Vytauto vainikas: Neįvykusios karūnacijos ir „dingusios karūnos“ reikšmės

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šis tekstas publikuojamas naujame mėnraščio „naujasis Židinys–Aidai“ numeryje.
 
1946 m. rugsėjo pradžioje pabėgėlių stovykloje Vokietijoje Adolfas Šapoka rašė: „Taip būdavo prieš septynerius metus. Laisvoje tėvynėje iškilmingai minėdavome Švč. Panelės gimimą ir Vytauto Didžiojo karūnavimui skirtą dieną, kaip mūsų tautinę šventę. Toji Lietuvos kunigaikščių epochos aukščiausios valstybinės garbės kulminacinė diena teikdavo mums džiaugsmo. Ar šiandien neatsistoja gyvai prieš akis kiekvienam tautiečiui tie vaizdai, kai tos šventės proga kaimai ir miestai puošdavosi vėliavomis; kai būdavo atliekami iškilmingi aktai, kai eisenose žygiuodavo jaunimas, įvykdavo savos kariuomenės paradai, laisvės kovose žuvusių pagerbimai, vainikų uždėjimai, koncertai, pobūviai…“
 
Šie į tremtį ką tik pasitraukusio istoriko žodžiai gerai perteikia Rugsėjo 8–osios šventės reikšmę prieškario Lietuvoje. Ir ši šventė, ir jos istorinis objektas – numatytoji, bet neįvykusi Vytauto karūnacija – plačiai tyrinėtos istoriografijoje. Akivaizdu, kad išskirtinę šventės reikšmę prieškariu didele dalimi lėmė to meto politinis konfliktas su lenkais dėl Vilniaus. O pačiu Vytauto karūnacijos klausimu tautinės istoriografijos nuosekliai gina savo pozicijas: lenkai, pradedant XV a. kronikininku Jonu Dlugošu, šioje istorijoje visų pirma mato imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio intrigą, o lietuviai pabrėžia siekį įtvirtinti valstybinį savarankiškumą.
 
Studijuojant to meto šaltinius, gali stebinti faktas, kad jie beveik nieko nepasako apie veikiančiųjų asmenų intencijas. „Karūnacijos audros“, – taip šiuos įvykius yra pavadinę tyrėjai, – korespondencijoje kalbama apie iš pirmo žvilgsnio antrareikšmius dalykus – krikščionybės stiprinimą husitų ir turkų pavojaus akivaizdoje, laisvės sampratą, taikos suvažiavimus. Ir čia neišvengiamai įsijungia istoriko vaizduotė, kuri iš padrikų šaltinių turi sukurti daugiau mažiau įtikinamą istorinį pasakojimą.
 
Šią vaizduotę maitina, o sykiu ją riboja ne tik šaltinių tekstai, bet ir tam tikras įgytas pažinimas: šiuo atveju tai viduramžiškos valstybės sampratos, jos valdymo, valdžios reprezentacijos ir simbolikos pobūdis, o kartu ir vykstantys šių reiškinių pokyčiai. Mat Vytauto karūnacijos istorija rutuliojosi baigiantis Viduramžiams, kai Europoje jau ryškėjo tam tikra politinių struktūrų stabilizacija, vyko užsienio politikos ir diplomatijos taisyklių norminimas. Kita vertus, vis dar viduramžiškos komunikacijos sąlygos paliko daug erdvės gandams, paskaloms, intrigoms ir manipuliacijoms.
 
Tai, kad istoriniai veikėjai šiomis sąlygomis sugebėdavo priimti adekvačius sprendimus, liudija ne tik jų pačių ir aplinkos (patarėjai, kanceliarijos) brandą, bet ir egzistuojančių politinės komunikacijos taisyklių perpratimą. Vytauto karūnacijos idėja ir yra bandymas sukurti naują situaciją esamos politinės struktūros ir galiojančių taisyklių rėmuose. Todėl galima manyti, kad istorinėje literatūroje ir savimonėje nepagrįstai yra įsitvirtinęs Vytauto beatodairiško karūnos siekio (tai suprantant tiek teigiama, tiek neigiama prasme) motyvas.
 
Kaip žinia, po pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo mirties Lietuvos valdovų titulatūra ilgą laiką varijavo. Ankstyvieji Gediminaičių giminės valdovai savo dokumentuose neretai titulavosi karaliais, taip pabrėždami savo valdžios šalyje suverenumą. Tačiau jų aplinkoje buvo žinomas dar Karolingų laikais Vakarų Europoje susiformavęs principas, kad krikščioniškoje Europoje karaliumi pripažįstamas tik popiežiaus palaiminimą ir bažnytinį patepimą gavęs asmuo.
 
Todėl nuo pat Gedimino laikų derybose dėl pagonių valdovų krikšto nuolat iškildavo ir Lietuvos valdovo vainikavimo idėja. Beje, šiose derybose nuo Gedimino iki Vytauto nė karto neapeliuota į Mindaugo paveldą, o tai (turint omenyje itin didelę tradicijos reikšmę to meto politinėje sampratoje) yra iškalbingas valstybinės tradicijos diskontinuiteto pavyzdys. Kita vertus, įvairiuose Europos kraštuose (Šv. Romos imperijoje, Burgundijoje, Rusioje) egzistavusi samprata apie kunigaikščio (hercogo) valdžios suverenumą įgalino politinėje praktikoje ilgainiui perimti didžiojo kunigaikščio titulą.
 
Būtent Vytauto laikais „didysis kunigaikštis“ galutinai tampa Lietuvos valdovo apibūdinimu. Istoriografijoje vyrauja požiūris, kad sistemingai plėsdamas savo savarankiškumą Vytautas neišvengiamai turėjo ieškoti būdų, kaip pasiekti karaliaus statusą. Ir čia susiduriame su metodologine vertinimo iš retrospektyvos problema. Istorikai dažnai linkę Vytauto veiksmus interpretuoti žvelgdami iš jo paskutiniojo didžiojo projekto varpinės, o tai trukdo deramai suvokti ankstesnius Vytauto veiksmus ir intencijas. Todėl klausimas, ar tikrai iki 1428–1430 m. įvykių Vytautas puoselėjo karūnacijos idėją, yra visiškai pagrįstas. Kitaip formuluojant, galima klausti, kiek Vytauto paskutiniųjų gyvenimo metų idėją galima paversti universaliu jo politikos motyvu?
 
Istoriografijoje yra atrasti ir keli ilgalaikio siekio gauti karaliaus vainiką etapai. Pirmas atvejis – tai įvykiai Salyne 1398 m., kai Lietuvos didikai ir bajorai paskelbė Vytautą savo karaliumi. Apie šį įvykį žinome tik iš Vokiečių ordino kronikininko Jono Posilgiečio pasakojimo (tiksliau vieno sakinio), kurio nei terminija (plati vokiško žodžio konig semantika), nei informacijos pobūdis neleidžia daryti plačių išvadų. Ši istorija gali būti vertinama tik kaip simbolinė lietuvių kilmingųjų ištikimybės Vytautui deklaracija kylančio ginčo su lenkais metu. Nekelia abejonių, kad to meto lietuvių politiniam elitui turėjo būti aišku, kad karūnacijos projektas yra visų pirma tarptautinės ir universalios politikos dalykas, o ne privatus Vytauto ir didikų susitarimas.
 
Todėl atidesnės analizės verta tų pačių metų Ordino vadovybės instrukcija pasiuntiniams į Šv. Romos imperiją, kurioje minimas gandas apie Jogailos ir Vytauto ketinimą kreiptis į popiežių dėl karūnos lietuvių ir rusų žemėms. Toks bendras pusbrolių planas nėra visai neįsivaizduojamas, kadangi kelios karūnos vienos šeimos rankose galėjo sukurti gana patogią politinę situaciją dinastijai, dar tik bandančiai įsigalėti platesniame Europos regione. Tačiau kiti šaltiniai tokio plano nepatvirtina, bet kuriuo atveju po 1399 m. Vorsklos pralaimėjimo ir karalienės Jadvygos mirties jis tapo visiškai nerealus. 
 
Kiek kitaip atrodo 1410 m. įvykiai, kai apie galimą Vytauto karūnaciją asmeniniame susitikime Kežmarke užsiminė tuomet dar tik Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis. Nors toks pasiūlymas yra visai tikėtinas, tačiau jo aplinkybės ir Vytauto nediplomatiška reakcija (jis apie tai iškart papasakojo Jogailai) rodo ne tiek Zigmanto interesus suskaldyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą karo su Ordinu išvakarėse, kiek paties Vytauto siekį kurti apie save teigiamą nuomonę Lenkijoje.
 
Jei peržvelgtume Vytauto politikos bruožus XV a. pradžioje (institucinio dvaro steigimas; intensyvi reprezentacinė veikla – valdžios simbolikos atnaujinimas/majestotinis antspaudas, pilių statyba; santykių su užsienio valstybėmis plėtojimas), jie liudija pastangas įtvirtinti didžiojo kunigaikščio valdžią, tačiau dar neduoda pagrindo teigti apie daugiau mažiau reflektuotos karūnacinės programos egzistavimą. Suverenaus valdovo statuso pabrėžimas ir deklaravimas visai nebūtinai liudija vainikavimo siekį. Didžiojo kunigaikščio statusas Vytautui ilgą laiką galėjo būti visiškai priimtinas.
 
Tuo tarpu karūnacijos siekiui atsirasti buvo būtini pokyčiai šalies viduje ir palanki tarptautinė situacija. Ši kito pernelyg greitai, kad tvirtomis valstybės administravimo institucijomis dar neapsirūpinęs valdovas galėtų nuosekliai ir ilgiems metams į priekį planuoti bei projektuoti savo veiksmus. Todėl 1428–1430 m. įvykiai veikiausiai buvo ne ilgalaikio plano, bet ne tokios jau ilgos istorijos atomazga. Europiniai kunigaikštiškos valdžios pavyzdžiai rodo, kad Europos politinis žemėlapis vėlyvaisiais Viduramžiais jau buvo nusistovėjęs, naujų karalysčių iš esmės nebeatsirasdavo, veikiau galima stebėti atvirkščią tendenciją – karalysčių/dinastinių unijų sudarymą. Tai, kad karalystės rangas buvo sunkiai įgyjamas, iškalbingai liudija pavyzdys Burgundijos hercogų, kurie net ir valdydami ekonomiškai turtingiausią regioną į šiaurę nuo Alpių, skyrę milžiniškas lėšas neprilygstamai dvaro gyvenimo reprezentacijai bei vykdę aktyvią užsienio politiką, toli gražu ne visuomet buvo pasirengę tokio rango siekti, o ir pasirengę susidurdavo su neišsprendžiamomis feodalinių sutarčių, suverenumo ribų ir teritorinio nevientisumo problemomis.
 
Žinoma, ne visos Burgundijos hercogystės istorijos paralelės tinka Vytautui, bet ir jo atveju nereikėtų užmiršti, kad to meto LDK teritoriškai nebuvo vientisas darinys (antai Podolę Vytautas valdė kaip Lenkijos karaliaus lėną, Žemaitijos klausimas buvo išspręstas tik 1422 m. ir pan.), o valdžios stabilumas nemažai priklausė nuo valdovo sugebėjimo išspręsti vietos aristokratinio elito pretenzijas (savo padėtimi nepatenkintų Gediminaičių „suvaldymas“ taip pat užtruko).
 
Todėl istoriografijos ginčas dėl 1430 m. Vytauto karūnacijos idėjos autorystės iš esmės yra antrinė problema. Kur kas svarbiau suvokti, kodėl ši idėja atsirado būtent tuo metu ir kokiais būdais Vytautas rengė dirvą galimam išaukštinimui. Kaip žinia, pirmąkart žodžiai apie Vytauto vainiką užfiksuoti 1428 m. pabaigoje Zigmanto ir Vytauto susirašinėjime. Tačiau kelių paskutiniųjų metų Vytauto veiksmai leidžia įtarti, kad ši mintis jau sukosi didžiojo kunigaikščio galvoje. Galima manyti, kad lemiamas postūmis buvo Zigmanto išrinkimas Čekijos karaliumi 1421 m. Tiesa, šaltiniai apie Vytauto planus nieko nesako, jų informacijos pobūdis ir neleidžia tikėtis išsamesnių duomenų apie valdovo ketinimus. Ir, kaip minėta, čia jau vieta istoriko interpretacinei vaizduotei. Štai keli faktai iš 1426–1428 m. Vytauto gyvenimo ir kelionių.
 
1426 m. didysis kunigaikštis išsiruošia į kelių mėnesių karinę ekspediciją Pskovo link. Tų pačių metų spalį trumpam nukeliavęs į Lucką, 1427 m. vyksta šiuo maršrutu: Trakai – Palenkė – Minskas – Kričiovas – Smolenskas – Kijevas – Ostrogas – Luckas – Vladimiras – Horodlė – Brasta – Melnikas – Drohičinas – Gardinas – Kaunas – Naugardukas – Vilnius. Taigi per metus aplankytos visos svarbiausios Didžiosios Kunigaikštijos vietos, gal išskyrus Polocką ir Vitebską, kuriuose, beje, pabuvota prieš metus. 1428 m. dar vienas žygis, šįkart prieš Didįjį Naugardą.
 
Tai, kad tų metų kariniai žygiai ne tiek reiškė politinių strateginių užduočių sprendimus, kiek buvo riteriškos ir dvaro kultūros forma bei valdovo galios demonstracija, liudija Vytauto korespondencijoje aptinkamos užuominos apie riterių ir kitų palydovų verbavimo ir bendravimo su jais ypatybes, taip pat paties Vytauto veiksmai tų žygių metu. Tai buvo kartu ir reprezentaciniai spektakliai, aplankant pakeliui esančius sritinius kunigaikščius, priimant atvykstančių kaimyninių kraštų valdovų (pavyzdžiui, Riazanės kunigaikščio) dovanas ir ištikimybės priesaikas.
 
1429 m. sausį surengtas tarptautinis Lucko suvažiavimas buvo visos šios reprezentacinės kampanijos kulminacija. Šis forumas buvo bene vienintelis tokio masto tarptautinis renginys per visą ilgą valdymą, kuriame Vytautas galėjo mėgautis šeimininko teisėmis (anksčiau bendri Jogailos ir Vytauto suvažiavimai su Zigmantu paprastai vykdavo Kėžmarke, prie tos pačios sienos, tik Vengrijos pusėje esančioje vietovėje). Ši Romos karaliaus kelionė už imperijos ribų tolyn į rytus, be abejo, buvo politinė demonstracija, tačiau tai nepaneigia Vytauto savarankiškos politikos principų. Vytauto karūnacijos idėjos paviešinimas iškart užgožė visus suvažiavimo klausimus. Po to, kai lenkų diduomenės, vadovaujamos Krokuvos vyskupo Zbignievo Olesnickio ir kanclerio Jono Šafranco, veikiamas Jogaila pakeitė savo nusistatymą, kilo bene didžiausia santykių tarp Vytauto ir Jogailos bei Lenkijos krizė nuo pat 1392 m.
 
Istoriografijoje šie klausimai plačiai tyrinėti, juolab kad neretai prieštaringi veiksmai ar įvykiai bei šaltinių nutylėjimai suteikia peno įvairioms interpretacijoms. Istorikai paprastai mėgina surasti tam tikrą tikslingą logiką veikėjų veiksmuose, o tariamai ją atpažinę (Zigmantas – iniciatorius, Vytautas – karūna bet kokia kaina, Jogaila ir lenkų didikai – pasipriešinimas), visus kitus dalykus atmeta kaip nereikšmingus. Tačiau ar taip žvelgdami į istorinius veikėjus, nesumenkiname jų sugebėjimo mąstyti, veikti ir, jei reikia, keisti savo tikslus, atsižvelgiant į dinamiškai bekintančią politinę situaciją, kartu atimdami iš savęs galimybę adekvačiau suvokti jų poelgius?
 
Visų pirma reikia konstatuoti skirtingą Gediminaičių kilmės valdovų ir Lenkijos diduomenės požiūrį į valstybės struktūrą. Vytautas (o turbūt ir Jogaila, kuris iš pradžių karūnacijai pritarė) nepakankamai įvertino Lenkijos didikų aršaus pasipriešinimo galimybę. Valdovai mąstė dinastinėmis kategorijomis ir Lietuvos karalystės klausimas jiems reiškė ne tiek Lenkijos ir Lietuvos unijos reikalą, kiek naujų galimybių dinastinei valdžiai įtvirtinti atvėrimą. Tuo tarpu lenkų politinis elitas šiuose planuose įžvelgė ir potencialią grėsmę Lenkijos ir Lietuvos unijai, ir Gediminaičių tikslus stiprinti dinastinę valdžią.
 
Šis Jogailos ir Vytauto iš vienos pusės ir lenkų didikų iš kitos pusės požiūrių į valstybių politinės organizacijos ateitį išsiskyrimas ir paaiškina pusbrolių veiksmus, kuomet, nepaisant viešų abipusių kaltinimų, toliau buvo slapta keičiamasi pasiuntinybėmis ir ieškoma kelių kaip išspręsti sudėtingą problemą. Todėl reikėtų skirti viešą retoriką ir realius veiksmus. Įdomu, kad konflikto įkarštyje pusbroliai neatsisakė per ilgus metus susiklosčiusios tradicijos kartu medžiojant praleisti pokalėdinį laikotarpį ir susitiko Lietuvos giriose 1429–1430 m. sandūroje.
 
Ir apskritai stebint 1430 m. Vytauto veiksmus neatrodo, kad karūnacijos problema jį buvo iki galo užvaldžiusi. Per pirmąją 1430 m. pusę jis spėjo kelis kartus ištrūkti pamedžioti, laiškuose magistrui daugiausia rašė apie husitų problemą ir gynė savo pirklių interesus. Jis rūpinosi suvažiavimo rugsėjo 8 d. organizavimu, kvietėsi aukšto rango svečius, tačiau beveik nieko nedarė, kad palengvintų karūnos kelią Vilniaus link. Vytauto delsimą atpažino aukštas Ordino pareigūnas savo pranešime magistrui taikliai pažymėjęs, kad didysis kunigaikštis laiškuose kalba tik apie suvažiavimą, bet nieko nesako apie karūną. Nepaisant viešai reiškiamo pasiryžimo siekti karūnos bet kokia kaina, tikrovėje
 
Vytautas veikiausiai apie tą kainą mąstė. Lygiai taip pat kaip ir Zigmantas, kuris lemiamu momentu parinko karūnoms patį nesaugiausią kelią – per Lenkiją. Šioje istorijoje Zigmantui buvo nepalanki precedento galimybė (ypač Burgundijos hercogų pretenzijų akivaizdoje) bei potencialus universalijų konflikto su popiežiumi eskalavimas. Pagaliau ir Jogaila mėgino suderinti du tikslus – užtikrinti sūnums elekciją Lenkijoje (todėl turėjo sutikti priešintis Vytauto karūnacijai) ir išlaikyti Lietuvos valdymą tėvoninėmis sąlygomis (Vytauto karūnacija tam ne tik neprieštaravo, bet aiškiai padėjo). Šiame kontekste suprantamas draugiškas Vytauto ir Jogailos susitikimas 1430 m. spalį bei paskutinysis mirštančio Vytauto sprendimas patikėti Jogailai savo žmonos ir pavaldinių globą.
 
Tačiau visi šie politiniai skaičiavimai ir alternatyvios raidos keliai greitai buvo užmiršti. 1430 m. Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną numatytos Vytauto karūnacijos sužlugdymas virto ilgalaikiu lenkų triumfu ir lietuvių nuoskauda. Mirus Vytautui ir neužilgo užgesus Kęstutaičių dinastinei linijai, ši istorija Jogailaičių kilmės valdovams neturėjo didelės reikšmės. Kur kas labiau ji jaudino abiejų šalių diduomenę, t. y. tą socialinę grupę, kuriai karūnacijos reikalas ir buvo aktualiausias. Lenkijoje labai greitai buvo sukurta oficiali šių įvykių versija, kurioje visų įvykių kaltininku lengva ranka paskelbtas imperatorius Zigmantas, o didvyriais – lenkų didikai su Zbignievu Olesnickiu priešakyje.
 
Tuo tarpu Lietuvoje ilgainiui radosi teorija apie lenkų klastą. Jos pirmosios apraiškos pastebimos XVI a. pradžioje, kai pradėta tvirtinti, kad lenkai Krokuvoje laiko paslėpę Vytautui siųstą karūną. Vargu ar tai yra iš XV a. ateinančių žodinių pasakojimų atgarsis (po Švitrigailos mėginimo gauti Vytauto karūną daugiau ji to amžiaus LDK šaltiniuose neminima). Ta teorija buvo apie LDK kanclerį ir Vilniaus vaivadą Albertą Goštautą suburtų mokytų vyrų istorinės interpretacijos vaisius. Taigi turime pirmąjį istorikų vaizduotės šia tema atvejį. Abu karūnos siužetą perduodantys tekstai buvo sukurti LDK Ponų tarybos aplinkoje ir yra aktyvėjančių pastangų įtvirtinti Lietuvos socialinį ir politinį išskirtinumą unijoje su Lenkija išraiška. Jie atspindi ne realią Vytauto laikų istoriją, o LDK diduomenės politines aspiracijas XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais (1526 m. Lietuvos karalystės projektas).
 
Pasakojimas apie Vytauto karūną pirmąkart sutinkamas Plačiajame Lietuvos metraščių sąvade (Bychoveco kronikoje), kur rašoma, kad lenkai atėmė iš lietuvių pasiuntinių karaliaus vainiką, perkirto jį pusiau ir prilydė prie Krokuvos vyskupo karūnos, kuri „ir dabar tebėra Krokuvos pilies švento Stanislovo bažnyčioje“. Po kelių metų, 1526-aisiais, tas pats siužetas trumpai pakartojamas LDK Ponų tarybos slaptoje pasiuntinybėje Žygimantui Senajam dėl Lietuvos karalystės įkūrimo, siūlant valdovui vainikuoti ta karūna sūnų Žygimantą Augustą. Vytauto vainiko istorija buvo puikus istorinis argumentas Lietuvos politinių pretenzijų teisėtumui pagrįsti. Nors ir ne be klaidų, lietuvių kronikininkams pavyko rekonstruoti 1430 m. įvykius, trūkstamas grandis papildant išgalvotomis, tačiau, jų akimis, tiesai artimomis detalėmis. Vis dėlto jau po kelių dešimtmečių, atslūgus šios diduomenės politikos bangai, pasakojimas apie pagrobtas karūnas tapo neaktualus ir jo bergždžiai ieškotume vėlesniuose istoriografiniuose veikaluose.
 
Tik daug vėliau, XIX ir XX a. prasidėjus naujiems lenkų ir lietuvių politiniams nesutarimams, istoriografijoje ir populiarioje literatūroje iš naujo paplito tariamo karūnų pagrobimo versijos ir jų sukeltos dingusių karūnų paieškos. Ieškojimų kryptis buvo viena – Lenkija.
 
Ypač pagarsėjo 1910 m. Sandomire atrastos karūnos istorija, kurią kai kurie itin lakios vaizduotės lietuvių autoriai paskubėjo paskelbti vytautine ir apkaltinti lenkus karūnos pavogimu iš Vilniaus katedros. 1914 m. „Vaire“ Donatas Malinauskas rašė: „Taip tad, praslinkus penkiems amžiams, pagaliaus atsirado viena Lietuvos karūna. […] Ar ji bus paglemžta iš Vytauto grabo Vilniaus katedroje, ar šiaip kame rasta, gal kada nors bus susekta. Šiaip ar taip nesame tauta be ambicijų, ir negali būti mums vis lygu kur turi būti padėta ir laikoma toliau taip brangi tautos liekana, kaip tas mūsų senovės liuosybės ženklas, kuriam tiek daug vargo padėjo mūsų didysis galinčius Vytautas.“
 
Dar dažniau teigta ir tebeteigiama, kad 1430 m. rugpjūčio mėnesį lenkų kariniai būriai iš Romos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių atėmė Vytautui ir jo žmonai nukaldintas karūnas, jas išsivežė į Lenkiją, kur jos nuo to laiko ir saugomos. Nepaisant dar prieškario istorikų ganėtinai tiksliai aptartos 1430 m. rugpjūčio įvykių eigos, teorija apie vainiko pagrobimą tapo tokia tvirta, kad ją kartojo ir profesionalūs istorikai. Tačiau pasakojimas apie karūnų pagrobimą akivaizdžiai prieštarauja turimiems istorinių šaltinių duomenims ir suplaka į vieną dvi Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinybes.
 
Pirmąją pasiuntinybę, kuri turėjo išaiškinti Vytautui teisinius karūnacijos niuansus ir kuriai vadovavo Vienos universiteto teisininkas Baptista Cigala, lenkų iš tiesų buvo sulaikyta ir apiplėšta (minimi atimti dokumentai bei dovanos). Tuo tarpu paskui ją turėjusi vykti iškilminga pasiuntinybė (beje, jos sudėtyje buvo ir karūnacijos ceremonialui vadovauti turėjęs Magdeburgo arkivyskupas bei visas būrys imperijos kunigaikščių) su Niurnbergo auksakalių nukaltomis karūnomis Vytautui ir jo žmonai Julijonai Lenkijos ir Lietuvos taip ir nepasiekė.
 
To meto dokumentuose apie karūnų atėmimą žinių nėra, ir būtų itin keista, jei taip būtų nutikę. Zigmantas tikrai būtų neužmiršęs apie šį nutikimą plačiai paskelbti krikščioniškame pasaulyje, o vėliau ir paminėti viena ar kita proga. Vienalaikiame kronikiniame Ordino tekste aiškiai rašoma, kad iškilminga Romos imperatoriaus pasiuntinybė, sužinojusi apie lenkų užtvaras, iš Frankfurto prie Oderio su karūnomis grįžo atgal į Niurnbergą. Po Vytauto mirties didžiuoju kunigaikščiu tapęs Švitrigaila per pasiuntinius rūpinosi iš Zigmanto gauti Vytautui nukaldintą karūną, tačiau jo pastangos liko bevaisės.
 
Šios karūnos likimas taip ir liktų nežinomas, jei ne lakoniški, objektyvūs, su politinėmis peripetijomis mažai susiję ir todėl istorikų vaizduotės nekaitinantys ūkinio gyvenimo šaltiniai – sąskaitų knygos ir įkeitimų dokumentai. Niurnbergo miesto šaltiniuose yra bent keli įrašai, kuriuose galima rasti žinių apie Vytauto karūnacijos rengimą ir pačią karūną. Visų pirma sužinome, kad Zigmanto nurodymu Niurnbergo miesto taryba buvo nupirkusi 104 šarvus, kuriuos Romos karalius ketino siųsti dovanų į Lietuvą. Dovanojimo aktui taip ir neįvykus, buvo mėginta tuos šarvus parduoti, tačiau galiausiai (parduoti pavyko vos vieną) visi jie atsidūrė miesto arsenalo depozite.
 
Bet įdomiausi duomenys yra apie Vytauto karūną, sugrįžusią nuo imperijos ir Lenkijos sienos. Jau 1431 m. Zigmantas ją už stambią 1 500 guldenų sumą įkeitė Niurnbergo pirkliui Ulrichui Ortliebui; po to ji toliau buvo įkeičiama turtingiems Ravensburgo, Bazelio ir Regensburgo miestiečiams. Paskutinis toks dokumentas žinomas iš 1434 m., vėliau informacija nutrūksta, todėl galima pagrįstai manyti, kad karūna galiausiai sugrįžo perlydimui į vietos auksakalių rankas. Nuo to laiko ši karūna pradėjo savo naują gyvenimą – istorikų ir istorija besidominčių vaizduotėje.
 
„Naujasis Židinys–Aidai”, nr. 10–11
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Būtent Vytauto laikais „didysis kunigaikštis“ galutinai tampa Lietuvos valdovo apibūdinimu

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra