Zigmas Tamakauskas. Kovo 11-oji – mūsų dvasinio skrydžio diena

Autorius: Data: 2021-03-10 , 17:42 Spausdinti

Zigmas Tamakauskas. Kovo 11-oji – mūsų dvasinio skrydžio diena

Pirmojoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo sesijoje Jadvyga Bieliauskienė įteikia išsaugotą herbą – Vytį. Vilnius, 1990 m. kovo 11 d. Fotografas Algirdas Sabaliauskas LCVA. 0-103748

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

      Pro   siaučiančio viruso „pandemijos“ sukeltą rūką vis labiau ir ryškiau prasiskverbia saulės blyksnių šiluma, artinanti jau nuo senovės žinomą 40 paukščių parskridimo dieną – ateinančio pavasario dvelksmą. Daug kas tikisi, kad ateina ir metas, kada galėsime plačiau atverti langus iš savo pratūnoto  „lizdo“ buveinės ir iš arčiau pažvelgti ne tik į grįžtančių paukščių šurmulį, bet svarbiausia –  į pavasarėjančios Lietuvos šventę – Kovo 11-ją, jos Nepriklausomybės grįžimo dieną.

      Kovo 11-oji – tai mūsų visų dvasine vienybe ir susitelkimu pasiektas rezultatas, iškovotos Laisvės ir pasididžiavimo diena. Diena, kurią gražiai simbolizuoja skulptoriaus Juozo Zikaro aukštai ant Karolio Reisono sukurto pjedestalo pakilęs Laisvės angelas, vienoje rankoje laikantis Pergalės vėliavą, o kitoje – sutraukytus nelaisvės pančius.  Ši diena reiškia ir mūsų tolimesnį skrydį, kurio sėkmė jau daug priklauso nuo mūsų pačių polėkio, nuo mūsų susiklausymo, nuo mūsų darbų, nuo mūsų tautinės dvasios išsaugojimo.

        Dar iki 1990 metų pavasario buvo likę keleri metai. Tada dirbau vienoje Kauno įmonėje darbo užmokesčio skyriaus viršininku. Ekonomikos klausimais su vyriausiosios buhalterės pavaduotoja Janina P. teko lankytis pas Kauno miesto tuometinio Lenino rajono partijos komiteto antrąjį sekretorių L. Man prakalbėjus lietuviškai, sekretorius nutaisęs baisią nepasitenkinimo miną, paprašė,   kad kalbėčiau „po čelovečeskomu“ tai yra rusiškai, o mano kolegę barė už tai, kad ant kaklo nešiojanti grandinėlę su kryželiu. Ir dar su tokiu papuošalu drįsusi  ateitį į partokratinę buveinę. Apie tą kryželį ir mano nenorą kalbėti rusiškai jau kitos dienos rytmetį buvo painformuotas darbovietės direktorius…  Kad taip galėjo reaguoti tyčiodamasis iš mūsų kalbos ir tikėjimo ženklo vadovaujantis sovietinis valdininkas, šiandien daug kam jau gal neįtikėtina, nesuprantama. Prisidengus vadinamo „internacionalizmo“ ar „tautų draugystės“ kauke, buvo iš esmės vykdoma rusinimo politika. Profesorius E. Gudavičius vienoje televizijos laidoje labai taikliai pasakė: sovietinis okupantas buvo užsibrėžęs mus asimiliuoti, sunaikinti. Tai buvo aišku visiems. Tik klausimas – kada tai įvyks? Norėta mus sulydyti į vieną vadinamą sovietinę liaudį. Net dainuška buvo sukurta: „Moj adres –Sovietskij Sojuz…“  Komunistų partijos komitetuose visa raštvedyba jau buvo vedama rusų kalba, antrieji sekretoriai taip pat daugiausiai buvo rusų tautybės žmonės, o kai kurie iš jų, kaip matėme, visai atvirai gyveno rusiško šovinizmo nuotaikomis. Nė vieno žodžio neištardavo lietuviškai ir mūsų įmonės vadinamasis civilinės gynybos „inžinierius“ V., išgyvenęs nemažai metų Lietuvoje. Kada per vieną visuotiną dirbančiųjų susirinkimą, kalbėdamas apie pertvarką, priminiau, kad mes turime gerbti bei gaivinti savo tautinius papročius, savo kalbą, savo nacionalinę kultūrą ir nesitaikstyti su mūsų kalbos, su mūsų istorijos ignoravimu – salėje nuvilnijo didelių plojimų banga. Tuo tarpu mūsų minėtasis V. nubėgo skųstis įmonės partsekretoriui Vytautui A., kad Tamakauskas „drumsčia tautų draugystę“…  Tačiau jau buvo pasirodžiusi  Atgimimo Sąjūdžio banga, kuri nesulaikomai  didėjo.

 

Prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų – Lietuvos Nepriklausomybę palaikanti minia. Vilnius, 1990 m. kovo 11 d. Fotografas Algirdas Sabaliauskas. LCVA. 0-103846

      Paskutinėje brežnevinėje sovietų konstitucijoje jau buvo išbrauktos „broliškų“ respublikų  nacionalinės kalbos. Kol kas dar buvo palikti respublikų pavadinimai, bet ir jų nunykimas jau buvo prognozuojamas. Mūsų tautos susitelkimas ir vienybės dvasia  užkirto kelią tiems kėslams, sutraukė sovietinio imperializmo nelaisvės pančius, išgelbėjo Lietuvos vardą: 1990 metų kovo mėnesio 11-tos dienos vakare, siaučiant už langų darganotiems vėjams, buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktas, skelbęs, kad „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji  Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl nepriklausoma valstybė“. Prieš šį Aktą nė vienas deputatas  nepakėlė rankos. Už jį balsavo 124 delegatai. Tik susilaikė šeši lenkai. Tačiau vienas iš jų – Ryšardas Maceikianecas, vėliau įvardinęs save lenkiškai kalbančiu lietuviu, pripažino tuo metu tam tikrų    jėgų buvusį spaudimą, raginusį atmesti Kovo 11-osios Aktą.  R. Maceikianecas, tapęs  garbingu Lietuvos piliečiu – patriotu, tapo lyg Lietuvos advokatu, ginančiu Lietuvos interesą. Jis parašė net  Lenkijos respublikos prezidentui Andžejui Dudai atvirą laišką, kuriame nurodė skverbusios polonizacijos skriaudą lietuvių tautai, ragindamas Prezidentą   atsiprašyti Lietuvos  už tai.  Šiame laiške jis pritarė  Didžiosios Britanijos aukštųjų mokyklų Notingemo universiteto moksliniame leidinyje „Nature“ teiginiui, kad lietuviai priklauso „ sąžiningiausiems žmonėms  pasaulyje , kuriems iš principo nebūdingas puikybės jausmas ir kurie neskleidžia  tuščios propagandos apie savo nuopelnus pasauliui ir apie patirtas skriaudas“ [R. Maceikianecas. Laiškas Lenkijos respublikos prezidentui ponui Andžejui Dudai. Alkas.lt, 2018-03-03].  Džiaugiamės, kad Lietuva turi tokių tikrų savo Valstybę mylinčių piliečių.

           Pakilusi Trispalvė uždengė sovietinės okupacijos simbolį. Kovo 11-tosios Aktas – tai buvo  šviesiųjų jėgų pergalė prieš tamsą. Tai buvo Lietuvos pergalė, kurią artino jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais prasidėjusi ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo kova, mūsų tautos aukos ir maldos, 1988 metais atsiradusio Sąjūdžio veikla. Tačiau dar tais pačiais metais, Vasario 16-osios išvakarėse, Kaune buvo mobilizuotos sovietinio saugumo, milicijos, vadinamų draugovininkų jėgos, turėjusios kažkokiu būdu „atremti“ narsios kovotojos už Lietuvos ir Bažnyčios laisvę sesers Nijolės Sadūnaitės galimą atvykimą į Kauną. Didelis sovietinių čekistų būrys užsimaskavęs tūnojo pasislėpęs priešais Vytauto Didžiojo karo muziejų esančiame pastate. Buvo priversti miesto centrinėse gatvėse  budėti pagal nustatytus postus  su  įbruktais  raudonais raiščiais ant rankovių ir kai kurių įmonių dirbantieji. Tik ne visi juos užsirišo. Tokie sulaukė nemalonių pokalbių iš savo darboviečių partokratinių viršininkų.

         1989 m. Vasario 16-osios išvakarėse  Kauno muzikiniame teatre vykusioje Sąjūdžio konferencijoje buvo priimta rezoliucija dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo.  Prisimenu, kaip ši rezoliucija prakaitu išmušė konferencijoje dalyvavusį ir netoli manęs sėdėjusį berods iš Vokietijos atvykusį „svečią“ poną Klimaitį, reikalavusį nepykinti Maskvos ir nepriimti tokios rezoliucijos… Jam atkirtį tada savo kalboje  davė, aidint garsiems plojimams,    vienas iš Lietuvos Sąjūdžio veikėjų Kazimieras Motieka.  Rezoliucija buvo priimta.  Tais pačiais – 1989 metais Lietuva pirmą kartą pokaryje džiūgaudama laisvai šventė savo valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją. Į  šią datą  rėmėsi ir 1990 metų Kovo 11-oji.

 

      Kovo 11-tosios Aktas tai tarsi buvo ir mūsų gyvenimo pavasarinis virsmas.   Prieš 31-nerius  metus visi tą pavasarį po ilgų žiemos šalnų  jutome savo namuose, savo būtyje. Tačiau kiekvienas virsmas būna nelengvas,  ne visi prie jo prisitaiko, ne visi yra atsparūs . Pasitaiko ir burnojimų tiems, kurie nesustodami atkakliai nešė į Laisvės kalną Šviesos žibintą, akinusį  nenorėjusius šviesoje gyventi. Ir dabar tokie šikšnosparniai ilgisi tamsos,   reikalauja sudergti mūsų nusistovėjusią ir laiko tėkmės patvirtintą abėcėlę, pavardžių rašymą, šeimos apibrėžimo sąvoką, valstybinės kalbos nuostatą.  Stengiasi sukelti sumaištį  mūsų namuose, mūsų gyvenimo kelyje. Daugelis tokių, garbindami tik aukso veršio autoritetą ir saugodami šiltą savo vietą, pamynę dvasines vertybes,  stengiasi pažeminti mūsų tautos orumą, menkinti mūsų istoriją ir jos iškiliuosius herojus. Neretai tokie slėpdami nuo pavasarinės saulės spindulių savo tamsųjį veidą,  prisidengia   veidmainiavimo, Europos ar pasaulio piliečio vardų  šydu.      Šių dienų sūkuriuose svarbu neprarasti savo tautos dvasines vertybes, jos orumą, saviraišką, savo gyvąsias  šaknis. Pirmučiausiai turėtų tai suprasti mūsų   valstybės vadovai, turėtų jie, pasitelkiant visuomenines patriotines organizacijas,     aktyvinti priemones, išsaugojančias bei ugdančias  mūsų nacionalinę  kultūrą, o ne pasiduoti kosmopolitinio liberalizmo, mūsų kultūros  sukomercinimo ir   pragmatiškumo pučiantiems vėjams. Kaip ne kartą yra pabrėžęs filosofas Vydūnas ir kiti mūsų patriotiškai nusiteikę mąstytojai – tik iš sąmoningo tautiškumo išauga ir pilietiškumas, sudarydamas tvirtą mūsų valstybės pamatą. Tai aiškiai suvokė ir būdamas ministru,  šviesios atminties akademikas Zigmas Zinkevičius, sukęs švietimo ir mokslo laivą šia kryptimi.   Gaila, kad šiam laivui pasiekti uostą tada  sutrukdė tos pačios juodosios jėgos. Dabar daug skaudulių yra mūsų mokyklose, ypač diegiant mokinių širdyse patriotinę dvasią. Čia dažnai dvelkiama  bedvasiu šaltu programiniu formalizmu. O ką jau kalbėti apie istorijos vadovėlius, kuriuose Lietuva sumaišyta su kitomis pasaulio šalimis ir nesudaro vadovėliuose  reikiamo svorio.  Taip pat  kai kur tik gana  formaliai  su mokiniais kalbama  apie pokario metų Lietuvos rezistenciją, pasiaukojamą partizanų kovą prieš sovietinį okupantą. Kartais pamirštama, kad partizaninis judėjimas padėjo išlaikyti Lietuvos gyvybingumą,  sulaikė rusų kolonistų antplūdį į mūsų kaimus, į mūsų kraštą. Daugelyje mokyklų istorijos kabinetuose kabo Lietuvos prezidentų portretinės nuotraukos, tačiau tarp jų retai kur pamatysi Ketvirtojo Lietuvos konstitucinio Prezidento, Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio- Vytauto portretą.  Mokytojas, dėstantis lituanistikos dalykus, turi pats būti idealistas, tikėti tai, ką sako, turi stiprinti mūsų valstybę  laikančias, anot profesoriaus Stasio Šalkauskio tris kolonas – lietuvybę, krikščionybę ir demokratiją.

          Žmogus tik tada jaučiasi tikras tautos narys, sakė profesorius Antanas Maceina, kai myli savo tautą ir visa, kas su ja susiję. Čia didelį vaidmenį turėtų atlikti     šeima. „Ji turėtų pirmoji  palaikyti etninį tautos tipą, perkeldama jį  iš kartos į kartą, ji turėtų ugdyti tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, tautos  pažiūras į gyvenimą, religinius tautos nusiteikimus… Šeimoje vaikas turėtų įgyti  ir jausminį patriotizmo pagrindą“ [Antanas Maceina. Mintys, apmąstymai, parengė  Mindaugas Bartninkas, 22 psl. Vilnius, 1998]

       Skaudu matyti gatvėse  daugybę nelietuviškų  reklaminių užrašų. Net žodį „gintaras“ kai kuriose specializuotose parduotuvėse vengiama  lietuviškai parašyti. Skaudu matyti ir   kai kurių valdininkų abejingumą mūsų istoriniam paveldui, savo kalbai,   jų nesiliaujantį puolimą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovą, prieš jį palaikančius asmenis. Sustiprėjo puolimas ir prieš krikščioniškas tautines vertybes, prieš Bažnyčią, prieš jos veikliuosius kunigus. Net kai kam jau nebereikalingos  pasidarė Dainų šventės, mūsų lietuviškų tautinių ansamblių skambesys. Visa tai rodo, kad nusigręžiama nuo tautos kilusio Sąjūdžio puoselėtų vertybių. Nežinia kada  bus pastatytas ir reikiamas patriotinės krypties, mūsų valstybės atsikūrimą menantis paminklas Vilniaus Lukiškių aikštėje.    Nesmagu žvelgti į tuos namus, prie kurių per valstybines šventes neiškeliama mūsų Trispalvė, prie kurių lyg bedvasių namų per  šias šventes demonstratyviai dirbami tą dieną nebūtini fiziniai darbai.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo plenarinių posėdžių salėje priėmus Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą. Prezidiume (iš kairės): Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojai Kazimieras Motieka, Bronislovas Kuzmickas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo
narys Aloyzas Sakalas. Vilnius, 1990 m. kovo 11 d. Fotografas Paulius Lileikis. LCVA. 0-108035

         Prie valstybės dvasinio atgimimo,  jos savitos kultūros, valstybinės kalbos saugojimo ir puoselėjimo, lietuviškos dainos tinkamo skrydžio turėtų žymiai daugiau prisidėti ir mūsų – Lietuvos piliečių išlaikoma Lietuvos televizija. Deja, to labai trūksta. Kartais  kyla klausimas – kur suka, kuria kryptimi eina  tas vadinamas LRT? Pavyzdžiui, dabar šeštadieniais jau kurį laiką rodoma programa „Dainuok su manim“.  Ir ką mes ten matome, ką girdime? Pakviesti dainuoti mokyklinio amžiaus vaikai.  Pirmosiose trijose programose iš trisdešimt  atliktų dainų – tik keturios skambėjo lietuvių kalba.  Ir kyla klausimas – nejau jų dainavimo mokytojai jau yra praradę lietuviško žodžio branginimą, jo skambų pojūtį, pasidavę svetimų vėjų gūsiams. Iš programos vedėjų ir vadinamų pasirinkėjų lūpų nuolat buvo girdimi žodžiai vau, super, aplodismentai, žiauriai patinka, superinis dainavimas, vietoje pradedame tą ar tą  – sakyta  visai kitą reikšmę reiškiantį  žodį – važiuojam ir t.t. Čia pat prisimeni fiziko ir Lietuvos etnoastronomo    Jono Vaiškūno nerimą keliančius žodžius, kad  lietuvių kalba dabar  yra svetimžodžių gniaužtuose… [alkas.lt]

       Tačiau galime pasidžiaugti  mūsų  jaunimo sąmoninga  dalimi, kuri  išlaikė savo širdyje ir veikloje patriotinę nuostatą,   jausdami   šios žemės trauką, savo šaknis , kad Lietuva yra ne kažkur išmėtyta pasaulio užkampiuose, o tik čia, kur šimtmečiais gyveno mūsų tėvai ir protėviai.

       Pakils vėl vėliavos, skambės varpai, skelbdami  pro gyvenimo ūkanas su grįžtančių paukščių giesmėmis  ir bundančia gamta  Kovo 11-osios šventę.  Turėtume visi savo širdimi ir protu išgirsti to skambesio prasmę, raginančią pakilti iš kasdienybės nusistovėjusių dulkių į didelį Lietuvos – savo Tėvynės kuriamąjį darbą, į jos dvasinio atgimimo  talkos skrydį.

              Pavasario saulė nesulaikoma. Ji kyla vis aukščiau.  Vis ryškiau matome jos spindulius. Tai mūsų  laisvės spinduliai. Ir pareiga. Turėtume tą laisvę ir pareigą     sutvirtinti savo kasdieninėje veikloje, turėtume savęs paklausti – o ką aš  pats padariau, kad Lietuvoje būtų vis šviesiau bei geriau.

        Rašytoja ir filosofė Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana savo rašytinėse  mintyse Lietuvą   vadino   antrąją savo motina. „Tai žemė, kurioje  užgimėme mes ir mūsų tėvai. Motina davė mums gyvastį, bet tą gyvastį pradėjome  tėvynėje; joje pamatėme šviesią saulę. Joje išgirdome balsą matušėlės ir kitų žmonių. Nuo tėvynės, kaip nuo motinos, turim viską: ir peną, ir apdarą, ir gyvenimus. Valgome duoną, išaugusią jos plačiuose laukuose; geriame vandenį, tekantį jos upelėse ir šaltiniuose…   Kaip kiekvienas turi motiną, taip pat turi ir tėvynę. Kaip žmogus susideda  iš kūno ir iš  dvasios, taip ir tėvynė turi kūną  ir dvasią. Žemė ta, miškai, kalnai, laukai – yra tai tik kūnas  tėvynės; o  dvasia jos – tai mūsų tikėjimas, kalba, dainos, būdas“. [Šatrijos Ragana, Raštai, 3t.: Straipsniai ir studijos, parengė Gediminas Mikelaitis, Vilnius,  2008.]

           Saugokime visa tai.

Kovo 11-oji Lietuva Naujienos Tamakauskas Zigmas ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra