Vytautas Valentinas Česnulis. Redaktorė Jadvyga Šablinskaitė

Autorius: Data: 2017-03-21, 14:37 Spausdinti

Vytautas Valentinas Česnulis. Redaktorė Jadvyga Šablinskaitė

Vytautas Valentinas ČESNULIS, www.voruta.lt

Dienraštis „Express Wileński“ 1933 m. vasario 2 d. (laikraštis nenumeruotas!) informacijų rinkinėlyje „Atsitikimai ir įvykiai“ parašė: „33 metų Jadvyga Šablinskaitė (Szablińska) (Didžioji g-vė 2) prie Vilniaus gatvės namo Nr. 8, norėdama nusižudyti, išgėrė acto esencijos. Greitosios pagalbos gydytojas suteikė apsinuodijusiajai pirmąją pagalbą, paskui nuvežė ją į Žydų ligoninę. Ligoninėje Šablinskaitė mirė.“ Laikraštis „Vilniaus rytojus“ vasario 8 d. Nr. 11 išspausdino žinutę: „Sausio 31 d. žuvo tragingai a. a. Jadvyga Šablinskaitė, buvusi prieš kelis metus lietuvių laikraščių atsakomoji redaktorė. Velionė turėjo kelias teismo bylas.“ Informaciją pakartojęs Kaune leistas Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“ Nr. 7 (vasario 16 d.): „Vilniuje tragingai žuvo Jadvyga Šablinskaitė, buvusi lietuviškų laikraščių atsakomoji redaktorė. Velionė turėjo kelias teismo bylas už lietuvybę.“

Tad kas gi velionė buvo, kuo ji pasižymėjo? Ieškodami atsakymo, remsimės Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomomis teismų bylomis.

Jadvyga Šablinskaitė pasirašinėjo 1923-1924 metais Vilniuje ėjusio laikraščio „Lietuvos Rytai“ redaktore leidėja. Tris kartus per savaitę išeidavęs laikraštis pradėtas leisti nuo 1923 m. gegužės 10 d. vietoj okupacinės lenkų valdžios uždaryto laikraščio „Rytų Lietuva.“ „Lietuvos Rytų“ paskutinis numeris išėjęs 1924 m. liepos 5 d.; uždarius šį laikraštį, vietoj jo nuo 1924 m. spalio 3 d. du mėnesius ėjo „Vilniaus balsas.“

„Lietuvos Rytų“ tariamoji redaktorė kilusi iš buv. Lydõs apskr. Kaniavõs valsč.

Senkonių͂ kaimo. Tik dabartinio Varėnõs rajono Vyde͂nių seniūnijoje šis kaimas jau išnykęs, nors prieš keturis dešimtmečius jis dar buvo. Vinco ir Elenos Šablinskų duktė Jadvyga gimusi apie 1899 metus, nes pasak pirmosios teismo bylos 1923 m. II-ajame pusmetyje jai buvę 24 metai. Beje, laikraštyje redaktorė vadinama Šoblinskaite; šitaip jos pavardė parašyta „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ t. 6 (1980 m.) p. 560 ir „Žurnalistikos enciklopedijos“ (1997 m.) p. 293. Tačiau Varėnos r. pietrytinio pakraščio su Baltarusija kaimuose nuo Krivilių͂ iki Kabe͂lių sutinkamos Šablinskų pavardės. Be to, šitokią pavardę pateikia ir „Lietuvių pavardžių žodyno“ t. II (Vilnius, 1989). Todėl ir mes redaktorės pavardę rašysime taip, kaip ją įvardijo pradžioje minėti trys periodiniai leidiniai.

                      J. Šablinskaitė teisme 1925 m. liepos 13 d. pasivadinusi lenke, nors jos gimtuosiuose Senkonýse lenkų lyg ir negyveno. Galbūt bemokslė mergina šitaip maniusi įgyti šiokios tokios teismo malonės? Pasirašinėdama „Lietuvos Rytų“ redaktore J. Šablinskaitė gyveno Vilniuje, Skapo g-vė 6-24, kaip žymaus Vilniaus lietuvių veikėjo Povilo Karazijos tarnaitė. P. Karazija (1887-1955) buvo ir tikrasis „Lietuvos Rytų“ redaktorius.

                      „Lietuvos Rytų“ 1923 m. liepos 31 d. Nr. 35 išspausdintas straipsnis „Kiti metai – kiti lapai“. Dėl jo redaktorei iškelta byla teisme (LCVA f. 129, ap. 2, b. 712). Anot kaltinimo, neišaiškintas straipsnio autorius reiškia nepasitenkinimą Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimu prie Lenkijos, piktinasi neva lietuvius persekiojančia valdžia, o vietomis tiesiog skatina skaitytoją nusikalstamiems bei maištingiems veiksmams. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamasis skyrius už straipsnio vertimą į lenkų kalbą 1923 m. spalio 15 d. nutarė prisiekusiajam vertėjui Juzefui Vežinskiui (Wierzyński) sumokėti 660 tūkst. markių. Straipsnį, laikraštyje pasirašytą –as –as, pacituosime.

