Vienas iš parodos iniciatorių Seimo narys Gintaras Songaila džiaugėsi, kad susirinkusieji neabejingi „Dirvai“ ir buvusiam ilgamečiui jos redaktoriui Vytautui Gedgaudui. Parodos eksponatai – iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų ir asmeninio Stefos Gedgaudienės archyvo. Apie „Dirvos“ kelią labai įdomiai ir šiltai kalbėjo konsulas, Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Arvydas Daunoravičius, o išsamią informaciją pateikė eksponatų parodai ieškojusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė.

 

Tautinės minties laikraštis „Dirva“, perkopęs devintąją savo gyvavimo dešimtį, buvo įkurtas 1916 m. rugpjūčio 28 d., reorganizavus nuo 1915 m. lapkričio 25 d. ėjusį „Santaikos“laikraštį. Klivlando lietuvių bendruomenėje tokiu būdu radosi nauja galimybė pristatyti tautinio bei kultūrinio gyvenimo atgarsius.

 

Nuo įkūrimo iki 1952 m. „Dirvos“ leidėju buvo Ohio Lithuanian Publishing Co, o vienu iš pagrindinių organizatorių – tautinių pažiūrų verslininkas A Bartoševičius. Pirmuosius metus laikraštį redagavo V. K. Jokubynas. 1917 m. redaktoriumi buvo pakviestas J. Gedminas. Po metų redaktoriumi tapo K. S. Karpius, sėkmingai vadovavęs laikraščiui tris dešimtmečius (1918–1948). 1948 m. „Dirvą“ įsigijo ir jos redaktoriumi tapo V. Rastenis, nuo 1951 m. redaktoriaus vairą patikėjęs savo pavaduotojui B. Gaidžiūnui. 1952 m. laikraščio leidėjo funkcijas perėmė Amerikos lietuvių spaudos ir radijo draugija „Viltis“. Pirmuoju jos pirmininku buvo išrinktas žinomas išeivijos visuomenininkas J. Bachunas.

 

Nuo 1962 m. iki 1968 m. „Dirvos“ redaktoriumi dirbo J. Čiuberkis, vėliau šios pareigos buvo patikėtos buvusiam redaktoriaus pavaduotojui V. Gedgaudui, šį darbą dirbusiam iki 1991 m. Jo darbo metais „Dirva“ patyrė ir skaudžių smūgių, ir viltingų pakilimų. 1975 m. liepos 30 d. redakcijos pastatas smarkai nukentėjo nuo gaisro – sudegė spaustuvės įrengimai, medžiagos bei archyvas. Vis dėlto, nepaisant visų kliūčių, jau tų pačių metų rugpjūčio pabaigoje išėjo naujas numeris, redaguotas ir surinktas redaktoriaus bute. Per savo darbo metus V.Gedgaudui pavyko sutelkti profesionalų redakcijos kolektyvą, sugebėjusį objektyviai atspindėti visuomeninio, politinio bei kultūrinio išeivijos gyvenimo momentus. Tad ir parodoje, ir konferencijoje daugiausiai dėmesio buvo skiriama šiai iškiliai asmenybei bei čia dalyvavusiai jo žmonai Stefai Gedgaudienei.

 

1991 m., V. Gedgaudui pasitraukus iš pareigų, redaktoriumi dirbo V. B. Gaidžiūnas (1991–1994), 1995 m. šias pareigas ėjo A. Bundonis, 1996–2000 m. – J. Jasaitis, nuo 2005 m. pab. iki šiol „Dirvą“ redaguoja V. Radžius.

 

 

Konferencijoje Seimo narys G. Songaila pirmiausiai žodį suteikė Lietuvoje gerai žinomam žurnalistui Domijonui Šniukui, kuris supažindino ne tik su V. Gedgaudo biografija, jo darbais, bet ir papasakojo, kad interviu teko imti susirašinėjant paprastais laiškais. Vėliau, pasak pašnekovo, su V. Gedgaudu kalbėjo ir telefonu, kvietė į Lietuvą, bet dėl silpnos sveikatos buvęs „Dirvos“ redaktorius neatvyko. D. Šniukias vienas iš pirmųjų Lietuvoje „Žurnalistikos žiniose“ išspausdino straipsnį apie Vytautą Gedgaudą – žurnalistikos džentelmeną. „Ilgą laiką gyvenęs Prancūzijoje, į „Dirvą“ Vytautas Gedgaudas atnešė prancūziškos žurnalistikos ir politikos kultūrą, – sakė lektorius. – Jo dėka laikraštis buvo geriausias išeivijoje, būrė išeiviją. Redaktorius buvo užsimojęs laikraštį paversti dienraščiu, bet po gaisro to padaryti nepavyko. Vytautui sekėsi ir asmeniniame gyvenime. Jis sutiko Stefą, kuri buvo ne tik jo meilė ir mūza, bet ir „Dirvos“ juodadarbė“.

 

 

Po išsamaus žurnalisto D. Šniuko pranešimo, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius kalbėjo apie V. Gedgaudą ir šiandieninę žurnalistiką. „Šiandien mums reikalinga mūsų „Dirva“, nes keista, kad laisvoje Lietuvoje kai kuriuose rajonuose savivaldybių klerkai dar vis siekia uždrausti laisvą žurnalistų žodį, – piktinosi pašnekovas. – Kai kalbame apie Vytautą Gedgaudą – žurnalistikos džentelmeną, tenka stebėtis iš kur mūsų šalyje dar tiek daug pykčio, pagiežos žurnalistikoje. Tikiu, kad Lietuvos žurnalistai susivienys, ir kai „Dirvai“ bus 100 metų, mes kuriam nors iš kolegų įteiksime Žurnalistikos džentelmeno premiją.“

 

 

Žurnalistė Angelina Liaudanskienė ne kartą rašė apie Gedgaudų šeimą, tad ir jos kalba buvo apie jų gyvenimo idealus. „Rašydama apie Vytautą Gedgaudą naudojausi įvairiausiais šaltiniais, bibliotekoje sukaupta medžiaga, tačiau labai daug informacijos gavau bendraudama su Stefos broliu Vincu. Mane sužavėjo jų šeimos idealistinis požiūris į žmones, į reiškinius. Galiu pasakyti, kad jiems labai svarbi Lietuva, – tikino žurnalistė. – Mano diktofone, užrašuose yra likę labai įdomių nenaudotų detalių. Vytautas Gedgaudas – tautinės minties laikraščio vadas, tad reikėtų pagalvoti apie memuarus, parašyti knygą ar sukurti filmą, o pirmiausiai suburti V.Gedgaudo premijos laureatų klubą.“

 

 

A. Liaudanskienės mintis lydėjo plojimai – visiems susirinkusiems patiko žurnalistės idėja. Tad žodis atiteko šiais metais gavusiam V. Gedgaudo premiją Audriui Lelkaičiui, sukūrusiam filmą „Vilniaus getas 2009“. Jaunasis kūrėjas dėkojo už premiją ir prisipažino, kad tai dar labiau įpareigoja siekti geresnių rezultatų. „Priimdamas sveikinimus Vilniaus Universiteto Žurnalistikos kiemelyje poniai Stefai sakiau, kad žurnalistui labai svarbu meilė, tikėjimas ir dvasios ramybė. Be jų aš neįsivaizduoju žurnalistų darbo. Didžiulė problema, kad Lietuvoje yra tik komercinė spauda. Savininkai kontroliuoja korespondentus, jų rašinius, vaikosi pinigų. Tie, kurie skirsto lėšas iš Europos Sąjungos fondų, taip pat kaip ir kartais meną remiantys lietuviai, labai smarkiai kontroliuoja kūrybą, bando įtakoti autorius“, – apie dabartinį kūrėjų gyvenimą kalbėjo A. Lelkaitis ir pritarė klubo kūrimo minčiai.

 

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentė Daiva Šalc – viena iš nusipelniusiųjų Vytauto Gedgaudo stipendijos. „Labai didžiuojuosi šia stipendija, – sakė būsima žurnalistė. – Nepažinojau Vytauto Gedgaudo, tačiau teko laimė sutikti ir pažinti jo žmoną Stefą. Ji man sakė, kad vyras buvo idealistas ir mėgo kartoti Roberto Kenedžio pasakytą frazę: „Žmonės mato kaip yra, o aš matau kaip gali būti“. Mums visiems gedgaudžiukams šis įvertinimas labai svarbus. Žurnalistas turi pasirinkti – būti sraigteliu ar kelrodžiu.“

 

Ponia Stefa Gedgaudienė visą konferenciją atidžiai klausėsi diskusijos minčių, vis atsisakydama kalbėti. „Aš dar paklausysiu“, – tyliai tarsteldavo. Konferencijos pabaigoje ji papasakojo ne tik apie vyro pomėgius, darbus, savo skautišką veiklą, bet ir grįžtančiųjų atgal į Lietuvą gyvenimą. Į LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkės Aurelijos Arlauskienės klausimą, kokia atmosfera vyravo „Dirvos“ redakcijoje V. Gedgaudo laikais, atsakė: „Fantastiška. Kolektyvas nedidelis, o ir dirbo ne dėl pinigų – savanoriškumo principu. Vytautas gaudavo algą, tačiau viską darė ne už pinigus, neėmė jokių dovanų, gal kartą vaisių krepšelį…Todėl jis buvo visiškai laisvas, niekas negalėjo jo įtakoti. O dabar dažnai girdžiu, kai paprašytas padėti žmogus klausia: „O kas man už tai?“, – tokia gaidele baigė p. Stefa.

 

 

Nuotraukoje: Režisierė Ina Drąsutienė skaito ką tik iš JAV atsiųstą naujausiąjį „Dirvos“ numerį