Pagrindinis puslapis Lietuva Nuomonės, diskusijos, komentarai Zigmas Tamakauskas. Lietuvių tauta – pirmoji išdrįsusi ginklu pasipriešinti sovietiniam agresoriui

Zigmas Tamakauskas. Lietuvių tauta – pirmoji išdrįsusi ginklu pasipriešinti sovietiniam agresoriui

Zigmas Tamakauskas. Lietuvių tauta – pirmoji išdrįsusi ginklu pasipriešinti sovietiniam agresoriui

Zigmas Tamakauskas. Virginijaus Kašinsko nuotr.

Zigmas TAMAKAUSKAS, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas, Lietuvos šaulių sąjungos narys, www.voruta.lt

Laiko tėkmės rate su tariamai besibaigiančių ar jau savo griaunamąją jėgą beprarandančių virusų šėlsmu atskubėjo pirmasis vasaros šviesiausias  mėnuo – birželis, anksčiau dar vadintas sėtiniu ir kitais gražiais lietuviškais vardais. Jis pasėjo mums ir daugybę atmintinų dienų: Tarptautinę vaikų gynimo dieną, Lietuvos sąjūdžio įkūrimo minėjimo ir Tėvo pagerbimo  dienas, Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido, Birželio sukilimo minėjimo dienas, Rasos ir Joninių dieną. Birželis su savo gaiviais vėjais gal primins mums ir 1949 m.  paskelbtą „Lietuvių chartos“ dokumentą, išreiškusį lietuvių išeivijos tautinio solidarumo principus, moralinę nuostatą, jį apibendrinantį 12 -tame „Chartos“  punkte pažymėtą šūkį, įsidėmėtiną ir mūsų gyvenimo žingsnių erdvėje – Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!  (Intern. skyr. Lietuvių Charta – LRS).

         Šiuos deklaruojamą ir skatinančią reikšmę turinčius  žodžius, parašytus 19 amžiaus antrojoje pusėje poeto Jurgio Zauerveino  giesmėje  „Lietuvninkai  mes esam gimę“ įkūnijo Vasario 16-osios Aktas. Tačiau šių žodžių įsikūnijimą ne kartą teko apginti kovos laukuose, kovojant su į mūsų kraštą įsiveržusia svetima kariuomene, norėjusia ne kartą ištrinti iš žemėlapio ir patį Lietuvos vardą. Į kovą dėl šių žodžių gyvybingumo išsaugojimo pakilo ir 1941 metų Birželio sukilėliai prieš sovietinį okupantą. Nuo to laiko praėjo jau 79-eri metai. Tačiau galime pasidžiaugti, kad šio sukilimo, kaip ir kitų vykusių istorinių kovų atmintį neužpustė laiko dulkės, jis yra pažymėtas  ne tik birželio mėnesio    atmintinų datų sąraše, kasmetiniuose prisiminimuose, bet ir gyvuose mūsų Istorijos puslapiuose.  Tad dar kartą   ir pavartykime juos.

       Birželio sukilimas, jo žingsnių eiga – tai garbingas mūsų istorijos, mūsų kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie pasitaikantys pakampių šešėliai. Pažvelkime į tuos pirmosios sovietinės okupacijos metus, kurie iššaukė žmonių ryžtą sutraukyti sovietines grandines ir nusimesti nelaisvės pančius.

         Didėja sovietinis teroras, miestuose kyla įvairių gaminių kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto gaminių, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios kaimo ūkininką. Atsirado nauji žodžiai, kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“… Su didėjančiu kolonistų atvykimu– didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai. Metus pašeimininkavęs sovietinis okupantas, nusimetęs savo rafinuotą kaukę ir atvirai rodydamas savo tikrąjį grobuonies veidą, pradeda masinį Lietuvos žmonių trėmimą ir žudymą. Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkina Antanas Sniečkus, Aleksandras Guzevičius, Mečys Gedvilas, Justas Paleckis, Petras Cvirka bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai. Pradėta naikinti ir mūsų kultūra. Petrašiūnų popieriaus fabrikas vos spėja „ryti“ čia suvežtas krūvas knygų. Kai kur nepatinkančios atėjūnams knygos buvo tiesiog deginamos vietose.

         Iki Birželio sukilimo pradžios buvo likusios tik devynios dienos, tačiau sovietinis okupantas dar spėjo atlikti kai kuriuos savo numatytus kruvinus darbus – 1941 metų birželio 14 dienos naktį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimas, tos baisiosios birželio dienos. Tomis dienomis iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 17 tūkstančių žmonių. Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Červenėje, Pravieniškėse, Panevėžyje, Budavonės miške, Pažaislio šile, Skaruliuose, Rainiuose. Rainiuose sovietinių žmogžudžių buvo nukankintas ir mūsų žinomo signataro, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, 2014 m. rudenį jau išėjusio į Viešpaties namus, Liudviko Simučio tėvas Adomas. Daugelis manė, kad tik karas– vienintelė viltis išsivaduoti iš šios raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė.  

        Pradėjo formuotis  pirmieji pasipriešinimo okupantui būriai, atsirado pogrindinės organizacijos, kaip antai „Laisvosios Lietuvos sąjunga“, leidusi laikraštį „Laisvoji Lietuva“ ir kt. Buvo platinami antisovietiniai atsišaukimai, buriamos grupelės, kuriose vykdavo nelegalūs susirinkimai bei patriotinio turinio pokalbiai.   Savo ruožtu NKVD pradėjo rengti masinį žmonių sekimą, verbuoti savo agentus. Kaip rašo Juozas Jankauskas savo knygoje „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje“ – buvo aktyviai sekami 1234 asmenys (be Vilniaus miesto), įtariami ginkluoto sukilimo rengimu. Daugiausia, anot minėtos knygos autoriaus, tai buvo Lietuvos karininkai, šauliai ir policininkai. Čia pat norėtųsi pateikti ir mano vaikystės gražų prisiminimą. Šakių mieste prieš vadinamuosius liaudies seimo rinkimus – miesto gatvės buvo nukabinėtos agitaciniais raudonos spalvos plakatais, šlovinančiais Staliną ir vietos kolaborantus. Man tada buvo keturi metukai. Mano gerokai vyresnė pusseserė „Salemutė“ Dairutytė, parodžiusi didelę drąsą, pavakary vesdamasi mane už rankos, kita ranka plėšė nuo gatvės namų sienų ir stendų tuos suklijuotus plakatus. 

          Prisimenu savo viešėjimą pas buvusį užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. Jis pasakojo, kaip Maskvoje per audienciją pas Staliną, šis jo paklausęs: „Kokia yra jūsų tautos svarbiausia varomoji jėga?“ Juozas Urbšys, tada nepagalvojęs apie pasekmes ir patikėjęs Stalino nuoširdumu, pasakęs mokytojų, ūkininkų, kunigų ir kitos inteligentijos sluoksnio vardus. Nemanytume, kad šis pokalbis turėjo lemti kiek vėliau kilusių represijų taikinį. Kremliaus vadovai jau viską buvo suplanavę iš anksto. Berijos patikėtiniai paskyrę Lietuvoje vidaus reikalų liaudies komisaru kolaborantą Aleksandrą Guzevičių, o jo pavaduotoju – rusą Piotrą Gladkovą, pirmiausia pradėjo naikinti geriausią mūsų tautos branduolį.

        1940 metų spalio 9 dieną slaptame pogrindžio organizacijų atstovų susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Jos sukūrimo iniciatyvą parodė Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa. Šios sujungtos organizacijos išsamią programą parengė žinomas filosofas Antanas Maceina. Bronys Raila tapo rengiamų atsišaukimų autoriumi. Lietuvių aktyvistų fronto tikslas buvo ruoštis sukilimui ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kadangi LAF buvo jungiamoji organizacija, atstovavusi įvairius mūsų tautos sluoksnius – jos sprendimai buvo teisėti, kaip ir teisėtas jos vadovaujamas Birželio sukilimas.

        Rengiant sukilimą, Lietuvoje buvo sudaryti du štabai – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Šie štabai patvirtino 1941 metų balandžio 22 dieną pogrindyje sudarytą Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Gali kilti klausimas, kodėl neužteko vieno, centrinio vadovaujančio štabo? Į šį klausimą atsakė mūsų pokalbio metu jau dabar Amžinybėje besiilsintis tuometinės Laikinosios vyriausybės pramonės ministras Adolfas Damušis: „Dviejų štabų sudarymas tuomet buvo reikalingas ir dėl to, kad vieną sovietams likvidavus – liktų kitas, nebūtų nuslopintas sukilimo gyvybingumas“. Šią tiesą patvirtino tolimesni įvykiai. 1941 metų birželio 8 dieną Vilniuje buvo suimtas vienas iš sukilimo organizatorių Vytautas Bulvičius. Vytautas Bulvičius su kitais suimtais aktyvistais po baisių kankinimų buvo sušaudyti sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu.

        Išdraskius Vilniaus štabą, sukilimo vadovavimą perėmė Kaunas. Čia pagrindinis Lietuvos aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas Leono Prapuolenio, buvo įsikūręs atskirame specialiame kambaryje Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudos ligoninėje Aukštaičių gatvėje. Lauke nuolat budėdavo patikimas sargybinis, kaip tas Antanėlis Naumiestyje, saugojęs savo budria akimi dr. Vincą Kudirką nuo rusų žandarų išpuolio.

      Birželio 22 dienos 5 val. Juozo Rudoko vadovaujamas sukilėlių būrys užima paštą. Sovietinės kariuomenės pagąsdinimui rusų kalba padaromas pranešimas, kad „vokiečių desantas užėmė Kauną“. Paskui buvo atjungtas okupacinės kariuomenės ryšių palaikymo su Maskva mazgas. Tai, žinoma, iššaukė sovietinės kariuomenės sutrikimą. Pulkininko Juozo Vėbros būrys užima Kauno radijo stotį. Pilypo Naručio žmonės – Radiofoną. P. Narutis, turėjęs Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje viceministro rangą, labai aktyviai vadovavo LAF jaunimo grupei. Vokiečių okupacijos metais jam teko Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio dalia, kurią jis pats pavadino „Štuthofo akademija“… (2000 m. Pilypą Narutį popiežius Jonas Paulius II apdovanojo Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, o 2002 m. Lietuvos Prezidentas – Vyčio Kryžiaus ordinu). Šauniai dirbo ir Romas Šatas su savo bendražygiais, konstruodami nedideles radijo stotis. Vėliau Romas Šatas – fizikos-matematikos profesorius, pasižymėjo savo sumanumu dirbdamas JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje.

Daktaras Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis ir Juozas Vėbra parengia atsišaukimo į tautą  Deklaracijos tekstą. 1941 metų birželio 23-osios dienos 9 val. 28 min. per Lietuvos radiją LAF Vyriausiojo štabo vardu žodį taria Leonas Prapuolenis. Visai Lietuvai skelbiama džiugi žinia: „Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos rengimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“. Čia pat buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos himnas.  Pasauliui įvairiomis kalbomis per radiją buvo skelbiama, kad Lietuva atstato sovietų sulaužytą savo Nepriklausomybę, paneigdama mitą apie „savanorišką įsijungimą“ į Sovietų Sąjungą. Kaip rašoma prisiminimuose, žmonės tai išgirdę verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino, prie pastatų buvo keliamos lietuviškos Trispalvės vėliavos, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje pradėjo gausti Laisvės Varpas, prie Nežinomo kareivio kapo susirinkusi minia meldėsi, giedojo giesmes, tautos himną. Šitas didingas tautos išsivadavimo nusiteikimas mano atmintyje yra išlikęs lyg  įspūdingiausia penkerių metų vaikystės pasaka – išgirsta ir savo akimis matyta Šakių miesto aikštėje, kur susirinkusi daugybė žmonių minėjo besitraukiančios rusų kariuomenės nužudytų vietinių žmonių pavardes, sovietų piktadarybes, Trispalvių vėliavų gūsyje sveikino Lietuvos prisikėlimą, giedojo himną, liejosi orkestro garsai. Šis įvykis bręsdamas širdyje kartu su mano tėvų patriotine nuostata turėjo didelio poveikio ir tolimesnio mano gyvenimo kelyje. Šia proga smagu prisiminti ir Kauno „Aušros“ gimnazijos savo mokytoją Alfonsą Vietriną, įžymų ilgų distancijų bėgiką, Birželio sukilimo dalyvį.

        Minėta Leono Prapuolenio kalba per radiją – buvo ženklas visuotiniam Lietuvos sukilimui. Sukilimas paplito visame krašte. Jame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Sukilėliai išvadavo Kauną, Vilnių bei kitus didesnius ar mažesnius miestelius, kūrė krašto valdymo administraciją. Įnirtingos kovos su raudonarmiečiais vyko Kauno Senamiestyje – Marijampolės, Valančiaus, Birštono ir Daukšos gatvėse, Šančiuose, Aleksote. Ginant Aleksoto tiltą, žuvo karininkas lakūnas Jonas Dženkaitis. Vytauto Didžiojo tiltą sovietai susprogdino kartu su per jį žygiuojančiais savo kariais… Ginant Petro Vileišio tiltą per Nerį, didelę narsą, šaudant rusų kulkosvaidžiams, parodė Juozas Savulionis, buvęs Vilniaus policijos nuovados viršininkas. Jis staigiu šuoliu sugebėjo nutraukti sprogdinimo laidus. Tai atlikęs – žuvo pakirstas priešo kulkų. Tiltas buvo išgelbėtas. Sukilėliai savo kariniais veiksmais siekė išlaisvinti Lietuvos žemę, apsaugoti nuo sunaikinimo mūsų tautos turtą, išvaduoti suimtuosius, apsaugoti nuo bėgančios raudonosios armijos teroro žmones. Kaip rodo prisiminimų statistiniai duomenys, sukilėliai nuo mirties išvadavo 3336 kalinius, apsaugojo nuo išvežimo ir kalėjimo daugybę Lietuvos gyventojų. Birželio 24 dieną sukilėlių  rankose buvo jau visas Kaunas. Kauniečiai su dideliu įdomumu skaitė išėjusio laikraščio „Į Laisvę“ pirmąjį numerį. Lietuva turėjo savo vyriausybę, buvo rengiamasi tos Laikinosios vyriausybės pirmajam posėdžiui.

     Sukilėliai narsiai kovojo ir Vilniuje, Šiauliuose, Švenčionėliuose, Žemaitijos apylinkėse bei kitose Lietuvos vietose. Vilniaus sukilėliai birželio 23 dienos popietėje Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę vėliavą, o kitos dienos ryte užėmė radijo stotį. Per radiją sklido sukilimo vadovybės Deklaracijos žodžiai, Lietuvos himnas.

     Neseniai gavau savo sovietiniais metais nutrauktų lituanistinių studijų kurso draugo, dabar žinomo Žemaitijos rašytojo, kraštotyrininko, knygų redaktoriaus ir pedagogo Anatolijaus Žibaičio, su kuriuo ir kitais sovietinės okupacijos metais nelegaliai tvarkėme lietuvių karių kapus Rasų kapinėse, laišką. Jis jame rašo ir apie mūsų minimą Birželio sukilimą kai kuriuose Žemaitijos kampeliuose. Pavyzdžiui, tuomet buvusiame Žemaičių Naumiesčio valsčiuje – Gardame įsikūrusiai LAF grupei vadovavo jo tėvelis, aktyvus šaulys, pradinės mokyklos vedėjas Vaclovas Žibaitis, palaikęs koordinacinį  veiksmų ryšį su LAF štabu Tauragėje. Šios grupės sukilėliai padėjo sunaikinti   Švėkšnos, Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio rusų pastatytas pasienio užkardas. „Rusų karių grupelės per kaimus, miškelius bėgo rytų link ir pakeliui žudė lietuvius – taip nukentėjo Šilutės rajono Girininkų kaimas“ – rašo savo   laiške Anatolijus Žibaitis. Toliau laiško autorius mini Ypatingame archyve rastą  dokumentą – tame rajone veikusios aktyviausių sukilėlių – šaulių grupės sąrašą, kurį sudaro mokytojas Vaclovas Žibaitis, mokytojas Adomas Vingis iš Žemaičių Naumisčio, Vladas Lukošius iš Žakainių kaimo, Juozas Petrošius iš Užlaukės kaimo, Jonas Vikarauskas iš Nausėdų kaimo, Justinas Liakšas iš Žakainių kaimo, Tadas Budrikas iš Nausėdų kaimo, Stasys Pūkis iš Gardamo ir kt. Ši grupė dalyvaudama  sukilime, budėjo naktimis kelių sankryžose, prižiūrėjo tvarką gyvenvietėse.

      1944 metais spalio  mėnesį  vėl į Šilutės rajoną įžengę okupantai su savo „Smerš“  saugumiečių organizacija, iš karto pradėjo siautėti po rajoną  suiminėdami jiems nors šiek tiek įtartinus žmones.  Buvo suimtas ir Vaclovas Žibaitis. Jis po žiaurios „apklausos“ nuteistas pagal svetimos valstybės „įstatymo“  58 straipsnį 15 metų nelaisvės. Kalėjo Vorkutoje dirbdamas kaip vergas, marintas badu. Tas, žinoma, kaip buvo sovietinių sadistų sumanyta,  palaužė jauno  ir veiklaus žmogaus sveikatą.  Mirė vos sulaukęs 42 metų.

       2003 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vaclovą  Žibaitį savo įteiktu pažymėjimu  pripažino kaip karį savanorį.  Anatolijaus Žibaičio nuomone, Birželio sukilimas pasėjo ateities grūdus – iš jų išaugo partizaninis pasipriešinimas, tolimesnė kova su sovietiniu okupantu.

      Kaip pasakojama, šis visuotinis tautos sukilimas turėjo didelio netikėtumo Lietuvos kolaborantų vadovui Antanui Sniečkui. Pasitraukęs į Rytų Lietuvą, jis ragino Jonavoje stovėjusius sovietinius tankus, kad šie grįžtų į Kauną atlikti savo kruvino darbo. Tada sukilėliai kreipėsi pagalbos į vokiečių karinę vadovybę. Pastaroji, atsiliepusi į sukilėlių prašymą, pasiuntusi lėktuvus, kurie subombardavę pakelyje į Kauną važiuojančių sovietinių tankų koloną. Apie tai rašė savo prisiminimuose  daktaras Jonas Venckevičius: „važiuodami dviračiais pora kilometrų už Karmėlavos, kairėje kelio pusėje pastebėjome subombarduotų rusų tankų koloną. Keliasdešimt tankų riogsojo atsigręžę į Kauną…“

         Lietuvos sukilėlių smūgiai buvo labai skaudūs mūsų kraštą okupavusiai sovietinei kariaunai. Pažymėtina, kad Lietuvos sukilimo faktą birželio 23 dieną nenoromis pasauliui pripažino, pagarsindamas per radiją buvęs sovietų užsienio reikalų komisaras V. Molotovas. Jis šiurkščiai pateikdamas žinią apie naujos krašto vyriausybės sudarymą, įtūžęs užsipuolė sukilėlius, apšaudžiusius raudonarmiečius. Lietuvių sukilėlių narsą vėliau pripažino ir vokiečiai, tačiau nutylėdami patį sukilimo tikslą – Lietuvos laisvės siekį.

       Sukilimas pareikalavo ir nemažų aukų. Per sukilimą žuvo apie 4000 sukilėlių ir kitų žmonių. Birželio 26 dieną vyko žuvusių sukilėlių laidotuvės. Lietuvos Laikinosios vyriausybės vardu kalbėjo laikinai ėjęs ministro pirmininko pareigas švietimo ministras profesorius Juozas Ambrazevičius. Jis sakė: „Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. […] Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžosi numirti, kad tik svetimiems nevergautų…“ (Vytautas Landsbergis. Rezistencijos pradžia – 22 psl., 2012 m.)

      To meto didžiosios valstybės, kariavusios antihitlerinėje pusėje, Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės nepripažino bijodamos, kad tai nebūtų palaikoma prieš Sovietų Sąjungą nukreiptais veiksmais. Tų valstybių nenoras pyktis su sovietais lėmė ir pokario metų ilgą Lietuvos okupaciją.

       Šiandien sukilėlių auką, kaip ir patį sukilimą, stengiasi kai kurios jėgos visai neprisiminti arba jį juodinti, sutapatinti su žydų tautos tragedija. Prieš aštuonerius metus buvo paviešintas kai kurių tituluotų žmonių, kuriuos šviesios atminties Algirdas Patackas pavadino „kvislingais“, laiškas „Dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkiama Lietuvos valdžia, prisidėjusi prie perlaidojimo. Šis laiškas, kaip rašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras A. Patackas, – paniekino žuvusių dėl Lietuvos laisvės auką, kurių vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui, jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape, kovojusius dėl tautos garbės, dėl jos laisvės (Intern. skyr. A. Patackas: Kvislingai. Įsidėmėkite jų pavardes – Respublika.lt).

       Iš JAV parskraidinti  profesoriaus J. Ambrazevičiaus- Brazaičio į urną sudėti palaikai   iškilmingai  perlaidoti dabartinės Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje 2012 m. gegužės 20 dieną. Sutikęs J. Brazaičio palaikus Vilniuje tuometinis Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas drąsiai ir ryžtingai atmetė žydų organizacijos priekaištus dėl parodytos pagarbos velioniui. „Mes, kaip tauta, turime įvardinti mūsų Laikinosios vyriausybės pastangas atkurti valstybei nepriklausomybę. Man keista, kad nesant oficialių įrodymų bandoma tapatinti gerb. Ambrazevičių – Brazaitį su pronaciška veikla“  – kalbėjo A. Kupčinskas. Tą patį jis oriai priminė ir tuometinei Izraelio ambasadorei: atlikus tyrimą JAV Kongrese, J. Brazaičiui nebuvo pateikta jokių kaltinimų.

        Tačiau prisimintina, kad  Lietuvos Respublikos Seimas, paveiktas zurufų, slavinų ar vizantalių piktų balsų, susvyravo, atšaukęs jau priimtą įstatymą, pripažinusį tuometinės Laikinosios vyriausybės statusą, jos paskelbtą nepriklausomybės atkūrimo Deklaraciją. Gaila, kad ir mūsų mokyklose kai kurie pavieniai mokytojai, apsvaiginti iškreiptų zurufiškų svaičiojimų, žydų žudymą priskiria Birželio sukilėliams, ignoruodami sukilimo turinį, jo tikslus. Žinoma, kad kilus karui ir okupacinei kariuomenei traukiantis, tarpuvaldžio metu kilo kažkokia atkeršijimo akcija už tūkstančius ištremtų ir nukankintų lietuvių. Tačiau tai nereiškia, kad tokioms akcijoms pritarė Lietuvos Laikinoji vyriausybė ar sukilėlių vadovybė. Žydų tautos naikinimas – buvo Hitlerio politika. Jis tą patį darė ir kituose užgrobtuose kraštuose. Jau pačiomis pirmomis karo dienomis atvykęs į Kauną SS generolas Stahleckeris sudarė žydų naikinimo planus, stengėsi sukurstyti žydų pogromus, įsteigė Vilijampolėje žydų getą. Šia tema prieš kurį laiką įdomių minčių spaudoje yra pateikusi Irena Tumavičiūtė, tyrinėjusi to laikotarpio istorinius faktus.

      Šiame fone kai kas stengiasi sumenkinti ar viešai niekinti mūsų herojiškos istorijos puslapių faktus, slopinti pasididžiavimą savo istorija, savo tauta. Kai kurie vykusio Birželio sukilimo ar partizaninio karo herojai apšaukiami be jokio konkretaus įrodymo net žydšaudžiais.   Prisiminkime, kaip tie slankiojantys pakampių šešėliai norėjo užtemdyti antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo bei Birželio sukilimo dalyvio, sovietinio saugumo nukankinto Jono Noreikos – Generolo Vėtros vardą,  jo gyvenimo bei veiklos tikslą – siekti Lietuvos Nepriklausomybės. Sistemingai Vilniuje stabdoma Laisvės kovotojų bei apskritai didelės visuomenės dalies norimo patriotinės istorinės krypties paminklo statyba Lukiškių aikštėje, brukant kažkokios bunkerinės abstrakcijos kalnelį. Gal toms pačioms jėgoms veikiant, neseniai, kaip pranešė žiniasklaida, buvo išniekintas ir mūsų tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus kapas Rasų kalnelyje, skelbiamas nepasitenkinimas garbingoje vietoje pastatytu  Vytauto Didžiojo paminklu Kaune.

       Laikinoji vyriausybė kiek galėdama stengėsi padėti žydams. Vyriausybės narys generolas Stasys Raštikis tuo klausimu net nuvyko pas vokiečių karo komendantą generolą von Polą (von Pohl), jam pareikšdamas „kad Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusi vokiečių akcija prieš žydus“. Taip pat buvo kreiptasi ir į aukštesnę vokiečių valdžią, kad ji sustabdytų Kaune ir provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Pats Ambrazevičius, kaip rašė jo Perlaidojimo komisija, asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą. Šiuo klausimu rūpinosi ir Lietuvos katalikų Bažnyčia, įvairiose vokiečių įstaigose darydama žygių prieš žydų naikinimą.

     Nutraukus Laikinosios vyriausybės darbą, J. Ambrazevičius įkūrė pogrindinę organizaciją – subūrė Lietuvių fronto rezistencinį sąjūdį, kuris 1942 metais išaugo į Tautos tarybą. Įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), J. Ambrazevičius, vengdamas gestapo persekiojimo, pakeitė savo pavardę į Brazaičio pavardę. J. Brazaitis VLI komiteto  buvo paskirtas Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku. Vėliau toje organizacijose turėjo ir kitas svarbias pareigas, rengė leidinius, memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido. Su VLIK-o vadovybe lankėsi Vatikane, kur buvo priimtas popiežiaus Pijaus XII.

       Lietuvos Laikinoji vyriausybė stengėsi atnaujinti 1938 metų Konstitucijos veikimą, pasmerkdama 1940 metų sovietinę agresiją prieš Lietuvą. Tačiau užėmę mūsų kraštą vokiečiai vis labiau ėmė trukdyti vyriausybės darbui, kuri stengėsi suvienyti vienam tikslui visas lietuvių politines jėgas, atstatyti kraštą. Liepos mėnesio 25 dieną vokiečiai paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo valstybėse. Laikinosios vyriausybės tolimesnė veikla pasidarė neįmanoma. Atsisakiusi tapti vokiečių patikėtinių taryba, rugpjūčio 5 dieną Laikinoji vyriausybė paskutiniame   posėdyje  savo veiklą sustabdė. Nors Vyriausybė gyvavo tik šešias savaites, bet jos veikla ir pats sukilimas turėjo didelį poveikį demaskuojant sovietinę propagandą, atgaunant tautai savo pasitikėjimo jėgas.

    Tūkstančiai sukilėlių parodė Lietuvos gyvybingumą, Lietuvos interesų gynimą. Jie išaugo iš Nepriklausomybės laikotarpio išugdytos tautos dvasios, iš tautinės mokyklos, iš patriotinių organizacijų veiklos. Šia kryptimi, stiprindama ugdymo procese patriotizmo nuostatą, savo tautos dvasinių vertybių branginimą, turėtų eiti ir mūsų dabarties mokykla.  Žurnalistas Bronys Raila rašė: „Sukilimas buvo grynai lietuviškas reikalas ir savo svarbiausiu uždaviniu turėjo tik lietuvių tautos išlaisvinimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus“. Aktyvus rezistentas teisininkas Mykolas Naujokaitis priduria, kad sukilimo nuostata buvo „viską atiduoti Lietuvai – šia mintimi vadovavosi mano draugai, su kuriais kartu teko dirbti. Tarnavome Dievui, Tėvynei ir Žmonijai – tokia nuostata vadovavomės“.Tą patį mūsų pokalbiuose pažymėdavo ir jau Amžinybėn išėję buvusios Laikinosios Vyriausybės pramonės ministras daktaras Adolfas Damušis, taip pat – dr. Mindaugas Bloznelis, akademikas Antanas Kudzys ir kiti idėjiniai sukilimo dalyviai. Prezidentas Valdas Adamkus prisimena, kad nepriklausomybės atkūrimą paskelbusi Laikinoji vyriausybė jam išliko idealu visam gyvenimui (Intern. skyr. „J. Brazaičio perlaidojimas kelia aistrų – Lrytas“).

      Birželio sukilimą galėtume gal lyginti su 1956 metais vykusia antisovietine Vengrijos revoliucija. Tačiau tokio lyginimo metu turėtume pirmumą atiduoti Lietuvos 1941 metų birželio sukilimui – čia lietuvių tauta didžiųjų pasaulio valstybių grumtynėse, pirmoji išdrįso ginklu pasipriešinti sovietiniam agresoriui. Ne veltui profesorius Edvardas Gudavičius, kalbėdamas apie Birželio sukilimą vienoje televizijos laidoje sakė : tai buvo „vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis“.  Sukilimo įtakoje tauta atgavo savo jėgas, pasitikėjimą, ryžtą, davusį impulsą tolimesnei 10 metų trukusiai legendinei partizaninei kovai prieš antrą kartą okupavusią mūsų šalį – Sovietų Sąjungą.

     Išlaikant Birželio sukilimo atmintį daug nuveikė buvusios „Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 d. Sukilėlių sąjungos“ pirmininkas Alfonsas Žaldokas. Vytauto Didžiojo universitete įrengtas sukilimo vadovų gen. štabo majoro V. Bulvičiaus, pulkininko dr. J. Vėbros, prof. dr. A. Damušio, ekonomisto L. Prapuolenio, inžinieriaus P. Naručio ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės Ministro Pirmininko prof. dr. J. Ambrazevičiaus portretiniai skulptūriniai reljefai (skulptorius S. Žirgulis). Petrašiūnų kapines puošia skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis paminklas pulkininkui Kaziui Škirpai, 1941 m. Birželio sukilimo rengėjui. Prisimintina ir tai, kad K. Škirpos vadovaujami savanoriai 1919 metų sausio 1 d. Vilniaus Gedimino pilies bokšte pirmą kartą iškėlė mūsų Trispalvę vėliavą.

    Kauno senosiose kapinėse, jau brėkštant Lietuvos atgimimui, Jaunalietuviai sukilėliams atminti pastatydino medinį kryžių, kuris priešiškų jėgų ne kartą buvo suniokotas ir vėl atstatytas. 1991 metais sukilėlių menamoje kapų vietoje buvo pastatytas paminklas „Kryžius-medis“ (skulptorius Robertas Antinis, architektas F. Miliūnas, fundatorius – Australijoje gyvenęs buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris). Minėtos Sukilėlių sąjungos pastangomis Senosiose kapinėse atnaujintas sukilėliams skirtas memorialas – pastatyta 40 naujų bronzinių kryžių, įamžinančių 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo bei jo dalyvių atminimą.   Taip pat paminėtinas Obelių kapinėse (Rokiškio raj.) tokią pačią idėjinę paskirtį turintis sovietinės valdžios sunaikintas ir prieš šešerius metus atstatytas didingas paminklas. Birželio sukilimą žymi įvairiose Lietuvos vietose pastatyti didesni ar mažesni paminklai, sukurtas filmas.

   Artėja birželio dvidešimt trečioji. Įvairiose Lietuvos vietose turėtų vykti daugiausiai nevyriausybinių, visuomeninių organizacijų inicijuoti 1941 metų sukilimo minėjimai. Tačiau pati Lietuvos Vyriausybė lyg nerodo noro minėti šį sukilimą. Prisimename įvairių organizacijų daugkartinį Kreipimąsi į LR Seimą ir Vyriausybę, kad būtų įstatymiškai įteisintas Lietuvos laikinosios Vyriausybės pareiškimas – „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“. Deja, teigiamo atsakymo nesulaukta.

     Niekada neturėtume pamiršti svarbiausių mūsų tautos istorijos įvykių ir tų, kurie savo gyvybę paaukojo gyvajai Lietuvai. Turėtume lankantis Kauno  Kristaus Prisikėlimo bazilikoje pagarbiai stabtelti jos šventoriuje prie Laikinosios Vyriausybės vadovo, profesoriaus, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus, rašytojo, publicisto, literatūros istoriko, aktyvaus kovotojo dėl Lietuvos laisvės dr. Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio kapo.   Turėtume čia pamąstyti ir apie mūsų tautos istorijos tėkmę, dar kartą prisiminti jos Laisvės kelią, nušviestą pasišventusių žmonių aukų, vilties, tikėjimo bei ryžto žiburėliais.

     Privalome gyvenimo rato sūkuriuose išlaikyti savo orumą, tautinę savimonę, atmintį, tikėjimą, meilę ir viltį. Turime, anot popiežiaus Pranciškaus, saugoti savo tautos gyvąsias

šaknis, savo istorinę atmintį, stengtis kuo geriau pažinti savo namus, Tėvynę. Dažnai mėgstama kalbėti   apie   pilietiškumą. Tačiau, anot Česlovo Kudabos,  – žmogus, nepažįstantis savo tautos namų – Tėvynės žemės, kurioje nuo seno tėvai ir protėviai gyveno, nėra savo krašto pilietis! Įsisamoninkime – pilietis. Pilies žmogus. Statęs ją, turintis ją, ginantis ją, savo pilį… ( Č. K. – intern. skyr. Žmogus, nepažįstantis savo tautos namų – Tėvynės žemės…)

Naujienos iš interneto