                      „Melu, sako patarlė, toli gali nueiti, bet atgal nebesugrįši. Šitos patarlės teisingumą pateisina ir lenkų darbai Vilniuje. Tik ką jiems čia atėjus 1919 m. pavasarį yra prasidėję jų tie darbai. Jų tikslas – trūko plyšo įtikinti vietos gyventojus, jog geriausia ir laimingiausia ateitis – tai patekus Lenkų valstybės sienosen. Buvo paleista šimtai agitatorių, skleidžiama tūkstančiai laikraščių, lapelių ir brošiūrų, kurie visokiomis suktybėmis ir atvirais melais žmones mulkino, kad girdi Vilniaus krašto šviesi ateitis tik prie Lenkų prisiglaudus, nes Vilnius kaipo neturtingas gamtos turtais, negalės jokiu būdu išsiversti be Lenkų…“ Tačiau ta agitacija subankrutavo ne tik tarp nelenkiškai kalbančių, bet ir tarp vadinamųjų šio krašto lenkų. „Šalia šitų juodų darbų stovėjo valdžia, kuri savo nustatytomis sąlygomis ir „azijatiškomis“ priemonėmis [...] draudė, slopino ir atvirai persekiojo. Ypač daug kentėjo spauda. Gal nė viename pasaulio kampely spauda nėra tiek sunkių sąlygų turėjusi, kaip kad sunkios yra lenkams Vilniuje šeimininkaujant. [...] Lietuvių ir gudų spauda beveik kas numeris ir šiandien konfiskuojama, gudriai sugalvotomis pasų davimo pinklėmis įvesta savo rūšies baudžiava, nes nelenkai vietos gyventojai, kurie čia gyveno dar prieš naujosios „žečpospolitos“ atsiradimą, pilietybės teisių negauna…“ Ir t. t., ir t. t.

                      Dėl kalbamo straipsnio Vilniaus apygardos teismo tardytojas 1923 m. rugsėjo 19 d. nutarė pradėti parengtinį tardymą, apie ką rugsėjo 21 d. pranešė prokurorui. J. Šablinskaitė tardyta spalio 1 d. Tardytojas pasakė, kad ji kaltinama pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. Kaltinamoji kaltės nepripažino ir sakė, kad prikalbinta kažkokio Butkaus, pradinės mokyklos mokytojo iš Švenčionių, ji 1923 m. pavasarį sutikusi pasirašyti prašymą Vilniaus storastijai leisti laikraštį „Lietuvos Rytai.“ Butkus žadėjęs jai kas mėnesį mokėti. Ji nesupratusi, kad pasirašė kaip atsakingoji redaktorė. Jokiame laikraščio redagavime ji nedalyvauja, straipsnių neskaito nei prieš spausdinimą, nei vėliau. Žadėtus pinigus gavusi nuo 1923 m. gegužės mėn. Kas yra tikrasis laikraščio redaktorius, nežino.

                       Kaltinamsis aktas J. Šablinskaitei dėl laikraščio 1923 m. liepos 31 d. numerio pasirašytas spalio 29 d. Kaltinimas grindžiamas BK 129 str. 1 ir 6 punktais. Anot Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 208 str., bylą turėjo nagrinėti Vilniaus apygardos teismas. Vertėja į lenkų kalbą teismo posėdyje – Zofija Jakubovska (Jakubowska).

                      Vilniaus apygardos teismas 1923 m. gruodžio 15 d. nutarė bylą nagrinėti kaip prokuroro pateiktą kaltinimą. J. Šablinskaitė gruodžio 22 d. paprašė teismo į bylos nagrinėjimą pakviesti gynėją advokatą Tadą Vrublevskį, liudytojus Kazimierą Kriščiukaitį ir Vaclovą Liaukevičių, kurie paliudys, kad ji laikraštininkės darbo niekada nedirbo, jokių rankraščių neskaitė ir į laikraščio redakciją ateidavo tik dėl pinigų už prašymo pasirašymą storastijos Spaudos sektoriui leisti „Lietuvos Rytus“; prašyta pakviesti ir jos vertėją – „Jo Šventenybės (t. y. popiežiaus) Šambelioną Kun. Dr. Antaną Viskantą, vyskupijos teismo sekretorių.“ Apygardos teismas 1924 m. sausio 2 d. nutarė liudytojus pakviesti, o vertėjo kun. A. Viskanto pakvietimą atidėti. Apie tai teismas sausio 4 d. pranešė Valstybinės policijos Vilniaus 3 komisariatui, o sausio 7 d. – J. Šablinskaitei. Pastaroji sausio 10 d. vėl parašė prašymą teismui dėl A. Viskanto pakvietimo. Teismas sausio 15 d. sutiko, kad kaltinamoji į bylos nagrinėjimą atsivestų kunigą.

Bylos nagrinėjimas teisme buvo numatytas net 1925 m. liepos 13 d., apie ką pranešta advokatui T. Vrublevskiui, abiem J. Šablinskaitės liudytojams ir vertėjai į lenkų kalbą. Tačiau T. Vrublevskis 1925 m. liepos 3 d. mirė, ir J. Šablinskaitės gynėju teisme buvo advokatas Stasys Sadkauskas. Vertėja Z. Jakubovska ir abu liudytojai prisiekė, bet A. Viskantas nuo priesaikos atleistas. Kaltinamoji kalta neprisipažino. „Lietuvos Rytų“ administracijoje dirbęs liudytojas K. Kriščiukaitis sakė, kad J. Š. jokioje redakcijos veikloje nedalyvavo, lietuviškai skaitė labai menkai, ateidavo tik pasiimti pinigų. Spaustuvės „Ruch“, kurioje spausdinti „Lietuvos Rytai“, bendrasavininkis V. Liaukevičius kalbėjo, kad J. Š. pažįsta iš matymo; mergina į spaustuvę neužeidavusi. Straipsnio „Kiti metai – kiti lapai“ vertimo į lenkų kalbą tikslumą patvirtino A. Viskantas.

„Lietuvos Rytai“ jau buvo sustabdyti. Prokuroro pavaduotojas R. Rauzė (Rauze) rėmė kaltinimą, o advokatas prašė kaltinamąją išteisinti. Teismo pirmininkas – A. Jodzevičius (Jodziewicz), teisėjai – K. Kontovtas (Kontowt) ir J. Sumorokas (Sumorok). Nuosprendį skelbti buvo numatyta 1925 m. liepos 27 d.

Pasak teismo nuosprendžio, pagal BK 129 str. 1 ir 6 punktus kaltinta J. Šablinskaitė yra kalta, bet per neapsižiūrėjimą, todėl išteisinta. Tačiau remiantis BK 307 ir 360 str., BPK 771 str. 1 ir 3 punktais, 776 ir 999 str. bei Lenkijos Ministrų Tarybos 1924 m. vasario 18 d. potvarkiu, kaltinamoji, juo labiau, kad nusikaltusi pakartotinai (!), nubausta 2 tūkst. zlotų nuobauda arba, jei pinigų nesumokės, 6 mėn. arešto (zlotai Lenkijoje įvesti 1924 m. gegužės 1 d.). Be to, jai dar priteista sumokėti 200 zl teismo išlaidų ir padengti visus kitus teismo kaštus, bet jeigu to neišgalės, teismas nusprendė šias išlaidas padengti valstybės iždo sąskaita. „Lietuvos Rytų“ 1923 m. Nr. 35 tiražą sunaikinti, o laikraštį pagal BK 309 str. visiems laikams uždaryti. Teismo nuosprendžio egzempliorių J. Šablinskaitė gavo jau liepos 27 d. Deja, iš bylos dokumentų neaišku, kuo laikraščio redaktorė buvo anksčiau nusikaltusi.

Vilniaus apygardos teismo prokuroro pavaduotojas Jankevičius (Jankiewicz) 1924 m. balandžio 26 d. persiuntė Apyg. teismui balandžio 19 d. surašytą J. Šablinskaitės, kaltintos pagal BK 129 str. 1 p., kitą kaltinamąjį aktą (LCVA f. 129, ap. 2, b. 751). Mat „Lietuvos Rytų“ vasario 9 d. Nr. 18 buvo okupantams nepatikęs straipsnis „Klaipėdos atvadavimo metinių sukaktuvių paminėjimo iškilmės Kaune“, kuriame neišaiškintas autorius (pasirašęs „K“), aprašydamas iškilmes Kaune, pateikė visuomenės veikėjų pasisakymų. Pvz., kalbėdamas apie Klaipėdos atvaduotojus kažkoks Janulevičius sakė: „Šventas jų pasiryžimas prijungė mums Klaipėdą. Bet dar ne galas. Mūsų pasiryžimo ir kovos šaukiasi pavergtas Vilnius, šaukiasi bočių kapai, ir kaip jie, karžygiai, Klaipėdą, taip mes Vilnių išvaduotumėm. Nedejuok, Gedimino sostine, mes tave laisvą padarysime!“ O tai jau Lenkijos gyventojų lietuvių skatinimas „imtis maištingų ir išdavikiškų veiksmų, sutekiant Lietuvai pagalbą atplėšti Vilnių nuo Lenkijos ir prijungti jį prie Lietuvos.“ Toliau – ponios Putvinskaitės-Marcinkevičienės skaitytas Klaipėdos šaulių sveikinimas Didžiosios Lietuvos šauliams: „Pražilusio Vilniaus vaduotojų eilėse mes būsim su Jumis.“  Ir Ministro Pirmininko Galvanausko kreipimasis į piliečius: „Mes turime pasiryžti, kad ir Vilnius, Lietuvos sostinė, netrukus būtų atgauta. Taigi švenčiant šią šventę aš palinkėsiu, kad netrukus galėtume švęsti šventę ir likusios tautos dalies, su sostine Vilnium!“

