Žemė nemoka verkti

Autorius: Data: 2012-11-14, 14:20 Spausdinti

Valensas Viktoras ČEGINSKAS, Ilgametis Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys, Žemėnaudos-žemėtvarkos inžinierius

Lietuvos Sąjūdis už Žemę ir Žmogų

Lietuvoje turimas žemės fondas (6 530 023 ha) – vienintelis ir niekuo nepakeičiamas valstybei bei jos žmonėms įgalinantis teikti didžiulę potencinę naudą – dabar yra paliktas be reikalingo valstybės dėmesio.

Lietuvoje nėra išvystytos pramonės, todėl žemė, miškai bei vandenys nuo seniausių laikų mūsų tautai laidavo pragyvenimą, teikė materialinę ir dvasinę stiprybę. Mūsų bočiai ir tėvai mylėjo, išradingai naudojo ir brangino žemę, net pamiškes, pelkes, griovius bei su kaimynais besiribojančias ežias nušienaudavo arba nuganydavo.

Tarpukario nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje vyriausybė (1918–1938) sunkiomis ano meto sąlygomis žemėvaldos-žemėtvarkos klausimams skyrė ypatingą dėmesį: iš dvarų paimtas žemes perdavė bežemiams ir mažažemiams, kad šie turėtų darbo, pragyvenimą ir neemigruotų; siekė, kad tauta būtų materialiai aprūpinta ir gausi.

Per nepriklausomybės dvidešimtmetį tuomet Lietuvoje kaimai buvo išskirstyti į vienkiemius ir įvykdyta kaimų plėtra: daug žmonių valstybės remiami įsikūrė vienkiemiuose, šalyje buvo rūpinamasi žemdirbystės kultūros kėlimu. Tam tiesiogiai vadovavo Žemės ūkio ministerija, kuri savo žinioje turėjo žemės tvarkymo, žemės reformos darbų vykdymo padalinius. Ministerija per pavaldžias žinybas vykdė miškų tvarkymo, melioracijos darbus, ūkininkams teikė agronominę ir veterinarinę pagalbą; vykdė žemės gaminių eksporto kontrolę.

Per tą laikotarpį racionaliai naudojant žemę, kai dar žemės ūkio gamyba nebuvo taip mechanizuota kaip dabar, maisto produktų bei žaliavos pramonei Lietuvoje buvo gaminama tiek, kad apie šios produkcijos importą net nekilo minčių. Šios produkcijos eksportui nuolat buvo ieškota rinkų. Kai kuriuos žemės ūkio produktus tarnautojai privalėjo pirkti net prievarta (žąsis, bekonus). Taip dar anuometinėmis primityviomis žemdirbystės ir gamybos sąlygomis ūkininkai akivaizdžiai įrodė, kokią gamybinę galią turi savyje žemė ir kokią naudą teikia Lietuvai.

Dabar – po sovietinės okupacijos atstačius nepriklausomybę (1990 m. kovo 11-ąją) ir jau dvidešimt dvejus metus gyvenant savarankišką gyvenimą – Lietuvoje žemėnaudos, žemės ūkio, miškų bei vandenų telkinių naudojimo būklė yra apgailėtina. Ir ne tik tai…

Dabar – jau XXI šimtmetyje Lietuvos žmonės dideliais kiekiais maisto produktus importuoja iš užsienio ir taip savo pinigais remia ne savo valstybės žemės ūkio produktų gamybą, reikalingą naudą gauna iš kitų šalių žemėnaudos. Šio meto modernizuotas Lietuvos žemės ūkis net ligoniams ir vaikams nepateikia sveikatingumui reikalingos veršienos, neįperkama ir rinkoje reta tapo aviena. Į Respubliką dideliais kiekiais įvežama nelabai kokybiška kiauliena, senų galvijų mėsa, daug kiaušinių, daržovių, vaisių, uogų. Česnakai įvežami net iš Kinijos. Pienininkai didelį pieno kiekį superka iš Latvijos ir Lenkijos ūkininkų. Neplečiant žemės ūkio produktų gamybos šiuo metu Lietuvoje, naudojant Europos Sąjungos lėšas, nemaži žemės naudmenų plotai, net ariama žemė, yra užsodinama miškais; daug pievų bei ganyklų nenušienaujama, nemažai ariamos žemės dirvonuoja. Toks akivaizdus žemėnaudos neūkiškumas badyte bado akis ir Lietuvos valstybingumui daro neapskaičiuojamus nuostolius, kelia žmonių nepasitenkinimą, o nekuriant kaime naujų darbo vietų – didina emigraciją.

Žemė nekalba ir nesiskundžia, kad dabar, naujaisiais laikais, jos gamybinis potencialas nenaudojamas Lietuvos ekonomikai gerinti. Ji tyli, kad tik kaip prekė yra raižoma sklypais ir pardavinėjama – saviems ir svetimiems. Tyli ir Lietuvoje besikeičiančios valdžios, nes nereikia rūpintis, kaip iš esamo žemės fondo Valstybei ir žmonėms gauti reikalingų pajamų; patiems pasigaminti pakankamai maisto produktų ir paklausą turinčių žaliavų – sau ir eksportui. Tokia padėtimi džiaugiasi Žemės ūkio ministerijoje po vienu stogu nesutelpantys valdininkai, nes jiems – palyginti su tarpukario nepriklausomos Lietuvos Žemės ūkio ministerijos veikla – dabar mažiau rūpesčių: padalinti žemę be reikiamos Valstybei grąžos, biudžeto ir Europos Sąjungos skiriamas gausias lėšas organizuoti kaimo plėtrą statant turizmui pastatus, bet kaip pardavinėti Valstybės žinioje likusią nesugrąžintą žemę, dar pasirūpinti stogų perdengimu – šis darbas garbingas ir malonus.

Stebint, kaip Žemės ūkio ministerija valstybėje propaguoja ir įgyvendina kaimo plėtros programą, be padidinamojo stiklo matyti atvirkštinis vaizdas, kad Lietuvos kaimas nuolatos siaurėja, kaimo žmonių mažėja – uždaromos mokyklos, darželiai, bibliotekos, prekybos kioskai, pašto poskyriai ir kiti kaimą aptarnaujantys įstaigų tinklai.

Ar dar ilgai taip bus alinama Lietuva?

Voruta. – 2012, lapkr. 24, nr. 24 (762) p. 8.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra