Žemaitijos valdovas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Žemaitijos valdovas
Kas tiktai myli Dievą,
privalo dirbti Lietuvai.
 
Povilas Plechavičius
Generolas P. Plechavičius buvo nepaprasta asmenybė pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenėje. Pagarsėjo ypatinga drąsa, neapykanta Lietuvos priešams ir didžiule meile tėvynei. Tautos istorijoje jis įsitvirtino trimis žygdarbiais: nepriklausomybės pradžioje, 1918-1919 metais, likvidavo bolševizmo užuomazgas Žemaitijoje; taikiu būdu įvykdė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą; privertė hitlerinius okupantus sutikti, kad jo organizuojama Vietinė rinktinė būtų išdėstyta Lietuvoje, o jai vadovautų tik lietuviai karininkai.
Būsimasis generolas augo gausioje šeimoje: buvo penki broliai ir šešios seserys. Dvi seserys mirė jaunos, du broliai žuvo Sibire, likusieji šeimos nariai įvairiais keliais pateko į JAV. Povilas, antras vaikas šeimoje, gimė 1890 m. vasario 1 d. Bukončių vienkiemyje, Židikų vls., Mažeikių aps. Krikštytas Pikelių bažnytėlėje.
Povilo motina Konstancija Bukontaitė-Plechavičienė (g. 1862 m.) paveldėjo tėvų ir protėvių bajorų gūžtą Bukončiuose, 1887 metais ištekėjo už Igno Plechavičiaus, kilusio iš Padarėlio k., Akmenės vls. Sulaukusi 82 metų, artėjant antrajai bolševikų okupacijai, pasitraukė iš gimtinės; 1949 metais pasiekė JAV ir apsigyveno pas dukrą Eleną Legeckienę Niujorke. Mirė 1959 metais, palaidota šeimos kape Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.
Tėvas Ignas Plechavičius (1852-1928) buvo sumanus ūkininkas. Palaidotas Ukrinų kapinėse.
Povilas pradžios mokslus baigė Lietuvoje, vėliau mokėsi Rusijoje, 1908 metais baigė gimnaziją Maskvoje, 1911-aisiais – Komercijos institutą ir 1914 metais – Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Tarnaudamas rusų kavalerijoje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare prieš vokiečius, austrus ir vengrus bei turkus. Revoliucijos metu kovojo su bolševikais Rusijos pietuose.
1918-1919 metais padėtis Lietuvoje buvo dramatiška: į Lietuvą brovėsi bolševikai, visame krašte siautėjo ginkluotų plėšikų gaujos, kaimus plėšė vokiečiai. 1919 metų vasarą iš Latvijos į Lietuvą įsiveržė gerai ginkluoti bermontininkai. Deklaruotoji nepriklausomybė buvo daugiau nei trapi. Lietuvos Valstybės Taryba krašto dar nekontroliavo, nebuvo nei savos policijos, nei kariuomenės. Tai buvo tikro chaoso metai.
1918 m. liepos 25 d. Povilas su broliu Aleksandru, taip pat Rusijoje buvusiu karininku, grįžo į tėviškę, kur apie juos ilgai neturėta jokių žinių. Broliai Plechavičiai gimtinėje ir apylinkėse rado siaubingą padėtį: Rusijos pavyzdžiu Skuode, Salantuose, Plungėje ir kituose miesteliuose kūrėsi bolševikų komitetai, kurie žudynėmis, teroru ir plėšimu bandė įtvirtinti savąją valdžią, tikėdamiesi Lietuvą pajungti bolševikinei Rusijai. 1919 metų pirmojoje pusėje bolševizmo grėsmė Lietuvai buvo didžiulė – jie buvo įsiveržę iki linijos palei Mažeikius, Sedą, Telšius, Šiluvą, Kėdainius, Jonavą, Kaišiadoris, Alytų, Merkinę. Vokiečių karo vadovybė, pabūgusi, kad bolševizmas nepersimestų į Vokietiją, po kapituliacijos padėjo mūsų savanoriams išstumti bolševikus iš Lietuvos. Žemaitijoje daug pasidarbavo broliai Plechavičiai.
Karinę patirtį turintys broliai, vietinių gyventojų remiami, ėmėsi organizuoti pasipriešinimo būrius ir pradėjo tikrą karą su gausiais priešais. 1918 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Valstybės Taryba P. Plechavičių paskyrė Sedos apskrities vadu ir suteikė jam įgaliojimus organizuoti Žemaitijoje miliciją, komendantūras, savigynos būrius ir vietinę administraciją bei visais būdais stiprinti valstybę. Lapkričio 23 dieną P. Plechavičius savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę.
Gavęs valstybinius įgaliojimus, P. Plechavičius pradėjo bekompromisinę kovą su gausiais priešais, ypač bolševikais, kuriems jis tapo priešu Nr. 1. Bolševikai Plechavičių namuose buvo įtaisę tarnaitę bolševikę, kuri turėjo P. Plechavičių nužudyti. Atsitiktinai išaiškinus agentę, karo lauko teismas nuteisė ją mirties bausme, ir Sedoje ji buvo viešai sušaudyta. P. Plechavičiaus organizacinis talentas, atsakomybės ir pareigos suvokimas, visuomenės parama kovotojams netrukus davė apčiuopiamų laimėjimų.
Garsas apie narsų ir bebaimį žemaičių karių vadą, pramintą Žemaitijos valdovu, pasklido po visą kraštą. P. Plechavičiaus pastangomis Žemaitijoje buvo įvesta tvarka.
Rytų kaimynas neužmiršo, kad P. Plechavičiaus pastangomis Žemaitijoje su šaknimis buvo išrautos bolševizmo užuomazgos. Po Antrojo pasaulinio karo Maskvos slaptosios tarnybos planavo P. Plechavičių pagrobti ir iš Vakarų Vokietijos išvežti į sovietų zoną. Tam buvo užverbuotas buvęs Kauno komendantas Juozas Mikuckis, kuriam buvo pavesta nugirdyti P. Plechavičių ir pagrobti. Nepavyko – nusigerdavo pats Mikuckis…
Likvidavus bolševizmo pavojų Žemaitijoje, P. Plechavičiui buvo sufabrikuota byla neva už per daug žiaurų priešų naikinimą. Teisme kaltinimą palaikė Seimo narė socialdemokratė L. Purėnienė. Kai žodis buvo suteiktas kaltinamajam, jis lakoniškai pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“. Kaltinamasis buvo išteisintas.
Aptvarkęs reikalus Žemaitijoje, P. Plechavičius 1920 metais kovojo su lenkais prie Seinų, Augustavo miškuose, prie Varėnos ir kitur. Už kovas dėl Lietuvos laisvės jis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.
1924 metais P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1926 metais – Generalinio štabo akademiją Prahoje. Lietuvos kariuomenėje jis užėmė įvairias pareigas. Tarnybą pradėjo kapitonu, baigė generolu leitenantu.
1926 m. gruodžio 17 d. perversmas istorikų ir politikų vertinamas įvairiai. Apie rengiamą perversmą buvo informuotas prezidentas Kazys Grinius ir Vyriausybė. Tačiau niekas nebandė užkirsti perversmui kelio.
To meto kairuoliška politika, po demokratijos priedanga leidusi burtis priešvalstybiniams elementams, nepatiko patriotinei visuomenei, ypač jauniems karininkams. Tai, kad P. Plechavičius sutiko vadovauti perversmui, leidžia teigti, jog, esant tuometei politinei situacijai, perversmas buvo neišvengiamas. Perversmas vyko sklandžiai, be jokių ekscesų ir tarptautinėje politikoje nesukėlė keblumų.
1929 m. vasario 13 d. gen. P.Plechavičius prieš jo valią buvo išleistas į atsargą. Pirmosios bolševikų okupacijos metais jis pasitraukė į Vokietiją, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, grįžo į Lietuvą.
Prastėjant Vokietijos reikalams Rytų fronte, ypač po Stalingrado katastrofos, naciai panoro organizuoti lietuviškąjį SS dalinį. Nepavykus to padaryti, jie griebėsi sankcijų: buvo uždarytos aukštosios mokyklos, žymūs inteligentai buvo ištremti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, suintensyvintas jaunimo gaudymas darbams Vokietijoje. 1943 metų rudenį vokiečiai vėl prabilo apie lietuviškojo SS dalinio organizavimą. Mūsų kariškiai, tarėjai, visuomenės veikėjai sutiko organizuoti karinį dalinį, kuriam vadovautų lietuviai karininkai ir kuris gintų Lietuvą nuo raudonųjų diversantų, kitų priešų ir artėjančios Raudonosios armijos. Vokiečiams nenorom teko sutikti su tokiais siūlymais. Taip gimė Vietinė rinktinė (VR), kuriai vadovauti sutiko gen. P. Plechavičius. 1944 m. vasario 16 d. generolas per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą ir kvietė savanorius į jo organizuojamą rinktinę. Vokiečių nuostabai, į generolo kvietimą entuziastingai atsiliepė jaunimas: per savaitę buvo surinktas planuotas savanorių kontingentas. Kada generolui buvo užsiminta, kad vokiečiai gali jį apgauti, jis atsakė maždaug taip: „Jei man pavyks įvykdyti savo planus, būsiu atlikęs naudingą darbą Lietuvai. Jei mane naciai nužudys – didvyriu įeisiu į tautos istoriją. O mirti vis tiek anksčiau ar vėliau reikės“.
Kaip ir reikėjo tikėtis, naciai bandė apgauti generolą. Supratęs nacių užmačias, jis spėjo laiku duoti įsakymą dalinių vadams nepaklusti nacių reikalavimams ir VR karius paleido neribotų atostogų. Tai įsiutino vokiečius. Gegužės 15 dieną buvo areštuota VR vadovybė, pradėtas iš anksto suplanuotas VR likvidavimas. Būta ginkluoto pasipriešinimo, skaudžių netekčių, nacių keršto, nemažai VR karių per prievartą pateko į Vokietiją. Karui pasibaigus, likę gyvi kariai pasklido po pasaulį, įsitraukė į partizaninę kovą, daug jų žuvo ir pateko į gulagus.
Gen. P. Plechavičius ir VR vadovybė perėjo vokiečių konclagerius, patyrė nacių patyčias, kol galop, baigiantis karui, pasiekė Vakarų sąjungininkų zoną. Pats generolas 1949 metais atvyko į JAV, kur gyveno daug jo artimųjų, tarp jų ir mama. Gyvendamas Čikagoje, generolas domėjosi lietuviška veikla, kultūriniu gyvenimu, ypač lietuvių veteranų sąjungos „Ramovė“ veikla. Generolas nugyveno prasmingą gyvenimą sąžiningai tarnaudamas Lietuvai ir nesiekdamas sau jokios naudos nei politinės šlovės. Jis liko meilės ir ištikimybės Lietuvai pavyzdžiu.
Gen. P. Plechavičius mirė 1973 m. gruodžio 19 d., palaidotas šeimos kape Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Prie kapo duobės jo bendražygis gen. S. Dirmantas kalbėjo: „Kaip tikras karys, veiksmo, o ne žodžių žmogus, velionis nebuvo kalbus ir tomų neprirašė. Jo nuveikti darbai ir nepalūžtantis ryžtas yra sektini pavyzdžiai, kaip reikia aukotis už tautos idealus“.
„Žemaitijos valdovo“ gyvenimas ir veikla jau tapo gražia legenda. Todėl šį pasakojimą apie Didįjį Lietuvį norisi baigti jo ištikimo draugo ir bendražygio Felikso Veito, 1941 metais ištremto į Sibirą, prisiminimų ištrauka: „Visa tai atsitiko tenai, aname Varduvos krašte, kai žemaičiai kėlėsi nepriklausomam gyvenimui. Varduva tekėjo, ąžuolai kalneliuose šniokštė, o žmonės arė dirvonus ir sveikino naujus laikus. Sustoję jie dėjo legendas apie šaunų ir drąsų karininką, žemaitį P. Plechavičių, kuris lėkė raitas per jų žemę ir išvaikė visa, kas buvo nelietuviška, nesava, kas norėjo pavergti dar kartą. Tik jo dėka ramiai plaukia vasarojus, piemenukas švilpauja prie upės vagos, mergaitės dainuoja lietuviškas dainas, o kalne, šventajame gojuje – šlama ąžuolai“.
O gal ir mes šiandien esame laisvi todėl, kad kažkada Žemaitijos valdovas lėkė raitas per mūsų žemę ir išvaikė visus, kas norėjo pavergti mus dar ne vieną kartą.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra