Zigmas Tamakauskas. Ilgosios rezistencijos pradžia

Autorius: Data: 2021-06-21 , 13:36 Spausdinti

Zigmas Tamakauskas. Ilgosios rezistencijos pradžia

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

   

         Vydūnas savo knygoje  „ Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ rašė: Lyg didis slėpinys sielai iškyla tėvynė.  Pasaulis be tėvynės – tarsi lengvai ir greitai perskaitomas puslapis. O norėdamas suvokti tėvynės esmę, turi išmokti ramiai susikaupti savyje. Tik tuomet sieloje tyliai suskambės: tėvynė yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima [Alkas.lt., 2018-10-14]. Šią   mums palaimą teikiančią Tėvynę norėjo iš mūsų širdies išplėšti 1940 metais į mūsų žemę įsiveržusi sovietinė kariauna su savo kraujo spalva pažymėtomis žvaigždėmis ir vėliavomis, keiksmažodžiais, sėdama pakeliui kančią, ašaras  ir mirtį.  Krauju pasruvo mūsų žemė.  Vincas Mykolaitis –Putinas savo eilėraštyje „Liaudies daina“ rašė: Nuo Baltijos jūros lig Vilniaus kalnelių / Dejuoja lietuviai maskolių naguos. / Su ašarom gula, su ašarom kelia […] /  Dejuoja vergijoj visi darbo žmonės,/ Paskendę skurde ir nelaimėj karčioj. / Lygybės, brolybės ir laisvės svajonės / Išnyko žiaurioj bolševikų valdžioj.

           Atėjūnams    nepavyko iš mūsų širdžių išplėšti  Tėvynės, jos prisikėlimo Vilties. Ne veltui žmonių vadintas baisusis birželis   žymi  ne tik gedulo, bet ir Vilties dieną. Su šia Viltimi ir kilo 1941 metų Birželio sukilimas, siekęs sutraukyti sovietines grandines  ir nusimesti nelaisvės pančius. Nuo to laiko mus skiria aštuoniasdešimt birželių.  Taigi šis  birželis, pažymėtas prieš 80 metų vykusio sukilimo ženklu – jubiliejinis. Tad  šio Jubiliejaus proga dar kartą prisiminkime  vykusio  sukilimo priežastį, eigą ir prasmę.

           Žvilgterėkime į pirmosios sovietinės okupacijos  vaizdą. Didėja sovietinis teroras, žmonių sekimas, miestuose kyla įvairių produktų kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios kaimo ūkininką. Atsirado  nauji žodžiai, kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“…  Su didėjančiu kolonistų atvykimu – didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai.  Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkina Antanas Sniečkus, Aleksandras Guzevičius, Mečys Gedvilas, Justas Paleckis, Petras Cvirka  bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai.   Paskutinės LR Vyriausybės Ministras Pirmininkas ir laikinai ėjęs Prezidento pareigas Antanas Merkys, gal pats  nesusigaudydamas ką daro ar norėdamas įtikti atėjūnams, mirčiai atidavė garbingus Lietuvos patriotus –  Vidaus reikalų ministrą generolą Kazį Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį.

        Pradėta naikinti ir mūsų kultūra. Petrašiūnų popieriaus fabrikas vos spėjo „ryti“ čia suvežtas krūvas knygų. Kai kur nepatinkančios okupantams knygos buvo tiesiog deginamos vietose. 1941 metų birželio 14 dienos naktį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimas, tos baisiosios birželio dienos, kurios ir turėjusiems dar kažkokią iliuziją, parodė tikrąjį okupanto veidą, jo tikslus.  Į tolimus rytus plataus Kazachstano / Jie grūda mūs brolius, Tėvynės vaikus. [V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Liaudies daina“, 1941-06-17].

       Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Červenėje, Pravieniškėse, Panevėžyje, Budavonės miške, Sedoje, Pažaislio šile, Skaruliuose, Rainiuose. Rainiuose sovietinių žmogžudžių buvo nukankintas ir mūsų žinomo signataro, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, 2014 m. rudenį jau išėjusio į Viešpaties namus,  Liudviko Simučio tėvas Adomas. Šiuos okupantų nusikaltimus statistiniu aprašymu   pateikia dr. Arvydas Anušauskas savo straipsnyje „1941 m. Birželio sukilimas: aukos ir padariniai“ [Intern.]. Daugelis manė, kad tik  karas – vienintelė viltis išsivaduoti iš šios raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė. Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas tomis dienomis rašė: Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus, / Skundo, ašarų, verksmų gana! / Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombų smūgiai ir ugnių liepsna. [ Eilėraštis „Prakeikimas“, 1941-06-25]

         Tragiškų įvykių akivaizdoje pradėjo formuotis ir pirmieji pasipriešinimo okupantui būriai, atsirado pogrindinės organizacijos, kaip antai „Laisvosios Lietuvos sąjunga“, leidusi laikraštį „Laisvoji Lietuva“ ir kt. 1940 metų spalio 9 dieną slaptame pogrindžio organizacijų atstovų  susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Šios sujungtos organizacijos išsamią programą parengė Antanas Maceina.

         Lietuvių aktyvistų fronto tikslas buvo ruoštis sukilimui ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kadangi LAF buvo jungiamoji organizacija, atstovavusi  įvairius mūsų tautos sluoksnius –  jos sprendimai buvo teisėti, kaip ir teisėtas jos vadovaujamas Birželio sukilimas.

       Prie sukilimo rengimo daug prisidėjo Lietuvos kariuomenės karininkija, Lietuvos šauliai, ateitininkai  – moksleivių ir studentų organizacija ir kitos patriotinės jėgos.  Buvo sudaryti du štabai – vienas Kaune, kitas Vilniuje.   Pagrindinį sukilimo vaidmenį turėjo atlikti Vilniaus štabas, kurio vadovu tapo iškilus Lietuvos karininkas – majoras Vytautas Bulvičius.     Šie štabai patvirtino 1941 metų balandžio  mėn. pogrindyje sudarytą Lietuvos Laikinąją vyriausybę.   Įdomu pastebėti, kad į jos sudėtį įėjo, turėdamas komunalinio ūkio ministro postą, ir profesoriaus Vytauto Landsbergio tėvas architektas  V. Žemkalnis-Landsbergis. Ši Vyriausybė per labai trumpą laiką, esant sunkiom aplinkybėm, atstatė  vietines savivaldybes, valstybines įstaigas ir kitas buvusias sovietizuotas institucijas.

         Gali kilti klausimas, kodėl neužteko vieno, centrinio vadovaujančio štabo? Į šį klausimą atsakė mūsų pokalbio metu jau dabar Amžinybėje besiilsintis tuometinės Laikinosios vyriausybės pramonės ministras Adolfas Damušis: „Dviejų štabų sudarymas tuomet buvo reikalingas ir dėl to, kad vieną sovietams likvidavus – liktų kitas, nebūtų nuslopintas sukilimo gyvybingumas“. Šią tiesą patvirtino tolimesni įvykiai. 1941 metų birželio 8 dieną Vilniuje buvo suimtas vienas iš sukilimo organizatorių Vytautas Bulvičius. Vytautas Bulvičius su kitais suimtais aktyvistais po baisių kankinimų buvo sušaudyti sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu. Išdraskius Vilniaus štabą, sukilimo vadovavimą perėmė Kaunas. Čia pagrindinis Lietuvos aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas Leono Prapuolenio, buvo įsikūręs atskirame specialiame kambaryje Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudos ligoninėje Aukštaičių gatvėje. Lauke nuolat budėdavo patikimas sargybinis, kaip tas Antanėlis  Naumiestyje, saugojęs savo budria akimi dr. Vincą Kudirką nuo rusų žandarų išpuolio.

