Z. Kelmickaitė: Australijoje nesutikau nė vieno bambančio ar keikiančio valdžią

Autorius: Data: 2014-03-15, 16:01 Spausdinti

Agnė Krasnodomskytė, LRT televizijos laida „Ryto suktinis“, LRT.lt, Z.Kelmickaitės nuotr.

“Kai žmonės jaučia, kad šalis yra jų, o ne funkcionierių rankose, tai daro didžiulį įspūdį. Aš stengiausi surasti nors vieną bambantį, nors vieną nepatenkintą ar valdžią keikiantį, deja, neradau. Tai laisvi žmonės savo sukurtoje šalyje“, – sako muzikologė ir žurnalistė Zita Kelmickaitė, vasario mėnesį aplankiusi Australiją.

Nuo šio šeštadienio LRT televizijos laidoje „Ryto suktinis“ bus rodomi įspūdžiai ir istorijos, patirtos ir išgirstos viešnagės Australijoje metu.

- Ar ši kelionė į Australiją Jums yra pirma?

- Taip. Kelionė į Australiją yra pati tolimiausia vieta, kurioje esu buvusi. Vykau ten pakviesta Australijos lietuvių fondo ir esu jiems labai dėkinga, kad tokia kelionė galėjo įvykti. Bet čia turbūt pirmas atvejis, kai žmonėms Australijoje, pamačiusiems laidą „Ryto suktinis“, suveikė lietuviškas pavydas. Kai buvo nufilmuoti Kolumbijos, Argentinos lietuviai, jie pagalvojo: o tai kodėl ne Australijos lietuviai? Šį kartą esu dėkinga tokiam lietuviškam „unarui“, mat Australijos lietuviai panoro, kad jų gyvenimas būtų nors kiek atspindėtas Lietuvoje.

Iš tikrųjų tai labai tolima šalis ir, kai žmonės toli, atrodo, tarsi jų ir nėra, o pats jų kraštas labai įdomus ir tikrai ne kiekvieną dieną nuvyksi. Galbūt dėl to ne taip greitai jų naujienos pasiekia ir mes tikrai mažai ką težinome apie Australijos lietuvius. Tie, kurie kiekvieną šeštadienį stebės „Ryto suktinį“, ras po gabalėlį jų gyvenimo. Tai buvo labai sudėtinga užduotis ir aš džiaugiuosi, jog jaunas operatorius Raimundas Razvadauskas nepabūgo sunkumų, nes visgi tų lietuvių gyvenimą reikėjo stebėti tris savaites nuolatos. Matėsi, kad žmonės neįsivaizduoja, kaip toks darbas vyksta, nes jie sakydavo: oi, tai čia nupaveiksluosit mus greitai ir viskas.

- Kokiuose Australijos miestuose Jums teko pabuvoti?

- Gyvenome ir filmavome keturiuose miestuose – Adelaidėje, Melburne, Kanberoje ir Sidnėjuje – ir juose visuose šventėme Vasario 16-ąją. Tiek daug Nepriklausomybės dienų kartu niekada gyvenime nesu šventusi ir gal nepasitaikys daugiau. Turiu pasakyti, kad mūsų šventimai Lietuvoje yra toks daugiau „užsiregistravimas“, kaip dalykas, kurį turi atlikti. Ten mačiau, kad žmonės tikrai ateina kaip į didžiausią metų šventę ir kad jiems tai yra labai svarbu. Pavyzdžiui, tiek moterų su gintariniais karoliais ir gražiausiomis sagėmis gyvenime nesu mačiusi. Kai vienoje vietoje pamatai tiek daug gintaro, pagalvoji: o, tikrai, čia gi mūsų savastis! Bet Lietuvoje tie dalykai atrodo lyg neaktualūs, pilni stalčiai to gintaro, tai kam turėtumei jį čia segtis?

Kiekvienas miestas yra įvairus. Pavyzdžiui, Adelaidė – miestas, kuriame labai daug vyresnės kartos žmonių ir ta karta laikosi tarsi kumštis. Jie turi nuosavą bažnyčią, lietuvių išeivijos muziejų, ir tuomet pamatai, kiek žmonėms svarbus jų nuveiktas darbas, pamatai, kad Lietuva jiems visą laiką yra svarbi. Melburne, kur yra didesnė lietuvių bendruomenė, nė vienas negalėjo pasakyti, kiek žmonių jai priklauso.

Pagal mastelį mažiausia bendruomenė yra Kanberoje, tačiau ten yra jaunų žmonių, kurių siekiama pritraukti kuo daugiau, nes bendruomenė sensta.

