Zanavykas, tapęs lietuvininku – Bernardas Aleknavičius

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Uostamiestyje paminėjus vien Bernardo vardą, dažnas klaipėdietis nedvejodamas pasakys, kad kalbama apie Aleknavičių. Ne mažiau šis žmogus yra žinomas ir Zanavykijoje – savo gimtajame Šakių rajone. Rugpjūčio dvidešimt pirmąją Bernardas pasitiko savo gražų jubiliejų – aštuoniasdešimtmetį.

Jam teko anksti imtis savarankiško darbo. Penkiolikmetis tuoj po Antrojo pasaulinio karo gauna telefonisto tarnybą pašte, o po poros metų – draudimo inspekcijoje. Dėl tų darbų, tarnybos sovietinėje armijoje užtrunka mokslai, ir jau brandus vyras baigia Kauno pedagoginę mokyklą. Po to ketvertą metų mokytojauja Kačerginėje. Ima vis aktyviau rašyti į vietos spaudą, kol tampa jos etatiniu darbuotoju. Vis daugiau reiškiasi ir kaip spaudos fotografas, kol 1963 metais pakviečiamas dirbti Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) Klaipėdos ir Žemaitijos zonų fotokorespondentu. Bernardas Aleknavičius sukaupė milžinišką ir nepaprastai vertingą negatyvų, nuotraukų archyvą, kurio vieno užtektų solidžiai įsiamžinti krašto kultūros istorijoje.

Paminklas gimtinei

Bernardas gimė ir augo Lekėčiuose, anuometinėje Šakių apskrityje. Lekėčius nuo seno garsino geri amatininkai, ypač staliai. Bernardas iš vaikystės prisimena ir gausybę skaniai mamos pataisytų grybų, nors ten – ne Dzūkija. Ko jau tikrai, tai jo gimtojoje Zanavykijoje visada gausiai derėjo rašto darbininkų: gimtosios kalbos puoselėtojų, poetų, rašytojų. Naujosios mūsų gramatikos tėvas Jonas Jablonskis, graudusis dainius Pranas Vaičaitis, subtilusis prozininkas Antanas Vaičiulaitis. Prie jų priskirtinas ir Bernardas Aleknavičius, pelnytai įvertintas Šakių garbės piliečio vardu.

Iš Lekėčių kilusi poetė Gražina Tulauskaitė, emigracijoje ilgėdamasi gimtinės, rašė: Kitiems tu – akmuo sunkiausias,/ Kurio milžinai nepakeltų,/ O man lyg balandis balčiausias,/ Nutūpęs prie rojaus vartų.

Gražų paminklą gimtinei kuria Bernardas su jaunesniuoju broliu Vincentu. Jiedviem jau pavyko išleisti šešias solidžias knygas „Novužės krašto vaikai“, o iš viso planuojama dešimt tomų. Juose bus įamžintos ryškios pietvakarių Lietuvos, romantiškojo Novužės krašto, asmenybės, įvairiai nusipelniusios Tėvynei. Juk iš dvidešimties 1918-ųjų vasario šešioliktąją Vilniuje pasirašyto valstybės atkūrimo akto signatarų net keturi – zanavykai: Saliamonas Banaitis, Pranas Dovidaitis, Justinas Staugaitis, Jonas Vailokaitis.

Fotoalbumas apie klasikę

Su sunkiu fotoreikmenų ir bloknotų krepšiu Bernardas Aleknavičius yra skersai išilgai išmaišęs Vakarų ir Mažąją Lietuvas, tapęs jų vaizdinguoju metraštininku. Per ketvertą dešimtmečių priešais jo objektyvą yra buvę šimtai veidų. Daugelio jų šiandien jau nebėra tarp gyvųjų, ir tik iš fotografijų jie žvelgia kaip gyvi. Vienam veidui Bernardas skyrė visą parodą 1977-aisiais. Tai įvyko mūsų literatūros klasikės Ėvės Simonaitytės 80-mečio jubiliejaus proga. Bernardas turėjo retą laimę daugiau kaip pusantro dešimtmečio pažinoti Rašytoją. Nuolat bendraudamas, ją fiksavo savo juostose ir, dar jai pačiai prižiūrint, parengti 48 darbų ekspoziciją.

Ėvė Simonaitytė puikiai suvokė fotografijos išliekamąją vertę, todėl ir fotografams, kaip prisimena Bernardas, nebuvo sunku su ja bendrauti. Tiesa, kartais Rašytoja „parodydavo charakterį“ ir supeikdavo net ir gana išraiškingas nuotraukas, kuriose pati sau atrodydavusi negraži. Rašytojos gimimo šimtmečiui Klaipėdos universiteto leidyklos išleistame albume „Vakarė žvaigždė“ Bernardas pateikia per pusantro šimto fotografijų – nuo portretų iki žanrinių scenų, kur įamžinta nepamirštamoji klasikė.

Nuotraukos palydimos paties jų autoriaus dokumentinėmis novelėmis. Tai sudaro unikalų ir nepakartojamą junginį. „Šiame leidinyje rašytoja – Ėvė Simonaitytė. Tokį vardą ji gavo krikšto metu. Ievos vardą Simonaitytei davė Liudas Gira, bet gyvenime ji liko Ėve. Tuo galima įsitikinti ir matant šioje knygoje užfiksuotus Rašytojos autografus”,– sako Bernardas.

Originali donelaitiana

Po Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio lietuvininkė Ėvė Simonaitytė yra ryškiausias šviesulys Mažosios Lietuvos kultūros istorijoje. Kad ir kilęs iš zanavykų krašto, didžiausią savo kūrybinės veiklos dalį Bernardas Aleknavičius skyrė Mažajai Lietuvai ir iškiliausiems jos atstovams – lietuvininkams. Tarp jų – mūsų pasaulietinės poezijos pradininkui Kristijonui Donelaičiui. Originaliai jo atminimą papildė Bernardas sudarydamas didžiulį albumą „Donelaitis ir mes“. Knyga gražiai pataikė į Poeto 275 metų gimimo jubiliejų. Dvylikoje skyrių pateikiamos istorinės ir šiuolaikinių autorių (įskaitant ir knygos sudarytojo) fotografijos iš vietų, primenančių didįjį lietuvininką, dokumentų ir leidinių fotokopijos, poemos „Metai“ populiarintojų, tyrinėtojų, vertėjų portretai, pasisakymai, donelaitiškos tematikos literatūroje, dailėje, muzikoje, teatre atspindžiai.

„Tai naujas donelaitianos puslapis, – knygos įžangoje rašo literatūrologas Albinas Jovaišas. – Mokslininkų kolektyvas turbūt būtų kitaip parengęs tokio pobūdžio leidinį. Šis albumas yra, galima sakyti, asmeninė Bernardo Aleknavičiaus fotokolekcija. Ją autorius rinko daugelį metų rūpestingai ir kryptingai. Specifinis jos bruožas – tai neslepiama autoriaus simpatija visiems įvairių tautų žmonėms, kurie kada nors prisilietė prie donelaitiškojo fenomeno.“

Fotoalbumas „Donelaitis ir mes“ lėmė, kad 1992 metais Bernardas Aleknavičius pirmasis iš Lietuvos žurnalistų būtų apdovanotas garbingiausia šiai profesijai Vinco Kudirkos premija. Beje, Bernardas Aleknavičius buvo gavęs užsakymą parengti atnaujintą šio fotoalbumo laidą, kuri turėjo pasirodyti 2014-aisiais, kai minėsime 300-ąsias Poeto gimimo metines. Tačiau įvyko labai retas mūsų laikais dalykas, kad knyga „Kristijono Donelaičio portretas“ išeina žymiai anksčiau – šią vasarą – ir sutampa su paties autoriaus jubiliejumi. Užtat visai kitoks likimas ištiko naujausią Bernardo Aleknavičiaus leidinį – fotoalbumą „Žvejų kaimelio kronika“. Šis darbas dvidešimt penkerius metus laukė galimybės patekti pas gerbėjus. Jam palydimąjį žodį dar parašė šviesios atminties geografijos profesorius Česlovas Kudaba. Tai patvirtina mintį, kad geri darbai nesensta.

Žemaičių žemės rūpintojėliai

Bernardas Aleknavičius nebūtų pats savimi, jeigu net ir po solidaus apdovanojimo nekibtų į naują didelį darbą. Todėl po keleto metų netruko atsirasti dar vienas didelės apimties fotoalbumas „Vydūnas“. Tai tikra vaizdų poema apie vieną šviesiausių Mažosios Lietuvos filosofų ir rašytojų. Po to Bernardas dovanoja skaitytojams naują kūrinį – kruopščiai parengtą knygą apie dar vieną Mažosios Lietuvos šviesuolį dailininką Adomą Braką. Pavymui išėjo stambus darbas „Lekėčių sakmės“, kur sudėti pasakojimai apie gimtinę ir jos žmones.

Laikraštyje „Klaipėda“ daug metų Bernardas rengė puslapį „Gilija“, kurio pavadinimas sutapo su Mažojoje Lietuvoje, Karaliaučiaus krašte, tekančios upės vardu. Daugelio jo būsimų knygų ištraukos pirmiausia pasirodė „Gilijoje“. Reti metai, kad jis nesurengtų fotoparodos ar neišleistų knygos.

Iš žiūrovų teismui pateikiamo fotografinio Vakarų Lietuvos metraščio itin įstrigo atmintin 1990 metais surengta Bernardo Aleknavičiaus paroda „Žemaičių žemės Rūpintojėliai“. Praeities ir dabarties liudininkus rodė 28 fotografijų poros (diptichai). Į mus tada žvelgė 1971 metais fotografuota Elžbieta Mačernienė, karo pabaigoje žuvusio jauno poeto Vytauto Mačernio motina, o
1975 metų nuotraukoje matėme senolį Vytautą Lukauską, kartu su M.K. Čiurlioniu grojusį Rietavo grafo Oginskio orkestre.

Viena Lietuva

Iš darbščiųjų amžininkų anuometinėje ekspozicijoje buvo parodyti unikalaus Akmenų muziejaus Mosėdyje įkūrėjas gydytojas Vaclovas Intas, tautodailininkas, Ablingos liaudies skulptūrų ansamblio statybos organizatorius Vytautas Majoras. Tuos diptichus lydėjo autoriaus žodžiai: „Ir šiandien tos skruzdėlytės, tie vaikščiojantys Rūpintojėliai nekopia į aukštas tribūnas, netriukšmauja, bet dirba darbą, reikalingą prisikeliančiai tautai ir atgimstančiai valstybei.“

Toks yra ir pats Bernardas Aleknavičius. Uolusis šviesoraščio ir tradicinio rašto darbštuolis tarytum nejaučia metų naštos, nors jau ir baigėsi aštuntasis kryželis. Jis ne tik nelėtina darbų, bet ir nesėdi užsidaręs prie rašomojo stalo. Nuo 2002-ųjų ankstyvo pavasario Bernardui teko darbuotis organizaciniame komitete unikaliam paminklui Klaipėdoje pastatyti. Juo siekta simboliškai įamžinti mūsų šalies vientisumą ir joje gyvenančių žmonių vienybę.

Paskelbtame konkurse iš septynių pateiktų laimėjo Nacionalinės premijos laureatų skulptoriaus Arūno Sakalausko ir architekto Ričardo Krištopavičiaus projektas. Konkurso laimėtojams Bernardas priminė Ėvės Simonaitytės mintį, ištartą ir užrašytą pergalingai pasibaigus Klaipėdos krašto sukilimui 1923-ųjų sausį: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva!“ Šiandien šie žodžiai spindi iškalti didžiulės paminklinės arkos viršuje. Šią idėją pats Bernardas Aleknavičius įprasmino knyga „Mažosios Lietuvos poringės“. Ji skirta Tilžės akto 90 metų jubiliejui, kai buvo patvirtintas to krašto atstovų ryžtas jungtis prie Didžiosios Lietuvos.
 
Nuotraukose:

1. Bernardas Aleknavičius – uolusis lietuvininkų metraštininkas
2. Tik nedidelė dalis B. Aleknavičiaus sukurtų knygų
 
 www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra