Vytinė Galvės ežere – paminklas LDK laikų Neries ir Nemuno prekinei laivybai

Autorius: Data: 2012-09-11, 15:15 Spausdinti

Vytinė Galvės ežere – paminklas LDK laikų Neries ir Nemuno prekinei laivybai

Vladas KASPERAVIČIUS, Senieji Trakai

2012 m. birželio vidury Trakų salos pilies didžiojoje menėje visuomenei buvo pristatytas atkurtas nacionalinis burlaivis vytinė ir surengta spaudos konferencija.

Ta proga parodytas dokumentinis filmas „Trakų vytinė“, apžiūrėtas laivas, stovintis Karališkajame uoste. Renginį organizavo viešoji įstaiga „Trakų kultūros centras“.

Vytinė pristatyta visuomenei

Šį įspūdingai atrodantį laivą prieš kelis šimtus metų Nemune, Lenkijos pakrantėse ir Aistmarėse, Karaliaučiaus krašte ir Neryje Vilniuje kasdien matė tų kraštų gyventojai. Matyt matė, grožėjosi ir stebėjosi, kol vieną dieną vytinės ėmė ir išnyko. Vytinės buvo pagrindiniai LDK laikų plokščiadugniai buriniai Nemuno krovininiai transporto laivai, kuriais buvo gabenamos prekės – aktyvi prekyba buvo esminis valstybės ekonomikos variklis.

Vytinės – didžiuliai prekybiniai Nemuno laivai, būdingi tik Lietuvai (LDK prasme) nuo XV iki XIX a. pabaigos. Pristatant unikalų atkurtą laivą, metu prof.dr. Raimonda Ragauskienė (Lietuvos istorijos institutas) ir prof. dr. Aivas Ragauskas (Lietuvos edukacijos universitetas) papasakojo apie vytinių vietą LDK laikų prekinėje laivyboje, pasidžiaugė atradimu – valdovas Žygimantas Augustas turėjo pramoginį laivą Trakuose, kuris pagal konstrukciją bei statybai panaudotų medžiagų kiekį galėjo būti artimas vytinei.

„Laivybos Trakų ežeruose istorija yra žymiai turtingesnė nei manyta iki šiol, – Trakų salos pilyje surengtos spaudos konferencijos metu pasakojo prof. dr. Raimonda Ragauskienė.- Liaudišką jos istoriją galima papildyti, nors ir trumpalaikiu, tačiau „karališku“ jos puslapiu iš XVI a. vidurio. Kaip matyti iš istorinių šaltinių, Trakų ežeruose plaukiojo ne tik žvejų valtys, bet ir rimtesni, daugiau pramogai skirti vidaus vandenų laivai. Vieną iš tokių turėjo paskutinysis Jogailaitis – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Iki šiol praktiškai nebuvo žinoma, jog šio valdovo nurodymu Trakuose 1545-1546 m. buvo pastatytas laivas, skirtas plaukioti vidaus vandenyse, tai yra Trakų ežeruose.“

Atstatyti tokio tipo laivą Trakų Galvės ežere prieš penkerius metus sumanė VšĮ „Trakų kultūros centras“ direktorius Robertas Volosevičius. Darbai buvo pradėti 2011 metų sausio mėnesį, juos vykdė Vaido Bliūdžiaus įmonė iš Švėkšnos bei vilnietis kalvis Egidijus Latėnas. Kaip ir Žygimanto Augusto laivą, Trakų vytinę statė aštuoni meistrai pusantrų metų, iki šių metų birželio.

23,5 metrų ilgio bei 5,8 metrų pločio krovininis burlaivis pastatytas iš pušies ir ąžuolo, statybai sunaudota virš 100 kubinių metrų medienos. Į konstrukciją sukalta apie 5 000 kaltinių vinių bei kalvio rankų darbo kaustytų detalių. Trakų vytinė sveria apie 30 tonų.

Ši idėja nebūtų realizuota be specialistų pagalbos, – pasakojo VšĮ „Trakų kultūros centras“ direktorius R. Volosevičius.– Renkant istorinę medžiagą daug prisidėjo Lietuvos jūrų muziejus, Lenkijos jūrų muziejus Gdanske, Trakų istorijos muziejus. Istorinę studiją paruošė prof. dr. R. Ragauskienė ir prof. dr. A. Ragauskas. Noriu pabrėžti, kad vytinė – tai užmiršta ir nūnai atkuriama Lietuvos istorijos dalis, tai priemonė, padėjusi valstybei uždirbti pinigus pilims, mokslui, karams, menams.“

Trakų vytinė – kultūriniam turizmui skirtas laivas, jo viduje įrengta gyvosios istorijos ekspozicija – upeivio gyvensenos įranga, darbo įrankiai, drabužiai. Greitu laiku bus duonkepė krosnis. Čia demonstruojamas edukacinis filmas apie vytinių istoriją, statybą. Ypatingo dėmesio turėtų sulaukti kartu su Vilniaus edukologijos universitetu ruošiamos edukacinės programos moksleiviams ir suaugusiems, užsakomosios kulinarinio paveldo degustacijos.

Idėjos materializavimas

Trakiškiui Robetrui Volosevičiui prieš devynerius metus kilo mintis priešais salos pilį Trakuose įrengti – XVIII-XIX a. LDK laikų karališką uostą, kuriame būtų prišvartuoti to laikmečio vidaus vandenyse plaukioję laivai, būtų įrengta tipinių laivų ir valčių ekspozicija.

Po Galvės ežerą plaukioja kurėnas, venterinė valtis, o nuo šiol krantinėje prisišvartavo ir vytinė.

Vytinės statyba Trakuose prasidėjo praėjusių metų sausio mėnesį. Meistrai Vaidotas Bliūdžius ir Simas Knapkis ėmėsi tikrai sunkiai įkandamo darbo – iš šykščių brėžinių ir nuotraukų bei paveikslų atkurti nematytą neregėtą laivą.

Straipsnio autoriui teko stebėti kone visas vytinės statybos fazes. Kuomet kalnas lentų, ąžuolo rąstų rietuvės, sukrautos ant kranto priešais pilį laukė savo, buvo sunku įsivaizduoti, kokį tvarkingą pavidalą įgys statomas laivas. Kai gruodžio mėnesį krante neliko nė mažiausios pliauskos, o ant pastolių pušų sakų derva nuteptas didingai parymo baigtas laivas – vytinė. Nenusakomas jausmas užvaldė širdį – tai tikrai puikus rankų darbo tvarinys. Ir už tai tinkami pagarbos žodis vyrams, kurių lėšomis, proto galia ir nepailstančiomis rankomis atgimė didingų praeities laikų transporto laivas.

Šios istorinės realybės įgyvendintojas R. Volosevičius džiaugiasi, kad pirmieji vytinės lankytojai gali pamatyti atkurtą autentišką praėjusių laikų laivo aplinką – virtuvę, „šafarnią“ (laivo ūkvedžio kamarą), laivavedžių drabužius, indus ir instrumentus, paskanauti kulinarinio paveldo valgių ir gėrimų.

„Dabartinėje, naujai pastatytoje vytinėje, galima pamatyti švietėjišką filmą apie vytinių istorinę praeitį, susipažinti su buitine kelių šimtų metų senumo upeivių buitimi, papročiais“, – sakė R. Volosevičius.

Kai bus pastatyta duonkepė krosnis, vytinės lankytojai turės kone išbaigtą upeivių, dirbusių ir gyvenusių vytinėje realų gyvenimo vaizdą.

Nuotraukos istorija

Atskirai norisi papasakoti apie vieną iš dviejų išlikusių vytinės nuotraukų. Panemunių regioninio parko etnologas Aidas Mozūraitis teigia, kad vytinės nuotrauką jis rado Gardino muziejuje. Ši nuotrauka daryta 1884 m. I-ojo pasaulinio karo metu vokiečiai buvo išleidę seriją atvirukų, kurių pagrindas yra ši nuotrauka.

„Tokį atviruką, rašydamas apie vytines, cituoja ir Gdansko jūrų muziejaus direktorius Jeržis Litvinas, – pasakojo A. Mozūraitis. – Iš atviruko buvo daroma išvada, kad vytinės plaukiojo dar iki I-ojo pasaulinio karo.“

Anot etnologo, istorikas Oskaras Teubertas 1912 m. išleistoje knygoje „Upių laivyba“ mini vytines, kaip archaišką, baigiantį išnykti upinį laivą bei pateikia jo brėžinius be stiebo. Pagal šiuos brėžinius Gdansko jūrų muziejus yra padaręs modelį, tiktai su stiebu ir bure. Realiai vytinės plaukiojo iki XIX a. pab. ir pačios XX a. pradžios.

Vytinė (wittine – vokiškai, wicina – lenkiškai, вицина – gudiškai aba baltarusiškai, витина – rusiškai) vienintelis nacionalinis LDK laikų burlaivis. Apie šiuos laivus pirmą kartą parašyta 1539m. Venecijoje išleistame Olaus Magnus „Carta Marina“ žemėlapyje. Trys burlaiviai pavadinti „Naves Frumentarie“ su aprašymu „Statomi javams laivai, kurie (javai) išplaukia pro Gdanską į Ispaniją, Prancūziją, Angliją, Olandiją“. Gdansko jūrų muziejaus direktorius Jerzy Litwin teigia, kad 1390 m. kunigaikštis Vytautas naudojo vytines padėdamas Gardino pilyje savo apsuptai armijai.

Vytines mini ir aprašo garsūs tyrėjai ir rašytojai Zigmantas Gliogeris „Nemunas“, Vladislovas Sirokomlė „Nemunas nuo versmių iki žiočių“, Konstantinas Tiškevičius „Neris ir jos krantai“.

Mokslininkų veikalas

Prof. dr. Raimonda Ragauskienė (Lietuvos istorijos institutas) ir prof. dr. Aivas Ragauskas (Lietuvos edukologijos universitetas) parašė tyrimų projektą „Vytinės Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje ir buvusiosiose jos teritorijose (XV–XIX a. vid.): istorija ir edukacija“. Tai kol kas išsamiausias mokslinis darbas, kuriame detaliai apžvelgiama vytinių ir kitų LDK vidaus vandenų laivybos aspektai.

Pasak mokslininkų išvadų, iki XIX a. vid. LDK vandens keliai buvo bene svarbiausias būdas kroviniams gabenti. Prekės iš LDK sandėlių, esančių prie Nemuno, buvo gabenamos į Karaliaučiaus, Gdansko, Torunės uostus. Europai buvo reikalingas vaškas žvakių liejimui, medžio pelenai muilo gamybai. Paklausūs buvo kailiai, linai, medus.

LDK didikams rūpėjo deficitinės prekės. Tai metalas, druska, silkės, prabangos ir buities reikmenys.

Be vytinių Nemunu prekės buvo gabenamos strugais, škutais, baidokais, barkomis, berlinkomis, prūsiškais botais.

Kad laivyba, ypač prekinė buvo svarbi valstybės ekonomikai, tai puikiai atsispindi prie Nemuno ir kitų valstybės upių esančių miestų heraldikoje. Plocko, Dysnos, Lipsko, Drujos, Babruisko, Vileikos, Stolpcų, Balbieriškio, Sredžiaus, Babtų herbuose matomi laivai, kurie yra panašūs į vytines arba į upinius transporto laivus.

Bene tolimiausias nuo Kuršių marių Nemuno uostas ir laivų statykla buvo Stolpcai. Tikėtina, kad miesteliui vardą davė į krantą įkalti stulpai (stolb – rusiškai stulpas) prie kurių buvo rišami laivai.

Abieji Trakai – tiek Senieji, tiek ir Naujieji – Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos istorijoje turėjo ypatingą vietą. Valdovo Žygimanto Augusto nurodymu Trakuose buvo pastatytas didelis pramoginis laivas. Buhalterinėse apskaitos knygose šis laivas vadinamas „Trakų laivu“. Laivą statė meistras iš Italijos Kasparas, o jam talkino aštuoni dailidės iš Kauno. Laivu, kuris galėjo panašėti į vytinę, Žygimantas Augustas su svita plaukiojo 1546 m. birželio 4-6 dienomis.

Laivavedžio („šafaro“) pasakojimas

Vytinėje, kuri stovi prie Galvės ežero kranto priešais salos pilį, kasdien lankytojams pristatoma pažintinė programa. Jos metu parodomas rimtai sukurtas dokumentinis filmas apie istorinę vytinių vietą LDK ekonomikoje, profesionalūs upeiviai, daug metų plaukioję Nemunu ir Nerimi, pasakoja apie vytinės konstrukcijos ypatumus, laivo valdymo upėje subtilybes, senovės upeivių gyvenimą ir darbą vytinėje.

Norint suprasti vytinės konstruktyvo ypatumus bei suvokti, kaip gyveno ir dirbo upeiviai, reiktų būtinai apsilankyti Trakų vytinėje. Šiandien tai vienintelis tokio tipo realus laivas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

Trakų vytinės konstrukcijos ypatumai yra keli. Visų pirma, darant laivo dugną, stori keturbriauniai tąšai kaltinių vinių pagalba buvo sujungti taip, kad nepraleistų vandens. Tie tąšai sujungti skersiniais bimsais, kurie su dugnu sujungti medinių „pirštų“ pagalba. Virš dugno visada yra vandens. Vanduo būtinas ne balastui, o tam, kad dugnas būtų maksimaliai įmirkęs ir mediena būtų susiglaudusi maksimaliai.

Kitas svarbus mazgas yra vytinės stiebą laikantis bimsas ir du „bernaičiai“. Žinant, kad vytinės su krovinių burės pagalba gebėjo Nemunu plaukti ne tik pasroviui, bet ir prie srovę, ši vytinės konstrukcija turėjo būti itin tvirta ir patikima.

Laivo vainiklentės sutrauktos viena prie kitos irgi kaltinių vinių pagalba. Lentos neturi „špuntų“, t. y. jos nesuleistos viena į kitą, o suglaustos galais. Kaltinės vinys garantuoja puikų susiglaudimą, juolab, kad prieš pritvirtinant vainiklentes į savo vietą, jos keletą dienų buvo šutinamos garais specialiai padarytoje ilgoje dėžėje.

Visa vytinė ir kiekviena jo medinė detalė yra nudervuota pušų sakų derva. Tai šimtmečiais išbandyta ir patikima laivų medienos impregnavimo priemonė.

Vytinės stogas dengtas drebulės skiedromis. Toks stogas bus ilgaamžis.

Apie upeivių buitį ir gyvenimą bei darbą vytinėse žinoma nedaug. Išsamiausiai upeivių gyvenimą XIX a. aprašė Vladislovas Sirokomlė veikale „Nemunas nuo versmių iki žiočių”.

Vidutinio dydžio vytinėje be „šafaro“ (laivavedžio) dirbo 15 vyrų įgula. Kelionė prieš srovę ir Karaliaučiaus iki Gardo trukdavo iki aštuonių savaičių, tad mitybai teko naudoti vytinėje esančią duonkepę. Maisto racioną papildydavo sugauta žuvis, sūdytos mėsos atsargos. Pakrančių kaimuose bei miesteliuose įsigytos daržovės. Rytais vietoj arbatos upeiviai gerdavo silpną alų.

Vyrų darbas prasidėdavo anksti ryte ir baigdavosi laivus pakrantėje sustojus nakvynei. Upeiviai prižiūrėjo burę, po kelis vyrus pakaitom budėjo prie vairo, atsiradus būtinybei (nurimus vėjui ar užplaukus ant seklumos), įsikibę virvių, krantu traukdavo vytinę. Jei nepakako rankų jėgos, krante sumontuodavo „ožį“ (skriemulį su rankenomis) ir mechaninės jėgos pagalba nutraukdavo vytinę nuo kliūties. Be seklumų, tekdavo įveikti rėvas, slenksčius, didelius riedulius.

Laive būdavo ir moterų. Jos apsilandydavo neilgam. Matyt tų moterų būta jautrios širdies ir jos paįvairindavo upeivių naktis.

Trakų vytinė jau pristatyta visuomenei š. m. birželio 14 dieną. Taigi po 466 metų Trakuose vėl atgimė karališkasis uostas. Jo flagmanu nuo šiol bus laikoma Trakų vytinė.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Gardino istorijos muziejuje saugoma unikali 1884 metų fotografija su būdingai išpūsta vytinės bure plaukiant prieš srovę (www.hrodnia.com)

2. Pagal žinomą fotografiją pagamintas atvirukas

3. Šitokias vytines matė XVII a. dailininkas Nemune ties Tilže

4. Šitaip šiandien atrodo Trakuose pastatyta vytinė. Jos dugno ilgis 20 metrų, o tarp laivagalio ragų – 23 metrai

5. Vytinės atstatymo idėjos įgyvendintojas trakiškis Robertas Volosevičius su meistru Vaidotu Bliūdžiumi

6. Vytinė papuošta kalvio Egidijaus Latėno dirbiniais

7. Šie jauni vyrai beveik per metus pasauliui gražino istoriją

8. Tyrimų projekto apie vytines LDK teritorijoje autoriai prof. dr. R. Ragauskienė ir prof. dr. A. Ragauskas prie Trakų vytinės atidarymo dieną

9. Ąžuolinis krancas – dailiai pagamintas įtaisas vytinės švartavimui prie krantinės

10. Vytinės statybos praėjusią vasarą Trakuose akimirka

11. Laivų statytojas iš Rusnės salos Simas Knapkis daro vytinės stogą

12. Šitaip šiandien atrodo vidus

Voruta. – 2012, rug. 15, nr. 19 (757), p. 11, 15.

Trakai , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra