Vytauto Didžiojo universitete – prof. Z. Kiaupos knygos pristatymas

Autorius: Voruta Data: 2013-04-09 , 16:14 Spausdinti

2013 m. balandžio 12 d., penktadienį, 15.00 val. VDU Kauno istorijos centras kviečia dalyvauti prof. dr. Zigmunto Kiaupos knygos „Lietuvos istorija, VII tomas, I dalis. Trumpasis XVIII amžius (1733–1795 m.)“ pristatyme, kuris vyks VDU Istorijos menėje (K. Donelaičio g. 58, I a.).

Pristatyme dalyvaus knygos autorius, VDU Senato pirmininkas, Lietuvos mokslo premijos laureatas, Istorijos katedros profesorius Zigmuntas Kiaupa, knygos recenzentas prof. dr. Valdas Rakutis. Renginio vedėjas – dr. Robertas Jurgaitis.

Knygoje pristatomas trumpasis Lietuvos istorijos XVIII amžius, jo samprata ir chronologiniai rėmai (1733–1795 m.). Šis amžius išsiskiria tuo, kad valdant Augustui III-ajam Respublikoje prasidėjo visuomenės modernėjimas, o valdant Stanislovui Augustui jis įgavo pagreitį ir išsiliejo valstybės ir visuomeninių santykių pertvarkos veiksmais. Tokia Lietuvos istorijos XVIII a. samprata yra naujovė.

Lietuva knygoje suvokiama kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, bet kartu matomi ir parodomi valstybės lietuviškųjų etninių žemių savitumai. Svarbu pabrėžti, kad į Lietuvos sampratą įtraukiama ir Mažoji Lietuva. Knygoje pateiktas kompleksinis jos vaizdas XVIII amžiuje. Jos gyventojai lietuvininkai suprantami kaip lietuvių tautos dalis, gyvenanti kitomis politinėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis.

Leidinyje pateikiamas europinis Lietuvos istorijos kontekstas, apibūdinami Respublikos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis Rusija, Prūsija ir Austrija, daug dėmesio skiriama Lietuvos vietai Respublikoje parodyti, aptariamos priemonės, kuriomis Lietuvos politinės jėgos saugojo savo valstybingumą.

„Voruta“ siūlo savo skaitytojams interviu su prof. Zigmuntu Kiaupa, kurį publikavome praėjusių metų sausį – Profesoriaus 70 – ies metų jubiliejaus proga.

Prof.Z.Kiaupa: “žymiai įdomiau ieškoti ko nors dar mokslui nežinomo“

2012 metų sausį vienas garsiausių ir žymiausių Lietuvos istorikų – prof. Zigmuntas Kiaupa minėjo 70-ies metų jubiliejų. Profesoriaus Z. Kiaupos tyrimų ir interesų ratas nepaprastai platus – nuo Lietuvos miestų ir miestiečių istorijos studijų, LDK  politinės istorijos tyrinėjimų  iki darbo heraldikos ir valstybinės paminklosaugos komisijoje. 2003 m. profesorius Z. Kiaupa Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, o  2009 m. – Lenkijos Respublikos  Prezidento dekretu apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžiumi. Profesoriaus bibliografijoje daugiau nei 200 mokslinių straipsnių, recenzijų, skelbtų  Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos ir  JAV mokslinėje spaudoje. Z. Kiaupa yra „Lietuvos istorijos metraščio“ ir „Kauno istorijos metraščio“ redakcinių kolegijų pirmininkas, „Lituanistikos“ redakcinės kolegijos narys, daugelio knygų autorius. Taip pat – Vytauto Didžiojo Universiteto Senato pirmininkas. Be to, akademinės istorikų bendruomenės skelbtuose geriausio pastarojo dešimtmečio rinkimuose profesorius Z. Kiaupa buvo pripažintas geriausiu šio dešimtmečio istoriku.

70-ečio jubiliejų prof. Z. Kiaupa paminėjo simboliškai – į Lietuvos istorijos institutą susirinkusi akademinė Lietuvos visuomenė klausėsi paskaitos „Kalbėjimas apie lietuvių tautą XVIII amžiuje“. Jubiliejaus proga profesorių sveikino visų Lietuvos ir užsienio valstybių  universitetų, institutų, muziejų atstovai, buvę studentai ir artimi draugai. Istorijos laikraštis „Voruta“ taip pat nuoširdžiai sveikina istoriką, mokslininką ir „Vorutos“ bendraautorių prof. Zigmuntą Kiaupą jubiliejaus proga ir siūlo skaitytojams interviu su iškiliausiu Lietuvos istorijos tyrinėtoju.

Jūsų tyrimų ir  interesų ratas nepaprastai platus ir įvairus. Kokia tyrinėjimų sritis Jums pati mieliausia ir įdomiausia?

Kad sunku į šį klausimą atsakyti. Mane labiausiai traukia tyrinėjimo procesas, straipsniui ar knygai reikalingos medžiagos paieškos, tos medžiagos teikiamų žinių apdorojimas. Taip žiūrint, kiekviena tema gali būti įdomi. Nors teko rašyti vadinamųjų apibendrinančių tekstų, žymiai įdomiau ieškoti ko nors dar mokslui nežinomo. To, kas nekrenta į akis, bet gali daug pasakyti apie mūsų protėvių gyvenimą. Per daug metų susiklostę šiokie tokie profesiniai įgūdžiai man leidžia laisviau jaustis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos erdvėje, negu XIX a. Ar  XX a.

Profesoriau, kaip Jūs surandate, atrandate, sužinote, kur ieškoti informacijos – dokumentų, archyvų, leidinių, kuriems  keli šimtai metų ir daugiau? Jei, žinoma, tai nėra profesinė paslaptis.

Daug istorikų kartų sukūrė tam tikrą tyrinėjimams reikalingos medžiagos paieškos metodiką. Ta medžiaga guli šaltinių saugyklose: archyvuose, bibliotekų rankraščių ar retų spaudinių skyriuose, muziejuose. Bet pradedant kokios nors temos tyrimą nedera iš karto ten pulti. Daug šaltinių jau yra paskelbti. Štai, mūsų akyse sparčiai ilgėja paskelbtų „Lietuvos Metrikos“ knygų eilė. Nėra prasmės eiti tas knygas skaityti archyve. O susigaudyti paskelbtų šaltinių masyve gali padėti mokslo informaciniai leidiniai, visų pirma atitinkamos bibliografijos. Na, mano metuose padeda ir patirtis.

O jei jau būtina ieškoti neskelbtos medžiagos, tai reikia žinoti daug dalykų. Reikia būti susipažinusiam su tyrinėjamo laikotarpio vadinamųjų archyvinių fondų sudarytojų veikla. Tai valstybinės ar visuomeninės institucijos, jų kompetencija – nuo to priklauso, kokia medžiaga buvo kaupiama vienoje ar kitoje institucijoje, kol pateko į archyvą. Dar pavieniai asmenys ar giminės, palikę savo rankraštinį palikimą – kada gyveno, ką veikė ir t.t.

Reikia būti susipažinusiam su šaltinių saugyklų istorija, kaip ir kada jos perėmė rankraščius, kokios buvo pastarųjų keliones. Ir dar daug kitų dalykų. Nesivadovaujant kalbamomis žiniomis, tyrinėjimams reikalingos medžiagos paieškos gali užtrukti iki begalybės. Nors ir gerai pasiruošus tokioms paieškoms, gali tekti nieko nesurasti – netiesa, kad rankraščiai nedega ar kitaip nežūva. Pagaliau, gal niekas praeityje neužrašė tyrinėtojui rūpimų dalykų.

Gal galėtumėte trumpai pristatyti vieną paskutinių darbų, kurie  įtraukti į „Lietuvos istorijos“ 7 tomą?

Kalbamas tomas yra monografinis tekstas, kuriame dėstoma vadinamojo trumpo XVIII a. (1735-1795 m.) Lietuvos istorija. Be įvadinės dalies, kurioje aptariami pagrindiniai  Lietuvos būklės Europoje, regione ir Abiejų Tautų Respublikoje bruožai, tomą sudaro keli skyriai, kurie skirti pristatyti Lietuvos valstybės erdvės pokyčius, kultūrinį kraštovaizdį, įvairius su gyventojų būkle susijusius aspektus (skaičiai, kalbos ir tautos, socialinis susisluoksniavimas, tikybinė sudėtis), kultūros ir ūkinio gyvenimo poslinkius ir, pagaliau, išsamiai XVIII a. Lietuvos visuomeninę – politinę istoriją. Atskira knygos dalis skirta Mažosios Lietuvos istorijai.

Tyrimo objektas yra tauta, visuomenė, valstybė. Šie reiškiniai amžiams bėgant buvo nepastovūs, visą laiką keitėsi, todėl rūpi, kokį pavidalą jie buvo įgavę XVIII a., ar keitėsi per kalbamą amžių.

Ateities planai, darbai. Kokie jie?

Reikia baigti pradėtus darbus. Baigti rengti spaudai „Lietuvos istorijos“ II tomą. Parašyti „Kauno istorijos“ II tomą. O toliau, jei galėsiu, dirbsiu neplanuodamas. Nenoriu, kad kas nors paklaustų, kaip klausė Simonas Daukantas Teodorą Narbutą, kai pastarasis dėstė savo planus:  „Ar, Pone Geradari, ketini 200 metų gyventi“?

Esate užsiėmęs žmogus. Tačiau gal surandate laiko poilsiui? Koks jis? Kokie Jūsų pomėgiai?

Istoriko darbas man yra ir profesija, ir hobis. Bet, aišku, to neužtenka. Kiek jaunesnis  buvau aktyvus sporto baruose. Dabar beliko sporto sirgaliaus statusas. Pastaruoju metu su susidomėjimu stebiu kai kurias teatrinio gyvenimo sferas.

Ačiū už pokalbį.

Periodika Knyga „Lietuvos istorija VII tomas I dalis. Trumpasis XVIII amžius (1733–1795 m.)“, Vytauto Didžiojo universitetas, Zigmuntas Kiaupa