Autorius: Voruta Data: 2019-10-28 , 16:37 Spausdinti

Šv. Ignoto bažnyčios šarvojimo salėje

Prof. Vytautas LANDSBERGIS, Vilnius

Į vietą amžinos garbės – tai žodžiai iš tremtinių dainiaus Vytauto Cinausko dainos, kuri yra pavirtusi partizanų atminimo himnu ir kalba teisybę.

Šiandien čia atgula Antano Kraujelio palaikai. Ne taip, kaip Cinausko skaudžiose eilėse pasakyta: „į vietą amžinos garbės, kurią vien budeliai težino“. Šią vietą žino ir žinos ir kario savanorio artimieji, ir visi Lietuvos kariai, ir visa Lietuva. Galų gale, tai patogi vieta šventoje Vilniaus žemėje laukti teismo dienos paskutinės.

Antanas Kraujelis buvo vienas iš daugelio, iš daugybės pasiryžusių Lietuvos patriotų, dažniausiai jaunų žmonių, kurie būtų galėję ilgai ir, kai kam gal atrodytų, visai neblogai gyventi. Bet jie norėjo garbingai gyventi, nors ir trumpai. Jis liko ne tik vienas jų, bet ir ypatingas, kaip ypatinga jo legenda. Kartu ir tikrovė. Tai tikras žmogus, su savo jausmais, savo viltimis, savo paprastu įsitikinimu, kad Lietuva yra tai, dėl ko verta ir gyventi, ir mirti. Su tuo įsitikinimu, su savo rūpesčiu, simpatijom, meile artimiesiems. Meile ir artimoms moterims, iš kurių liko ir jo vaikų. Tai buvo tikras žmogus, ir sykiu buvo legenda. Ir liko legenda.

Kai dabar susimąstau, man atplaukia prisiminimas iš senų laikų. Buvo 1962-ieji metai, kai mažas būrelis draugų keliavome po Aukštaitijos ežerus ir miškus: Tauragnas, Pakasas, Baluošas. Ir sklido tokia žinia (gal kažkas perspėjo), buvo kalbama: kažkur vaikšto Kraujelis, partizanas. Kova jau seniai pasibaigė, o miškuose vaikšto Kraujelis. Galėjo būti net truputį baugu, o iš tikrųjų svarbu: dar yra Lietuvos partizanas! Gal kur nors netoliese. Tai liko mano laikų keliautojo po Aukštaitijos ežerus atmintyje – Kraujelis!

Prie karsto partizano artimieji

Liko ne tik tose apylinkėse, kur jis veikė. Pasirodydavo net uniformuotas ir iš tikrųjų suvokdamas savo ypatingą misiją: aš dar esu! Ir turiu būti. Jokio legalizavimosi, atsiprašymo, noro gyventi. Jis buvo pasirinkęs ir nesitraukė nuo to pasirinkimo iki paskutinės akimirkos. „Aš gyvas nepasiduosiu! Aš mirsiu nenugalėtas.“ Taip jis ir padarė.

Šv. Ignoto bažnyčioje

Ir liko įpareigojimas Lietuvai, kuri niekad negali būti nugalėta. Kas beįvyktų, Lietuva nebus nugalėta! Štai ką reiškia paprasto kaimo vaikino ir vyriškio pasirinkta kelias: Lietuva nebus nugalėta! Teisinga. Kiek bebūtų blogų reiškinių, juk matome, kad priešas nestygsta, priešas stengiasi šmeižti, niekinti, žeminti, – Lietuva nebus nugalėta. Tai paliko mums kaip savo gyvenimo ir pasirinkimo pavyzdį Antanas Kraujelis.

Alvydas Semaška. Pagarba kovos draugams

Paprasti žodžiai, su kuriais jis ateidavo iš miško, kuriame vaikščiodavo kaip amžinai ošiančioje laisvųjų karininkų ramovėj, užeidavo pas žmones ir sakydavo: „Bus Lietuva!”

Labai panašiai sakydavo mano tėvas: „Aš nesulauksiu, bet jūs sulauksit.“ Visai tie patys žodžiai, kaip ir jo: jūs sulauksite.

Į amžinybę, skambant partizaninių kovų dainoms

Bet nepamirškime Antano Kraujelio posakio su būsimąja nuosaka: bus Lietuva!  Mes turim užtikrinti, kad tas žodis virstų kūnu. Kad Lietuva tikrai būtų. Ir toliau būtų, nes vardan to tokie vyrai ir moterys atidavė savo gyvybes.

Prie A. Kraujelio kapo

Į amžino poilsio ir amžinos garbės vietą išlydime Lietuvos karį.

Jono ČESNAVIČIAUS nuotr.

Istorija Kalbos Minėjimai Antanas Kraujelis, Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Antano Kraujelio perlaidojimas, Vytautas Landsbergis