Tardoma 1924 m. kovo 26 d. J. Šablinskaitė kalta neprisipažino, vėl minėjo mokytoją Butkų ir už prašymo Spaudos sektoriui pasirašymą gaunamus pinigus (paskutinį kartą gavusi 20 miljonų markių), sakė, kad iš laikraščio redakacijos nieko nepažįsta, lietuviškai skaityti nemoka ir pan. Gegužės 10 d. paprašė Apyg. teismo į jo posėdį pakviesti advokatą T. Vrublevskį, liudytojus K. Kriščiukaitį ir V. Liaukevičių, kun. A. Viskantą. BK 307 str. pagrindu J. Šablinskaitė pripažinta kalta, bet tik per jos neapsižiūrėjimą. Apygardos teismo posėdyje 1925 m. liepos 13 d. nutarta nubausti ją 3 tūkst. zlotų arba 8 mėn. arešto, be to, priteista padengti 300 zl teismo išlaidų ir kitus kaštus, laikraščio Nr. 18 sunaikinti, o laikraštį visiškai uždaryti. Beje, už straipsnio apie Klaipėdos atvadavimo minėjimą vertimą į lenkų k. prisiekusiajam vertėjui sumokėta 9 milijonai 900 tūkst. markių.

Lenkų valdžiai nepatiko straipsnelis „Lietuvių abiturientai nuteisti“ „Lietuvos Rytų“ 1924 m. balandžio … d. (diena neatspausdinta, greičiausiai 1 d.) Nr. 40. Abiturientai nuteisti lyg už šnipinėjimą Lietuvos naudai, nors kaltinimo esmės iš rašinio nesuprasi (LCVA f. 129, ap. 2, b. 821). Straipsnelyje rašoma: „Kovo mėn. 28 dieną Vilniaus Apygardos teismas 7 val. paskaitė savo nutarimą. Lietuviai Umbrasas ir Žemaitis nubausti sunkiojo kalėjimo 8 metais, rusas valstietis Tarasovas – 6 metais, lietuviai Kumpa, Tamulevičius ir Tijūnėlis – po 4 metus sunk. kalėjimo. Visiems jiems atimamos teisės. Kozlovas išteisintas.“ „Teismas visai neatsižiūrėjo, kad du nuteistųjų yra nepilnamečiai; kaipo antra nutarimo griežtumo žymė – nepriskaitymas prie bausmės laiko (10 mėn.), išsėdėto kalėjime ligi teismo.“ „Teismo nutarimas čia yra sutiktas ne kaipo teisybės triumfavimas, bet kaipo naujas skaudžiausias ir liūdniausias smūgis, kurio pėdsako niekas negalės išdildyti…“ „…Visuomenė šitokiose bylose neįstengia atskirti, kur pasibaigia teisingumo aktas, o kur prasideda paėmusių viršų viešpačių kerštas.“

Teismas plačiau aprašytas ankstesniame, kovo 29 d. Nr. 39 straipsnyje „Lietuvių abiturientų byla.“ Teisman patraukti Vytauto Didžiojo gimnaziją pernai baigę Pakula, A. Umbrasas ir M. Žemaitis, buvęs VII kl. mokinys J. Tijūnėlis, Vilniaus mokytojų seminariją baigę J.Kumpa ir Pr. Tamulevičius bei du rusai. Visi lietuviai, gimę Švenčionėlių, Giedraičių, Molėtų ir Marcinkonių parapijose, neturėjo Lenkijos pilietybės. Šeši teisiamieji beveik metus buvo laikomi kalėjime. Pakula paleistas už 15 milijonų markių užstatą, Kozlovas taip pat laisvas. Į kaltinamųjų suolą kovo 28 d. Kozlovas atsisėdo išėjęs iš publikos. Pakulos nebuvo, todėl jo užstatą nutarta konfiskuoti iždo naudai, Pakulos ieškoti, o jo bylą išskirti iš bendros bylos. Kaltinamuosius gynė penki advokatai: Tarasovą ir Kozlovą – valdžios paskirti, o lietuvius – T. Vrublevskis, Petrusevičius ir St. Mickevičius. Šie ir kiti faktai išsamiai išdėstyti „Lietuvos Rytų“ 1924 m. vasario 9 d. Nr. 18 išspausdintoje 1923 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Vyriausybės notoje Tautų Sąjungai dėl lietuvių mokyklų persekiojimo Lenkijos valdomoje Pietryčių Lietuvoje.

Straipsnį laikraščio Nr. 40 1924 m. balandžio 25 d. peržiūrėjo teismo tardytojas (už straipsnelio išvertimą į lenkų k. J. Vežinskiui sumokėta 8 milijonai markių) ir kitą dieną nutarė redaktorę apkaltinti pagal BK 154 str. 2 p. ir 129 str. 6 p. Su gegužės 5 d. surašytu tyrimo protokolu kaltinamoji buvo supažindinta ir suimta. Tačiau gegužės 7 d. Stasys Kairiūkštis už ją pateikė 600 zlotų užstatą, ir J. Šablinskaitė iš Lukiškių paleista. (S. Kairiūkštis – Vilniaus pedagogas, 1924 m. persikėlęs į Nepriklausomą Lietuvą. Čia irgi mokytojavo. Būdamas Kaišiadorių gimnazijos direktoriumi, 1941 m. birželį bolševikų suimtas ir ištremtas. Vežamas į Sibirą, mirė.) 1924 m. birželio 24 d. surašytas kaltinamasis aktas. Šią bylą, kaip ir kitas, pagal BPK 208 str. turėjo nagrinėti Apygardos teismas.

J. Šablinskaitė 1924 m. liepos 30 d. paprašė teismo į posėdį iškviesti advokatą T. Vrublevskį, abu ankstesnius liudininkus ir vertėją A. Viskantą. Tačiau kviesti Viskantą teismas atsisakė, todėl kaltinamoji rugsėjo 23 d. prašymą pakartojo: „kadangi man inkriminuojamo straipsnio vertimas netikslus, juo labiau, jog iš gynybos pusės kaltinamajam priklauso vertėjo teisė.“ A. Viskantui leista dalyvauti teismo posėdyje. Bylą nagrinėta 1925 m. liepos 13 d. (kvietimą į posėdį buvo gavęs ir adv. Vrublevskis), tačiau teismas nutarė nuosprendžio neskelbti ir bylą nagrinėti antrą kartą 1925 m. lapkričio 20 d.

Besitęsiant J. Šablinskaitės trims byloms, „Lietuvos Rytų“ redaktorė vėl „nusikalto.“ Konfiskuota laikraščio 1924 m. birželio 3 d. Nr. 66 neišplatinta tiražo dalis ir pradėta nauja byla. Vilniaus apygardos teismo prokuroro pavaduotojas 1924 m. rugpjūčio 30 d. pasirašė kaltinamąjį aktą J. Šablinskaitei dėl laikraščio Nr. 66 straipsnių „Prancūzų atsišaukimas – baltasis teroras Lenkijoje“ ir „Gryni žodžiai prieš faktus“ (LCVA f. 129, ap. 2, b. 749 ir f. 131, ap. 5, b. 74). Laikraščio Nr. 66 tiražo dalies išplatinimą liepos 29 d. patvirtino Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui įstaigos lietuvių spaudos referentas I. Žilinskis (Żyliński).

Pirmasis straipsnis persispausdintas iš kažkur ėjusio lenkiško leidinio „Nowy czas“ Nr. 21.

„Baltasis teroras dabar siaučia Lenkijoj. Vietos spauda, laikraščiai nedaug ką tegali parašyti apie terorą, kadangi visa pažangioji spauda yra be galo varžoma, kuone kiekvienas numeris yra konfiskuojamas. Jaunuomenės organizacijos dažnai kratomos ir uždaromos, profesinių sąjungų butai neteisėtai rekvizuojami.“ „Lenkijos respublikos kalėjimuose prikimšta suvirš 3000 politinių kalinių: darbininkų, suimtų už streikus, ukrainų ir gudų valstiečių, kurie reikalavo tautinės nepriklausomybės, inteligentų, kurie darbavosi organizuodami mokyklas ir kitas auklėjimo įstaigas.“ Kaliniai kankinami, nežmonišku būdu žeminami. „Vardan grynojo humanizmo protestuojame prieš tokius žiaurumus ir reikalaujame, kad [...] elementariai kalinių reikalavimai būtų patenkinti.“ Atsišaukimą pasirašė didelė grupė Prancūzijos veikėjų, tarp kurių rašytojas Romenas Rolanas (Rolland), du Sorbonos profesoriai, buvęs ministras pirmininkas Polis Penlevė (Painlevé), buvęs ministras Polis Bonkūras (Boncour), Paryžiaus atstovas Leonas Bliumas (Blum), Liono meras Erio (Herrio) ir kt.

Kitame straipsnyje nenustatytas autorius (parašas -dr-) rašo apie tai, jog lenkai susipyko su visais kaimynais, išskyrus „rumunus bičiulius“, šalyje vyksta žydų pogromai ir kt. Straipsnis yra neva lenkų profesorių polemika su prancūzais.

Teismo tardytojas 1924 m. birželio 14 d. pranešė prokuroro pavaduotojui, jog, vykdydamas jo nurodymą, pradėjęs įžanginį tardymą. Pagal BK 129 str. 1 ir 6 punktus bei 263 str. 1 p. apkaltinta J. Šablinskaitė, tardoma liepos 31 d., kalta neprisipažino, vėl rėmėsi kažkokiu Butkumi, sakė, kad iš laikraščio administracijos, iš K. Kriščiukaičio gaudavusi tik atlyginimą už prašymo pasirašymą Spaudos sektoriui (liepos mėn. gavusi 28 zl), kas rašo į laikraštį, nežino ir t. t. „Girdėjau, kad laikraštis „Lietuvos Rytai“ dabar nustojęs eiti, bet kodėl, nežinau.“ Tardomoji raštiškai pasižadėjo neišvykti iš gyvenamosios vietos (tądien ji pasakė, kad laikinai gyvenanti Jeruzalės g-vėje 12). Visus bylos dokumentus teismo tardytojas rugpjūčio 14 d. perdavė Apygardos teismo prokurorui.

Bylą turėjo nagrinėti Apygardos teismas. Vertėjas iš lietuvių kalbos teisme – Karolis Pševlockis (Przewłocki). J. Šablinskaitė 1924 m. spalio 10 d. paprašė į bylos nagrinėjimą pakviesti gynėją T. Vrublevskį, liudytojus K. Kriščiukaitį ir V. Liaukevičių, o jai vertėjauti – kun. A. Viskantą. Bylos nagrinėjimas prijungtas prie laikraščio 1923 m. Nr. 35 bylos, t. y. ją spręsti numatyta 1925 m. liepos 13 d. Advokato Sadkausko, liudytojų parodymai ir kt. panašūs, tad jų nekartosime. Nors pagal BK 129 str. kaltinamoji išteisinta, tačiau ji vis tiek nubausta 1500 zl arba 5 mėn. arešto, priteista 150 zl teismo išlaidų ir kt. Nespėtą išplatinti laikraščio Nr. 66 tiražo dalį nutarta sunaikinti, laikraštį uždaryti. Negalutinis nuosprendis paskelbtas 1925 m. liepos 27 d.

Taigi viename teismo posėdyje trys bylos išnagrinėtos, o ketvirtosios svarstymas pratęstas 1925 m. lapkričio 20 d. Advokatas S. Sadkauskas prašė teismo leisti kaip gynybos vertėjui procese dalyvauti kun. V. Zajančkauskui. Prokuroro pavaduotojas kaltinimą rėmė, o gynėjas prašė kaltinamąją BK 307 str. pagrindu išteisinti: atseit, redaktorė nusikalto per neapsižiūrėjimą. Teismas nusprendė už kiekvieną nusikaltimą (pagal BK 154 str. 2 p. ir 129 str. 6 p.) laikraščio redaktorę uždaryti trims mėnesiams į paprastą kalėjimą, laikant tai jungtine bausme už abu nusikaltimus: 1) už nepagarbą valdžiai, 2) už neapykantos tarp vietos gyventojų lenkų ir lietuvių skatinimą. Nuosprendis turėjo būti skelbiamas gruodžio 4 d.

Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus miestui 1924 m. birželio 5 d. Prokuroro įstaigai prie Vilniaus apygardos teismo įteikė raportą dėl tos dienos „Lietuvos Rytų“ Nr. 67 straipsnio „Tempora mutantur“ (Laikai keičiasi) ir informacijos „Lenkija sugrąžino inkviziciją“ (LCVA f. 131, ap. 5, b. 75).

Straipsnyje (autorius – G. Ainis = Rapolas Mackevičius-Mackonis) pasakojama apie parlamentų rinkimus įvairiose valstybėse bei po jų Europoje ir kitur griūvančią reakcinę valdžią. Okupacinei Vilnijos valdžiai straipsnyje galėjusi užkliūti nebent viena pastraipa: „Aklas nacionalizmas, kuris labai greit tampa aršiuoju šovinizmu, nežinančiu savo veikimui ribų, ir yra pagrindinė kliūtis geram tautų sugyvenimui, kurio šiandien ir su žvake nesurasi. Tą šėlstantį nacionalistų šovinizmą atjaučiam ir mes lietuviai Vilniaus krašte.“

Informacijoje „Lenkija sugrąžino inkviziciją“ pranešta apie birželio 2 d. po pietų Vilniaus Šv. Ignoto gatvėje ties arešto namais praeivių girdėtą baisų moterišką riksmą ir pagalbos šauksmą.

Teismo tardytojui redaktorė birželio 24 d. aiškino, kad laikraščio ji neredaguoja, redakcijoje nebūna, prašymą leisti laikraštį pasirašiusi tik dėl pinigų ir t. t. Tačiau anot kaltinamojo akto, J. Šablinsklaitė nusikaltusi pagal BK 49 str. ir 129 str. 6 p. Jos bylą turėtų nagrinėti Apygardos teismas.

Apygardos teismo prokuroras 1924 m. rugsėjo 2 d. bylą gražino savo pavaduotojui, siūlydamas ją dėl įrodymų trūkumo pagal aukščiau minėtus BK straipsnius numarinti, o J. Šablinskaitę apkaltinus pagal BK 263 str. 1 p., bylą perduoti Vilniaus m. taikos teismui. Prokuroro pavaduotojas savo ruožtu rugsėjo 19 d. pakartojo tą patį, juo labiau, kad būta 500 zl užstato. Anot BPK 518 str., šį siūlymą turėjo peržiūrėti Apygardos teismas. Pastarasis 1925 m. sausio 10 d. pranešė prokuroro pavaduotojui, jog siunčia jo žiniai teismo sprendimą: Apyg. teismas 1924 m. gruodžio 31 d. nutaręs dėl įrodymų stokos bylą pagal BK 129 str. 6 p. numarinti, 500 zl užstatą atšaukti ir bylą perduoti Taikos teismui. Tačiau kaip byla baigėsi Taikos teisme, žinių nėra.

Tuo tarpu kitos keturios J. Šablinskaitės bylos prasitęsė Vilniaus apeliaciniame teisme.

Apeliacinis teismas 1925 m. liepos 28 d. gavo J. Šablinskaitės gyvnėjo adv. S. Sadkausko raštą – prašymą liepos 13 d. teismo nuosprendį dėl str. „Kiti metai – kiti lapai“ panaikinti ir jo ginamąją išteisinti. Teismas rugpjūčio 17 d. nutarė apeliaciją nagrinėti 1926 m. gegužės 6 d. posėdyje, pakvietus advokatus: teismo paskirtą gynėją Ježį Praisą (Prajss) ir kaltinamosios pasirinktą gynėją S. Sadkauską (LCVA f. 127, ap. 2, b. 237). Apeliac. teismas 1926 05 06 bausmę sumažino iki 800 zl pabaudos ir 120 zl teismo išlaidų.

Adv. Sadkauskas vėl padavė kasacinį skundą, kurį Apeliac. teismas 1926 m. birželio 9 d. persiuntė į Varšuvą Lenkijos aukščiausiajam teismui. Šis lapkričio 15 d. nutarė bylą grąžinti Vilniaus apeliaciniam teismui nagrinėti pakartotinai, apie ką pastarajam pranešė lapkričio 26 d. Apeliac. teismas gruodžio 3 d. nutarė Aukšč. teismo sprendimą priimti žiniai ir vykdymui. Pagaliau 1928 m. liepos 21 d. Apeliac. teismas nutarė, kad J. Šablinskaitei taikytinas 1928 m. birželio 22 d. amnestijos įstatymo 8 punktas ir jos byla visiškai nutraukiama. Apie tai rugpjūčio 30 d. teismas pranešė Vilniaus m. 3 policijos komisariatui.

J. Šablinskaitės gynėjas S. Sadkauskas 1925 m. liepos 27 d. Apygardos teismui padavė apeliacinį skundą dėl jo ginamajai inkriminuoto nusikaltimo už straipsnį apie Klaipėdos atvadavimo metinių minėjimą Kaune. Skundą Apyg. teismas rugpjūčio 7 d. persiuntė Apeliaciniam  teismu, kuris  rugpjūčio 17 d. nutarė apeliaciją nagrinėti 1926 m. balandžio 29 d., liudytojų į posėdį nekviesti, o pakviesti tik advokatus: S. Sadkauską ir teismo paskirtą gynėją Emanuelį Smilgą (LCVA f. 127, ap. 2, b. 289). Apie numatomą teismo posėdį J. Šablinskaitei pranešta 1926 m. vasario 17 d.

Apeliac. teismas 1926 m. balandžio 29 d. nutarė Apygardos teismo 1925 07 13 nuosprendį pakeisti: teisiamąją nubausti 800 zl bauda arba, jeigu pinigų nesumokės, 2 mėn. arešto ir už abi teismo instancijas paimti 120 zl teismo išlaidų (vietoj anksčiau priteistos 3000 zl baudos ir 300 zl teismo išlaidų); pirmosios instancijos teismo nuosprendžio kitas dalis patvirtinti. Sprendimas paskelbtas gegužės 14 d.

Adv. S. Sadkauskas per Vilniaus apeliacinį teismą 1926 m. birželio 5 d. padavė apeliaciją Lenkijos aukščiausiajam teismui. Šis apeliaciją išnagrinėjo lapkričio 15 d. ir pripažino, kad laikraščio straipsnyje „esama BK 129 str. numatomų nusikaltimo požymių, nes jame Lenkijos gyventojai lietuviai kurstomi maištingiems ir išdavikiškiems veiksmams, teikiant pagalbą Lietuvai jėga atplėšti Vilnių nuo Lenkijos…“ Kasacinio skundo priekaištus teismas laikė nepagrįstais, skundą atmetė ir Aukščiausiojo teismo naudai iš Šablinskaitės priteisė 80 zl teismo išlaidų. Advokato 50 zl kasacinis užstatas pervestas į valstybės iždą.

Apeliacinis teismas 1925 m. liepos 28 d. gavo J. Šablinskaitės gynėjo adv. S. Sadkausko dar vieną skundą. Advokatas Apygardos teismo liepos 13 d. nuosprendį dėl J. Šablinskaitės kaltės už straipsnius „Lietuvos Rytų“ 1924 m. Nr. 66 laikė nepagrįstu ir reikalavo jį panaikinti. Mat Apyg. teismas nepriėmė domėn, jog 1) straipsnyje „Prancūzų atsišaukimas…“ perspausdinti prancūzų mokslininkų pasisakymai, spausdinti Lenkijos laikraščiuose, iš kurių nė vienas nebuvo patrauktas atsakomybėn, todėl ir kalbamu atveju netaikytinas BK 129 str. 6 p., 2) straipsnis „Gryni žodžiai prieš faktus“ yra lenkų mokslininkų polemika su prancūzų atsišaukimu ir jokios neapykantos neskatina, 3) taikyti BK 263 str. galima, kai skleidžiamos sąmoningai melagingos žinios, tuo tarpu teismas pripažino, kad straipsnis išspausdintas per neapsižiūrėjimą ir pritaikė BK 307 str., todėl kaltinimą pagal BK 263 str. reikėtų atmesti. Advokatas prašė Apygardos teismo sprendimą panaikinti ir jo ginamąją išteisinti.

Apeliac. teismas 1925 m. rugpjūčio 17 d. nutarė kasaciją nagrinėti 1926 m. gegužės 6 d.; į posėdį liudytojų nekviesti, o pakviesti tik advokatus J. Praisą ir S. Sadkauską. Apie tai rugpjūčio 20 d. pranešta ir Vilniaus m. policijos 3 komisariatui.

J. Šablinskaitė 1926 m. gegužės 6 d. atvesdinta ir pasodinta į kaltinamųjų suolą. Teisėjai – T. M. Stulginskis (Stulgiński) ir J. Radkevičius (Radkiewicz), dalyvaujant teismo prokuroro pavaduotojui J. Pšiluskiui (Przyłuski). Pastarasis siūlė kaltinamąją nubausti didžiausia pinigine bauda, gynėjas – mažiausia. Gegužės 20 d. paskelbtas nuosprendis: J. Šablinskaitę nubausti 800 zl arba 2 mėn. arešto ir už abi teismo instancijas paimti 120 zl teismo išlaidų.

Adv. S. Sadkauskas į valstybės iždo kasą 1926 m. birželio 4 d. įnešė 50 zl kasacinį užstatą dėl Apeliac. teismo gegužės 6 d. nuosprendžio ir birželio 9 d. įteikė apeliacinį skundą, kurį Apeliac. teismas su visais bylos dokumentais perdavė Lenkijos aukščiausiajam teismui. Šis adv. Sadkausko kasacinį skundą pripažino pagrįstu ir, remdamasis BPK 912 ir 923 str., lapkričio 3 d. Vilniaus apeliacinio teismo gegužės 6 d. nuosprendį panaikino. Nurodęs abiejų Vilniaus  teismų klaidas, Aukščiausiasis teismas gruodžio 10 d. grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Vilniaus apeliac. teismas Varšuvos teismo sprendimą 1927 m. vasario 4 d. priėmė žiniai. Pagaliau Apeliac. teismas 1928 m. liepos 21 d. nutarė J. Šablinskaitės bylą numarinti, nes kaltinamoji pateko į 1928 06 22 amnestijos įstatymo 8 str. 6 p. veikimo rėmus. Per Vilniaus m. 3 policijos komisariatą rugpjūčio 30 d. pranešta moteriai, o rugsėjo 6 d. Apeliac. teismas apie tai informavo ir prokuroro pavaduotoją.

Vilniaus apygardos teismas su J. Šablinskaitės 1925 m. lapkričio 20 d. byla Apeliaciniam teismui gruodžio 19 d. perdavė adv. S. Sadkausko gruodžio 16 d. skundą dėl jo ginamosios kaltinimo už str. „Lietuviai abiturientai nuteisti“ „Lietuvos Rytų“ 1924 m. Nr. 40  (visapusiškai tvarkyti jos bylą kaltinamoji advokatą įgaliojo gruodžio 14 d.; LCVA f. 127, ap. 2, b. 258). Apeliac. teismas 1926 m. sausio 4 d. nusprendė kasaciją nagrinėti 1927 m. rugpjūčio 19 d., pakvietus advokatus E. Smilgą ir S. Sadkauską bei 100 zl užstatą pateikusį S. Kairiūkštį; liudytojų nutarta nekviesti (apie teismo posėdžio datą J. Šablinskaitė supažindinta pasirašytinai 1927 m. birželio 15 d.; S. Kairiūkščio Vilniuje nerasta: jis jau beveik prieš trejus metus buvo išvykęs į Neprikl. Lietuvą).

Vilniaus apeliacinio teismo 1927 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendis paskelbtas rugsėjo 2 d. Apeliac. teismas Apyg. teismo 1926 11 20 sprendimą panaikino ir J. Šablinskaitę išteisino. Teismo išlaidos padengtos valstybės iždo sąskaita. „Lietuvos Rytų“ 1924 m. Nr. 40 kaip daiktinis įrodymas paliktas prie bylos dokumentų.

Istorija ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra