Zigmas Tamakauskas: pažintis su slapta 1957 m. vyskupu konsekruotu V. Sladkevičiumi

Autorius: Data: 2021-07-11 , 10:26 Spausdinti

Zigmas Tamakauskas: pažintis su slapta 1957 m. vyskupu konsekruotu V. Sladkevičiumi

Zigmo Tamakausko asmeninio archyvo nuotraukos

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

         Valstybės dienos išvakarėse gavau iš Biržų savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos vyresniojo bibliotekininko Evaldo Timuko malonų laišką, kuriame jis prašo pasidalinti savo prisiminimais iš mano bendravimo su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi ir kt. Evaldas Timukas kartu su  Kovo 11-osios Akto signatare Irena Andrukaitiene jau  yra parengę šaltinių publikaciją, skirtą J. Em.  kardinolo V. Sladkevičiaus 100-osioms gimimo metinėms „Savas tarp savų“.   

       Lietuvos Respublikos Seimas, pažymėdamas   kardinolo Vincento Sladkevičiaus praėjusių metų  jubiliejinį gimtadienį ir jo  nuopelnus  Lietuvai, šiuos – 2021 metus paskelbė kardinolo Vincento Sladkevičiaus metais. Tad tikiuosi, kad šį  mano prisiminimų žiupsnelį paskaitys  ir kiti, besidomintys šio nuostabaus žmogaus gyvenimo epizodu.

        Greitai teka laiko srovė vis kasdien tolindama buvusios vaikystės dienas, lyg šydu vis daugiau užskleisdama ir prisiminimus. Tačiau patys ryškiausi prisiminimai lyg saulės šviesos blyksniai vis tiek prasimuša pro tą laiko tėkmę  dengiantį šydą.  Vienas iš tokių šviesių prisiminimų – nuo ankstyvos vaikystės dienų artimas bendravimas su Bažnyčia. Augau tikinčių tėvų šeimoje. Mama prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje buvo aktyvi pavasarininkė, o tėtė, buvo žinomas diplomuotas siuvimo specialistas,  kaip sužinojau iš mano gimtojo miesto – Kudirkos Naumiesčio istorijos tyrinėtojo Romo Treiderio, priklausė ir Lietuvos šaulių sąjungai.   Pakrikštytas buvau Kud. Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, o Pirmąja Komuniją priėmiau naujai pastatytoje Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje iš veiklaus kunigo Antano Kardausko rankų. Pokario metais didelę  vaikystės dienų palaimą ir džiaugsmą turėjau įsijungęs į didelį Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios ministrantų būrį. Vėliau ją uždarius, aš su savo broliu ir dar keliais ministrantais patarnaudavome šv. Mišioms vadinamojoje Mokinių bažnyčioje, kurioje šventas Mišias aukodavo ir tuometinis Lietuvos  vyskupijų  valdytojas dr. kanauninkas Juozapas Stankevičius. Čia Mišioms patarnaudavo ir Mindaugas Tamošiūnas, vėliau tapęs žinomu muzikantu, kompozitoriumi – pučiamųjų orkestro „Trimitas“ ir estradinio ansamblio „Oktava“ meno vadovu ir dirigentu.  Šios bažnyčios Didįjį altorių puošė dailininko profesoriaus Stasio Ušinsko  sukurtas vitražas. Sovietinė valdžia, brutaliai kovodama su mūsų dvasinės kultūros apraiškomis, uždarė ir šią bažnyčią. Su mūsų ministrantų būrio likučiais pasukome link Kauno arkikatedros bazilikos. Čia teko patarnauti šv Mišias kurį laiką aukojusiems žinomiems kunigams: poetui Kazimierui Žitkui – Vincui Stoniui, dainos „Gražių dainelių daug girdėjau“ žodžių autoriui, gilius pėdsakus palikusiam filosofijos mokslo dirvoje greitakalbiam prelatui Pranui Kuraičiui, 1953 metais suimtam ir nuteistam 25 metus kalėti sovietiniame lageryje.

       Iš buvusių Katedroje kunigų bene ilgiausiai teko bendrauti su kunigu Vincentu Sladkevičiumi.

        Tad  dar kartą    pamėginsime kiek daugiau pratraukti laiko tėkmės šydą ir  žvilgterėti į išlikusių prisiminimų kraitę bendraujant su šio žmogaus kilnia asmenybe.

        1952 metais, tapęs Kauno kunigų seminarijos prefektu (viršininku, rektoriaus padėjėju) ir klierikų dvasios vadovu, kunigas Vincentas Sladkevičius šio laikotarpio savo gyvenimo žingsnius susiejo su Kauno arkikatedra bazilika. Jis šv. Mišias daugiausiai aukodavo prie vadinamų Švč. M. Marijos Sopolingosios, Šv. Kryžiaus ir Pažaislio Marijos šoninių altorių. Istorinis Kryžius čia buvo atvežtas iš uždarytos Šv. Gertrūdos bažnyčios koplytėlės, o Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu gėlių vainike paveikslas – iš uždarytos Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios. Aš tada buvau dabartinės „Aušros“, o tąsyk  – Pirmos berniukų vidurinės mokyklos  devintos klasės mokinys. Į akis jau tada krito  nedidučio ūgio kunigo Vincento Sladkevičiaus didelė siela, jo didelis kuklumas, nuoširdumas, paprastumas ir pamaldumas. Jis aukodavo šv. Mišias  labai susikaupęs, raiškiai  tardamas  kiekvieną Mišių skaitinio žodį. Vakarais, kai sėsdavo  kairėje Katedros navoje į klausyklą klausyti išpažinčių, prie jo visada nusidriekdavo didžiulė žmonių eilė. Tikinčiuosius traukdavo  jo, kaip nuodėmklausio, nuoširdumas, psichologinis nusimanymas, mokėjimas bendrauti su žmonėmis. Visada klausyti išpažinčių ateidavo  pirmas,  išeidavo paskutinis. Tikintieji ne tik norėdavo jam, kaip dvasios tėvui, atverti  savo sielos žaizdas, bet ir tylioje aplinkoje pasikalbėti, pasitarti, pasiguosti, išgirsti jo patarimą, raminamą  žodį. Visada iš kunigo  V. Sladkevičiaus trykšdavo gerumo šiluma. Rodos, jis niekad nejautė ir jokio nuovargio. Pasikalbėjus su juo, pajusdavai iš jo  ir sklindantį patriotizmą, Tėvynės meilę, susirūpinimą Lietuvos likimu, kartu tvirtą pasitikėjimą viltinga Aukščiausiojo globa. Kada subūriau slaptą antisovietinę jaunimo organizaciją, jaučiau jo didelį autoritetą bei rūpestį mūsų idealistinės krypties žingsniams. Kunigo Vincento Sladkevičiaus palaiminti Katedros zakristijos koplytėlėje prisiekėme savo jaunatviškas jėgas skirti Dievui ir Tėvynei. Visi drauge pagiedojome giesmę „Štai užbaigėm auką gausią – laimink, Dieve, mus visus…“

          1957 metais per Kalėdas garbės kanauninką Vincentą Sladkevičių, pagal popiežiaus Pijaus XII nominaciją, Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis slapta konsekravo vyskupu. Jis labai apsidžiaugė, kai mes, mano iniciatyva,  su studentiško jaunimo grupele, sugužėjome jį pasveikinti kaip vyskupą. Nežinojome kaip elgtis  sutikus jau su garbingu Bažnyčios kunigaikščiu. Vyskupas V. Sladkevičius tuomet gyveno Žaliakalnio  Žemaičių gatvės dviaukščio namo kukliame kambarėlyje netoli Prisikėlimo bažnyčios. Jis mus sutiko apsirengęs civiliais drabužiais. Ekscelencijos nuoširdus pasisveikinimas ir pirmieji pokalbiai su juo, išsklaidė mūsų varžymąsi.  Pamatėme, kad jis liko toks, koks buvo – žmogiškas, artimas, suprantantis, tik dar labiau lyg  švytintis didžiosios Šviesos atspindžiu.  Vyskupas man tada padovanojo savo pirmąją vyskupišką nuotrauką ir filosofo Vladimiro Solovjovo raštų dvitomį. Džiaugiuosi, kad  per   vykusias   kratas paimtas šias knygeles,  vėliau pavyko  atgauti neišduodant Ekscelencijos vardo. Kratai ir tardymui vadovavęs G. Bagdonas, įsakė jose įrašyti:  „priklauso man“ ir pasirašyti. Tą ir padariau.  Dėka mano mamos šaltakraujiško sumanumo čekistai nerado nei vyskupo V. Sladkevičiaus nuotraukos, nei mano užrašų sąsiuvinio. Sovietinio saugumo pastato   kabinete tardytojas įnirtingai berdamas su intonacijom įvairius „epitetus“, reikalavo pasakyti iš kur  gavau tuos Solovjovo raštus. Vis atsakydavau: juos turiu jau seniai, pirkau Vilniaus turgaus prekyvietėje…

         Sovietinė valdžia bijojo V. Solovjovo idealistinių minčių apie žmogišką Gėrį, Tikėjimo dovaną, Dievo esybę.

        Dovanota vyskupo Vincento Sladkevičiaus  nuotrauka  mano artimųjų nuotraukų albume yra viena iš brangiausių relikvijų.  Tos istorinės nuotraukos kopiją padovanojau atsikūrusiam Kauno arkivyskupijos muziejaus Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialiniam skyriui, kuri savo švytėjimu puošia jo stendus.

       Dalyvaujant 1988 metais Lietuvos Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, dalyvavau ir šv. Mišiose prie uždarytos Vilniaus katedros durų. Mišioms vadovavo kardinolas V. Sladkevičius, talkinant garbingajam Vilniaus vyskupui, taip pat dideliam Lietuvos patriotui Julijonui Steponavičiui ir kt. dvasininkams.    Kardinolas per    Mišias tarė savo chrestomatinį žodį apie dvasinį mūsų tautos augimą, prasidėjusius pokyčius, pasidžiaugė suplevėsavusia mūsų Trispalve. „…Mes džiaugiamės, kad suplevėsavo trispalvė vėliava – tai mūsų tautos gyvybės ženklas. Visam pasauliui mes skelbiame: lietuvių tauta yra gyvoji tauta“ – kalbėjo kardinolas V. Sladkevičius.    Jis džiaugėsi atgimstančios Lietuvos sąjūdžiu, jo skelbtomis krikščioniškomis tautinėmis  vertybėmis. Tačiau, kiek vėliau, Kardinolas  pergyveno  nutolimą nuo šių idėjų, nuo   tautinių krikščioniškų šaknų. Daug kartų mūsų pokalbiuose jis pabrėždavo lietuviškos dainos ignoravimo vyksmą. Matydavo, kad lietuvišką dainą, lietuviško žodžio skambesį vis labiau užgožia   šūkaliojantys svetimi garsai, kuriuos jis girdėdavo pro savo buto langą.  Pergyveno, kad  į mūsų kalbą vis labiau braunasi svetimžodžiai –lyg  buvusios sovietinės rusifikacijos pakaitalai. Sakė, – pasižiūrėkite, kas dedasi mūsų miesto ir Vilniaus gatvėse – lietuviškų užrašų beveik neliko…

       Šie tuomet išsakyti Kardinolo širdies skauduliai, deja,  gyvi ir mūsų dienomis, tik dar labiau paryškėję.  Skaudu matyti, kad kai   kurie  valdžios žmonės savomis  rankomis užsimoję   naikinti savo dvasinės kultūros ištakas, savo krikščioniškų tautinių vertybių šaknis. Net kai kuriems „autoritetams“ nepatiko, kad  mūsų Prezidentas per savo inauguraciją, pagerbdamas Švč. Mergelę  Mariją – Dievo Motiną, ėjo pro Aušros Vartus, nepatiko, kad tardamas savo prasmingą žodį,   pagerbė vieną iš mūsų tautinės Valstybės kūrėjų – dr. Joną Basanavičių.   Ir čia pat lyg kartu su garbingojo Kardinolo dvasia norisi paklausti – kuria kryptimi vedama Lietuva?

         Kardinolas Vincentas Sladkevičius, dalyvaujant daugybei žmonių, pašventino ir atstatytą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ paminklą Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.

      Kardinolas, reikšdamas didelę meilę ir pasitikėjimą Švč. Mergelei Marijai, Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslui, vainikuotam popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna, suteikė Marijos – Nuliūdusiųjų Paguodos vardą. Jis visada pabrėždavo, kad   per Marijos užtarimą  įvyko stebuklas– Lietuvos   prisikėlimas:  1988 metai buvo paskelbti Marijos metais –gimė Lietuvos sąjūdis su savo krikščioniškomis tautinėmis idėjomis vedęs Lietuvą į Kovo 11-ją. Šį stebuklą   visi turėjome progos matyti. Daugelis juo ir tikėjo.  Vienu ar kitu būdu jo vyksme  ir dalyvavome.

      Kaišiadorių  vyskupas Jonas Ivanauskas sakė: „Per visą Atgimimo laikotarpį turėjome Dievo Apvaizdos siųstą žmogų, giliai tikintį ir mylintį žmones ganytoją“ [Str. „Padėka Dievui už kardinolo Vincento gyvenimą ir tarnystę“, XXI a. priedas –  Katalikas, 2020-08-28].

       Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, dabartinis Lietuvos kardinolas, Vincentą Sladkevičių vadina ir legendinės „Lietuvos katalikų  bažnyčios kronikos“ krikštatėviu.

        Negalima pamiršti ir tai, kad kardinolui Vincentui Sladkevičiui, 1991 metų sausį, buvo perduotas saugoti LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. Kovo 11-osios Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Šį Aktą Kardinolas saugojo iki 1993 metų.

       Su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi  daug teko bendrauti Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje man būnant Kauno miesto savivaldybės trečiosios kadencijos tarybos nariu, Pilietybės komisijos pirmininku, Kauno apskrities Švietimo tarybos nariu ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus Švietimo sekcijos pirmininku. Tada turėjau galimybės daug kartų surengti Eminencijos buto menėje, dalyvaujant  pačiam  Kardinolui, gyvąsias dvasinio ugdymo pamokas. Šiose dvasinio pakylėjimo –  susitikimo pamokose  mano pakviesti dalyvavo daugelis miesto mokyklų mokinių, mokytojų, mokyklų vadovų, visuomeninių organizacijų atstovų, mokinių  saviveiklininkų ne vienas būrys. Daug kartų Eminenciją – antrąjį kardinolą Lietuvos istorijoje, sveikindavome jo  mėgstamos  kanklių muzikos garsais, jo pamilta lietuviška daina ar giesme. Visada prisimenu  tuos gražiuosius mano parengtus Kardinolo susitikimus su mokytojos Angelės Šiaurienės vadovaujamos Kudirkaičių organizacijos būriais, ateitininkais,   „Saulės“, „Aušros“, „Rasos“ gimnazijų, „Ąžuolo“ ,  „Versmės“, „Nemuno“, Juozo Urbšio, Šilainių, Stasio Lozoraičio, Vilijampolės ir kitų vidurinių mokyklų mokiniais, mokytojais bei Švietimo ir ugdymo skyriaus darbuotojais, miesto tarybos nariais, su Dainavos poliklinikos darbuotojais ir jos vadovybe.

         Visi jausdavome  Kardinolo nuoširdų atidumą, paprastumą, išmintį, jo ištartų žodžių įtaigą, jo laiminančios rankos poveikį. Daug kas šiuos susitikimus vadindavo dvasinės atgaivos puota, žmogiško gerumo bei gyvojo tikėjimo susistiprinimo pamokomis. Jo Eminencija man, kaip šių susitikimų organizatoriui, padovanojo iš Vatikano gautą popiežiaus Jono Pauliaus II dovaną – rožinį ir   „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ devintąjį tomą.  Dovanotame tome savo ranka įrašė man skirtą labai brangų ir prasmingą  įrašą.

          Kardinolą šie susitikimai visai nevargindavo, jis net jų laukdavo. Susitardavau su juo dėl datos ir valandos. Kardinolas lyg gerasis tėvas mane visada vadindavo malonybiniu vardu. Kartais dėl to malonaus išskirtinumo pasijusdavau truputį  lyg nejaukiai, bet kartu ir suprasdavau man taikomą nuoširdų artimumą.

Jau gerokai ligos kamuojamo Kardinolo įrašas.     

              Dažnai Kardinolą lankydavo  monsinjoras Vincentas Jalinskas, daugiausiai žmonėms žinomas „Vincelio“ vardu, ir kiti.

          Paskutinį kartą jau sunkiai sergantį Kardinolą aplankėme 2000 m. balandžio mėn. prieš pat Velykas.  Jis gulėjo savo kuklaus darbo kambarėlio esančioje lovoje. Jam įteikėme Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus Padėkos raštą, drauge pasimeldėme. Paskui Kardinolas paprašė prie jo lovos budinčios seselės, kad ji užmautų ant jo rankos  piršto kardinolišką  žiedą. Su išsekusia nuo ligos ranka, tačiau tardamas aiškius žodžius, jis mus palaimino. Tai buvo graudus, bet nepaprastai dvasingas atsisveikinimo palaiminimas.

          Šių metų gegužės 28 dieną suėjo jau  dvidešimt vieneri metai, kai iškilusis Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius jau ilsisi Viešpaties ramybėje. Gerosios Šviesos ir susikaupimo tylos apgaubta jo kūno amžinojo poilsio vieta Kauno arkikatedros bazilikos Švč. Sakramento koplyčioje, kurioje jis taip pat aukodavo šventų Mišių auką. Čia tarsi į mus prabyla gyvoji Kardinolo dvasia, vėl raginanti pakilti iš kasdienybės dulkių, stiprinti savo Tikėjimą, Meilę ir Viltį, savo  tautinių šaknų gyvybingumą, istorinę Atmintį.

         Prieš mane ant stalo guli laikraščio „Voruta“ redaktoriaus Juozo Vercinkevičiaus sudaryta gausiai iliustruota knyga „Kardinolas Vincentas Sladkevičius“ ir Irenos Petraitienės parengta knyga „Padaryk mane gerumo ženklu“. Iš knygos viršelio žvelgia savo geromis akimis popiežiaus Jono Pauliaus II 1988 m. liepos 28 dieną inauguruotas Šventosios Romos bažnyčios kardinolas Vincentas Sladkevičius. Daug kartų matytas tas jo gyvybingas, žmones patraukiantis žvilgsnis. Tame žvilgsnyje lyg susitinka ir mūsų akys. Daug kartų matyta ir ta graži, gerumu dvelkianti šypsena, primenanti taip pat marijono  palaimintojo Jurgio Matulaičio  teiginį – gerumu nugalėk blogį. Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo to gerumo ženklas, savo herbe įsirašytų žodžių ir vaizdo  atspindys. (Kardinolo herbe pavaizduota spinduliuojanti  Apvaizda, saulute švytintis Kryžius,  lietuviška kaimo sodyba, Rūpintojėlis ir Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motina su lotynišku įrašu: „Fac mecum signum  in bonum“ – Padaryk mane gerumo ženklu).

         Įsimintini  Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos tarti žodžiai, minint kardinolo Vincento  Sladkevičiaus  gimimo 100-ąsias metines Kaišiadoryse: „Kardinolo  V. Sladkevičiaus gyvenimas  yra gyvas pavyzdys, kaip glaudžiai Katalikų bažnyčia buvo susijusi su mūsų pasipriešinimu totalitariniam režimui visą sovietmetį.  Nors neapdovanotas ypatingomis fizinėmis galiomis, jis buvo nepaprastai stiprus savo dvasia: romus, taikdarys, ieškojęs stiprybės tikėjime ir kartu tikėjęs Lietuvos laisve“ [str. „Padėka Dievui už kardinolo Vincento gyvenimą ir tarnystę“, XXI a. priedas –  Katalikas, 2020-08-28].

          Kardinolas Vincentas Sladkevičius savo prasmingo ir kilnaus gyvenimo žiedu yra ryškiai įsipynęs į mūsų Valstybės istorijos vainiką.

Autoriai Katalikų kardinolai Religija Tamakauskas Zigmas ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra