Žalgirio mūšio 500 metų jubiliejus – Vydūno akimis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kai 1910 m. vasarą buvo minimos Žalgirio mūšio 500-osios metinės, jų nenuleido tylomis ir Mažosios Lietuvos lietuviai. Kuklią, bet prasmingą minėjimo programą parengė Vydūnas.
 
Siekta ne tiek priminti šio mūšio didybę, pergalės jame reikšmę, ne tiek pabrėžti tautiečių didžiavimąsi garbinga praeitimi, nors būta ir tokių intencijų, kiek iškelti tautos atgimimo, prisikėlimo iš šimtmečius trukusio letargo svarbą. Toks prisikėlimas būtų didžiulė pergalė, reikšmingumu nenusileidžianti pergalei Žalgirio mūšyje.
 
Pompastiška, karinę senosios Lietuvos galybę demonstratyviai primenanti šventė ano meto sąlygomis kažin ar būtų buvusi įmanoma, nes kaizerinė valdžia nebuvo linkusi leisti kam nors garsiai šaukti apie germanų pralaimėjimus praeityje. Atrodo, būtent todėl neįvyko 1910 m. liepos 24 d. „Birutės“ draugijos planuotos lietuvininkų, apsirengusių senovės karžygių rūbais, eitynės Tilžės gatvėmis. „Birutė“ ryžosi ta proga pakviesti tik į lietuvių muzikos koncertą Tilžės Šaulių namuose. (1)
 
Tądien Tilžės Jokūbynės parke po atviru dangumi įvyko renginys, kuris nesivadino Žalgirio mūšio minėjimu, bet buvo skirtas būtent šiai sukakčiai, – tai Tilžės lietuvių giedotojų draugijos rengiama kasmetinė „vasarinė“ šventė su vaidinimais ir dainomis. Labai norėta, kad sueitų kuo daugiau žmonių. Laikraščiuose keletą kartų buvo spausdinami skelbimai, raginantys kuo gausiau apsilankyti Giedotojų rengiamoje šventėje, kuri šį kartą būsianti ypatinga.
 
„Tūlos priežastys verčia šiemet lietuvių šventę (24. Liepos-Juliji Tilžėje, Jokūbynėj) kiek įmanant įtekmingą ir gražią padaryti […]. Tik labai skaitlingas lankymas gali duoti tokiai šventei reikalingąjį ir įžymųjį svarbumą“ (2) [kursyvas mano – V. B.], – buvo rašoma viename iš skelbimų. Kitame pranešama, kad ypač svarbus toje šventėje būsiąs spektaklis, kuriam „veikalas imtas iš gražiausių senųjų lietuvių padavimų, kurie stojosi iš žinių apie didįjį mūšį, kuris nusidavė pirm 500 metų“ (3).
 
Taip anotuojamas Žalgirio jubiliejaus minėjimas valdžiai neužkliuvo, matyt, ir todėl, kad vėlesniame Naujos lietuviškos ceitungos numeryje buvo perpasakota vaidinsima drama, kurioje apie mūšį beveik nekalbama, o perteikiama legenda apie tame mūšyje kritusio kario ir jo laukusios mergelės meilę, prikėlusią jį naujam gyvenimui. (4) Lauktoji šventė visais atžvilgiais pasisekė, tiesa, žiūrovų nebuvo tiek daug, kiek laukta, netgi mažiau negu kitais kartais – susirinko tik apie tūkstantį, o paprastai į vasaros šventes sueidavo dvigubai daugiau žmonių. Matyt, kalti lietingi orai, „tūlus privertę namiej pasilikti“ (5).
 
Taigi, svarbiausioji šventės dalis buvo spektaklis – Vydūno parašyta ir režisuota (kaip ir visose Lietuvių giedotojų šventėse) trijų dalių misterija „Laimėjimas“ (1913 m. ji buvo išleista pavadinimu „Mūsų laimėjimas“), iš dalies kartojanti Liudviko Rėzos romantinės baladės „Sigalas ir Ina“ (6) siužetą. Šią baladę Tilžės lietuvių giedotojų choras bene vienintelį kartą buvo padainavęs 1901 m. vasario 10 d. Tilžėje per žiemos šventę, kurioje buvo suvaidinta visa didžioji Vydūno trijų dalių misterija „Probočių šešėliai“. Rėzos baladė pasakoja apie Žalgirio mūšin išjojusio karžygio Sigalo ir jo mergelės Inos meilę, ištikimybę ir tragišką abiejų žūtį. Kūrinys persmelktas patriotinės dvasios, jame panaudoti prūsų ir lietuvių mitologijos elementai (deivė Laima, aukuro akmuo).
 
Panašūs meilės, ištikimybės ir patriotiškumo motyvai suskamba ir Vydūno misterijoje. Joje irgi gausu mitologinių ir tautosakos motyvų, bet čia jie labiau išplėtoti ir ryškiau konceptualizuoti. Rėzai labiausiai rūpėjo gerokai susentimentalinta meilės ir ištikimybės tema, jos ryšys su patriotiškumu, o Vydūnui visa tai tapo tik prielaida labiau filosofinei negu literatūrinei tautos išlikimo, atgimimo ir tolesnio aktyvaus dvasinio veikimo koncepcijai plėtoti. Misterijoje „Mūsų laimėjimas“, pasak autoriaus, parodoma, „kaip istorijos atsitikimas iš lengvo virsta dvasios sričių veiksniu “ (7).
 
Tas „istorijos atsitikimas“ – tai Žalgirio mūšis, tautos atmintyje ilgainiui įgaunantis idealizuotą padavimo ar pasakos pavidalą, kol galiausiai virsta neregimų dvasios galių reiškimosi simboliu. Misterijos veiksme nėra epizodų ar vaizdų, tiesiogiai susijusių su pačiu mūšiu.
 
Veiksmo vieta – šventovė su deivės Laimos aukuru girios aikštelėje. Čia gaunama tik žinia apie pergalingą mūšio baigtį ir vyksta dvasinė misterija, nukreipta į ateitį, kurią nulems toji pergalė. Narsaus kario Rimvydo (1910-07-24 spektaklyje, kaip ir Rėzos baladėje, jis dar vadinosi Sigalu), grįžtančio iš mūšio, laukia jo mergelė Gilma (spektaklyje Ina). Tačiau bernelis negrįžta, o kitas karys praneša apie jo žūtį pergalingame mūšyje. Gilma, nors ir nepraradusi tikėjimo, kad mylimasis tebėra gyvas, sesers įkalbėta, širdyje užgniaužusi skausmą išvyksta pas tėvus.
 
Tačiau Rimvydas, kad ir sunkiai sužeistas, grįžta iš mūšio. Deja, prie aukuro neranda pažadėjusios jo laukti Gilmos. Apimtas nevilties, griūva lyg mirdamas. Atėjęs piemenukas apgaili kario, grįžusio iš laimėto mūšio, nelemtą mirtį ir, palikęs mainais savo lazdelę ir švilpuką, pasiima Rimvydo iešmą ir šalmą, – dabar jau jis bus Tėvynės gynėjas.
 
Trys laumės apkloja parkritusį karį Laimos drobe, kuri simbolizuoja, kad realų istorinį vyksmą ir jo herojus neišvengiamai paslėps amžių užmarštis, – jų būtis, apipinta pasakomis ir šlovinančiomis legendomis, dabar priklausys nuo tautos dvasinės atminties. Jie bus gyvi tautos sąmonėje tik kaip idealybės vaizdiniai, o toji gyvybė priklausys nuo tautos dvasinių galių, nuo gebėjimo suvokti idealiųjų vaizdinių prasmę naujais laikais. Tautą misterijoje personifikuoja piemenukas, atstovaujantis karžygių vieton stosiančioms naujoms paprastų žmonių kartoms, išsiugdysiančioms galią saugoti, stiprinti ir ginti Tėvynę. Ar tos kartos prilygs Tėvynės laisvę mūšyje apgynusių karžygių galybei? – tarsi klausia autorius, remarkoje pažymėdamas, kad nuo piemenuko galvos nuolatos smunka jam gerokai per didelis kario šalmas…
 
Prie užgesusio aukuro grįžta kančių nepalaužta, meilę išsaugojusi ir ja tebetikinti Gilma. Ji meldžia, kad Laima vėl uždegtų aukurą, kuris suteiktų dvasinės gyvybės ir patvirtintų neįveikiamą meilės galią. Laima maldą išklauso ir pasiunčia savo pagalbininkę uždegti aukuro. Trimito, kviečiančio žmones rinktis į Saulės šventę, garsas pažadina Rimvydą. Prie aukuro ima rinktis žmonės, pirmoji atbėga Gilma, kuri, išvydusi vėl degantį aukurą ir prisikėlusį Rimvydą, apimta didžiulės palaimos dėkoja deivei, kad neleido jos širdyje užgesti tikėjimui ir meilės liepsnai, prikeliančiai naujam gyvenimui.
 
Vainiku apjuosiamas Laimos aukuras, nuo jo žmonės užsidega deglus ir su šventa ugnimi traukia namo.
 
Misterija baigiama akcentuojant prasmę laimėjimo, iškovoto ne vien mūšio lauke įveikus priešą, o ir nugalėjus savo silpnumą, dvasiškai susitelkus, stiprybės semiantis iš viską lemiančios Aukštybės, visada padėsiančios tiems, kurie tarnauja tiesai ir gėriui.
 
Per šimtmečius po didžiojo mūšio lietuvių tauta neprarado tos šviesos orientyro, taigi ir savo pačios gyvybės gijos, todėl ji išliko ir gali švęsti tikrąjį laimėjimą, atveriantį kelią prasmingai egzistencijai ir kūrybai, kilimui aukštyn. Misterijos motto sakoma: „Tautų atsigavimo ir išlikimo galios nėra tos, kuriomis nuveikiamas priešas, bet kurios augina visa tai, kas yra ir pavienio žmogaus prakilnybės žymiai.“ (8)
 
Spektaklis su dideliu pasisekimu buvo pakartotas Klaipėdoje tų pat metų rugsėjo 18 d.
 
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, 1914 m. liepos 8 d., turbūt neatsitiktinai „Mūsų laimėjimo“ vienas veiksmas buvo parodytas ant Rambyno kalno. Artėjo karas – dar vienas sunkus, gal net lemiamas, išbandymas tautai. Spektakliu, kaip sakraliu veiksmu lietuviams šventoje vietoje, matyt, norėta prisišaukti Aukštybės palaiminimą karo siaubui atlaikyti.
 
Vydūno „Laimėjimo“ esmę daug aiškiau suprato tie Naujos lietuviškos ceitungos skaitytojai, kurie perskaitė šiame laikraštyje prieš spektaklį paskelbtą Vydūno straipsnį „Didysis mūšis“ (9). Pats mūšis čia apibūdinamas gana lakoniškai, vertinamas kaip karo meno požiūriu gerai parengtas, iškeliami tiek Vytauto, tiek Jogailos nuopelnai. Didžiausia mūšio reikšmė, pasak straipsnio autoriaus, ta, kad po jo kryžiuočiai liovėsi viešpatavę Prūsuose, baigėsi žiaurus ir alinantis beveik du šimtmečius trukęs kryžiuočių ir lietuvių karas. Šiame kare kryžiuočių žiaurumai silpnino jų dorą, ardė žmoniškumą, dėl to smuko ir jų galybė. Tai buvo viena iš pagrindinių Ordino pralaimėjimo priežasčių.
 
Įvertinęs kryžiuočių sutriuškinimo svarbą, Vydūnas gana kritiškai apžvelgė tai, kas ištiko lietuvių tautą po lemtingojo mūšio – liovėsi augusi tautos dvasinė galia, ėmė nykti tautos savitumas, vis labiau nustelbiamas įsigalinčios lenkiškos dvasios. „Didysis mūšis buvo pradžia antrojo lietuvių naikinimo. Ir tasai truko Didžiojoj Lietuvoj beveik 500 metų“, – rašoma straipsnyje. Naikinimo esmė ta, kad tautos valdovams labiau rūpėjo materialinė, o ne dvasinė kultūra, todėl Didžioji Lietuva pasidavė slavų įtakai.
 
Prūsų Lietuvoje įsigalėjo vokiška dvasia. Didžiojoje Lietuvoje priespauda buvo nuožmesnė, patirta ir didesnė materialinė skriauda. Mažoji Lietuva socialiniu požiūriu gyveno laisviau, geresnė buvo materialinė lietuvių padėtis, geriau tenkinami kultūriniai jų poreikiai. Tačiau dvasinė gyvybė stipresnė vis dėlto Didžiojoje, o ne Mažojoje Lietuvoje, kurios pavergėjų kultūra buvo aukštesnė, todėl darė didelį poveikį lietuvininkams, o tai silpnino jų tautinę savimonę.
 
Vydūnas labiausiai akcentavo Žalgirio mūšio aktualumą dabarčiai, tautos atgimimui. Būtent apie tai yra ir „Mūsų laimėjimas“. Tikrasis laimėjimas, prilygstantis pergalei Žalgirio mūšyje, būsiąs tada, kai tauta ims stiprėti iš vidaus, kai nebepasiduos jokiai vergovei, kai rūpinsis savo dvasinės kultūros ugdymu.
 
Tai daug svarbiau negu kovoti su priešais. Ypač tai turėtų įsidėmėti Prūsų lietuviai: „Negali būti mūsų uždavinys pasidaryti galingais tarp didžiųjų valstijų. Bet mes galime būti galingais toje galybėj, kuri jokių paprastų galybių neapveikiama. Mes galime doroje milžinai pastoti. Ir tik vien todėl, kad mumyse, kad lietuvių tautoj tiek doros buvo, kad ji lig šiol išliko. […] Visai žymiai dora tauta pastoti tai turi būti pirmasis ir vyriausias lietuvių tikslas.“
 
Davęs keletą patarimų, kaip reikėtų ugdyti savo dorovinę kultūrą, plėsti intelektą, stiprinti tautinį solidarumą, meilę Tėvynei, Vydūnas pasidžiaugė, kad lietuviai yra atsigavę, ir vylėsi, kad dvasinis jų veržlumas atves į galutinį laimėjimą. „Aiškiai ištarkime tai: lietuviai atsigauna, lietuvių gyvybė tvirtinas. Po tokio ilgo jos gyvybės slūgimo aiškiai vėl rodosi potvynis. Lietuvių tautos gyvybė kyla. O kas sakyta apie tai, kaip ta gyvybė gali geriausiu būdu šelpiama ir tvirtinama, tai nėra tiktai patarimas, kurį nieks nepildys, nes tai iš dalies jau pildoma. Ir apie tai kalbėkime su džiaugsmu. 500 metinės sukaktuvės didžiojo mūšio yra taip, ir vien taip mums džiaugsmo priežastis. Gaivinimo srovės liejasi per visą Lietuvą. Gerkime iš jos. Taip patvirtėsim. Taip gyvėsim. Taip pastos tobulas mūsų laimėjimas.“
 
Tokiu laimėjimu, o greičiausiai ir ateisiančia laisva tautos būtimi tikėdamas, Vydūnas jautė pareigą pasakyti ir kokia bus tautos misija, kai šalis atgaus laisvę. „Būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“ (10), – taip tą misiją jis suformulavo sveikindamas jau nepriklausoma tapusią Lietuvą 1918 m. balandžio 10 d. laiške Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai.
 
O kaip ją vykdyti, Vydūnas jau buvo išsamiai išdėstęs prieš septynerius metus, 1911-aisiais, išleistame istoriosofiniame traktate „Mūsų uždavinys“, dedikuotame „Lietuvių tautai, penkiems šimtams metų sukakus po Didžiojo Mūšio“. Po dešimties metų, 1921-aisiais, pasirodė antrasis šio traktato leidimas, vėl dedikuotas lietuvių tautai, bet dabar jau „tvirtinančiai savo nepriklausomybę“. Atrodo, tikrojo tautos laimėjimo Vydūnas tebelaukė ir tada. Laukė, tikėjo ir visomis išgalėmis stengėsi, kad „mūšis“ būtų laimėtas.
 
Mes švenčiame Žalgirio mūšio 600 metų ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20 metų sukaktis. Ar galime pasakyti, kad Vydūno lauktasis laimėjimas jau pasiektas ar bent gerokai prie jo priartėta? Atrodo, mūšis tebevyksta. Mūsų pačių viduje.
 
Literatūra:
 
1. Vydūnas, Tautinės Prūsų lietuvių šventės ir vakarai, Klaipėda, Aukuras, 1937, p. 80.
2. Nauja lietuviška ceitunga, 1910, liepos 2 (Nr. 78).
3. Nauja lietuviška ceitunga, 1910, liepos 7 (Nr. 80).
4. Nauja lietuviška ceitunga, 1910, liepos 14 (Nr. 83).
5. Vds.[ Vydūnas], Lietuvių šventė, Nauja lietuviška ceitunga, 1910, liepos 28 (Nr. 89).
6. Baladė išspausdinta L. Rėzos vokiškosios poezijos rinkinio Prutena pirmojoje dalyje (išl. 1809 m. Karaliaučiuje).
7. Vydūnas, Mūsų Laimėjimas, Tilžė: Rūta, 1913, p. 5.
8. Ten pat, p. 4..
9. Vds.[Vydūnas], Didysis mūšis, Nauja lietuviška ceitunga, 1910, liepos 14 (Nr. 83).
10. Cit iš: V. Bagdonavičius, Sugrįžti prie Vydūno, V.: Kultūra, 2001, p. 422.
 
„Kultūros barai“, nr. 7-8
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Kuklią, bet prasmingą Žalgirio mūšio minėjimo programą parengė Vydūnas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra