą laiką klebonu dirbo kunigas Antanas Vaičius, kuris, atšilus politiniam klimatui, 1982 metais buvo įšventintas vyskupu. Atgimus Lietuvai, su juo ne kartą bendravome, atvykus pas jį su vienu ar kitu mokyklinio jaunimo būriu.  Džiaugėmės jo nuoširdžiu priėmimu ir vykusiais prasmingais pokalbiais. Šioje katedroje šešetą metų kunigavo  ir kunigas Jonas Kauneckas, vėliau tapęs iškiliu Panevėžio vyskupu.

        Čia 2015-2017 metais katedros klebonu dirbo teologijos daktaras kunigas Darius Trijonis, 2017 metais konsekruotas Vilniaus  arkivyskupijos vyskupu.

       2002 m. pasibaigus vyskupo Antano Vaičiaus , kaip ordinaro kadencijai, jį pakeitė vyskupas Jonas Boruta. Nuo 2017 iki 2020 m. Telšių vyskupu – ordinaru buvo kauniečių numylėtinis vyskupas Kęstutis Kėvalas.

Prie Telšių katedros šventoriaus vartų

        Nuo 2020 metų birželio 1 dienos Telšių vyskupijai vadovauja popiežiaus Pranciškaus paskirtas  Kaišiadorių  rajono savivaldybės kultūros premijos laureatas, kelių knygų ir daugelio mokslinių bei publicistinių  straipsnių autorius dr. vyskupas Algirdas Jurevičius, turintis ne tik aukščiausią  teologinį, bet ir muzikinį išsilavinimą. Jis 1998 – 2008 metais vadovavo  arkivyskupo  Teofiliaus  Matulionio beatifikacijos bylai.

         Išėję iš katedros, laipteliais nusileidome į  Vyskupų kriptą. Čia   palaidotas pirmasis Telšių vyskupas, 1918 metų Vasario 16-osios Akto signataras Justinas Staugaitis ir sovietinių lagerių kankinys – teologijos daktaras, profesorius ir spaudos darbuotojas Pranciškus Ramanauskas, slapta lageryje įšventinęs į kunigus žinomą kovotoją už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę Alfonsą Svarinską, vėliau gavusį garbingą monsinjoro titulą. Į šią kriptą 1999 m. rugsėjo mėn. buvo perkelti  1946 m. sovietinių budelių nužudyto garbingojo Telšių vyskupo patrioto Vincento Borisevičiaus rasti Tuskulėnų kapavietėje palaikai. Jis geriau sutiko mirti, o neišduoti Lietuvos laisvės kovotojų. Laukiame jo paskelbimo palaimintuoju.

        Katedros šventoriuje palaidoti  vyskupai Petras Maželis, Juozapas Pletkus ir mūsų minėtas Antanas Vaičius.

       Grįžtant į namus, užsukome dar į Kryžkalnį. Čia vakaro prožektorių šviesos blyksnių apšviestame Partizanų atminties memoriale pagerbėme žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus.

       Greitai ir prasmingai prabėgo mūsų pažintinės ekskursijos diena.

Lietuva Naujienos ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra