Žaidžiame Žalgirio mūšį

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Mildos Arčikauskaitės įspūdis apie Žalgirio mūšį – Vidmanto Bartulio oratoriją
 
2010 metų liepos 6 dieną įvyko Žalgirio mūšis. Ilgai jo laukėme. Repetavome, planavome kiekvieną detalę, siekėme įgyvendinti savo idėjas – vardan tos Lietuvos – tegu išties karališka būna ši diena, mūsų šventė! Man pačiai teko dalyvauti kūrybiniame procese ir scenos vyksme – stebėjau šį projektą iš vidaus. Apima keistas jausmas, kai ilgai dirbai ir laukei įvykio, jis artėjo su kiekviena diena, ir štai pagaliau jis įvyksta, ir praeina, ir lieka praeity. Bet tikiu, jog bus žmonių, kurie prisimins 2010 metų Žalgirio mūšį taip, kaip mes siekiame priminti 1410-ųjų.
 
Vidmantas Bartulis parašė libretą, sukūrė oratoriją ir pavadino ją „Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto padėka laimėjus Žalgirio mūšį“. Ilgi pavadinimai yra savaip žavūs, nes skatina sustoti ir pamąstyti, apie ką kūrinys. Kadangi pats Vidmantas Bartulis yra kaunietis, jo kūrinį buvo pavesta atlikti Kauno santakoje, stebuklingoje vietoje, kur susitinka dvi Lietuvos upės – Nemunas ir Neris, Kauno muzikos atstovams – Kauno miesto simfoniniam orkestrui (vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) ir Kauno valstybiniam chorui (vyr. dirigentas Petras Bingelis). Taip pat dalyvavo Rolando Kažimėko vadovaujama roko grupė ir Airos Naginevičiūtės vadovaujama Šiuolaikinio šokio trupė. Solistai: Raminta Vaicekauskaitė – sopranas, Kęstutis Alčiauskis – tenoras, lietuvių liaudies muzikos atlikėja Veronika Povilionienė, kunigas Kastytis Šulčius. Dirigavo Petras Bingelis. Tapti šio valstybinės reikšmės renginio režisieriumi ir dailininku Vidmantas Bartulis pakvietė savo ilgametį bendražygį Joną Arčikauską, turintį didžiulę teatro ir valstybinių minėjimų patirtį. Jie yra tikri draugai ir kolegos, randantys bendrą kalbą ir akcentuojantys savo kūryboje abiems svarbias meno vertybes. Jonas Arčikauskas savo ruožtu surinko šaunią patyrusių ir profesionalių teatro darbuotųjų komandą, kurie buvo atsakingi už dekoracijas ir daugybę kitų svarbių scenos organizavimo dalykų, kurių visada būna apstu tokio tipo renginiuose. Ypač smagu, jog tokie renginiai gali tapti proga sutikti nuostabių žmonių, kurių anksčiau nepažinojai, ir dirbti kartu. Taip Jonas Arčikauskas sutiko Algirdą Nomeiką, kuris buvo Vilniaus parkų generalinis direktorius, o dabar jis yra pirotechnikas – tikras ugnies meno ir kitokių fokusų meistras. Tarp jų užsimezgė puikus kūrybinis dialogas. Išklausęs Jono Arčikausko idėją, Algirdas Nomeika be jokių abejonių „pasirašė“ šiam projektui pajutęs, jog sutiko tokį kaip jis pats idėjomis degantį žmogų. Jis buvo atsakingas už didžiulių laužų degimą Kauno santakoje, ekranų sudeginimą renginio pabaigoje bei vieno iš arklių spjaudymą ugnimi. Į kūrybinę grupę buvo įtrauktas operatorius Algimantas Mikutėnas. Svarbi renginio dekoracija buvo du ekranai – dideli, tačiau minimalistiški ta prasme, jog ant gražių paprastų šviesaus medžio karkasų buvo užtraukti balti audeklai. Tokie ekranai tapo skaidrumo ir šviesos simboliu. Ant vieno iš jų buvo leidžiama jau sumontuota, specialiai renginiui dailininko paruošta filmuota medžiaga, o ant kito – Algimanto Mikutėno renginio metu filmuojami vaizdai.
 
Prie renginio prisidėjau ir aš. Visų pirma jau vien tokiu būdu, jog nuolat savo namuose klausydavausi idėjų apie būsimą projektą. Tas tiesa: kai vyksta kūrybinis procesas, jame tarsi gyvena visi namai ir namiškiai. Antra, pavasarį įvyko nuostabus dalykas. Parėjusi iš paskaitų vis pasakodavau savo įspūdžius iš meistriškumo pamokų, kuriose dainuodavau ir šokdavau kartu su šokėjomis, o iš užsienio atvažiavę profesoriai duodavo mums įvairių užduočių. Kartą man bereiškiant savo begalinį džiaugsmą ir žavėjimąsi jaunomis pirmo kurso šokio studentėmis, – kokios jos darbščios ir su kokiu užsidegimu siekia žinių ir profesionalumo, – tėvas man sako: „Paimkime jas į šį projektą! Jos bus vaidilutės ir neš ašaras“. Kompozitoriui patiko šokėjų idėja jo oratorijoje. Tokiu būdu mano draugės (Marija Baranauskaitė, Simona Grikšaitė, Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė, Justina Miškauskaitė, Juliana Tomaševskaja) ir dar kelios šokėjos iš už Muzikos akademijos ribų (Anna Marija Adomaitytė, Simona Artimavičiūtė, Neringa Česaitytė, Ugnė Dievaitytė, Ieva Šimukauskienė) gavo neeilinę galimybę šokti renginyje, skirtame Lietuvai ir jos žmonėms. Trečia, dalyvavau šiame projekte repetuodama drauge su šokėjomis mano šeimos sode Vilniuje, šokdama ir leisdama muziką bei ruošdama visiems mums arbatą – porą savaičių virtome didžiule šeima. Ketvirta, turėjau tapti trylikta vaidilute. Dvylika arklių – dvylika šokėjų, tryliktas arklys skrenda, aš – ašarų, džiaugsmo, skausmo, skaistybės, karo temą ne tik šokanti, bet ir išdainuojanti. Man, ką tik baigusiai Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją ir siekiančiai atsiplėšti nuo jos diktuojamų šablonų ir suvaržymų, tokia menų sintezė be galo įdomi ir viliojanti!
 
Kurį laiką mūsų namai buvo virtę pasiruošimo Žalgirio mūšiui erdve. Čia buvo repetuojamos ne tik šokio scenos, bet ir kaip tikrų tikriausiam dekoratyviniam teatro ceche gaminamos dekoracijos: mediniai neštuvai arkliams, kibirai – šalmai kariams. Ne juokas kas rytą nubudus ir pažvelgus pro langą išvysti tuziną sniego baltumo arklių ant vasariškai žalios žolės. Arkliai savo išraiškomis taip veikė psichiškai, jog mano mama ir aš pradėjome rimtai svajoti apie šio proceso atomazgą – kada pagaliau tie arkliai bus išgabenti į Kauną. Galiausiai liepos pradžioje buvo pradėti darbai Kauno santakoje. Vidmantas Bartulis buvo padaręs didžiulį darbą – sukūręs oratoriją, parašęs visas natas. Mums visiems buvo likę įveikti Žalgirio mūšį tiesiogiai, viešai – scenoje, publikos akivaizdoje.
 
Liepos 5 ir 6 dienos buvokarštos! Lekiojome basos po plačią Kauno santakos pievą, tiesiog žliaugėme prakaitu ir… lietumi! Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko neturėjome pilnos generalinės repeticijos. Smarkus lietus mus užklupo tiesiog scenoje, judėti pasidarė netgi pavojinga, ypač ties posūkiais, ir aš esu tikra, jog daugeliui šokėjų repeticijos pabaiga tapo vienu iš įsimintiniausių šio projekto momentų, kai scena virto čiuožykla ar baseinu, orkestras nustojo groti, tik vienintelis būgnininkas palaikė mūsų maudynes savo stabiliai kalamais ritmais! Turėjome nedaug repeticijų ir dėl to, jog sunku suvaldyti tokį kiekį žmonių, gausybę įvairių elementų: simfoninis orkestras, choras, šokėjos, solistai, garso inžinieriai, scenos darbininkai… Turbūt apskritai nebūdinga daug repetuoti tokiems grandioziniams, tačiau vienkartiniams projektams. Todėl reikia intensyviai dirbti iki tol, o išaušus lauktai dienai būti lanksčiam ir kantriam, sugebėti prisitaikyti prie situacijos. Manau, jog tai yra viena iš profesionalaus menininko užduočių, reikalaujanti įjungti visus savo pojūčius ir receptorius: nestoti piestu prieš natūralią įvykių eigą ir „nesikirsti“ su aplinkiniais, tačiau išlikti ir atlikti savo darbą kokybiškai.
 
Pasirodymas artėjo, kilo jaudulys. Kai turi reikalų su scena, visada ištinka visokių nenumatytų dalykų. Kai dieną gerokai palijo, paskui vėl – po pietų, bijojome, kad lis ir koncerto metu, tuo labiau kad ir parašiutininkų sinoptikai skelbė didžiausią liūtį nuo 9 iki 12 valandos vakaro. Vis dėlto didelė rizika šokti ant šlapio linoleumo, o publikai būtų patogiau sėdėti ne po skėčiais. Širdyje mano tėvas ir aš tikėjome, jog įvyks stebuklas ir dangus virš santakos aikštės pragiedrės.
 
Aštuntą valandą buvo sutarta pirmą kartą parepetuoti su kareiviais, kurie turėjo tam tikru konkrečiu laiku įnešti į sceną arklius ir pastatyti juos sutartose vietose. Dailininkas ir mes visi laukėme, tačiau rinkosi tik smalsūs žiūrovai, bet ne kareiviai. Paaiškėjo, jog šie vėluoja iš kito renginio, nes vėluoja pats renginys, vykstantis prie Kauno pilies (visoje Lietuvoje šventišką liepos 6-ąją vyko gausybė renginių). Mūsų nerimas didėjo vien nuo minties, jog kareiviai gali išvis nespėti į mūsų oratoriją!
 
Mane nustebino paaiškėjus, jog šį vakarą neteks dainuoti. Vien dėl techninių kliūčių. Mano nešiojamas mikrofonas, atsuktas į kolonėles, būtų sukėlęs pašalinių garsų, nenumatytų oratorijoje. Tačiau liūdėti nebuvo kada. Be abejonės, man vis vien buvo svarbu dalyvauti šiame renginyje.
 
Devynios valandos vakaro. Pagaliau prasideda ilgai brandinta oratorija, sceninis vyksmas, šventė, skirta Lietuvai ir mūšis – už Lietuvą. Pasigirdo pirmieji garsai. Kūrinys sudarytas iš keturiolikos scenų: vienų leidžiamas įrašas, kitos atliekamos gyvai, trečias variantas – įrašo ir gyvos muzikos derinys. Nesiimsiu dabar nagrinėti, narstyti šį kūrinį – tegu tai daro muzikologai. Aš galiu išsakyti savo individualią nuomonę. Man visada patiko Vidmanto Bartulio muzika, ir ši oratorija man graži. Paveiki. Kartais bauginanti, ypač mykiant jaučiams karo scenoje. Repeticijų metu išgirdusi didingai griežiamus akordus verkdavau – tada ši muzika karališka ir svari. Manau, tai ir yra gražiausia – kai girdi muziką ir verki. Tą akimirką daugiau nieko nereikia.
 
Šokėjos prisijungė trečiojoje scenoje, išdykaudamos ir taškydamosi vandeniu. Vėliau vanduo virsta ašaromis, Lietuvos ašaromis, kurias nešame šaukštuose. Judėjimas vyksta scenoje pirmam plane, o muzikantai yra užsiėmę pozicijas antrajame. Dingus šokėjoms, galima dar geriau susikoncentruoti į pačią muziką. Jos vėl pasirodo aštuntoje scenoje, sutikdamos kareivėlius – jie mūsų nenuvylė! – garbingai įnešė arklius. Arkliai, arba tiksliau sakant žirgai – tai istorinis ženklas, Lietuvos gyvenime jie nuo seno atlieka funkciją, kurią šiandien mums atlieka automobiliai. Tai riterio garbės, žemių užkariavimo klausimas. Lietuviai yra tiesiog sakralizavę žirgo esmę.
\
Devintos scenos pabaigoje ir dešimtoje scenoje šviesiosios vaidilutės virsta nuožmiais kariais – jos užsivožia ant galvos kibirus tartum kokius šalmus ir vykdo savąjį šokį „su kibirais“ – mūšį, kuriame yra ir jėgos, ir didybės, ir gėrėjimosi savimi, ir beprasmybės, absurdo, praradimų. Ačiū Dievui, karas kada nors baigiasi. Vienuoliktoje ir dvyliktoje scenose šokėjos apiplauna iš mūšio grįžusius žirgus ir šoka su žirgais, šalia žirgų, ant žirgų, tarp žirgų. Tiek ašarų nešimas, tiek žirgų apiplovimas – tai ritualas, sakralumo simboliai.
 
Muzikoje man patiko soprano atliekama sudėtinga arija, tarsi himnas Lietuvai. Taip pat labai džiugino simfoninio orkestro ir roko grupės dermė: puiki idėja leisti kartu skambėti iš pirmo žvilgsnio skirtingai pulsuojantiems muzikos stiliams. Deja, nepakankamai pateisino savąjį vaidmenį kunigas Kastytis Šulčius. Girdėjau žmones šnekant, jog jis ir mišias veda skanduodamas. Puiku, esu absoliučiai atvira visokiausioms išsisakymo formoms, tačiau šis Kastyčio Šulčiaus repas nenuskambėjo įtikinamai vien dėl to, jog trūko raiškesnės dikcijos, žodžių artikuliacijos ir energijos, turinčios sklisti iš žmogaus, esant jam scenoje. Gražus tekstas buvo ne itin gerai girdimas. Manau, Kastyčiui Šulčiui dar reikėtų padirbėti su rečitatyvu ir energetika, kad išpildytų kompozitoriaus puikią idėją kiek galima geriau. Gaila, jog ši oratorija turbūt buvo atlikta vienintelį kartą. Man atrodo keista, kai yra sukuriamas didžiulis kūrinys, tačiau žmonėms jį leidžiama išgirsti tik vieną kartą. Gaila, bet šiais laikais tokie vienkartiniai projektai labai madingi. Ypač finansų trūkumo „dėka“. O juk menas, mokslas, valstybiniai projektai turėtų būti labiausiai remiami tam, kad išliktų tauta, stiprėtų šalis ir tautinė savimonė.
 
Priešpaskutinėje trankioje scenoje vaidilutės laukia rokerių – „baikerių“. Netikėtai jie vėluoja net pusę minutės, todėl galų gale pasirodžius jų žybsintiems prožektoriams ir pasigirdus motorų gausmui, jaudulingas džiaugsmas užplūsta mūsų širdis, ir užšokusios ant juodųjų eržilų mes dingstame smalsiems žiūrovams iš akiračio – „rokeriai pagrobia vaidilutes“. Mes, laimingos, leidžiamės grobiamos. Būtų įdomu sužinoti, kokį įspūdį šis triukas – oratorijos vyksmo paįvairinimas paliko publikai, štai vieną orkestrantę po renginio girdėjau sakant: „Na nežinau, man tai viską sugadino tie motociklininkai“. O aš žinau, jog man tai buvo viena nuostabiausių šio projekto akimirkų.
 
Skambant finaliniams oratorijos akordams, skubėjau stebėti už scenos pučiamą oro balioną. Jo galybė prilygo motociklininkų galybei jų pagreičio metu. Kai galiausiai oro balionas, toks milžiniškas, pakilo virš scenos į dangų, sprogo skrendančio arklio (tryliktojo) ugninis užtaisas.
 
Plojimai. Savo programą atliko folkloro ansamblis „Blezdinga“. Sveikino vieni kitus kūrybinė grupė ir orkestrantai, choristai, džiaugsmingai klykavo, glėbesčiavosi ir fotografavosi šokėjos – koks stiprus šis išbandymas žmonių akivaizdoje, muzikos ir šokio akivaizdoje, akivaizdoje visos Lietuvos. Įspūdinga. Ekstazė, nostalgija, gražus liūdesys. Laužai dar kurį laiką degė, juos užgesino lietus, prasidėjęs tik po koncerto.
 
Taip, tai buvo išbandymas. Ir didelė patirtis – buvimo scenoje, bendravimo su žmonėmis įvairiose situacijose nekasdieniškomis aplinkybėmis. Džiaugiuosi, jog yra patikimų žmonių, kurie, kiekvienas jausdami atsakomybę ir atlikdami savo darbą profesionaliai ir iš širdies, sulipdė šį išskirtinį projektą, Žalgirio mūšio prisiminimą. Tam tikra prasme tai tarsi žaidimas. Sudėtingas, reikalaujantis ištvermės ir svarbiausia – sąžiningumo: turime žaisti sąžiningai, jei norime įgyvendinti savo idėjas ir sumanymus.
 
Mūšis įvyko. Buvo sunku. Mes laimėjom.

Ryčio Česaičio nuotr.

Nuotraukojse: Scenos iš V. Bartulio oratorijos

Voruta. – 2010, liep. 24, nr. 14 (704), p. 7.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra