Vincas Martinkėnas, Vilnius

Gal ne vienam lietuviui, skaitančiam lenkų spaudą, klausančiam radijo ar televizijos laidų apie Lietuvą užkliūva frazė „na Litwie“. Kur tik kalbama apie Lietuvą vietininko linksniu, būtinai bus pavartotas prielinksnis, tariamas su pasigardžiavimo gaidele „na“, o ne „w“. Tas pats ir su Baltarusija, Ukraina, tomis žemėmis, kurios tam tikrą laiką priklausė senajai Žečpospolitai, šlėktų respublikai. Joms irgi tinka prielinksnis „na“ (pvz. na Ukrainie, na Białorusi). Bet jau Skandinavijos valstybėms: Danijai, Norvegijai, Švedijai ir net Estijai prielinksnis „na“ vietininkui netinka ir būtinai reikia prielinksnio „w“.

Kalbų gramatikose yra visokių išimčių, bet ši išimtis savotiška, kvepia supelijusia istorija. Lietuvos D. K. buvo ilgametė Lenkijos sąjungininkė, bet gal ne ta, kuri sąjungininkių buvo taip žeminama ir visokiais būdais asimiliuojama.

Įtariu, kad prielinksnyje „na“ glūdi paslėpta mintis: Jūs „nakai“ buvote mūsų Žečpospolitos dalis, mūsų pavaldiniai, norėjote iš mūsų globos ištrūkti ir pagaliau ištrūkę esat neištikimi „chlopai“. Mes turėjome teisę jus valdyti, jūs buvote mūsų darbo jaučiai – baudžiauninkai, o mes viršum jūsų, ant. Luomų susiskirstymo gadynėje tai buvo normalu. Lenkai nuo seno mėgo skirstyti žmonės ir tautas kategorijomis. Antai prieš karą, kai jau buvo išėjęs iš mados visokie „chrabios“, „jegomosciai“, „wszmosciai“, „szlachcicai“, „pakamorės“, dažnai poneliai vienas kitą tituluodavo tais žodžiais pabrėždami savo ar savo bičiulio kilmingumą.

Ir prieš pasaulinį karą lenkai suskirstė net savo valstybę „A“, „B“, „E“ kategorijomis. Tų kategorijų viduryje buvo žinoma „Warszawa“, pati garbingiausia, o kas toliau ėjo į pakraštį, tas jau priklausė „kresams“ ir gyvenimas ten buvo šioks ar toks, bet ne w „kresach“, o na „kresach“. Tokia dalia teko ir Vilniui bei jo sričiai.

Prieš I ir II pasaulinį karą, lietuviai, norėdami susikalbėti su nutautusiais savo broliais didžiuosiuose Lietuvos miestuose leido lietuviškos dvasios lenkiškus laikraščius, turėjo šaunių bendradarbių, mokančių puikiai lenkiškai rašyti (toks buvo pvz. A. Rondomaski, Randamonis arba kun. K. Prapuolenis). Tuose laikraščiuose, kalbant apie Lietuvą, buvo vartojamas vietininkui reikšti tik prielinksnis „w“, bet ne „na“. Taip rašė ir lenkų laikraščiai, gal ir ne visi. Jie rašydavo w Litwie, ir Wilenszczyznie ir t.t. Mat jie dar nelabai nujautė prielinksnį „na“ ir „w“ niuansus. Dabartinei lenkų spaudai, radijui ir televizijai geriau tinka prielinksnis „na“. Taigi na Litwie, na Wilenszczyznie. Mat nuo seno čia gyveno „chamai“, nemokantys lenkiškai, taigi ir šiandien jiems geriau tinka prielinksnis „na“, o ne „w“ (mažiau pagarbus).

„Voruta“ Nr. 29-30 (167-168) 1994 m. rugpjūčio 1-15 d.