Tose šalyse, kur gyvena išeiviai, nėra amžiaus cenzo. Kai išgirsti, kad tik nuo 85 metų juos kasmet tikrina vairuotojo teisėms, nes jie vairuoja ir 93 metų, tai matai viską darantį žmogų. Mūsų žmonės pasensta, subliūkšta, o ten tik prasideda gyvenimas! Mane nustebino, kad ten jie šiemet tris mėnesius turėjo nemokamus kompiuterinio raštingumo kursus ir jauniausiam kursų dalyviui buvo 80 metų, o vyriausiam – 98 metai. Tai tu pamatai gyvenantį žmogų ir net neatkreipi dėmesio, ar jam 90, ar 95 metai – jie visi šneka, visi nori cepelinų!

- O gal jie labiau džiaugiasi gyvenimu nei mūsiškiai, nes turi daugiau pinigų?

- Nieko panašaus. Jie visi žino, kas yra pinigas, jie nieko nešvaisto, žmonės irgi gyvena taupiai, skaičiuoja. Bet yra kitas dalykas – jie labai sumažinę norus. Taip, kaip pas mus žmogus gyvena keturiuose kambariuose ir dejuoja, kaip jam brangiai šildymas kainuoja, jie negyvena! Jie sulaukę tam tikro amžiaus iškart perkainoja savo gyvenimą – perka labai mažus namelius, kaip mūsų trijų kambarių mažus butelius, ir dviese kaip du balandėliai ulduoja, burkuoja.

O mūsų kranksi, koks blogas gyvenimas, kaip mažai pinigų, bet kai miršta, tai 200 tūkst. litų, pasirodo, būna palikę, bet kam – nežinia. Tai skirtumas labai aiškus. Australijoje pensininkams taikoma daug lengvatų – jie gali laisvai keliauti, jiems nemokami vaistai, medicininis aptarnavimas, ir todėl jie, matyt, taip jaunatviškai atrodo. Jie nesėdi poliklinikose, nes žino, kad bet kuriuo atveju jais bus pasirūpinta, jie užtikrinti.

- Ar pastebėjote kokiomis dar veiklomis užsiima vyresnio amžiaus žmonės?

- Pradžioje nesupratau ir man atrodė keista, bet jie labai mėgsta išeiti, tarkim, pavalgyti pusryčių. Jiems tas pasibuvimas yra reikšmingas. Jūs įsivaizduokite, dienos metu ir vakarais gatvėse prie staliukų ar kitose populiariose vietose jų yra toks kiekis ir jie taip klega, kad jūs savo balso negirdėtumėte niekada gyvenime! Jie išeina pasivaikščioti su šuniu ar šiaip sportiniu žingsneliu, nes pirmoje vietoje Australijoje yra sportas, antroje vietoje – sportas, trečioje vietoje – sportas.

- Australija garsėja savo nuostabaus grožio gamta bei tenykščiais aborigenais. Kokį įspūdį susidarėte?

- Galiu pasakyti, kad gamtos kraštelį matėme, ji nepaprastai graži, bet ne tokia vešli kaip galvojau. Mes atvažiavome besibaigiant vasarai. Kai filmavome pirmomis dienomis Adelaidėje, tai buvo vasario 7 diena, buvo 42 laipsniai karščio, o kuo arčiau Sidnėjaus, tuo labiau oras panašėjo į mūsų – buvo 27 laipsniai.

Kiekviename žingsnyje aborigenų tikrai nesutiksi, bet jų ženklų kiekviename mieste yra pakankamai daug ir žmonės elgiasi labai pagarbiai – mato savo istorines klaidas ir stengiasi jas ištaisyti. Pavyzdžiui, jeigu Adelaidėje kabo vėliavos, tai trys – Adelaidės vėliava, Australijos vėliava, Aborigenų vėliava. Visos vėliavos išrikiuotos ir visos plazda. Kitas dalykas – gatvės pavadinimas yra parašytas angliškai ir šalia aborigenų kalba. O jeigu jūs pirktumėte kažkokį daiktelį, tarkime, rankinę, išpieštą aborigenų raštais, visada prie jos bus prisegta, kas jos autorius, parašyta, kad tai aborigenų menas, nesvarbu, kad tai jau adaptuotas dalykas, ne originalas.

Galima pasakyti, kad aborigenai prisitaikė ir prie šių dienų – Sidnėjuje, krantinėje, jie rengia mini pasirodymus, pavyzdžiui, baltasis pučia didžeridą, tradicinį jų instrumentą, ir po to galima su jais nusifotografuoti. Tai čia toks šiuolaikinis turistinis momentas.

- Ar teko aplankyti išskirtinių gamtos vietovių Australijoje?

- Įspūdinga kelionė buvo į Dandenongo kalną, kuris yra Viktorijos nacionalinio parko dalis. Į ją mus lydėjo lietuviai Lilija ir Mykolas Kozlovskiai, kurie parodė menininko Williamo Rickettso skulptūrines kompozicijas. Jis pats yra australas ir jam tokį įspūdį padarė aborigenų gyvenimas, jų istorija, kad nusprendė tai įamžinti savo kompozicijose. Tas kalnas, per kurį tu brauniesi, pro augaliją, kiekviename kampelyje matai kokio nors aborigeno veidą, seno ar jauno, ištiestas rankas, vaikų kompozicijas. Tai labai svarbūs istoriniai momentai, tai savotiškas skausmo kalnas. Tokios gerbtinos vietos rodo, jog neleidžiama, kad tai būtų užmiršta.

Australija – labai didelis kultūrų katilas. Melburne yra Sandridge`o tiltas, kuris įspūdingas tuo, jog ant jo yra metalinės figūros, vaizduojančios imigrantus, lentelės su jų vardais. Įsivaizduokite, vis dėlto tokia didelė šalis, tačiau yra pagarba ir svetimšaliams.

- Kaip Australijos lietuviams sekėsi įsitvirtinti iš pradžių ir kokia situacija yra šiandien?

- 1948 metais, kai atplaukė pirmieji laivai, mūsų išeiviai turėjo dvejus metus atidirbti Australijoje, nesvarbu, ar buvai profesorius, ar kas… Vyrams buvo parašyta, kad esi darbininkas, o moterims – tarnaitė. Vadinasi, į tą šalį jie atvažiavo kaip eiliniai žmonės ir tik atidirbę galėjo studijuoti. Jie statė tą šalį, išsiugdė meilės jausmą jai. Kiekvienas Australijos lietuvis pabrėžia, jog čia niekur nepasipuikuosi, kad esi milijonierius, turtingas, nes tai bus palaikyta negražiu elgesiu. Čia titulas nieko nereiškia, čia visi lygūs.

Jie labai nustebo, kai pasakiau, kad senatvės pensijas [Lietuvoje] gauna visi vienodas, ar jūs būtumėte buvęs direktoriumi, ar jūs visiškai nė vienos dienos nebūtumėte dirbęs. Australijoje, jeigu žmogus nori kaupiamosios pensijos, jis sukaups ir turės. O turtingi žmonės už viską moka. Vienintelis neskaičiuojamas dalykas yra namas arba butas, bet tik vienas. Žmogus, turintis daugiau negu pusę milijono pinigų, pensijos negauna.

Žmonės, ar jie būtų užėmę aukštesnes pareigas, ar žemesnes, labai aiškiai pasisako apie tvarką ir teisybę. Kai tik bandžiau išprovokuoti: na, palaukit, negi pas jus čia nėra kyšių, jie atsakė: yra, ir aš jau tada galvojau, kad vystysime temą, o jie pasakė, kad apie tai nekalba. Jeigu jie pamato, kad tuo yra piktnaudžiaujama, tuomet reaguoja.

- O kokia Australijoje vyrauja politinė atmosfera?

- Man labai patiko naujas parlamentas Kanberoje, kuris yra labai įdomus kaip statinys, nes virš viso miesto matosi tik jo viršūnė, o visa kita po žeme. Ant stogo užsodinta graži pievutė, žmonės ten gali užeiti. Taip sąmoningai buvo statoma, kad parlamentarai jaustų, jog virš jų vaikšto žmonės! Kad ne jie viršesni, o žmonės. Vieną frazę, kuri yra milijono vertės, ne mūsų žmonėms dar skirtą, išgirdome, kai užėjome vidun. Mes paklausėme: ar galime užeiti į posėdžių salę, jie atsakė: žinoma, juk čia viskas jūsų! Kai žmonės jaučia, kad šalis yra jų, o ne funkcionierių rankose, tai daro didžiulį įspūdį. Aš stengiausi surasti nors vieną bambantį, nors vieną nepatenkintą ar valdžią keikiantį, deja, neradau. Tai laisvi žmonės savo sukurtoje šalyje.

- Ko mūsų šalyje gyvenantys žmonės galėtų pasimokyti iš Australijoje gyvenančių lietuvių?

- Žinote, kiekvieną kartą, kai kur nors nuvykstu, pagalvoju, ko galėčiau pasimokyti. Būdama Australijoje gavau pamoką, kad gyvenimas yra labai paprastas. Žmogui reikia gyventi pagal išgales – tiek, kiek turi, nesvaigti, kad kažkur lėksi… Jie gyvena, atrodytų, labai paprastą, kuklų gyvenimą, bet kai paklausiau, kas yra svarbiausia, visi – nesvarbu, ar tai būtų jaunas žmogus, ar senas – vienu balsu atsakė, kad šeima, vadinasi, bendrystė. Kita vertus, visi yra labai laisvi – ir tėvai nuo vaikų, ir vaikai nuo tėvų.

Kai mes sakome, kad savivaldybė kalta, Kultūros ministerija kalta, Seimas kaltas, Vyriausybė kalta, ten žmogus galvoja, kad jis kaltas, jei kažko nepadarė, kadangi kiekvienas jaučiasi savo krašto šeimininkas.

Išeivija , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra