Zigmas Tamakauskas. Atminties blyksnis nuo „Vėlių suolelio“ į 1956 metų Vėlinių įvykius

Autorius: Data: 2020-10-31 , 15:06 Spausdinti

Zigmas Tamakauskas. Atminties blyksnis nuo „Vėlių suolelio“ į 1956 metų Vėlinių įvykius

Nuotraukų autorės – Vanda Leticia Szell ir Aldona Grigaitienė

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

Visai neseniai bėgte prabėgo žaliaskarė vasara, o štai ir gerokai įpusėjo įvairiaspalvis  ruduo su savo šiųmetiniu virusų šėlsmu. Brėkšta lapkritis dar vis pasipuošęs savo bronza prisirpusia skara. Jis anksčiau dėl pradėjusios šalti žemės, anot etnografės Angelės Vyšniauskaitės,  pagal  M. Pretorijaus mintis, vadintas gruodiniu, dar spaliniu ar vėlių mėnesiu. Atverčiant kalendoriaus lapkričio mėnesio lapelį, mums artimiausias  turbūt pastarasis- vėlių mėnesio pavadinimas,  artimiausios jo pirmosios dienos, per kurias mes dvasiniu būdu arčiausiai prisiliečiame prie savo artimųjų, kurie jau ilsisi  dausų šalelėje – Viešpaties namų buveinėje. Visais laikais tikėta gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu. Tikėta, kad vėlės, pakilusios nuo „vėlių suolelio“ dažniausiai  į savo buvusius namus lankosi  kaip tik šiuo laiku – ūkanotą rudenį. Jas per išlikusią atmintį pasitinkame malda, uždegtos žvakutės šviesa. Gera, kad mes  turime dar  kosmopolistinio globalistinio liberalizmo siaučiančių vėjų    neištrintą  istorinę atmintį, per kurią mes prisimename ne tik mirusius savo artimuosius, bet ir tuos, kurie mirė ar žuvo kovodami, kad mes būtume, kad būtų gyva su savo dvasinės kultūros pilnatve Lietuva.

Turėtume prisiminti ir prieš 590 metų mirusį Vytautą Didįjį, jo nuopelnus Lietuvai, Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais žuvusius mūsų karžygius, 1941 metų Birželio sukilėlius, partizanus, Sibiro ir mindžiusių mūsų žemę okupantų lagerių kankinius, Sausio 13-osios aukas, žinomus ir nežinomus kovotojus dėl Lietuvos laisvės. Gera, kad mūsų Atminties vainike yra įsipynusi  ir prieš 64 metus vykusi antisovietinė revoliucija Vengrijoje, ją ryškiai palaikę   įvykiai  Kaune ir Vilniuje.  Tų įvykių metu buvo pademonstruota lietuvių ir vengrų tautų vienybė trokštant vieni kitiems laisvės. Tuometinis Visų Šventųjų vakaras, vadintas Vėlinėmis tapo pasipriešinimo sovietiniam okupantui simboliu. Abi kovojusios už savo laisvę tautos,  nugalėjusios  sovietinį imperializmą,  sutraukė nelaisvės pančius. Tačiau istorinė  – lietuvių ir vengrų tautų tuomet  parodytos vienybės atmintis liko gyva. Gyvi ir prisiminimai. Aš tada buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas.  Gyvenome keturiese netoli Vingio parko  vadinamajame  Čiurlionio bendrabutyje. Daugelis iš mūsų  turėjome jaunatviško idealizmo sparnus, didelį  Lietuvos likimo rūpestį, stengiantis savo veikla ir įgytomis žiniomis  išlaikyti jos gyvybingumą. Šiuos siekius lyg palaikė savo dėstomomis paskaitomis  patriotinės savimonės nepraradę mūsų iškilūs dėstytojai Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis ir kt.

         Savo veikloje bandėme derinti įvairias veiklos priemones. Su kai kuriais  studentais,  sudarę  slaptą  patriotinės krypties būrelį, laiminant kunigui, davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus  Aušros Vartų bei  Kauno arkikatedros bazilikos koplyčiose. Į pogrindinės organizacijos veiklą bandėme įtraukti ir   rusų kalbą studijavusį, kaip mums tada atrodė,  gana rimtą, mąstantį   studentą  Bronių Kuzmicką, bet jis, nurodęs kai kurias priežastis, prisidėti prie mūsų darbo galima sakyti sąžiningai atsisakė. Vėliau jis baigė filosofijos mokslus, prasidėjus atgimimui – įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nariu, Pirmininko pavaduotoju, filosofinių veikalų autoriumi.  Stengėmės aktyviai  dalyvauti ir atviroje studentiško gyvenimo visuomeninėje veikloje. Mūsų bendrabučio kambarys, nežiūrint, kad jame pasikabinome    Rafaelio „Siksto Madonos“   reprodukciją, buvo įvertintas pavyzdingo kambario statusu. Tik vienas kitas į jį užsukęs „svečias“ pamurmėdavo, kad ši reprodukcija kelianti religinę nuotaiką…

Kambario draugas   Algirdas Vaitkus, turėjęs kurse didelį autoritetą,  gražiai smuikavo, Adolfas Gurskis garsėjo savo poetiniu talentu ir gera dikcija, aš  taip pat  bandžiau mokytis groti  styginiu  instrumentu.  Mūsų surengtose studentiškose vakaronėse   skambėdavo lietuviškos dainos, poezijos posmai. Malonu prisiminti, kad universiteto vadovybė patenkino mūsų prašymą, kuriame prašyta rusų kalbos discipliną nukelti į neprivalomų dalykų sąrašą.     Pritarėme penktakursių   Kazimiero Ambraso, Antano Tylos ir kitų bendraminčių  prašymui, kad  Respublikos vadovybė Vilniaus centrinei gatvei   grąžintų Gedimino prospekto vardą.   Kai atsirado studentiškos kepuraitės, nutarėme paraginti studentišką jaunimą sekmadieniais  sutartą  valandą drauge viešai  dalyvauti Mišių aukoje  Šv. Mikalojaus bažnyčioje, parodant ištikimybę nepalaužtai ateistinių vėjų  krikščioniškai pasaulėžiūrai, savo tautinei dvasiai. Bažnyčioje su dideliu dvasiniu pakylėjimu klausydavome tuometinės  Konservatorijos talentingo  studento Kastyčio Matulionio giedamos giesmės (už giedojimą bažnyčioje jis buvo pašalintas iš konservatorijos,  baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo pasišventęs kunigas, legendinės „Kronikos“ leidimo talkininkas, sovietinių lagerių kalinys –  kovotojas už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę). Jo   balsas, pragydęs galingu tenoru,    suvirpindavo visą bažnyčią, paskatindamas  susirinkusius dar arčiau glaustis prie altoriaus, prie amžinojo Gėrio šaltinio.

1956 metų Visų Šventųjų dienos išvakarėse  organizavome nelegalią talką –  sutvarkėme  apžėlusius,   niekieno neprižiūrimus lietuvių karių kapus Rasų kapinėse. Džiaugiausi, kad ir  vėliau šį mūsų pradėtą   Rasų kapinių tvarkymo darbą tęsė tame  pačiame  universitete  fizikos mokslus studijavęs mano sūnus Gediminas, neaiškiomis aplinkybėmis sovietiniais metais žuvęs kraštotyrinėje ekspedicijoje.         Su  kauniečių jaunimo būreliu tokio darbo ėmėmės  ir Kauno senosiose kapinėse. Sutvarkėme apleistus 1941 metų Birželio sukilėlių, lietuvių karių ir pažymėtus  lėktuvų  propelerių  kryžiais lakūnų kapus.

            Kelios dienos buvo likusios iki Visų Šventųjų dienos vakaro. Vengrijoje vyko masinė antisovietinė akcija, aidėjo šūviai, iš vėliavų audeklo vidurio   iškirpti  sovietiniai simboliai: skylėtosios vėliavos tapo  sukilėlių ženklu.  Tautos valia prie valdžios vairo grįžęs politinių reformų iniciatorius  Imrė  Nadis  skelbia Vengrijos neutralitetą, išstojimą iš  sovietinio Varšuvos pakto,  reikalauja iš šalies išvesti sovietinę kariuomenę. Kyla Vengrijos revoliucija – laisvės viltis visoms sovietų  pavergtoms tautoms.  Tokiame fone surengėme studentiško jaunimo vakaronę universiteto Istorijos filologijos fakulteto didžiojoje auditorijoje.  Prisirinko daugybė jaunimo.   Iš anksto buvo numatyta kryptinga partokratų neiššifruota programa. Sklido lietuviškos dainos, sukosi poros.

Numatytos pertraukos metu mūsų bendramintis Adolfas Gurskis raiškiai perskaitė iš neseniai išleisto Maironio raštų dvitomio „Jaunosios Lietuvos“ poemos šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo…“ Visi suprato, ką tai reiškia – solidarumas su Vengrijoje vykstančia revoliucija.  Nutilus plojimų bangai, visi susikibę rankomis sugiedojome „Lietuva brangi“. Sklido  kiti patriotiniai eilėraščiai, dainos, kalbėtojų žodžiai. Vienas iš kalbėtojų ragino visus susitelkti, kad susikaupusi potencinė energija virstų kinetine.  Paslapčiomis  raginome vienas kitą lapkričio 1 dienos vakare rinktis į Rasų kapines  prie dr. Jono Basanavičiaus kapo. Tuometinio Dailės instituto komjaunimo sekretorius, žinomų dailininkų Tarabildų sūnus  Arūnas   net viešai ragino studentus vykti į Rasų kapines.

         Tuo tarpu partokratai nesnaudė – kūrė planus, kaip studentams sutrukdyti Visų Šventųjų vakare eiti į kapines. Intensyviau buvo verbuojami ir šnipai. Pakviestam į saugumą Adolfui Gurskiui teko aiškintis kaip jis išdrįso skaityti „buržuazinio“ poeto Maironio poemos, „aiškiai turinčios antitarybinę potekstę“, ištrauką. Paaiškinus, kad jis skaitė ne antitarybinį kūrinį, o tarybinės leidyklos išleistos knygos ištrauką, – tardytojas sumišęs padarė apklausos pertrauką. Matyt toks A. Gurskio paaiškinimas jam buvo netikėtas. Tikriausiai pasitikrinęs, kad tokia knyga tikrai išleista, grįžęs jau kalbėjo švelnesniu tonu, „patardamas“, kad vis tiek viešai tokio kūrinio daugiau neskaitytų….

           Susirinkome prie dr. Jono Basanavičiaus, tapusio gyvosios Lietuvos laisvės simboliu, kapo.    Kapas nušvito daugybės žvakių šviesos vainiku. Jį puošė atneštos įvairiaspalvės rudeninės gėlės, mano sudėti iš akmenėlių Gedimino stulpai, Trispalvės juostelės. Susirinko daugybė studentų iš Vilniaus universiteto, Dailės instituto, Konservatorijos, Pedagoginio instituto. Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmė „Marija, Marija“, skambėjo Lietuvos himnas, sveikinantys Vengrijos revoliuciją žodžiai. Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto.

Kareiviams vadovavęs generolas net įstengė lietuviškai pasakyti keletą žodžių  – eikite namo… Į kareivių ir milicininkų brutalius žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais:  laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai. Pralaužę atvykėlių užtvaras, nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia mus pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Pirmoje gretoje ėjusius kelis studentus pavyko jiems nutempti į greta stovėjusius uždarus sunkvežimius. Reikalavo išsiskirstyti. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių.  Supratome, kad  mums  nepavyks  įžygiuoti į miesto gatves. Prasidėjo derybos. Pavyko susitarti.     Išsiskirstėme būreliais.   Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų  mokyklų pašalinti daugybę studentų vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusių prie vadinamos antitarybinės demonstracijos Rasų kapinėse. Šiam reikalavimui ypač pritarė universiteto karjeristinė partokratija – V. Kuzminskis, I. Zaksas, J. Bielinis ir kiti.

Komjaunimo veikėjas Jonas Bielinis savo nuožmumu išgarsėjo ir anksčiau, kai vienuolikai savo kurso diplomantų parašė tokias charakteristikas, kad jomis vadovaujantis šie nebūtų gavę universiteto baigimo diplomų. Tada studentams daug padėjo  Lietuvių literatūros katedros vedėja Meilė Lukšienė ir tuomet dirbęs dekanu E. Meškauskas, įmetęs į šiukšlyną tas J. Bielinio parašytas „komjaunuoliškas“ charakteristikas, turėjusias lemti tų studentų gyvenimo griūtį.  Aš buvau apkaltintas „kontrrevoliucine veikla“, buvo akcentuotas ir mano ant    J. Basanavičiaus kapo sudėtas Gedimino stulpų ženklas. Pasirodė fakulteto sienlaikraštyje užgaulios karikatūros, kurios savo tikslo nepasiekusios tik sustiprino mūsų studentišką dvasinę vienybę ir dar didesnį ryšį su patriotiškai nusiteikusiais dėstytojais.

Brutaliems partokratijos reikalavimams atvirai pasipriešino tuometinis universiteto rektorius Juozas Bulavas jau prieš tai, tapęs rektoriumi, gerokai sulietuvinęs  šios aukštosios mokyklos dėstytojų sudėtį ir patį universitetą. Tokiai rektoriaus nuostatai pritarė ir prorektorius Eugenijus Meškauskas – žinomas filosofas, skatinęs kritiškai plėtoti marksizmo principus, tyrinėjęs pažinimo ir mokslo metodologijos, ideologijos teorijos problemas. Esant tokiai sandūrai prorektoriaus E. Meškausko buvau pakviestas į rektoratą paaiškinti atvykusiems čekistams Vėlinių įvykius Rasų kapinėse ir  mano dalyvavimo priežastį.  Buvau jiems pristatytas, kaip sąžiningas ir geras studentas. Dalyvavimą tuose įvykiuose grindžiau savo religiniais įsitikinimais, kaltindamas atvykusių milicininkų ir kareivių brutalius užgauliojimus bei  keiksmus. Sakiau jei nebūtų buvę šito – būtume taikiai ir išsiskirstę. Prorektorius E. Meškauskas padėkojęs tarė: „Matote – patys esate kalti, nereikėjo tos kariuomenės siųsti, o dabar norite apkaltinti  studentą Tamakauską  ir kitus antitarybine veikla…“ Supratau, kad tuometinis rektoratas   stojo dalyvavusių Vėlinių įvykiuose studentų gynimo pozicijose. Man tąsyk pavyko išvengti pašalinimo iš universiteto. Tik buvo pareikštas griežtas papeikimas ir nutrauktas stipendijos mokėjimas.

           Įdomus  pokalbis  vyko su tuometiniu Pedagoginio instituto studentu, jaunuoju rašytoju Kaziu Saja, jį pakvietus „pokalbiui“ į KGB rūmus. Rašytojas prisimena:  „Kamantinėjo, kas mane suagitavo, atsakiau, kad visa grupė nusprendė eiti, kad agitatoriaus jokio nebuvo. Majoras pradėjo rusiškai tardyti: „Ką visi dainavote?“ Atsakiau, kad dainas, kurios dainuojamos per Dainų šventes. „Bet jūs dainavote, kad nuo rusų šalies juodi debesys ant Lietuvos ateina!“ „Ką? Neskiriate rusų nuo prūsų? – atrėžiau. – Čia kalbama, kad nuo prūsų šalies ateina kryžiuočiai. Tai mūsų klasiko Maironio eilėraštis.“ O jis ne tiek susigėdo, kiek supyko, kad taip atšoviau, todėl tardymas dar ilgokai vyko…“ [Žurnalas „Legendos“, 2020 m. Nr. 5 (44), 51 psl.]

              Čekistinis sparnas nenurimo. Jis atsirevanšavo kitų metų Vasario 16 –osios naktį atliktomis kratomis ir areštais.  Atsidūriau saugumo rūsių kameroje kartu su minėtu Arūnu Tarabilda. Teko patirti visas tardymo „gudrybes“, brutalų pažeminimą. Dailės institute   buvo panaikinta komjaunimo organizacija, kaip pasidavusi „nacionalistinei įtakai“. Tai atsitiko pirmą kartą Sovietijoje.  Mane apkaltino  „aiškia antitarybine veikla“ ir „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“ pašalinę iš universiteto,  išsiuntė į      sovietinius rekrūtus prie Uralo užterštoje radiacijos zonoje.

Atgavus Lietuvai laisvę, teko susipažinti su kai kuriomis bylomis, susijusiomis su mūsų minimu laikotarpiu. Vienoje radau savo lituanistinių studijų  draugo,  nuoširdžiai  tauraus ir poetiškos sielos  kursioko Leonardo Gogelio mane ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus universiteto rektoriui, apskritai, galima sakyti apibendrinantį tuometinę ne tik universiteto, bet ir kitų aukštųjų mokyklų būklę.  Jame rašoma, kad šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip pavyzdžiui, II kurso istorikas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose ir panašiai… Toje byloje yra ir man skirtas eilėraštis „Pro Patria“.    Jau prieš keletą metų   miręs    Leonardas  Gogelis, liudijant  tam pačiam jo kambario „draugui“ Mykolui Aleliūnui, sovietiniais metais tik už savo atvirumą –  buvo nuteistas ketveriems metams lagerio. Apie tai prieš kurį laiką rašė žurnalas „Ekstra“.

                   Į tą pačią pauralės  Zlotousto vietovę pasiuntė ir kurso draugą  Algirdą  Vaitkų, perkeltą drauge su  Valentinu  Ardžiūnu   į neakivaizdinį skyrių.   Panašaus likimo susilaukė ir kai kurie kitų aukštųjų mokyklų studentai. Buvo pakeista  ir universiteto vadovybė, reorganizuota lietuvių literatūros katedra. Tačiau partokratams nepavyko sunaikinti jau nuo filomatų filaretų laikų universitete kilusios laisvės siekimo   dvasios . Ji vis iškildavo įvairiomis formomis iki pat Lietuvos atgimimo. Filomatų filaretų idėjomis gyveno rengdamiesi kurti politinę organizaciją   ir tuometinio Vilniaus Pedagoginio instituto studentai Albinas Masaitis, jo brolis, Algis Cimbolaitis, Algis Pauža, Dalia Zambacevičiūtė, jos draugė Elvyra, Vilius Laužikas ir Jonas Visockas. Apie tai rašo žinoma Šilutės krašto rašytoja ir poetė Dalia Žibaitienė savo knygoje „Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė“ [Šilutė, 2013 m.].

                          Kaune 1956 metų įvykių minėjimas vyko jau pagal tradiciją  Senosiose kapinėse prie įrengto memorialo spalio 21 dieną. Šiose kapinėse sovietinės okupacijos metais beveik kasmet vykdavo didesni ar mažesni žmonių antisovietiniai susibūrimai, prasidėję  jau pirmaisiais okupacijos – 1940 metais lapkričio 2 dieną, kurią, kaip teigia istorikas Vytautas Jurkus, galima laikyti  neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo pradžia [Žurnalas „Legendos“, 2020 m. Nr. 5 (44), 46 psl.] Ypač platų atgarsį turėjo čia vykęs, kaip ir Rasose,  1956 metų lapkričio 1 –osios vakaro susibūrimas, sveikinęs ir Vengrijoje vykusią revoliuciją, dabar įvardijamą  Vengrijos Nacionaline diena.

                    Šios dienos minėjime dalyvavo  Vengrijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J. E. ponas Gabor Diczhazi , ambasados padėjėja Justina Bolgova, konsulė Ilona Jočionisnė  Meszaros bei kiti  ambasados darbuotojai.  Dalyvavo  mūsų jau prieš keletą metų  organizuotos mokinių  grupės su savo mokytojais iš Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos  ir iš Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus, taip pat  –  Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Etikos komisijos pirmininkė Aldona Grigaitienė, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas ats. majoras Gediminas Reutas,  tuometinių  įvykių aktyvūs dalyviai – Kovo 11-osios Akto  signataras Algirdas Endriukaitis, Zigmas Tamakauskas, Stasys Dovydaitis, Rimantas Matulis.

Minėjimą pradėjo savo įžanginiu žodžiu miesto ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius.   Susirinkusiems gražius žodžius pasakė kalbėjęs J. E. ponas Gabor Diczhazi. Vengrijos revoliucijos 64-ąsias metines savo kalboje sveikino  miesto savivaldybės narys Simas Sirtautas.    Prie memorialo buvo padėti Vengrijos ambasados ir Kauno savivaldybės vainikai. Skambėjo Vengrijos ir Lietuvos Respublikos himnai. Darganoto rudens minėjimą sušildė dalyvavusių mokinių atlikta  meninė programa, kurią rengiant daug triūso įdėjo šio minėjimo dalyviai –  J. Grušo meno gimnazijos     mokytojos  Vida Zulonaitė ir Eglė Grybienė, Kadetų licėjaus mokytojos Jūratė Ivanauskienė ir Laura Šimaitytė-Valaitienė.       J. Grušo meno gimnazijos gimnazistės Gabija, Gabrielė, Evelina ir Austėja  atliko savo programinę dainą. Susirinkusieji  su pakilia nuotaika klausėsi Generolo Povilo Plechavičiaus  kadetų licėjaus vienuoliktokės Augustės Trilikauskaitės žygio dainos.  Jai pritarė   darniai  žygiavusių kadetų  balsai.

          Kitą dieną 1956 metų įvykių Vengrijoje ir Lietuvoje  minėjimas vyko Vilniuje  prie Aušros Vartų sienos įrengtos Atminimo lentos. Deja, čia neskaitant atėjusių ambasados darbuotojų, susirinko tik  būrelis  ir tai jau daugiausiai pagyvenusių  žmonių.   Nuskambėjus Lietuvos bei  Vengrijos himnui, žodį tarė Vengrijos ambasadorius  J. E. ponas  Gabor Diczhazi, pažymėjęs to meto įvykių svarbą išsivaduojant iš sovietinės priespaudos, pasidžiaugė   tolimesniu vengrų ir lietuvių tautų gražiu  bendradarbiavimu. Savo tradicinę ištikimybę dalyvauti šiame minėjime parodęs  patriotinės krypties  istorijos mokslų daktaras Darius Juodis, savo kalboje vaizdžiai nušvietė tuomet  buvusį istorinį foną ir įvykius.

        Visų Šventųjų – lapkričio pirmoji  diena dar vadinta Ilgėmis. Vaižgantas savo raštuose lyg apibūdindamas lietuvio sielos būseną, pažymėjo, jog lietuvio širdyje liūdesys dera su ilgesiu. Baltų kultūros tyrinėtojas ir mąstytojas Aleksandras Žarskus paryškina: Ilgesys – sudaro žmogaus esmę, jo gyvenimo prasmę, mirties virsme išlieka žmogaus esmė – jo siela, pereinanti į dvasinės egzistencijos tarpsnį. Visi Šventieji turėtų būti mūsų gyvenimo pavyzdys. Ilgės – ilgėjimasis dvasinės aukštumos, gražių darbų nuveikimo, dieviškos kibirkšties, slypinčios žmoguje proveržio [Aleksandras Žarskus. Rudens virsmas.Ilgės. Vėlinės].

Visa tai neturi nieko bendro su į mūsų tautos dvasinę kultūrą besiskverbiančia svetimybe – Helovino šventimu. Etnografė Eglė Alenskaitė savo straipsnyje Vėlinės – dvasinio šventumo, susikaupimo ir atminimo metas…, pateiktame interneto svetainėje teigia, kad „Helovinas – tai dar vienas dvasinio nuosmukio laiptelis, jis įsigali, kai žmogus mirtį suvokia kaip visa ko pabaigą. Ar tikrai lietuvis yra tas žmogus, kuriam svetima kultūra geresnė, svetimos dainos skambesnės ir pasakų turinys priimtinesnis? Gal gimtoji kultūra šiuolaikiniam lietuviui yra per gili? Į šį klausimą turime atsakyti kiekvienas sau.“

          Kiekvienas kapas daug ką pasako, daug ką liudija, jis pašventintas sukalbėta tylia ar garsia malda, nuriedėjusia ašara, artimųjų skausmu. Lietuviui kapinės visada buvo ir turėtų būti  šventa vieta, kaip ir gyvas tikėjimas   sielos nemirtingumu. Tą patį nusako ir uždegta žvakė ant kapo: tirpstantis vaškas simbolizuoja kūną, o jos liepsna, susijusi su mūsų tikėjimu, malda ir atmintimi  – simbolizuoja gyvąją dvasią.  Ši Šviesos dvasia visada turėtų palaikyti ir mūsų istorinę Atmintį, tautinę savigarbą.

Istorija Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra