Zanavykų patriotų takais

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Zanavykų patriotų takais
Broleliai mano, žuvę tamsią naktį,
Bet nenulenkę budeliams galvos.
Ar Jūs tikėjot, kad po daugel metų…
Ateisim čia ieškoti Lietuvos???

(N. Rimkienė)

Cingų labdaros fondas ir Viešoji įstaiga Sintautų akademija birželio pradžioje surengė žygį „Zanavykų patriotų takais“. Jis buvo skirtas Lietuvos Sąjūdžio 20-mečiui. Žygio tikslas – gaivinti lietuvių tautos atmintį ir telkti buvusius bei esamus patriotus vertiems darbams.

Jame dalyvavo Cingų labdaros fondo vadovo Jono Endriukaičio pakviesti Rytų Lietuvos ir Vilniaus krašto (Dieveniškių, Pabradės) mokyklų mokiniai ir mokytojai, „Ryto“ bei „Zanavykų“ draugijų nariai, o taip pat patriotiniam turizmui neabejingi šakiečiai.

Zapyškio miestelis ir Lekėčių gyvenvietė

Zanavykų draugijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas jau kelionės iš Vilniaus metu pasakojo apie zanavykų kraštą, jo kultūrą ir žymius žmones. Pirmasis sustojimas Zapyškyje. Šiame dabar 2446 gyventojus turinčiame miestelyje kairiajame Nemuno krante dar XVI a. pr. įkurtas Zapyškio dvaras priklausė Sapiegoms. XVI a. dvaras vadintas Panemune, vėliau – Tarpupiu ir Sapiegiškiu. Čia žymi kairiajame Nemuno krante stovinti gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1578 m. Žygio dalyviai susipažino su šiuo brangiu ir labai vertingu XVI a. lietuviškosios gotikos paminklu, mačiusiu visų amžių negandas, karus ir potvynius, apgaubtu legendomis. Bažnyčia nuo XX a. pr. kulto reikalams nenaudojama. Vasarą joje vyksta bažnytinės muzikos koncertai, minint Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną – kultūriniai renginiai. Greta Kluoniškių kaime, pačioje aukščiausioje Zapyškio vietoje, pastatytas paminklas poetui aušrininkui A. Višteliui-Višteliauskui (skulptorius S. Žirgulis). Atidengtas 1989 m. rugsėjo 1 d. per kalbos šventę. Jame įrašyta: „O brangi lietuviškoji Šventa kalba prigimtoji. Andriui Višteliui, poetui aušrininkui Zapyškio žmonės“.

Toliau vingiuojantys patriotų takai negali aplenkti mažo, bet kiekvienam besidominčiam partizanine Lietuvos praeitimi svarbaus zanavykų miestelio tarp didelių girių Šakių ir Kauno pusiaukelėje – Lekėčių. Tai sena miškininkų gyvenvietė prie Kauno – Šakių plento, nutolusi 30 km nuo Šakių, iš visų pusių apsupta didelių, vešlių girių. Greta neįkainojami Novaraisčio ornitologinio draustinio, užimančio 600 ha plotą, turtai, kur keliautoją pasitinka ne tik tyras oras, bet ir įvairių paukščių skardžiu čiulbesiu skambanti giria, turistams įrengtas tūkstančiams ilgakojų gervių stebėti apžvalgos bokštelis.Tačiau šio žygio tikslas – ilgaamžė krašto istorija. Giria glaudė, saugojo nuo negandų ne vieną sukilėlį, kovojusį prieš caro valdžią. O pokario metais čia buvo rezistencinio pasipriešinimo centras. 1945 m. Lekėčių valsčiaus Tirmėnų kaime buvo atkurtas Lietuvos laisvės armijos (LLA) štabas. Lekėčių krašte žuvusiems partizanams atminti pastatyti paminklai, atstatytos žeminės, slėptuvės. Prie jų mus pasitinka buvęs partizanų ryšininkas, ilgametis šių miškų girininkas, lekėtiškis Zenonas Rakauskas. Jis pradeda pasakoti apie partizanų kovas, o keliautojai padėjo gėlių prie paminklų Lietuvos Nepriklausomybei (1928 m., autorius E. Achembakas) ir žuvusiems „Žalgirio“ rinktinės partizanams, patraukia partizanų takais į girias. Pirmoji pakeliui – partizanų slėptuvė, tapusi paskutine saugia pribėga 2 Lietuvos patriotams – zanavykui P. Jurkšaičiui ir aukštaičiui J. Būtėnui.

Partizanai Petras Jurkšaitis ir Julijonas Būtėnas

Petras Jurkšaitis gimė 1922 m. spalio 22 d. Šlekynėje (Lekėčių vals.). 1933 m., tėvui mirus, Petrui dar ir vienuolikos metų nebuvo. Šeimoje jis buvo jauniausias ir darbščiausias, todėl ir mylimiausias mamos vaikas. Aukštas (apie 180 cm), gražiai nuaugęs jis buvo nepakeičiamas kaimo dainininkas ir Lekėčių šv. Kazimiero bažnyčios choristas. 1941 m. birželio 14-15 d. lietuvių trėmimas į Sibirą Petrą be galo sukrėtė. Tuomet į nežinią buvo ištremta ir jo pradžios mokyklos mylima mokytoja, rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pusseserė Ona Kaušaitė-Tamulaitienė, vieno patriotiškiausiai apylinkėje nusiteikusio buvusio savanorio Bernardo Tamulaičio žmona su dviem mažamečiais vaikais. Kaip ir daugelį Lietuvos sūnų, taip ir Petrą šis žmonių trėmimas į Sibirą atvedė į gen. ltn. Povilo Plechavičiaus organizuojamą Lietuvos vietinę rinktinę. P. Jurkšaitis, 1944 m. Seredžiaus bažnyčioje davęs priesaiką ginti Lietuvą nuo bolševikų, liko jai ištikimas iki paskutinio atodūsio. 1944 m. po nesėkmingų kautynių prie Turgelių su lenkų Armija Krajova, Petras paliko dalinį ir pėsčiomis įveikęs 160 km grįžo į gimtinę. Įsitraukęs į aktyvią rezistencinę kovą prieš raudonuosius okupantus pasirinko Beržo slapyvardį. Šešios žiemos, pragyventos žeminėse, jo optimizmo nepalaužė. Pažinojusieji Petrą prisimena jį kaip tvarkingą, drausmingą, blaivų, drąsų, visuomet pasitempusį karį. O kai 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą buvo ištremti Petro šeimos artimieji, jam jau nieko daugiau neliko, kaip kovoti iki pergalės. Nuo eilinio kario per šešerius kovos metus P. Jurkšaitis išaugo iki viršilos. Rezistencinėje kovoje ėjo įvairias pareigas, o nuo 1947 m. jis jau būrio bei tėvonijos vadas, rezistencijos užsieniui įgaliotinio Juozo Lukšos-Skirmanto patikėtinis.
 
1950 m. P. Jurkšaitis kartu su Juozu Širviu ir partizanų ryšininku Juozu Viržaičiu ties Šunkariais (Jankų vls.) parengė slėptuvę iš Vakarų atskrendantiems desantininkams, tarp kurių buvo ir žinomas žurnalistas, rezistencijos kovotojas Julijonas Būtėnas (1915-1951). Gimęs Dovydų kaime, Joniškio valsčiuje, Pasvalio rajone, Julijonas 1933 m. baigė Linkuvos gimnaziją, joje pasižymėjęs neeiliniais gabumais svetimoms kalboms ir polinkiu į žurnalistiką. VDU jis studijavo teisę ir tuo pačiu baigė Karo mokyklą. Dar studijų metais ėmė bendradarbiauti krikščionių demokratų dienraštyje „Rytas“, vėliau „XX amžius“, „Židinyje“, „Studentų dienose“. 1939 m. tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu, 1940 m. – sąjungos valdybos nariu. J. Būtėnas pasižymėjo kaip gabus, operatyvus užsienio politikos komentatorius, rašęs greitai, informatyviai, įdomiai, puikiu, aukšto intelektualinio lygio stiliumi. Redakcija jį siuntė į Paryžių tobulintis politikos mokslų srityje, bet artėjanti karo audra privertė grįžti į Lietuvą. Dar gimnazijoje įtvirtinti ateitininkijos principai suteikė jo kūrybinei ir visuomeninei veiklai tvirtą vertybinį idealistinį pagrindą. Prasidėjus sovietų okupacijai, 1940 m. rugpjūčio mėnesį 25-erių metų jaunuolis perėjo sieną į Vokietiją, kur Berlyne, kapitono K. Škirpos vadovaujamas, kūrėsi antisovietinis ir antinacinis Lietuvių aktyvistų frontas. Tapo aktyviu jo nariu, įsipareigojusiu kovoti dėl Lietuvos, atsidūrusios karo audrose, laisvės. 1941 m. frontininkai ėmė leisti rezistencinį dienraštį „Į laisvę“, tad su frontu į Lietuvą grįžęs J. Būtėnas dirbo „Į laisvę“ redakcijoje. 1944 m. grįžęs į Kauną buvo Vietinės rinktinės vado, generolo P. Plechavičiaus adjutantas. 1944 m. naciams likvidavus Vietinę rinktinę, atsidūrė Kauno gestape, buvo nugabentas į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Iš ten pateko į Gdynės lagerį. Pabėgęs atvyko į Berlyną, susirado VLIKą ir įsidarbino Informacijos biure, su kuriuo 1945 m. rudenį persikėlė į Pfullingeną. 1947 m. buvo išrinktas Lietuvių žurnalistų sąjungos vicepirmininku. 1948 m VLIKo Informacijos tarnyboje redagavo Eltos biuletenius. Rašė į emigrantų „Žiburius“, buvo tarptautinio DP laikraščio „Im Ausland“ užsienio politikos apžvalgininkas. Dirbdamas Berlyne kaip „Į laisvę“ korespondentas, o vėliau Pfullingene J. Būtėnas palaikė ryšius su švedų, šveicarų, italų, japonų, turkų žurnalistais. Mokėdamas rusų, vokiečių, prancūzų, anglų, švedų kalbas ir būdamas geras stilistas, Vokietijoje garsėjo kaip vienas iš geriausių politikos apžvalgininkų. Ypač susidraugavo su švedų žurnalistu Arvidu Fredbergu, 1941–1943 m. Berlyne akredituotu švedų dienraščio „Svenska dagbladets“ korespondentu. Vokietijoje susitiko ir susibičiuliavo su legendiniu Juozu Lukša-Daumantu, apsisprendusiu grįžti į sovietų trėmimais bei kitomis represijomis nusiaubtą Lietuvą ir įsilieti į partizanų gretas. Toks Daumanto pasiryžimas paveikė J. Būtėną. Kaip ir J. Lukša, pasiryžo keliauti desantu į Lietuvą, susisiekti su partizanais ir pasauliui pateikti objektyvias žinias iš partizanų veikimo zonų. Jis žinojo, kad vyksta į tikrą mirtį ir, kad išlikti gyvam Lietuvoje galima ne daugiau kaip pusmetį. 1951 m. balandžio 19 d. jis išskrido į Lietuvą su antrąja desantininkų grupe. Julijonas buvo realistas, ne spontaniškai apsisprendė, apie tai jis turėjo galvoti ir pergalvoti, nes puikiai žinojo tarptautinę padėtį Lietuvoje. Taigi kovojančią Lietuvą J. Būtėnas pasiryžo pasauliui parodyti savo gyvybės kaina. 1951 m. partizanų pasipriešinimas silpo, bet dar ruseno viltis sulaukti pagalbos iš laisvajame pasaulyje gyvenančių lietuvių. Kartu su P. Jurkšaičiu įsikūrė saugiu atrodžiusiame Rūdšilio girios bunkeryje. Bet 1951 m. gegužės 21 d. čia įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Tą rytą, pavasariniam gyvenimui besiskleidžiančioje gamtoje, kaip manoma, NKVD užverbuotam partizanui išdavus, slėptuvę apsupo 600 enkavedistų. Nuo niekšiškos okupantų rankos žuvo abu – zanavykas P. Jurkšaitis ir aukštaitis J. Būtėnas. 1999 m. J. Būtėno žygdarbis buvo įvertintas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu. Padėjus gėlių ir jaunimui sudainavus žuvusiems skirtų dainų, patraukiame toliau.

Partizanų stovykla ir Zyplių dvaras

Vėl sustojame pasiekę garsią partizanų stovyklą Valkų kalvoje. Tai Valkų mūšio vieta. Čia buvo apie 100 partizanų.Jie rengė pasalas, puldinėjo rusų įgulas. Praėjus frontui, reguliarūs sovietinės kariuomenės daliniai pasklido po Lietuvos miestus ir miestelius ir naikino partizanus. Jie 1945 m. gegužės 12 dieną apsupo ir partizanų stovyklą Valkų kalvose. Stovykloje buvo apie 60 kovotojų. Pasigirdus rusiškiems keiksmams ir tradiciniam „Ura“, rusai puolė partizanus. Šie atidengę ugnį atmušė puolimą, antroji ataka irgi buvo atremta. Nors ir patyrę daug nuostolių,, rusai po 3 valandų puolė dar kartą. Partizanams baigėsi šoviniai, ir jie, metę granatas bei pasinaudoję dūmų ir dulkių uždanga, grupėmis pasitraukė iš apsupimo. Jiems vadovavo kapitonas Jurgis Valtys. Mūšyje žuvo 19 partizanų ir 78 kariai pasieniečiai.
Dabar – į Zyplių dvarą. Jį XIX a. vid. įkūrė Polocko gubernijos dvarininkas Jonas Bartkovskis. Tačiau dvaro poveikis ūkiniam ir kultūriniam valsčiaus gyvenimui ryškus ir paskutinio dvarininko Tomo Potockio laikais. Grafas ne tik 1891-1901 m. iš pagrindų pertvarkė dvaro sodybą, pristatė dviaukščius korpusus, sukūrė vakarinę parko dalį, nutiesė parką ribojančius kelius-alėjas. Atsirado oranžerija, fazanų voljeras, tryško fontanai, buvo iškasti du tvenkiniai. Po T. Potockio mirties iki I-ojo Pasaulinio karo dvarą valdė jo žmona. 1919 m. iš Seinų čia perkelta kunigų seminarija, dar vėliau atidaryta žemės ūkio mokykla. Karo ir pokario laikotarpiu veikė ligoninė, čia buvo kolūkio kontora, apylinkės vykdomasis komitetas.

Patį Zyplių dvaro ansamblį sudaro 13 pastatų grupė: rūmai, dvi oficinos, virtuvė, karvidė, arklidė, tvartas, svirnas, ratinė, kumetynas, šunidė. Sodybos pastatus supantis parkas yra vienas iš didžiausių Lietuvoje, išsaugojęs gana retas medžių rūšis: platanalapį klevą, paprastuosius ir raudonuosius ąžuolus, sidabrinius klevus, baltąsias bei balzamines tuopas, garsėjantis 380 metų senumo ąžuolu.

Lukšių miestelio seniūno, tautodailininko skulptoriaus Vido Cikanos rūpesčiu ir pasitelkus vietinius žmonių resursus nuo 2001 m. prasidėjo sodybos atstatymo bei tvarkymo darbai. Jau 2003 m. dvare įsikūrė Šakių rajono tautodailininkų draugija „Dailius“, veikia tautodailininkų darbų parodos. Čia įkurtame meno centre nuolat eksponuojama daug meno dirbinių: paveikslų, rankdarbių, medžio, akmens skulptūrų, keramikos, kalvystės, stiklo dirbinių, įspūdingi sodai, kaukės. Zyplių dvaras tapo lankomu menininkų, mokinių, rajono, užsienio svečių, verslininkų objektu. Čia nuolat vyksta projektų pristatymai, konferencijos, sueigos, šventės, savaitgaliais rodomi kaimo teatrų spektakliai. Pati dvaro aplinka sudaro puikias galimybes rengti įvairias šventes, kūrybinius plenerus. Įvairios kultūrinės sąjungos ir organizacijos nuolat bendradarbiauja su Zyplių dvaru, todėl kultūrinių renginių čia surengiama tikrai daug. Šiuolaikinių krašto patriotų dėka jis tapo meno ir kultūros traukos centru. Tai, kas gyva ir tikra, traukia čia atvykti, pabūti, palikus vėl sugrįžti.

Prie upės Novos – Griškabūdis

Išvykę iš Zyplių keliautojai pasuka į pietrytinę Šakių rajono dalį, kur prie plento Šakiai-Marijampolė, trijų vietinių kelių sankryžoje, netoli upės Novos įsikūręs Griškabūdis. Žymiausios vietos čia – radialinė miestelio aikštė – XIX a. urbanistikos paminklas, unikali aštuonkampė vėlyvojo baroko stiliaus medinė bažnytėlė ir greta kapinaitėse palaidoti žymūs Lietuvos patriotai. Šis šviesus kraštas išaugino Lietuvai net 87 kunigus, 2 vyskupus, ištikimai tarnavusius ne tik bažnyčiai, bet ir visos Lietuvos kultūrai, švietimui, mokslui, bei daugelį kitų šalies istorijoje svarbių asmenybių. Juk čia pat – Rygiškių kaimas – kalbininko Jono Jablonskio, pasirašinėjusio Rygiškių Jono slapyvardžiu, tėviškė. Gražioje jo tėviškės sodyboje įrengtas kalbininko memorialinis kambarys. Kieme šlama ąžuolas griškabūdiečių vadinamas Rygiškių Jono ąžuolu. Čia rengiamos kaimo teatrų šventės, jaunųjų kanklininkų stovyklos, kiti renginiai. Iš to paties kaimo išvingiavo ir švietėjo, pirmojo Sūduvos rašytojo, kunigo Antano Tatarės keliai.

Barokinė Griškabūdžio Kristaus atsimainymo bažnyčia mena XVIII a. vidurį, kai parapija tapo Naumiesčio karmelitų filija. Čia Vilniaus vaivados ir LDK etmono Mykolo Višnioveckio ir jo žmonos Teklės Vyšnioveckienės lėšomis 1742-1743 m. pastatyta medinė bažnytėlė, kurią konsekravo Žemaičių vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius. 1792-1794 m. jau iškilo gražus, įdomios architektūros sakralinis statinys. Tai vienintelė Lietuvoje aštuoniakampė medinė bažnyčia, Zanavykų krašte garsėjanti Šv. Onos atlaidais. Vienas iš vertingesnių – XVIII a. Simono Sorio, italų mokyklos dailininko, darbas „Šventoji Trejybė“. Šio unikalaus statinio interjerą dengia plokščios lubos, atremtos į keturias mūrines jonėnines kolonas. Lubų vidurio perdanga pakelta ir imituoja veidrodinį skliautą. Aštuonkampę dalį juosia galerija, o sienas dengia polichrominė sienų tapyba, daugiausia imituojanti architektūros elementus. XVIII a. pb.-XIX a. pr., kol čia dar buvo karmelitai, bažnyčią puošė septyni altoriai: didysis su Pasaulio Išganytojo paveikslu ir šeši šoniniai – Škaplieriaus Švč. M. Marijos, Šv. Juozapo, Šv. Onos, Šv. arkangelo Mykolo, Šv. Teklės, Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo. Kaip matyti, altoriai buvo tituluoti karmelitams svarbių įvykių, šventųjų ir bažnyčios fundatorių garbei. Griškabūdyje gyvavusi karmelitų rezidencija paliko šį puikų architektūros perlą. Nors 1877-1880 m. remonto metu senieji altoriai buvo pakeisti naujais – neobaroko formų, kurių autoriumi laikomas meistras Gutti, bažnyčia pasipuošė ir daugeliu naujų altorinių paveikslų, senoji barokinė dvasia gyva. Žinoma, kad vienuolių karmelitų ypač garbinamą Škaplieriaus Švč. Mergelę Mariją 1873 m. nutapė dailininkas A. Muržinovskis. Nuo 1922 m. čia klebonavęs Juozas Vaičaitis (poeto Prano Vaičaičio (1881-1961) brolis) vėlgi 1929 m. atnaujino bažnyčią, o 1933 m. pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą pastatė gelžbetoninę varpinę. Prie jos J. Vaičaitis, Griškabūdyje klebonavęs 42 metus, ir palaidotas. Greta esančiose kapinaitėse – garsiosios Pranaičių šeimos atminimas.

Justinas B. Pranaitis

Šią šeimą garsino pirmiausiai kunigas, misionierius, keliautojas, visuomenės veikėjas ir spaudos bendradarbis iš Panenupių, profesorius Justinas Bonaventūra Pranaitis. Šis pasak B. Aleknavičius „Zanavykas, drebinęs pasaulį, buvo neeilinė asmenybė ir ryškiai išsiskyrė visuomeninio politinio bei religinio gyvenimo padangėje“. Gimęs 1861 m. liepos 27 d. Panenupių kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje, jis mokėsi Lukšių bei Griškabūdžio mokyklose, Marijampolės gimnazijoje, o vėliau – Seinų kunigų seminarijoje, Petrogrado dvasinėje akademijoje. Būdamas 29-erių paskirtas šios akademijos dvasios Tėvu, o po metų – akademijos prefektu, vicerektoriumi. Pajutęs pašaukimą tapti misionieriumi, išvyko į Rusiją, Turkestaną. Čia jis statė bažnyčias Taškente, Samarkande, Ašchabade, Kizil-Arvate, Margelane, pastatė ir įrengė daug koplyčių, 1906 m. įsteigė „Romos katalikų labdaros draugiją“, taip pat dramos draugiją, kelias bibliotekas. Dar būdamas Peterburge, vienas iš pirmųjų pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai, bendradarbiavo lietuvių spaudoje, 1904 m. išleido pirmąjį po lietuvių spaudos atgavimo Rusijoje lietuvišką spaudinį „Atsišaukimas“. 1917 m. sausio 28 d. Peterburge kun. J. Pranaitis netikėtai mirė. Kai kurie šaltiniai teigia, jog mirė nuo vėžio, kiti – jog buvo nunuodytas. Palaikai nugabenti į Taškentą ir iškilmingai palaidoti prie jo statytos bažnyčios. Deja, 1923 m. jo kapas bolševikų buvo išniekintas, palaikai išmesti. Jų buvimo vieta ir dabar nežinoma.

Julija Pranaitytė ir Petras J. Pranaitis

Ne mažiau žymi ir kunigo sesuo-rašytoja, knygų leidėja, keliautoja Julija Pranaitytė. Gimusi 1881 m., Julija brolio rūpesčiu pradėjo mokytis prestižinėje Peterburgo šv. Jektaterinos gimnazijoje, kartu su iš visos Rusijos imperijos susirinkusiomis žymesnių šeimų merginomis. Mokykloje vyravusi priešiška lenkiška ir vokiška dvasia ne tik nepaveikė Julijos, bet niekinamai pravardžiuojama „litvomane“ ir „cholope“, ji apsisprendė būti tikra lietuvaite. Juo labiau, jog 1896 m. vasarą sesers Banaitienės sodyboje susipažino su tame pat Petrapilyje teisę studijavusiu Pranu Vaičaičiu. Graži draugystė netrukus peraugo į meilę, kuri, deja, nebuvo laiminga. P. Vaičaičiui mirus nuo džiovos, Julija prie kapo prisiekia netekėti ir savo pažadą įvykdo. Išvykusi studijų į Šveicariją, ji tapo lietuviškos spaudos bendradarbe, o nuo 1903 m. atvyksta į JAV ir perima „Žvaigždės“ redagavimą. Tampa ne tik leidėja, redaguoja straipsnius, rašo pati. Išleidžia daugiau nei 30 knygų, tarp kurių 1912 m. ir P. Vaičaičio eiles. Julija taip pat nemažai keliauja – apsilanko Taškente, Chivoje, Bucharoj, Samarkande, Baku, Jerevane, Vladikaukaze, Maskvoje ir Peterburge. 1914 m., išleidusi knygą „Iš kelionių po Europą ir Aziją“, tampa pirmąja Lietuvos keliautoja-rašytoja. Visas lėšas paaukojusi kultūrinei veiklai, 1944 m. sausio 29 d. Filadelfijoje garsioji keliautoja, vieniša ir niekam nereikalinga, varge ir skurde miršta. Neatsiradus lėšų, Julija palaidojama niekam nežinomame vargšo kape, o jos garsusis archyvas, tapęs irgi niekam nereikalingu, išvežamas į Filadelfijos sąvartyną. Toks skaudus lietuvės inteligentės-patriotės likimas.
Griškabūdyje palaidotas kitas garsus šios šeimos narys – vargonininkas ir chorvedys – Petras Juozas Pranaitis. Gimė 1868 m., muzikos mokėsi pas Naumiesčio parapijos vargonininką, vėliau – Peterburgo konservatorijoje. Išmokęs vargonuoti buvo vargonininku Peterburgo katalikų dvasinėje akademijoje. Čia subūrė chorą, kuriame giedojo ir būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Parašė kūrinių fortepijonui, polkų („Lietuvaitė“ skirta seseriai Julijai ir kt.), mazurkų, sonatą bei kitų smulkesnių kūrinėlių, harmonizavo liaudies dainas, mokė jų savo chorą. Manoma, jog kūrybiškai bendravo su Vincu Kudirka, net jam patarė redaguojant tautinę giesmę. Padėję gėlių ir uždegę žvakutes ant garsių vietos asmenybių kapų, apsilankę garsiojoje Jablonskynėje, sukame Kudirkos Naumiesčio link.

Prie kelio mus pasitinka memorialas žuvusiems partizanams Galiniuose. 1947 m. gruodžio 27 d. čia žuvo 5 Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Vyčio kuopos partizanai: būrio vadas Vytas Svotelis-Naras, Jonas Cimbolaitis-Šarvas, Adomas Tumosa-Matrosas, Vytas Endziulaitis-Svajūnas ir Pranas Svogūnaitis-Klevas. Žuvusiųjų palaikai buvo apiplėšti, išniekinti, o vėliau užkasti prie NKVD būstinės Griškabūdyje. 2007 m. rugsėjo 8 d. partizano Adomo Tumosos-Matroso giminaičių, gydytojų Tumosų šeimos iniciatyva, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui netoli Novos upelio, išdygo baltas paminklas su Gedimino stulpais ir žuvusiųjų pavardėmis. Paminklo autorius-skulptorius Vidas Cikana ir jo sūnus Aldas. Vėl padėję gėlių ir uždegę atminimo žvakeles, žygio dalyviai keliauja Kudirkos Naumiesčio link.
Vyskupas Justinas Staugaitis, pirmoji lakūnė Lietuvoje ir Pranas Mašiotas

Pravažiuojama pro Tupikų kaimą, kuriame 1866 m. lapkričio 19 d. gimė būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kunigas Justinas Staugaitis. Jis ir Marijampolės senelių bei našlaičių namų ir pirmojo vaikų darželio Lietuvoje kūrėjas, rūpinosi pradinių lietuviškų mokyklų steigimu, Marijampolėje atidarė mergaičių progimnaziją. Jis ir spaudos bendradarbis, politikas, labdaros organizacijų bei šalpos draugijų steigėjas, Lietuvos Tarybos narys, net jos pirmininkas. Jam pirmininkaujant, Seime buvo priimta Lietuvos konstitucija, žemės reformos projektas. Mokėdamas 7 užsienio kalbas, sėkmingai darbavosi diplomatijos srityje. J. Staugaitis buvo paskirtas Popiežiaus rūmų prelatu, 1926-iais – Telšių vyskupu ir Klaipėdos krašto prelatu. Jis parašė 17 knygų ir daugiau nei 350 straipsnių. Kaip argumentinį atsaką V. Mykolaičio-Putino romanui „Altorių šešėly“ vyskupas parašė trijų tomų romaną „Tiesos keliu“, apysaką „Tarp jausmų ir pareigos“. J. Staugaitis buvo vienas iš veikliausių ir aktyviausių prieškario Lietuvos vyskupų patriotų, aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Plataus masto politikas ir diplomatas, vaisingai dirbęs Lietuvos labui. Kaip aukštas Bažnyčios hierarchas, daug nuveikęs žemaičių kraštui bei bažnyčiai. Visą savo gyvenimą paskyrė Lietuvai. Mirdamas ištarė paskutinius žodžius: „Dieve, neapleisk Lietuvos!“

O pakeliui – pirmosios Lietuvos moters lakūnės Antaninos Liorentaitės tėviškė. Ši pavardė daugeliui nežinoma, nes ilgą laiką lakūnės ir parašiutininkės vardas nebuvo minimas. Sovietmečiu valdžia ją smerkė už pasitraukimą iš Lietuvos. O ji – pirmoji moteris lakūnė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Gimusi 1911 m. lapkričio 11 d. Žvirgždaičių kaime gausioje pasiturinčių ūkininkų šeimoje, baigė Vilkaviškio gimnaziją ir įsidarbino Kaune. Sykį, paskraidinta lėktuvu vyresniojo brolio Jono, kuris tarnavo karo lakūnu, Antanina susižavėjo aviacija ir nusprendė pati įvaldyti lėktuvą. 1935 m. ji buvo įtraukta į eskadrilę, tinkamą skraidyti karo sąlygomis. Taip pat – pirmoji moteris parašiutininkė Lietuvoje. A. Liorentaitė skraidė iki 1939 m., vėliau dėl sovietų okupacijos jos šeimos likimas susiklostė tragiškai. Kurį laiką lakūnė gyveno karo pabėgėlių stovykloje, 1949 m. persikėlė į JAV, kur gyveno itin kuklų gyvenimą. Mirė 2003 m. vasario 4 d. Čikagoje (JAV). Palaidota Žvirgždaičių kapinėse.

Pasukę link Pūstelninkų kaimo, dar aplankome rašytojo, pedagogo, vaikų literatūros klasiko Prano Mašioto tėviškę. Baigęs Maskvos universitetą. 1891-1915 m. mokytojavo Rygoje. Pirmojo pasaulinio karo metais vadovavo gimnazijai Voroneže. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919-1923 m. buvo Lietuvos švietimo ministro pavaduotojas. Nuo 1924 m. – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius. Mirė 1940 m. rugsėjo 14 d. Kaune. P. Mašioto sodybos vietoje Pūstelninkų kaime įkurtas rašytojo memorialas.
Viena iš seniausių Sūduvos gyvenviečių – Kudirkos Naumiestis

Pagaliau, toje vietoje, kur Širvinta įteka į poetų apdainuotąją Šešupę, įsikūrusi viena iš seniausių Sūduvos gyvenviečių – Kudirkos Naumiestis. Už Širvintos ir Šešupės driekiasi Mažosios Lietuvos žemės. Ten buvo išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmieji lietuviški laikraščiai, V. Kudirkos „Varpas“. Tamsiais ir darganotais vakarais ar naktimis, iš ten per Šešupę, Kudirkos Naumiestį, skynėsi kelią knygnešiai, gabendami uždraustą lietuvišką žodį. Miestelis išaugo iš XVI a. vid. buvusio Duliebaičių kaimo. XIX a. antroje pusėje, spaudos draudimo laikotarpiu, vietovė tapo svarbiu knygų platinimo centru. Daugelis gyventojų tapo knygnešiais. Labiausiai pagarsėjo spaudos platintojai Antanas Baltrušaitis-Antanėlis ir Kostas Stiklius.

Senoji miestelio dalis išlaikė buvusį gatvių tinklą ir tūrinę erdvinę kompoziciją, rūpestingai tvarkoma XVIII a. statyta baroko stiliaus bažnyčia. Kudirkos Naumiesčio apylinkėse gimė ir augo lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis, kompozitorius Antanas Vanagaitis, rašytoja Petronėlė Orentaitė. Čia gyveno „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktoriai K. Grinius, J. Bagdonas. 1990 m., atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje, Kudirkos Naumiestyje atgijo švietėjiška veikla. 1998 m. pastatytas modernus dr. V. Kudirkos muziejus, kuriame naumiestiečių pastangomis surinkta vertinga istorinė medžiaga.

Aplankome svarbiausias miestelio vietas. Tai pirmiausiai – V. Kudirkos paminklas ir muziejus. Lietuvos himno autorius, poetas V. Kudirka Naumiestyje apsigyveno nuo 1897 m. Čia vertėsi gydytojo praktika, kūrė, redagavo „Varpą“. Šiame mieste jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus, čia ir palaidotas. 1934 m. miestelio centre pastatytas skulptoriaus Vinco Grybo paminklas didžiajam varpininkui, o savivaldybės nutarimu miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Dabar buvusio namo vietoje, kuriame gyveno, galima aplankyti V. Kudirkos muziejų, atidarytą 1998 m. Dalis muziejaus ekspozicijos yra skirta Naumiesčio ir jo apylinkių istorijai, iš krašto kilusiems šviesuoliams. Antroji ekspozicijos dalis skirta varpininkams bei iškiliausiam iš jų V. Kudirkai. Tiltas per Šešupę taip pat pavadintas jo vardu.

Tai pat svarbi ir įdomi – baroko stiliaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, statyta 1783 m. pagal architekto vienuolio Valičiausko projektą. Per vėlesnius remontus bažnyčia įgavo ir klasicizmo stiliaus bruožų. Nuo 1644 iki 1805 m. čia veikė basųjų karmelitų vienuolynas, kuris kūrė katalikiškas parapijas, statė bažnyčias. Iš karmelitų laikų bažnyčioje išlikęs paveikslas vaizduojantis soste sėdinčią Mariją su kūdikiu ir tiesiančią škaplierius karmelitų vienuolyno steigėjams – Šv. Jonui ir Šv. Teresei. Joje kasmet vyksta Šv. Petro atlaidai, sutraukiantys daugybę maldininkų. Čia ir LDK Vytauto paminklas prie Širvintos upės tilto.

Nepamirštame ir Kudirkos Naumiestyje gyvenusio bei kūrusio unikalus liaudies skulptoriaus P. Sederevičiaus skulptūrų ansamblio, sukurto jo sodyboje. Jos kieme stovi jo nulipdytos primityviojo meno skulptūros. Pirmieji P. Sederevičiaus kūriniai buvo arkliai, po to atsirado Pr. Vaičaičio, Dariaus ir Girėno, J. Tumo-Vaižganto ir kitų žymių žmonių biustai. P. Sederevičiaus skulptūrų ansamblis – bene vienintelis Lietuvoje panašaus pobūdžio primityviojo liaudies meno pavyzdys.

A. Spranaičio privatus Širvintos miestelio muziejus skirtas šio miestelio (Karaliaučiaus srityje) gyventojų istorijai. Eksponuojami dokumentai, nuotraukos, daiktai, atspindintys lietuvių ir vokiečių ryšius, jų bendrą gyvenimą tam tikru istoriniu laikotarpiu. Tai buvo vienas iš gražiausių Mažosios Lietuvos miestų. Jį garsino liuteronų bažnyčia, savo grožiu nenusileidusi net ir išpuoštoms katalikų bažnyčioms bei savo stiliumi primenanti garsiąją Kiolno katedrą. Stovėjo dviaukščiai-triaukščiai raudonų plytų gyvenamieji namai, didžiulis prekybos centras, driekėsi akmenimis grįstos gatvės. Tai buvo tipiškas Mažosios Lietuvos miestas, palaikęs itin glaudžius ryšius su vos už kelių šimtų metrų – kitapus Šešupės ir Širvintos santakos esančiu Kudirkos Naumiesčiu. Nors Širvintos miesto gyventojai daugiausiai vokiečių kilmės, tačiau jau buvo pramokę lietuviškai, perėmę dalį lietuviškų papročių. Vieni pas kitus ėjo ieškodami darbo, apsipirkti ar mokytis. Širvinta buvo ir tenykštės liuteronų parapijos centras, per jį prieš šimtmetį ėjo ir knygnešių takai, kuriais iš Karaliaučiaus krašto į Lietuvą keliavo draudžiama spauda. Šiuo metu senųjų unikalios architektūros pastatų nebelikę. Šeimininkauja tik keliolika rusų kareivių. Pirmoji nedidelė įvairių daiktų, nuotraukų paroda surengta 1996 m. Ją surengti Spranaičius paskatino tuomet į šį kraštą pradėję važinėti iš Karaliaučiaus krašto kilę Vokietijos piliečiai. Po jos į Kudirkos Naumiestį dažniau važinėti pradėjo buvusių širvintiečių delegacijos ir ėmė dovanoti įvairius daiktus, nuotraukas, dokumentus, pačių braižytus gimtųjų vietovių žemėlapius, užrašytus prisiminimus.

Saulėgrąžos žiedas – Sintautai

Kitas kelionės punktas – Sintautai. Nedidelis, bet šviesus kaip saulėgrąžos žiedas, Sintautų miestelis, prigludęs prie kelio Šakiai-Kudirkos Naumiestis. Sintautų vardas istoriniuose šaltiniuose minimas jau 1561 m. Tada prie Šešupės ir Aukspirtos upelio keturi karališkosios malonės valdiniai Petras, Vilius, Jurgis ir Grigas Suntautavičiai (Suntauto vaikai) gavo 3 valakus žemės.Taip ši dar Veliuonos dvaro giriose esanti vietovė imta vadinti Suntautaičiais. Sintautų miestelyje ryškų kultūrinį pėdsaką paliko XIX a. vid. klebonavęs švietėjas, rašytojas, kun. A. Tatarė, kurį mena kuklus muziejėlis senojoje bažnyčioje ir koplytstulpis jos šventoriuje. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, čia įsikūrė valsčiaus savivaldybė, žemės ūkio kooperatyvas, smulkaus kredito bankelis, parapijos salė, paštas, biblioteka, valcinis malūnas, aliejaus spaudykla, krautuvės. 1924 m. pastatyta ir šiandien veikianti pieninė. II-ojo pasaulinio karo metais, besitraukiant hitlerininkams, frontas ties Sintautais laikėsi dvi savaites, todėl miestelis smarkiai nukentėjo. Derlingos Sintautų krašto žemės, turtingi ūkininkai Lietuvai davė daug žymių žmonių: Nepriklausomybės akto signatarus Saliamoną Banaitį ir Joną Vailokaitį, poetą Praną Vaičaitį ir Edmundą Steponaitį, muzikus Juozą Kamaitį, Kazimierą Viktorą Banaitį, kalbininką Juozą Pikčilingį, choreografą Juozą Lingį ir kitus. Daugelis jų mokėsi senojoje ir šiandien tebestovinčioje Sintautų mokykloje, o jų atminimas įamžintas vidurinės mokyklos literatūriniame muziejuje, amžino poilsio dauguma atgulė Sintautų kapinaitėse. Aplankę jas, padėję gėlių ir nusilenkę praeities patriotams, susitinkame su ne mažiau žymiu bei svarbiu dabarties Lietuvos puoselėtoju, Sintautų bažnyčios atstatytoju, kunigu prelatu Antano Maskeliūnu. Jį sutinkame prie Senosios bažnytėlės (dabar kunigo ir rašytojo Antano Tatarės muziejėlis).

Apžiūrėję jį, patraukiame link vienos iš svarbiausių miestelio vietų – Sintautų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Veliuonos valdytojas Albertas Radvila 1641 m. pastatė medinę koplyčią. Ją retkarčiais aptarnaudavo Naumiesčio karmelitai. Apie 1685 m. paskirtas nuolatinis kunigas, 1697 m. pradėtos rašyti metrikų knygos. 1703 m. minima maža bažnyčia, apipuvusiomis grindimis. Nors 1788 m. ji sudegė, tais pačiais metais pastatyta nauja. Ją 1800 m. konsekravo Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius; įkurta parapija. Sudargo klebonas Petras Jucevičius 1822 m. paskyrė bažnyčiai 15 000 auksinų. XIX a. pirmojoje pusėje veikė parapinė mokykla. Sintautuose 1855-1863 m. klebonavo švietėjas, rašytojas, vertėjas A. Tatarė (Totoraitis, 1805-1889). Jis sutvarkė parapijos trobesius, apie 1860 m. suremontavo bažnyčią, įrengė 3 altorius, pastatė varpinę, mokyklą, kleboniją, prieglaudą, įveisė didelį sodą su keliais šimtais šilkmedžių, nutapė paveikslų, nupirko varpą. Jis už 1863 m. sukilimo rėmimą ištremtas į Penzos guberniją. Amnestuotas be teisės grįžti į Lietuvą. Bažnyčia 1907 m. sudegė. Nesulaukus valdžios leidimo, pradėta statyti laikina. Policija mėgino uždaryti be leidimo statomą maldyklą, tačiau gyventojai pasipriešino. Laikinoje bažnyčioje 1908-1909 m. neleista laikyti pamaldų (laikytos kapų koplyčioje). 1907 m. įsikūręs „Žiburio“ draugijos skyrius įsteigė biblioteką-skaityklą. 1909 m. pradėtos degti plytos naujai mūrinei bažnyčiai. 1913 m. pašventintas jos kertinis akmuo. Statybą sutrukdė karas. Kunigo Stanaičio rūpesčiu 1918-1922 m. bažnyčia pastatyta (pirmos pamaldos laikytos 1922 m. gruodžio 8 d.). 1920 m. įsikūrė pavasarininkų kuopa. 1944 m. rugpjūčio 20 d. vokiečių artilerija bažnyčią padegė ir apgriovė. Po Antrojo pasaulinio karo Sintautų klebonas Jonas Damijonaitis (1901-1949) areštuotas ir kalintas, mirė Vilniaus kalėjime.

Laikina bažnyčia 1950 m. įrengta parapijos namuose. Administratorius kunigas Antanas Maskeliūnas po 1971 m. ją suremontavo, 1977 m. pristatė bokštą, įvedė šildymą. 1989 m. gautas leidimas atstatyti mūrinę bažnyčią. Ši dvibokštė Sintautų bažnyčia su gražiais vitražais ir atkurtu skulptoriaus Vinco Grybo altoriumi buvo atstatyta 1995 m. kunigo prelato A. Maskeliūno rūpesčiu.

Po šio susitikimo, pažinties su bažnyčia ir jos patriotu A. Maskeliūnu, sukame link senosios ir gerokai apgriuvusios medinės didžiuosius krašto vyrus menančios mokyklėlės. Čia vyksta pirmieji Sintautų krašto dainiaus Prano Vaičaičio skaitymai Sintautuose, skirti kraštietės poetės V. Vilčinskienės gimtadieniui. Juose dalyvavo ir savo eiles skaitė kraštietės poetės: Valerija Vilčinskienė, Vaiva Markevičiūtė, Anna Povilaitienė, Antanina Klimaitienė, Zita Nikolaitienė. Dainavo Sintautų kultūros centro romansų ansamblis vadovaujamas Jūratės Navickienės, poeto P. Vaičaičio eiles skaitė Sintautų kultūros centro darbuotojos L. Girdauskienė ir V. Čeplevičienė.

Žygį užbaigiame gėlių padėjimu, uždegta žvakute ir tylos minute prie Genocido aukų memorialo Šakių kapinėse.

Šiame zanavykų patriotų kelyje sutikome tikrai daug buvusių bei esamų Lietuvos šviesuolių, darbštuolių ir gynėjų, klojusių pamatus Tėvynės suklestėjimui. Tyloje susimąstome ir suvokiame, kad tik prisimindami juos bei pratęsdami nebaigtus Tėvynės kūrimo darbus, kiekvienas galime įprasminti ir savo kasdienę veiklą.

Informaciniai žygio rėmėjai: laikraščiai – „Valsčius“, „Draugas“, „Mokslo Lietuva“, Lietuvių jaunimo bendrija „Lituanica“

Parengta pagal informaciją internete

Voruta. – 2008, rug. 20, nr. 18 (660), p. 10.
Voruta. – 2008,  spal. 4, nr. 19 (661), p. 10.
Voruta. – 2008, spal. 25, nr. 20 (662), p. 10.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra