Ž. Makauskienė. „Pro Patria“ sukurta tarnauti Tautai ir valstybei

Autorius: Data: 2014-02-13, 12:49 Spausdinti

Ž. Makauskienė. „Pro Patria“ sukurta tarnauti Tautai ir valstybei

„Aušra“: Kas yra „Pro Patria“? Visuomeninė organizacija, judėjimas ar politinės partijos užuomazga? Kas dalyvauja jos veikloje, kokie yra tikslai ir veiklos būdai?

Vytautas Sinica (V. S.): Nors neįprastas, bet čia išties tinka žodis „sambūris“, nes į „Pro Patria“, pritardami jos atspirties tašku tapusiam kreipimuisi, susibūrė katalikiškus moralės principus pripažįstantis ir Vasario 16-osios projektui – moderniai tautinei lietuvių tautos valstybei – įsipareigojęs dirbti akademinis jaunimas.

Paulius Stonis (P. S.): Tarp mus palaikančiųjų yra daug akademinės bendruomenės narių, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderių, signatarų, žurnalistų, visuomenės veikėjų, mokslininkų. Tačiau sambūrį bei visas jo kuklias veiklas šiandien išlaikome vien savanoriškais narystės indėliais. Skirtingai nei šiandien priimta manyti, piliečio sąvokai teikiame klasikinę – griežtai politinę – prasmę. Manome, kad politinis gyvenimas neturi apsiriboti vien tik dalyvavimu rinkimuose, tačiau reikštis ir išrinktos valdžios stebėjimu bei aktyviu dalyvavimu savivaldoje. Šiandien Lietuva tėra formalios, bet ne pilnutinės demokratijos politinėje srityje valstybė. Apie tai, ir ne tik tai, kalbamės su jaunimu bei vyresniais mus girdėti norinčiais žmonėmis. Tai darome tiek mūsų portale, tiek kitur skelbiamuose tekstuose bei interviu, įvairių viešų diskusijų, renginių, netgi mitingų metu. Nepalaikome nė vienos dabartinės politinės jėgos. Taip pat nesame ir jokios partijos užuomazga. „Pro Patria“ yra sukurta ne valdžiai, bet tautai ir valstybei.

Agnė Baliukonytė (A. B.): Kiekvienas suprantame, kad mūsų poelgiai vienaip ar kitaip gali pakeisti valstybės, dar svarbiau – tautos veidą, todėl bandome vienytis ir vienyti, ugdyti politinį sąmoningumą ir pilietinę atsakomybę, skleisti katalikiškus dorovės principus, grąžinti į viešąjį gyvenimą pasitikėjimą politiniais autoritetais, skatinti nesavanaudišką tarnavimą valstybei, kurti stiprios Lietuvos, o ne Europos administracinio užkampio savimonę, ir – gaila, kad to reikia, – tačiau vėl iš naujo budinti tautą.

 Kodėl, užuot įsitraukę į jau esamų politinių partijų veiklą, pasirinkote „Pro Patria“ sambūrį? Ar dalyvaujant politinių partijų veikloje nebūtų paprasčiau ir turbūt lengviau siekti keisti valstybę?

 P. S.: Nepaisant mūsų įsitikinimo, kad šiuolaikinėse lietuvių partijose labai stinga demokratijos, dalyvauti partinėje veikloje paprasčiau nebūtų, nes neturėtume tokios veiksmų, savarankiško mąstymo bei retorikos laisvės, kuo džiaugiamės dabar. Matome gausų šalia partijų veikiančių jaunimo organizacijų būrį. Jose tikrai pilna puikių, Lietuva tikinčių žmonių. Tačiau pastebime, kad net matantys dideles neteisybes partijose jaunuoliai daug dažniau negali peržengti to vidinio barjero ir pabūti šiek tiek politiškai nekorektiški – atvirai išsakyti savo nuomonę. Tuo tarpu sambūryje esame daugmaž vienodų pažiūrų bičiuliai. Vienas į kitą žiūrime kaip į asmenį, o ne konkurentą. Tad mūsų nekamuoja kažkokios intrigos, valdžios ar dėmesio godulys. Kartais draugiškai pasiginčijame dėl veikimo priemonių ar retorikos tono, bet ne tikslų. Mums nebūdingas savęs aukštinimas. Nelaikome savęs kažkuo pranašesniais, nežiūrime į likusiuosius kaip į nemąstančią masę. Mes visi tikime Lietuvos žmonėmis. Galbūt todėl ir netiktume partinei veiklai. Bent jau tokiai, kokia egzistuoja šiandien.

 V. S.: Nė viena parlamentinė, bent kiek įtakos turinti partija nesiekia pakeisti valstybės mums svarbiais aspektais ir ypač minėtojo svarbiausio – vergo, o ne valstybinio mąstymo. Galima kalbėti apie bandymus pakeisti pačias partijas, pakreipti jų politiką diversijomis iš vidaus. Tačiau tai ne kartą bandyta ir visus kartus sužlugo. Galima ir fantazuoti apie ėjimą į Seimą su kitaip mąstančiomis partijomis, tačiau tai dar didesnė iliuzija, nes nei vienas, nei 10 žmonių Seime nieko negali pakeisti. Esamoje situacijoje partijos paprasčiausiai savo viduje įtaką įgyti leidžia tik žmonėms, kurie atitinka jų politikos suvokimo principus. Valstybės pakeisti mūsų aptariama prasme per partijas neįmanoma. Kita vertus, dažnai klaidingai suprantama, kad mes atmetame partijas iš principo. Neįmanoma atstovaujamoji demokratija be partijų, tačiau partijos turi būti visuomenės kontroliuojamos. Visuomenėje sukurti valstybiškai mąstančiųjų kritinę masę, kuri nebūtų abejinga partijų sprendimams ir pakankamai orientuotųsi politikoje, kad galėtų aiškiai suvokti, kas atsakingas už kuriuos sprendimus ir ką reikia spausti, kad neveiktų prieš Lietuvą, mums atrodo realesnis tikslas.

 A. B.: „Pro Patria“ pranašumas yra jos tylus veikimas. Nereikia taikytis prie ideologinės, politinės cenzūros, nebūtina įsivelti į politkorektiškų kalbų liūną. Tam, kad būtų galima ką nors keisti nacionaliniu lygmeniu, visų pirma reikia paruošti visuomenę, supažindinti ją su idėjomis, o sambūris yra tam tinkamiausia forma. Geriau pamažu auginti inteligentijos sluoksnį, kuris savo veikimu ateityje bus pajėgus palaikyti darnų tautos jos viduje ir tautos su valstybe santykį.

 Kokie yra didžiausi sunkumai, su kuriais susiduria šiandienos Lietuva? Kokie rimčiausi iššūkiai laukia Lietuvos netolimoje ateityje?

 V. S.: Lietuvos iššūkis yra tai, jog pasitikdami visoms šalims kylančias negandas, mąstome visiškai provincialiai ir vergiškai. Politinis „elitas“ nuolat skundžiasi dėl sovietinio gyventojų mentaliteto, vadinamosios išlaikytinio sąmonės, tačiau tai dar labiau matyti kalbant apie pačius Lietuvos politikus – su retomis išimtimis beveik visi jie mąsto sovietiniu administracinio vieneto valdytojo mąstymu ir yra pasiruošę vykdyti stipresniųjų ar tariamų draugų komandas. Skirtingos partijos tik linkusios nuolaidžiauti skirtingomis kryptimis – prieš Maskvą ir Varšuvą labiau lankstosi tariami kairieji, prieš Briuselį – visi be išimties, ką tobulai parodė net neišversta ir neperskaityta Seimo ratifikuota sutartis dėl Konstitucijos Europai, iš ko po to saldžiai juokėsi ES senbuviai.

 A. B.: Be to, Lietuvos problema visais laikais buvo stipraus identiteto, tautinės tapatybės stygius, kurį šiandien bando gilinti ir išorinės jėgos. Tačiau meluoja tie, kurie niekina lietuvius, skiepija tautos nepilnavertiškumą, skatina dar didesnę priklausomybę nuo išorinių jėgų, tiek Rytų, tiek Vakarų. Turime suvokti, kas esame, ir pagaliau užaugti. Nepriklausomybę pasiekėme, bet kas iš laisvų sienų, jeigu save tapatiname su bet kuo kitu, tik ne Lietuva; jeigu išsivažinėjame po visus pasaulio kampelius ir atiduodame savo intelektualinę ir fizinę energiją svetimiems, net nesuprasdami „savas-svetimas“ skirties. Vienintelis būdas kurti valstybę yra išlaikyti tautą, jos orumą ir savigarbą. Tada ir pasaulis į mus pradės žiūrėti būtent taip, pagarbiai. Dabar taip į save žiūrėti nesugeba patys lietuviai.

 P. S.: Vienu iš didesnių iššūkių lieka sovietinis partinio elito mentalitetas. Jame neegzistuoja tokios sąvokos kaip „asmuo“ ar „tauta“. Pastaroji šiandien daugelio partinio elito veikėjų matoma tik kaip galvoti nesugebančiųjų masė, tuo tarpu vietoje asmens vis dar likęs „žmogiškojo ištekliaus“ vaizdinys.

 Kritiškas požiūris į eurointegraciją Lietuvoje paprastai siejamas su prorusiškomis jėgomis. „Pro Patria“ žmonės taip pat kritikos pažeria ES. Jums susirūpinimą kelia ir iš Vakarų Europos plaukiantys signalai, kai prisidengiant žmogaus teisėmis, brukama kairuolių ideologija. Dėl tokio kritiško požiūrio „Pro Patria“ susilaukė žymaus Lietuvos politikos veikėjo kaltinimo tarnyste Rytams. Ar jūs esate „Maskvos agentai“?

 P. S.: Žinoma, ne. Taip gali teigti tik tie, kurie mato, jog mūsų keliami klausimai jų atžvilgiu yra mažų mažiausiai nepatogūs. Kalbant apie euroskepticizmą, galima atvirai pasakyti, kad esame už Europos Sąjungos egzistavimą bei Lietuvos narystę joje. Tačiau Europos Sąjungą matome kaip lygiateisių tautų ir nacionalinių valstybių sąjungą, bet ne iš kažkokių anoniminių biurokratinių plytų sudėliotą, neomarksistiniais seksualinių „laisvių ir teisių“ klijais sulipdytą bei euro banknotais apklijuotą federaciją. Mes, kaip ir nemaža dalis Europos gyventojų, matome, kad šiandieninė Europos Sąjunga stokoja vakarietiškų, demokratiškų praktikų ir pasaulėžiūros vertybių. Priešingai, juntama didžiulė dar sovietmečio pradžios Rusijoje Lenino revoliucijos įtvirtintos pasaulėžiūros sklaida, marksizmo atgimimas. Atrodytų keista, tačiau stebėtis nederėtų. Šiandien mažai kas žino, kad, pavyzdžiui, Europos Komisijai vadovaujantis Jose Manuelis Barroso buvo vienas iš portugalų maoistinės komunistų partijos lyderių.

 V. S.: Maskvos agentai nesame, bet tai labai patogus kaltinimas, naudojamas minėto aklai proeuropietiško elito, siekiant suplakti į vieną marginalizuotą poziciją visas jiems nepalankias nuomones. Europos studijose aiškiai skiriamas radikalus ir nuosaikus euroskepticizmas – pirmojo atstovai yra prieš pačią narystę ir vieningos Europos projektą, antrieji, tarp kurių yra ir „Pro Patria“, kritikuoja tik integracijos kryptis ir vertybinius pagrindus. Pirmoji pozicija yra paranki Rusijai ir jos palaikoma, antroji – prie to „pritempinėjama“, o iš tiesų yra vyraujanti Vakarų Europos šalyse, kaip antai Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje.

V. Landsbergis pastaruoju metu nuosekliai skleidžia mąstymą, jog galima tik taisyti ES arba ją palikti, ir kad euroskeptikai – už antrąjį variantą. Tačiau Lietuvos valdžia – kairė ar dešinė – renkasi visada tik trečiąjį kelią: priimti viską, kas iš Briuselio. Dėl stojimo sutarties, galima sakyti, nesiderėjome, kad tik greičiau įstotume, šiandien dėl to turime krūvą problemų, bet ir dabar netiesa yra gąsdinimai, kad vos atsisakysime kurio nors integracijos žingsnelio (euras, žemės pardavimas) – būsime išmesti. ES jos nariai reikalingi ne mažiau negu nariams ES. Čia turbūt reikia pakartoti užtvirtinant: nesame ir nebūsime už Lietuvos išstojimą iš Europos Sąjungos, tik už jos vertybinių pagrindų taisymą ir protingą atsirinkimą, kuriose srityse integracija yra reikalinga, o kuriose – pražūtis jos narėms.

Kaltinimai darbu Rusijai tad yra laužti iš piršto ir protingai naudojami viešųjų ryšių tikslais. Visgi ilgesnėje perspektyvoje neišvengiamai vis daugiau žmonių supranta, kad kaltinimai neatitinka tikrovės, o tai skatina pagrįstas abejones pačiais kaltintojais – ar tai būtų pseudo „Lietuvos interesų gynėjas“ Paulius Subačius, ar pats Atkuriamojo Seimo pirmininkas. Gaila, jog „Pro Patria“ atžvilgiu net ir iškilūs politikai pasirinko tokią neatsakingą poziciją.

 A. B.: Šie kaltinimai kelia šypseną, po kuria slypi gilus nerimas ir susirūpinimas mūsų visuomene, jos patiklumu ir minėtu įpročiu nesąmoningai kuo nors sekti. Dar vakar norėjome būti savarankiški, šiandien – priklausomi, vakar stovėjome susikibę rankomis, šiandien – bijome prisipažinti esantys lietuviai. O pasikeitė tik išorinis veikimo principas. Jis tapo subtilesnis. Lietuviai buvo puikiai perkandę ankstesnę draudimų sistemą ir gudriai darė viską, ko neleido valdžia. Šiandien mes kaip maži vaikai pasiduodame „atvirkštinei“ logikai. Mums leidžia daryti viską, tad nebedarome nieko. Tad minėti kaltinimai išsakytų argumentų neatremia, jie tik nukreipia dėmesį nuo kalbėjimo apie šią problemą.

 Per Sausio 13-osios minėjimą „Pro Patria“ atstovas Paulius Kruopis, kalbėdamas Laisvės gynėjams ir visuomenės veikėjams Seime, atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje nėra istorinės politikos, kai didelė dalis akademinės bendruomenės, kuri sėkmingai baigė sovietmečio mokslinio komunizmo mokyklą, iki šiol nepakeitė savo antitautinio mąstymo, ir tokia antitautine dvasia siekiama auklėti jaunimą. Ar įmanoma keisti šį įsigalėjusį reiškinį, kai tie nomenklatūriniai istorikai apdovanojami medaliais ir ordinais, kai jiems suteikiamas eteris televizijoje, žiniasklaidoje?

 V. S.: Problemos pripažinimas visada yra jos sprendimo pradžia. Bėda ta, jog atvirai antivalstybiški istorikai yra vadovų postuose visose pagrindinėse istorijos mokslo įstaigose – VDU, VU fakultetuose, Lietuvos istorijos institute. Visur atvirai kalbama apie tai, kad atskiros tautinės valstybės kūrimas vakarykščių baudžiauninkų valstiečių kultūros pagrindu buvo klaidingas ėjimas. Teisingas, supraskime, būtų buvęs prisidėjimas prie Pilsudskio atkurtos ATR vizijos, kuri jau tada buvo pasmerkta ir pačioje Lenkijoje, nes ir ten jau tarpukariu buvo mąstoma modernių politinių tautų kategorijomis. Tam pasipriešinti dauguma istorikų garsiai negali, nes turėtų atvirai stoti prieš savo darbdavius ir viršininkus, be to, mokytojus, disertacijų vadovus. Padėtis šia prasme tragiška. Tai viena iš priežasčių, kodėl ją keisti bandoma pradedant ne nuo pačių istorikų, o nuo istorijos politikos, kurios formavimą aktyviai palaiko nemažai darbovietės nebevaržomų ir atvirai provalstybiškai kalbančių istorikų, akademikų.

 A. B.: Teigiant, kad istorija neutrali, ir suliejant ją į vieną niekuo neišsiskiriančių įvykių grandinę, mūsų istorija miršta, nes netenka prasmės. Būtent to ir siekia įvairios išorinės jėgos, nes likusią spragą jos gali užpildyti savomis tezėmis. Tačiau mes, šviesdami ir ugdydami visuomenę, galime tam priešintis. Kiekvieną kartą atitinkamai kalbėdami apie mūsų valstybę keitusius įvykius mes juos išskiriame iš pilkos istorijos masės. Gerbdami Lietuvos kovotojų ir šviesuomenės paveikslus, galime imti iš jų pavyzdį ir juo vadovautis kurdami dabartinę Lietuvą. Jeigu tuo vadovausis gana didelė Lietuvos žmonių dalis, bus visai nebesvarbu, kas ir ką kalba per radiją ar televiziją, nes nebebus mąstymo spragos, kurią galėtų užpildyti jų tušti šūkiai.

 Lenkų mokslininkė Katažyna Koženievska, gerai pažįstanti Lietuvos realijas, nes pati iš čia kilusi, teigia, kad Lietuvoje yra labai stipri prolenkiškų intelektualų grupė, daranti esminę įtaką mokslo, taip pat politikos ir žiniasklaidos pasaulyje. Kaip ta įtaka atsispindi šalies politiniame gyvenime?

 V. S. Signataras profesorius Bronislovas Genzelis pasakojo apie savo pokalbį su senu pažįstamu, Sąjūdžio laikų Lenkijos mokslų akademijos vadovu. Paklaustas apie istorijos perrašinėjimus ir Vilniaus okupacijos neigimą, jis atsako paprastai: „Jūsų [Lietuvos] istorikai parašo viską daug geriau, nei kad patys lenkai, o Sikorskis trina rankas ir kalba remdamasis lietuvių istorijos profesoriais“. Sunku sugalvoti didesnį ir pražūtingesnį poveikį: Lietuvos istorijos mokslas tarnauja svetimos valstybės istorijos pasakojimui įtvirtinti. Dar daugiau: patys istorikai pripažįsta, kad istorijos politika jiems reikalinga skirtingų pasakojimų derinimui ir geresnių santykių tarp valstybių užtikrinimui. Kaip jie užtikrinami, kai tiek Rusijai, tiek Lenkijai Lietuva yra geopolitinė anomalija? Tik laipsniškai atsisakant istorinių mūsų valstybingumo pagrindų. Ir tai akivaizdu, kai patys politikai provalstybiškai mąstančius istorikus pradeda vadinti „tautininkais radikalais“. Kas prieš 20 metų buvo absoliuti norma, šiandien tampa radikalizmu.

 A. B.: Politiniame mūsų valstybės gyvenime netrūksta įvairių prolenkiškų iniciatyvų, siekiant palaikyti Lenkijos kultūrą ir identitetą Lietuvoje, tačiau labiausiai išskirčiau švietimo reformas. Į tai verta kreipti dėmesį, nes šis klausimas susijęs su labai plačia ir svarbia visuomenės dalimi. Trokštamos reformos siekis palengvinti lenkų kilmės atstovų išsimokslinimo kelią reiškia, jog yra siekiama stiprinti prolenkiškas inteligentijos gretas šalyje, ir tuo pat metu apsunkinti lietuvių elito sluoksnio formavimąsi. Tačiau tam yra būdų priešintis: suvokiant, kokios įtakos paveikti buriasi tam tikri asmenys, ir formuojant atitinkamą atsaką į jų veiksmus.

 P. S.: Kai kurie istorikai vis dar vadovaujasi prielaida, kad egzistuoja kažkoks vertybiškai neutralus istorinis mokslas. Toks įsivaizdavimas labai naudingas daug pragmatiškesniems Lenkijos bei tos pačios Rusijos politikams ir istorikams. Argi neatrodo, kad tokie nusišnekėjimai apie Sausio 13-ąją, kaip kad – „savi šaudė į savus“ – Lietuvoje gana drąsiai buvo iškelti į viešumą tik todėl, jog suprasta, kad tam yra sudarytos sąlygos ir terpė? Pliuralistinis istorinis pasakojimas Lietuvai šiuo metu gali būti pražūtingas. Jis lygiaverčiai teisingais paverstų tokius nusišnekėjimus apie Sausio 13-ąją, kaip kad „savi šaudė į savus“, arba kad jokios 50 metų trukusios Lietuvos okupacijos nebuvo. O tai labai paranku Rytų kaimynei.

 Ar nekyla kartais pagunda pasirinkti lengvesnį, karjerą žadantį kelią, kaip kad daro daug jaunų žmonių – dalyvauti įvairiuose ES projektuose, jaunimo organizacijose?

 A. B.: Iš esmės kiekvienam mūsų reikia priimti kelis vertybinius sprendimus, kurie vėliau lemia ir veiklos kryptis, ir saviraišką. Vienas iš tokių pasirinkimų reikalauja aiškiai apibrėžti, kokiomis moralinėmis prielaidomis tikimasi grįsti savo gyvenimą. Pasirinkus krikščioniškąjį gyvenimo būdą, yra pasirenkama vadovautis Bažnyčios socialiniu mokymu, kartu būti aktyviu ir patriotišku piliečiu bei skleisti visa tai aplinkiniams. Nors toks kelias reikalauja aukos ir nuolankumo, kartu jis įprasmina žmogaus būtį.

Taigi minėtą kelią pasirinkau ir aš, todėl nebegalėjau išsikelti kito tikslo kaip puoselėti ir gaivinti lietuvių tautą. Nors yra žmonių, bandančių tai daryti savo individualiomis pastangomis, per amžius buvo buriamasi į bendruomenes, kurios užtikrindavo paramą ir pagalbą, maksimizuodavo įtaką. Sekdama jau įprasta tradicija, aš prisijungiau prie „Pro Patria“. Taip, tai nėra karjeros kelias, bet aš ne to ir ieškojau. Tai greičiau savęs įsteigimas visuomenėje, tam tikros rūšies socializacija, kurianti intelektualines išeigas. Tai būdas augti bei auginti kitus. To visiems ir linkiu.

 V. S.: Galima kalbėti tik už save, bet tokių pagundų nekilo. Ne vienas žmogus tiesiai pasakė, kad „Pro Patria“ tikslams pritaria, bet čia tiek vargo, o kitur padeda parlamentarai, yra finansų, nesi puolamas ir marginalizuojamas, ką sunku pakelti studento amžiaus žmogui. Viešoji nuomonė šiais laikais yra milžiniškas ginklas, galintis bet ką sugniuždyti po vieną. Visose amžiaus grupėse yra mūsų principams pritariančių žmonių, kurie nedrįsta to garsiai kalbėti, kad išsaugotų darbo vietą ir nuomonę formuojančio elito pagarbą. Neduok Dieve, būti pavadintam radikalu. Bet kai susimąstai, yra priešingai – įžeidžiančios etiketės šiandien yra komplimentas, nekonformizmo ir nesusitaikymo su problemomis ženklas. Lengva gyventi iš projektų bei politikų paramos ir su draugais socialiniuose tinkluose juoktis iš Graužinienės ir Gražulio. Bet „Pro Patria“ nėra masinis projektas ir todėl, kad nuo pat pradžių buvo atvira dėl savo pozicijos nepatogumo ir narių prisiimamos rizikos.

 P. S.: Gerą karjerą galima daryti profesinėje srityje, kurioje nors įmonėje ar organizacijoje. Buvimas piliečiu niekada ir neturi žadėti geros karjeros. O jei žada, tuomet į valdžią einama ne tarnauti tautai, bet „būti“ politikais.

Agnę Baliukonytę, Paulių Stonį ir Vytautą Sinicą kalbino Živilė MAKAUSKIENĖ, „Aušra„ , 2014-03

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra