Išnykusi žemgalių gentis dabar pas mus dažniau vadinama žiemgaliais, o jų buvusio paplitimo teritorija – Žiemgala. Latvijoje netoli Žagarės gyvenę mano seneliai, ten 1896 m. gimęs tėvas Stanislovas Riškus ir jo broliai bei seserys tą kraštą, kuriame jie pragyveno visą arba bent didžiąją savo gyvenimo dalį, visuomet vadindavo tik Žemgala. Pirmąjį pavadinimo skiemenį jie, kaip ir latviai, tapatino su žeme; palygink – Kurzeme (Kuršo žemė), Vidzeme (Vidžemė). Taigi, Žemgala mano seneliams ir tėvams, o Zemgale latviams – tai žemės galas, pakraštys. 
Ir dabar Latvijoje yra dvi vietovės pavadinimu Zemgale – apie 13 km į pietvakarius nuo Jelgavos centro ir  Daugpilio r. prie pat Lietuvos sienos ties Turmantu bei dveji Zemgali – apie 6 km į šiaurę nuo Lietuvos – Latvijos sienos maždaug ties Vaineikiais (Joniškio r.) ir kairiajame Dauguvos krante netoli Jekabpilio.
Kai kurie mūsų kalbininkai aiškina, kad Žiemgala tai Žiemių (suprask šiaurės galas, pakraštys). Tuomet latviškai ji turėtų vadintis Ziemelgale. Be to, latviams toks pavadinimas būtų nelogiškas, kadangi Žemgala jiems ne šiaurinis, bet pietinis žemių galas.
E. Gudavičius savo 1998 m. išleistoje monografijoje „Mindaugas“ 34 kartus mini tik Žemgalą ir žemgalius1. 1998 m. Žagarės jubiliejinėje konferencijoje jis skaitė pranešimą, kur taip pat vartojo tuos terminus. Tačiau pranešimą išspausdinęs žurnalas2 tuos vardus pakeitė į Žiemgala ir žiemgalius.
Istorikas Ernestas Vasiliauskas teigia, kad žiemgalių migracijas į Lietuvą „liudija toponimai Žemygala“3. Šį teiginį laikau dar vienu paliudijimu, kad teisingesnis Žemgalos pavadinimas, kadangi Lietuvoje nėra nei vienos Žiemygalos, kurios turėtų taip vadintis, jei į Lietuvą būtų migravę ne žemgaliai, bet žiemgaliai.
Žemgalos vardo naudai liudija ir Henriko Latvio Livonijos kronikoje užrašytas lotyniškas jos pavadinimas – Semigallia (tariama Zemigalija).   
Malonu, kad naujajame Latvių – lietuvių kalbos žodyne zemgalietis lietuviškai įvardijamas ne tik žiemgaliečiu arba žiemgaliu, bet ir žemgaliu4. Pastarasis žodis laikomas archaizmu, tai yra senu žodžiu. Manau, kad seniai išnykusiai genčiai kaip tik labiau tinka senas jos pavadinimas. 
Pažymėtina, kad ir akademiniame lietuvių kalbos žodyne yra ne tik žiemgaliai, bet ir žodis žemgaliai, kur prie jo pridėta citata iš kalbininko Kazimiero Būgos rinktinių raštų, iš kur buvo paimtas tas žodis: Po šių apeigų žemgaliai grįždavo į savo žemes ir ramūs pradėdavo arti, sėti5. Simonas Daukantas savo „Pasakojime apie veikalus lietuvių tautos senovėje“6 net 79 kartus mini tik Žemgaliją bei žemgalius ir pateikia trumputį vardo kilmės paaiškinimą: Žemgaliais vadinas nuo to, jog jų žemė pasibengė ir jūra prasidėjo7. K. Būgos (1879 XI 6 – 1924 XII 20) ir S. Daukanto (1793 X 28 – 1864 XII 6) teiktam terminui pirmenybę dera pripažinti ne tik dėl to, kad jie buvo pirmieji žemgalių kalbos ir istorijos tyrinėtojai, bet ir dėl terminologijoje visuotinai pripažinto terminų pastovumo principo.
Žinoma, dabar, kai žiemgalių vardas įrašytas į enciklopedijas ir knygas, veikia „Žiemgalos“ draugija bei leidžiamas „Žiemgalos“ žurnalas, to žodžio vartojimo neišvengsi. Tačiau derėtų pereiti prie senesnio ir teisingesnio pavadinimo. Galima pasidžiaugti, kad pietiniame buvusios Žemgalos gale gyvenantys joniškiečiai 2006 m. pradėjo leisti Joniškio krašto istorijos ir kultūros žurnalą „Žemygala“, o ne „Žiemygala“. Manau, kad periodinės spaudos ir knygų redaktoriai turėtų gerbti Būgą ir Daukantą gerbiančių autorių nuomonę ir neperkrikštyti jų straipsniuose minimus žemgalius į žiemgalius pagal abejotinus etimologinius dabartinių kalbininkų samprotavimus. Būtų korektiška, jei redaktoriai paliktų autorių terminus, o savo nuomonę pateiktų pastabose. Tuo labiau, kad enciklopedijoje Žemgala ir žemgaliai įrašyti kaip lygiaverčiai Žiemgalos ir žiemgalių sinonimai, o ten pateiktas žiemgalių pavadinimo pagrindimas  liudija ne žiemgalių, bet žemgalių vardo naudai: Žiemgalių vardas sietinas su liet. „žiemiai“: žiemgaliai – „žemių krašto (galo) gyventojai“8
Literatūra:
1 Gudavičius E. Mindaugas, Vilnius, 1998, 359 p.
2 Gudavičius E. Žagarė XIII a. Žemgalos įvykių fone, Žiemgala, Nr. 2, 2002, p. 16-18.
3 Vasiliauskas E. Žiemgala XII-XIII a., Žiemgala, Nr. 2, p. 3-10.
4 Butkus A. Latvių-lietuvių kalbų žodynas, Kaunas, 2003, p. 790.
5 Lietuvių kalbos žodynas, t. 20, Vilnius, 2002, p. 342.
6 Daukantas S. Raštai, t. 2, Vilnius, 1976, p. 15-574.
7 ten pat, p. 12.
8 TLE, t. 4, Vilnius, 1988, p. 673-674.

Voruta. – 2008, rug. 6, nr. 17 (659), p. 9.