       Birželio 22 dienos 5 val. Juozo Rudoko vadovaujamas sukilėlių būrys užima paštą. Sovietinės kariuomenės pagąsdinimui rusų kalba padaromas pranešimas, kad „vokiečių desantas užėmė Kauną“. Paskui buvo atjungtas okupacinės kariuomenės ryšių palaikymo su Maskva mazgas. Tai, žinoma, iššaukė sovietinės kariuomenės sutrikimą.  Pulkininko Juozo Vėbros būrys užima Kauno radijo stotį. Pilypo Naručio žmonės – Radiofoną. P.Narutis, turėjęs Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje viceministro rangą, labai aktyviai vadovavo LAF jaunimo grupei. Vokiečių okupacijos metais jam teko Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio dalia, kurią jis pats pavadino „Štuthofo akademija“… (2000 m. Pilypą Narutį popiežius Jonas Paulius II apdovanojo Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, o 2002 m. Lietuvos Prezidentas – Vyčio Kryžiaus ordinu).   Šauniai dirbo ir Romas Šatas su savo bendražygiais, konstruodami nedideles radijo stotis. Vėliau Romas Šatas – fizikos-matematikos profesorius, pasižymėjo savo sumanumu dirbdamas JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje.

        Parodos aikštėje  buvo sovietų ginklų sandėliai, kuriuose laikyta apie 25 000  įvairių ginklų.  Sukilėliai nuginklavę sargybą, tuos ginklus  sanitariniais automobiliais ir sunkvežimiais išvežiojo į sukilimo vadovybės nurodytas vietas. Sukilėliams pavyko kautynėse su raudonarmiečiais  paimti šarvuočių, minosvaidžių ir kt. Kautynės su okupantais vyko ir miesto gatvėse.  [Lietuvių enciklopedija, 29 t., 172-173 psl.]

         Prieš šešetą metų miręs Gediminas Ruzgys, būdamas kariškiu,  aktyviai dalyvavo Žaliakalnio sukilėlių gretose, vadovaudamas  žvalgybos būriui.

      Atsargos karininkas medikas Bronius Stasiukaitis vadovavo Kauno vandentiekio apsaugos būriui. Šio būrio dėka Kauno vandentiekis buvo apsaugotas nuo sunaikinimo. [Žurnalas „Varpas“, 17 psl. – 2021, Nr. 6].

        Vytauto Didžiojo universiteto studentas jūrų skautas Vytautas Rudminas žuvo keldamas ant dabartinės miesto savivaldybės pastato Lietuvos Trispalvę.  Prie šio pastato šių metų birželio 23 d. numatoma atidengti  jo Atminimo lentą.

        Sukilime dalyvavo  ir     Juozas Lukša, vėliau tapęs legendiniu Lietuvos partizanu, taip pat –  studentas, aktyvus ateitininkas  Juozas Juozaitis, vėliau tapęs žymiu Kauno gydytoju,   ir kiti tuomet  patriotiškai nusiteikę studentai.

      Daugelio įmonių darbininkai turėtomis priemonėmis  gynė savo fabrikus nuo raudonarmiečių kėslų juos susprogdinti.

        Daktaras Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis ir Juozas Vėbra parengia atsišaukimo į tautą  Deklaracijos tekstą. 1941 metų birželio 23-čiosios dienos 9 val. 28 min. per Lietuvos radiją LAF Vyriausiojo štabo vardu žodį taria Leonas Prapuolenis. Visai Lietuvai skelbiama džiugi žinia: Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindaisČia pat buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos himnas. Pasauliui įvairiomis kalbomis per radiją buvo skelbiama, kad Lietuva atstato sovietų sulaužytą savo Nepriklausomybę, paneigdama mitą apie „savanorišką įsijungimą“ į Sovietų Sąjungą.  Kaip rašoma prisiminimuose, žmonės tai išgirdę verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino, prie pastatų buvo keliamos lietuviškos Trispalvės vėliavos, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje pradėjo gausti Laisvės Varpas, prie Nežinomo kareivio kapo susirinkusi minia meldėsi, giedojo giesmes, tautos himną. Šitas didingas tautos išsivadavimo nusiteikimas mano atmintyje yra išlikęs lyg  įspūdingiausia penkerių metų vaikystės pasaka – išgirsta ir savo akimis matyta Šakių miesto aikštėje, kur susirinkusi daugybė žmonių minėjo besitraukiančios rusų kariuomenės nužudytų vietinių žmonių pavardes, sovietų piktadarybes, Trispalvių vėliavų gūsyje sveikino Lietuvos prisikėlimą, giedojo himną, liejosi orkestro garsai. Šis įvykis bręsdamas širdyje kartu su mano tėvų  patriotine nuostata turėjo didelio poveikio ir tolimesnio mano gyvenimo kelyje.

         Šia proga smagu prisiminti ir Kauno „Aušros“ gimnazijos savo mokytoją Alfonsą Vietriną, įžymų ilgų distancijų bėgiką, Birželio sukilimo dalyvį, kuriam buvo pavesta su sukilėlių būriu saugoti  Kūno kultūros instituto pastatą. Gaila, kad dabartinis Lietuvos sporto universitetas šio sukilėlio vardą nepažymi Atminimo lenta.

         Minėta Leono Prapuolenio kalba per radiją – buvo ženklas visuotiniam Lietuvos sukilimui. Sukilimas paplito visame krašte. Jame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Sukilėliai išvadavo Kauną, Vilnių bei kitus didesnius ar mažesnius miestelius, kūrė krašto valdymo administraciją.  Vien Kauno  Įnirtingos kovos su raudonarmiečiais vyko Kauno Senamiestyje – Marijampolės, Valančiaus, Birštono ir Daukšos gatvėse, Šančiuose, Aleksote. Ginant  Aleksoto  tiltą, žuvo karininkas lakūnas Jonas Dženkaitis. Puolant sukilėlius iš užnugario –Vytauto Didžiojo tiltą sovietai susprogdino kartu su per jį žygiuojančiais savo kariais…  Ginant Petro Vileišio tiltą per Nerį, didelę narsą, šaudant rusų kulkosvaidžiams, parodė Juozas Savulionis, buvęs Vilniaus policijos nuovados viršininkas. Jis staigiu šuoliu sugebėjo nutraukti sprogdinimo laidus. Tai atlikęs – žuvo pakirstas priešo kulkų.  Minėti  tiltai  turėtų būti pažymėti  jų žuvusių gynėjų Atminimo lentomis..

        Sukilėliai savo kariniais veiksmais siekė išlaisvinti Lietuvos žemę, apsaugoti nuo sunaikinimo mūsų tautos turtą, išvaduoti suimtuosius, apsaugoti nuo bėgančios raudonosios armijos teroro žmones. Kaip rodo prisiminimų statistiniai duomenys, sukilėliai nuo mirties išvadavo 3336 kalinius, apsaugojo nuo išvežimo ir kalėjimo daugybę Lietuvos gyventojų.  Vien Kauno sukilėliai išsaugojo  beveik 2000 kalinių gyvybę [dr. Arvydas Anušauskas – 1941 m. Birželio sukilimas: aukos ir padariniai. Intern. ]      Birželio 24 dieną sukilėlių  rankose buvo jau visas Kaunas. Kauniečiai su dideliu įdomumu skaitė išėjusio laikraščio „Į Laisvę“ pirmąjį numerį. Lietuva turėjo savo vyriausybę, buvo rengiamasi tos Laikinosios vyriausybės pirmajam posėdžiui.

       Sukilėliai narsiai kovojo ir Vilniuje, Šiauliuose, Švenčionėliuose, Žemaitijos apylinkėse bei kitose Lietuvos vietose. Vilniaus sukilėliai birželio 23 dienos popietėje Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę vėliavą, o kitos dienos ryte užėmė radijo stotį. Per radiją sklido sukilimo vadovybės Deklaracijos žodžiai, Lietuvos himnas. Vilniaus sukilime aktyviai dalyvavo ir Lietuvos žvalgybos didvyrė Marcelė Kubiliūtė. Ji priklausė Vilniaus miesto ir srities komitetui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai [Tiesos.lt redakcija, 2021-06-13]. Vilnius turėtų pasipuošti šios legendinės Lietuvos moters paminklu.

       Kaip pasakojama, šis visuotinis tautos sukilimas turėjo didelio netikėtumo Lietuvos kolaborantų vadovui Antanui Sniečkui. Pasitraukęs į Rytų Lietuvą, jis ragino Jonavoje stovėjusius sovietinius tankus, kad šie grįžtų į Kauną atlikti savo kruvino darbo. Tada sukilėliai kreipėsi pagalbos į vokiečių karinę vadovybę. Pastaroji, atsiliepusi į sukilėlių prašymą, pasiuntusi lėktuvus, kurie  subombardavę  pakelyje į Kauną važiuojančių sovietinių tankų koloną. Apie tai rašė savo prisiminimuose  buvęs sukilimo dalyvis karys savanoris Jonas Venckevičius: „Važiuodami dviračiais pora kilometrų už Karmėlavos, kairėje kelio pusėje pastebėjome subombarduotų rusų tankų koloną. Keliasdešimt tankų riogsojo atsigręžę į Kauną…“

       Lietuvos sukilėlių smūgiai buvo labai skaudūs mūsų kraštą okupavusiai sovietinei kariaunai. Pažymėtina, kad Lietuvos sukilimo faktą birželio 23 dieną nenoromis pasauliui pripažino, pagarsindamas per radiją, buvęs sovietų užsienio reikalų komisaras V. Molotovas. Jis šiurkščiai  pateikdamas žinią apie naujos krašto vyriausybės sudarymą, įtūžęs užsipuolė sukilėlius, apšaudžiusius raudonarmiečius. Lietuvių sukilėlių narsą vėliau pripažino ir vokiečiai, tačiau nutylėdami   patį sukilimo tikslą – Lietuvos laisvės siekį.

       Sukilimas  pareikalavo ir nemažų aukų. Per sukilimą žuvo apie 4000 sukilėlių ir kitų žmonių [dr. Adolfo Damušio teiginys]. Birželio 26 dieną  vyko žuvusių sukilėlių laidotuvės. Lietuvos Laikinosios vyriausybės vardu kalbėjo laikinai ėjęs ministro pirmininko pareigas  švietimo ministras profesorius  Juozas Ambrazevičius. Jis sakė: Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. […] Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžosi numirti, kad tik svetimiems nevergautų[Lietuvos Laikinosios vyriausybės nario J. Ambrazevičiaus  žodis prie partizanų kapo. Intern.]

       To meto didžiosios valstybės, kariavusios antihitlerinėje pusėje Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės nepripažino bijodamos, kad tai nebūtų palaikoma prieš Sovietų Sąjungą nukreiptais veiksmais. Tų valstybių nenoras pyktis su  sovietais lėmė ir pokario metų ilgą Lietuvos okupaciją. Sukilimo idėjinis tikslas visiškai neatitiko Vokietijos interesams. Jau birželio mėn. 27 dieną buvo įsakyta  sukilėliams grąžinti ginklus. Vokiečiai nepripažino Laikinosios vyriausybės, nenorėjo su ja bendrauti. Ji po šešių savaičių buvo priversta nutraukti savo veiklą.  Lietuvoje šeimininkavo vokiečių okupacinis režimas.

        Šiandien sukilėlių auką, kaip ir patį sukilimą, stengiasi kai kurios jėgos visai neprisiminti arba jį juodinti, sutapatinti su žydų tautos tragedija. Prieš  kelerius metus   buvo paviešintas  kai kurių tituluotų žmonių, kuriuos šviesios atminties Algirdas Patackas pavadino „kvislingais“, laiškas „Dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkiama Lietuvos valdžia, prisidėjusi prie perlaidojimo. Šis laiškas, kaip rašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras A. Patackas, – paniekino žuvusių dėl Lietuvos laisvės auką, kurių vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui, jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape, kovojusius dėl tautos garbės, dėl jos  laisvės.

        Labai taikliai šia tema yra pasakęs profesorius Vytautas Landsbergis: …Birželis yra Lietuvos 1941 – 1990 m. ilgosios rezistencijos pradžia. Puolant Birželio sukilimą, puolama visa rezistencija [Rezistencijos pradžia…, 10 psl., 2012]

       Prisimintina, kad ir Lietuvos Respublikos Seimas, paveiktas zurufų, slavinų ar vizantalių piktų balsų, susvyravo, atšaukęs jau priimtą įstatymą, pripažinusį tuometinės Laikinosios vyriausybės statusą. Šiandien į zurufų dūdą,  vienokiu ar kitokiu būdu juodindami Lietuvą pučia tos pačios Lietuvos žmonių išpenėti   kai kurie vadinami „Lietuvos piliečiai“, juodindami Laikinąją vyriausybę, jos Pirmininką, Lietuvos patriotus Kazį Škirpą, sovietų enkavedistų nužudytą, buvusį  nacių lagerio kalinį Joną Noreiką ir kai kuriuos kitus kovotojus dėl Lietuvos laisvės. Gaila, kad ir mūsų mokyklose kai kurie pavieniai mokytojai, apsvaiginti iškreiptų zurufiškų  svaičiojimų, žydų žudymą priskiria Birželio sukilėliams, ignoruodami sukilimo turinį, jo tikslus. Žinoma, kad kilus karui ir okupacinei kariuomenei traukiantis, tarpuvaldžio metu kilo kažkokia atkeršijimo akcija už tūkstančius ištremtų ir nukankintų lietuvių.   Tačiau tai nereiškia, kad tokioms akcijoms pritarė Lietuvos Laikinoji vyriausybė ar sukilėlių vadovybė. Žydų tautos naikinimas – buvo Hitlerio politika. Jis tą patį darė ir kituose užgrobtuose kraštuose.  Jau pačiomis pirmomis karo dienomis atvykęs į Kauną SS generolas Stahleckeris sudarė žydų naikinimo planus, stengėsi sukurstyti žydų pogromus, įsteigė Vilijampolėje žydų getą.  Šia tema prieš kurį laiką įdomių minčių spaudoje yra pateikusi  Irena Tumavičiūtė, tyrinėjusi to laikotarpio istorinius faktus.

        Laikinoji vyriausybė kiek galėdama stengėsi padėti žydams. Vyriausybės narys generolas Stasys Raštikis tuo klausimu net nuvyko pas vokiečių karo komendantą generolą von Pohl, jam pareikšdamas „kad Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusi vokiečių akcija prieš žydus“. Taip pat buvo kreiptasi ir į aukštesnę vokiečių valdžią, kad ji sustabdytų Kaune ir  provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Pats Ambrazevičius, kaip rašė jo Perlaidojimo komisija, asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą. Šiuo klausimu rūpinosi ir Lietuvos katalikų Bažnyčia, įvairiose vokiečių įstaigose darydama žygių prieš žydų naikinimą.

     Pasigirsta   save susireikšminusių  tituluotų balsų,  ne tik žeminančų  Birželio sukilimą, bet ir tamsinančių dr. J. Basanavičiaus asmenybę, jo veiklą, tautinės valstybės kūrimo procesą. Kai kam  – ir  tautinės atgaivos Dainų šventės   kokčios, lyg sistemingai stabdoma visuomenės norimo patriotinės istorinės krypties  paminklo  statyba Lukiškių aikštėje. Vilniaus savivaldybė atsisakė ir pirmajam Lietuvos Respublikos  Prezidentui Antanui Smetonai paminklą statyti.   Seime rengiama tikra mūsų kalbos išdavystė, proteguojant pirmame paso puslapyje nelietuvišką vardų ir pavardžių rašymą, ardant mūsų abėcėlę, siaurinant valstybinės kalbos vartojimo erdvę.

          Nutraukus Laikinosios vyriausybės darbą, J. Ambrazevičius įkūrė pogrindinę organizaciją – subūrė  Lietuvių fronto rezistencinį sąjūdį, kuris 1942 metais išaugo į Tautos tarybą. Įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, J. Ambrazevičius buvo paskirtas  Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku. Vėliau toje organizacijose turėjo ir kitas svarbias pareigas, rengė leidinius, memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl  okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido.  Su VLIK-o vadovybe lankėsi Vatikane, kur buvo priimtas popiežiaus Pijaus XII.

         Lietuvos Laikinoji vyriausybė stengėsi atnaujinti 1938 metų Konstitucijos veikimą, pasmerkdama 1940 metų sovietinę agresiją prieš Lietuvą. Tačiau užėmę mūsų kraštą vokiečiai vis labiau ėmė trukdyti vyriausybės darbui, kuri stengėsi suvienyti vienam tikslui visas lietuvių politines jėgas, atstatyti kraštą. Liepos mėnesio 25 dieną vokiečiai paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo valstybėse. Laikinosios vyriausybės tolimesnė veikla pasidarė neįmanoma. Rugpjūčio 5 dieną įvyko paskutinis Lietuvos Laikinosios vyriausybės posėdis.  Nors Vyriausybė gyvavo tik šešias savaites, bet jos veikla ir pats sukilimas turėjo didelį poveikį demaskuojant sovietinę propagandą, atgaunant tautai savo pasitikėjimo jėgas. Tūkstančiai sukilėlių parodė Lietuvos gyvybingumą, Lietuvos interesų gynimą. Jie išaugo iš Nepriklausomybės laikotarpio išugdytos tautos dvasios, iš tautinės mokyklos, iš patriotinių organizacijų veiklos. (Šia kryptimi, stiprindama ugdymo procese patriotizmo nuostatą, savo tautos dvasinių vertybių branginimą, turėtų eiti ir mūsų dabarties mokykla). Žurnalistas Bronys  Raila rašė: Sukilimas buvo grynai lietuviškas reikalas ir savo svarbiausiu uždaviniu turėjo tik lietuvių tautos išlaisvinimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus. Aktyvus rezistentas teisininkas Mykolas Naujokaitis priduria, kad sukilimo nuostata buvo viską atiduoti Lietuvai – šia mintimi vadovavosi mano draugai, su kuriais kartu teko dirbti. Tarnavome Dievui, Tėvynei ir Žmonijai – tokia nuostata vadovavomės.   Tą patį  mūsų pokalbiuose pažymėdavo  ir  buvusios  Laikinosios Vyriausybės  pramonės ministras daktaras Adolfas Damušis, taip pat – dr. Mindaugas Bloznelis, akademikas Antanas Kudzys ir kiti idėjiniai sukilimo dalyviai.

       Apie 1941 m. Birželio 22 – 28 d.  sukilimą būtų galima dar daug kalbėti, ypač minint jo garbingą aštuoniasdešimt metų  jubiliejų. Apie jį nemažai ir parašyta, ir rašoma.

        Birželio sukilimą galėtume gal  lyginti su 1956 metais vykusia antisovietine Vengrijos revoliucija. Tačiau tokio lyginimo metu turėtume pirmumą atiduoti Lietuvos 1941 metų birželio sukilimui – čia lietuvių tauta didžiųjų pasaulio valstybių grumtynėse, pirmoji išdrįso ginklu pasipriešinti  prieš okupantus. Ne veltui profesorius Edvardas Gudavičius, kalbėdamas apie Birželio sukilimą sakė : tai buvo vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis.  Jis Birželio sukilimą, jo reikšmę iškelia į vieną gretą su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja. [ Prof. Edvardas Gudavičius apie 1941-ųjų Birželio sukilimą. Tiesos.lt, 2017 -06-24]. Sukilimo įtakoje tauta atgavo savo jėgas, pasitikėjimą, ryžtą,  davusį impulsą  tolimesnei 10 metų trukusiai legendinei partizaninei  kovai prieš antrą kartą okupavusią mūsų šalį –  Sovietų Sąjungą.

       Išlaikant Birželio sukilimo atmintį daug nuveikė buvusios  „Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 d. Sukilėlių sąjungos“ pirmininkas Alfonsas  Žaldokas. Vytauto Didžiojo universitete įrengtas sukilimo vadovų gen. štabo majoro V. Bulvičiaus, pulkininko dr. J. Vėbros, prof. dr. A. Damušio, ekonomisto L. Prapuolenio, inžinieriaus P. Naručio ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės Ministro Pirmininko prof. dr. J. Ambrazevičiaus portretiniai skulptūriniai reljefai (skulptorius S. Žirgulis). Petrašiūnų kapines puošia skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis  paminklas pulkininkui Kaziui Škirpai, 1941 m. Birželio sukilimo organizatoriui. Prisimintina ir tai, kad K. Škirpos vadovaujami savanoriai  1919 metų sausio 1 d. Vilniaus Gedimino pilies bokšte pirmą kartą iškėlė  mūsų Trispalvę vėliavą. Kauno senosiose kapinėse jau brėkštant Lietuvos atgimimui Jaunalietuviai sukilėlių atminimui pastatydino medinį kryžių, kuris priešiškų jėgų ne kartą buvo suniokotas ir vėl atstatytas. 1991  metais sukilėlių menamoje kapų vietoje buvo pastatytas paminklas „Kryžius-medis“ (skulptorius Robertas Antinis, architektas F. Miliūnas, fundatorius – Australijoje gyvenęs  buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris). Minėtos Sukilėlių sąjungos iniciatyva  Senosiose kapinėse atnaujintas sukilėliams skirtas memorialas – pastatyta 40 naujų bronzinių kryžių, įamžinančių 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo bei jo dalyvių atminimą. 2012 metais į tėvynę grįžo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo ateitininko dr. Juozo Ambrazevičiaus- Brazaičio palaikai. Jie iškilmingai palaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje.

       Artėja birželio 23-ji. Įvairiose Lietuvos vietose vyks   daugiausiai nevyriausybinių, visuomeninių organizacijų inicijuoti 1941 metų  sukilimo jubiliejiniai minėjimai. Tačiau pati Lietuvos Vyriausybė lyg nerodo noro  minėti šį jubiliejų.    Prisimename  įvairių organizacijų daugkartinį  Kreipimąsi į LR Seimą ir Vyriausybę, kad būtų įstatymiškai įteisintas Lietuvos laikinosios Vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“. Deja, teigiamo  atsakymo nesulaukta.

       Džiugu, kad minint Birželio sukilimo Jubiliejų, Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejus įrengė jam skirtą ekspoziciją.  Minėjimas vyks prie Kauno savivaldybės pastato ir pavakary – Senosiose miesto kapinėse prie paminklo žuvusiems sukilimo dalyviams, kur bus atnaujinta a. a. garbingojo kunigo Algimanto Keinos pradėta Mišių aukojimo tradicija – šv. Mišias aukos Kauno Šv. Jurgio konvento gvardijonas, kunigas dr. Paulius Saulius Bytautas.

        Visuomeninių organizacijų iniciatyva prasmingas minėjimas vyks mūsų sostinėje  Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose.

       Niekada neturėtume pamiršti svarbiausių mūsų tautos istorijos įvykių ir  tų, kurie savo gyvybę paaukojo gyvajai Lietuvai.  Turėtume lankantis Kristaus Prisikėlimo bazilikoje pagarbiai stabtelti jos šventoriuje prie Laikinosios Vyriausybės vadovo, profesoriaus, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus, rašytojo, publicisto, literatūros istoriko, aktyvaus kovotojo dėl Lietuvos laisvės dr. Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio bei kitų čia palaidotų daug Lietuvai nusipelniusių žmonių kapų.    Turėtume čia  pamąstyti ir apie mūsų tautos istorijos tėkmę, dar kartą  prisiminti jos Laisvės kelią,  nušviestą  pasišventusių žmonių aukų, vilties, tikėjimo bei ryžto  žiburėliais. Tą žiburėlį uždegė mūsų širdyse esantis gyvosios tėvynės slėpinys, prieš šimtmečius sklidusi tėvų sodybos Šviesa.

             Kartu su poetu Bernardu Brazdžioniu tariame:

Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėli,

Prieš amžius uždegtas senajam židiny,

Pro piktą negandą, pro neviltį  tu vėlei

Mane naujų  dienų rytojun vadini.

Tavęs neužpūtė Sibiro taigų vėjai,

Tavęs nei vėtros šimtametės neužpūs…

                  [Poezijos pilnatis. Tėvų sodybos žiburėlis, 200 psl.]

 

Autoriai Istorija Rezistencija Tamakauskas Zigmas , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra